eilėraščiai (kaip žieminės kojinės)

  

įkvėpimas iškvėpimas –

pūtimasis traukimasis

stiklo

mano lango

(pučiu burbulą sningantį magišką – atskiriu

emocinį diskomfortą

nuo fizinio)

 

vaivorykštės šuorai sniego –

suvenyriškas pustymas

apdulkinimas

šerkšno gėlių;

raudonai, mėlynai žiba

girlianda mirgalkės 

policijos – įpinta į šešėlių grumtynes;

ir žiba berniuko fechtuojamas mirksintis kardas

šalia vaiko dvi aukštos figūros –

kaip gera, saugu kartu žengti sniego alėja, žengti tylia alėja –

aukščiausia intymumo forma – ši baltuma – ji sugeria nerimą

ši tyla sustabdo laiko tėkmę

sniegas stingsta

nebesipurvuoja

stiklėja į grūdelius

į jūrą biserio neišrūšiuoto

karoliukų, baltų, geltonų, rudų

šitos kopos romios

čia nebepusto karo dulkių

 

 

●

 

suku raktą priešinga puse, vis atgal  –

pagal laikrodžio rodyklę – išsisukusią vėjy –

ir šydo atplaišos išvirkščiai plaikstosi

štai – atšiauru;

įžengusi apsivalau šypseną, jūsų veidai užmaukšlinti rimtim

skaudi kruša, tad namo mudvi einam atbulom

užnugary ilgosios šviesos kutena 

mūsų kapišonų kailius

 

statybvietė. elektrinės žalios spalvos

veliumas aukštai pakeltas

laikomas ore – armatūriškas gūsis;

perdžiūvusių šakų šešėliai

ir mano siluetas: projekcijoje

aš kažkieno delno linijose 

besikeičiančiose

 

koks puantilizmas:

šaltai žalsva, indigo, juodos gama –

popuri pabarstytas nemiego stikle, už jo

mano kambario baldai, ir vėl –

su ašarų enkaustika

matyt, šis kambarys užmigs greičiau už mane –

namai. jeigu ne tu, būčiau 

pamiršus, kad turiu vabzdžių dėžutę

 

ant sienos pasikabinau tik rėmą 

iš antikvariato, jį matuojuosi

suku kaip lanką, aplink ranką, aštuoniukės 

apie gimdą; manęs lieka 

mažiau ir mažiau – esu tamsus

paveikslas tapetuos, gimus tabula rasa –

užaugusi norėčiau būti švieslente;

iš vorų pakampės 

parvarva, tampos

ilgėjančios dienos guma

liūdnaisiais auksintakiais

 

●

 

Damos  

Per sniegą ei-

Damos  

Pasikūkčio-

Damos

Kūkčio kūkčio

Nebepastebė-

Damos 

Žėrėjimo

 

 

●

 

Automagistralė: snygis tirpsmas periode

Paviršių raižinius atskleidžia

Iššukuoti dirvonai – grafika lietuviškai melancholiška

 

Kiemas: atitirpę žaislai vėl pudra barstomi, saldu, pamenu

Sugedusį ingman baltąjį lokį pliušinį, iškreiptu

Balsu man kalbėjo – ar pranašavo –

Kad baigias ledynų baterijos

Sudaužytas upės paviršius, sužliugo jau šukės;

Sniegas pustoniais jungias su smėliu

Jūra juoda; neužkreša kolei kas 

Skaudulinga siūbuoja ji, kol nurimsta

Kaip supamas vaikas; prašvinta

 

Saulė paliečia vienatinę plunksną Užupio angelo;

Lango kamputyje Trys Kryžiai – rūko indikatoriai

Vis tikrinu, ar išblukę kontūrai baltų figūrų;

Tirštas rūkas praryja žuvėdras

 

Į baltą pievą įsmeigtos ašakos lauko gėlių

Prisimeni, kad jos turėjo spalvą;

Prisimink, jog tavo mylimiesiems miestams

Net neskauda tavo nebuvimas čia

 

 

●

 

Kai man jį įdavei, pagalvojau, kad kaštono paviršius panašus į tavo rankas, šaltas ir drėgnokas

aš sakiau, kad kaštonai galėtų turėti loterijas tiems vis nerviškai (bet viltingai) trinantiems juos delnuose

jis išslydo man iš rankų

– ir tu sakai, kad nepasisekė – ir kad neverta, ir nelemta, ir nieko nekeičia –

 

[įdėti Katedros aikštės ambientinį takelį – žvangantys varpeliai, daininga krišnaitų eisena, praūžiantis traukinukas, ekstatiška minia eglutės epicentre]

 

[įdėti kepintų kaštainių skonį – šalimais kalėdinių kioskelių mes sėdėjome, neišjuokiau tavo mėtų arbatos su pienu]

 

●

 

Prašau, suprask mane, tu taip manęs nesupranti, tu man

tokia tikra –

buvai tikra, – tu esi nuotrauka:

tavo veidas uždengtas plaukais

leidžiu sau žiūrėti 

į tave mėlyna suknele

neleidžiu sau užsižiūrėti į pūgą

 

Tu esi besisukančio žiedo auksinė sfera, tu – ginekologinės problemos, tu – stiprus emocinis ryšys su medžiais – jiems neleidžia ilsėtis žiemą, – tu – blėstančio mėlynio žiebtuvėlio akelė, tu – man gera su tavim sėdėti, nešalta

 

Mes esam išdegusios fejerverkų dėžės – ritmingai išdėstytos ledlauky 

mes – poledinės čiurkšlės – kvėpuojančios mažais burbuliukais 

mes griausmingai tirpstančio sniego garsas, mes pasauly, pilnam kapsinčių, traškančių, teškančių laikrodžio dūžių, mes – vandeniu gludinamas stiklas – vis dar duriančiais kraštais –

mes du skirtingi drebulių rinkiniai –

tu buvai man tokia švelni (momentais)

buvai tokia drebanti (visada)

kai krenta snaigės, negaliu 

negalvoti apie tavo švelnumą 

labanakt, labai labai šalta

 

 

●

 

švelnus sniegas gaubia išvidinį riksmą 

žiema – tyrimas šešėlinių dėmių

žiema – pakrikęs dažnis šviesotamsos

 

rašau eilėraščius – kaip žiemines kojines

vilnonius, neadytus, kiaurymėm kulnuose –

rašau eilėraščius – žandus žnaibančio šalčio –

kaip pliko medžio gniaužtus į dangų

 

baltas gobelenas dengia žemę – glostyk ranka, kol gali –

o tuomet – virsta telkšančiu purvinu veidrodžiu 

o tuomet – pasaulis dvigubai skaudesnis

 

 

●

 

pažinimas 

minant į esamas pėdas pusnyje;

tikėjimas

būsimom pėdom pusnyje;

pamiršimas

būtųjų pėdų pusnyje