Vaganto dekonstrukcija
Sometimes it is good to follow a road without knowing if you will make it to the other side. I think this is the most important thing in bikepacking and in life in general.
Amongst the empty spaces and the endless mountain ranges and amongst the clouds, I found a new home every day and every night.
Iohan Gueorguiev (Bike Wanderer, SEE THE WORLD, youtube.com)
Klajodamas po pasaulį dažnai sutiksi po vieną ar nedideliais būreliais krypinėjančių žmogystų su didelėmis kuprinėmis, vadinamų backpackeriais. Kone identiškai atrodantys, ieškantys tų pačių įprastų paslaugų ir pramogų, jie, rodos, sugeba išvengti ir kelio dulkių – žvitrios jų esybės ir tyri veidai tobulai atspindi standartinius lūkesčius, baimę rizikuoti ir romų šiltutėlį prėskumą.
Vis dėlto jei dairysiesi atidžiai, tarpu jų būtinai pamatysi vieną ar du, dar gerokai blankesnius nei anieji, išskirtinai kitoniškus ir įžeidžiamai nepritampančius, įsisenėjusį, nenugramdomą pilkumą nešiojančius ant (arba vietoj) brangių „Jack Wolfskin“, „Mammut“, „The North Face“ striukių. Nors lankosi iš esmės ten pat, kur ir kiti turistai, jie neįsimaišo, neįsilieja, negali sutapti, ir ne savo valia, o tarsi kam lėmus, tai labiau uolos, sutvertos būti neįveikiamos, nei žmonės, siekiantys pritapti ar suartėti.
Juos išvydus nupurto pasibjaurėjimas, pirmiausia jų nevalyvumu, nes jie ne visad paiso šiuolaikinio turisto aprangos kodo. Bet dar labiau atgraso iš jų vidaus dvelkianti žvarba, būdo kietybė, įnirtingas keistumas, sustingęs neprižiūrimuose ir sugurusiuose veiduose.
Tai irgi backpackeriai, tačiau specifiniai – ribų ribiškumą ištrynę, neturintys kur grįžti, nes nėra „išvykę“; kelias jiems intranzityvus dydis, visu metu apimantis viską. Jų esmė miglota, neaiški, fiziologija iškrikusi, o tikslas – nenusakomas. Bet koks žodis jiems apibūdinti nėra visai tikslus ir veikiau klaidina, nei kreipia link esmės. Tai ne valkatos, ne klajūnai, jokiu būdu ne keliautojai, ne nomadai, ne nušvitėliai, ne kokie nors abstraktūs „vagabondai“, kaip juos iš pradžių vadindavau, ne šventieji, pagaliau ir ne įvaizdžiai – jie visiškai realūs, t. y. juos galima paliesti. Galbūt, trūkstant žodžių, galėtume pavadinti juos vagantais? Žinoma, tik pripažinę, kad, skirtingai nei viduramžių klajojantys poetai, šie vagantai jei ką ir „atlieka“, tai nebent sau save ir tai daro iškreipčiausiu, kone suicidiniu būdu.
Kartais jie išnyra iš savo išoriškos kuklybės su kokiu nors pragmatiniu klausimu ir vėl tarytum už uždangos pranyksta už kelio dulkių, palikdami bedugnės tuštumą. Tuomet mums atrodo, neva ten buvęs visai ne žmogus. Juk neįmanoma vienu metu būti ir tokiam pilkam, nepastebimam, t. y. kone nebūti, ir tuo pat metu būti taip smarkiai, kad uždirbtas ar užtarnautas jūsų būties jaukumas susijauktų ir akimirkai įtrūktų, įsileisdamas iš anapus beprasmybės klaikulį?
Vagantai paprastai būna drovoki: jie delbia akis, negirdi klausimų, kartais gali pasirodyti, kad jie bežadžiai arba išvis praradę protą, ir tai (nors niekad nesutikau iš tikrųjų išprotėjusio vaganto) nėra visai netiesa. Buvęs platesnis nei daugelio jų akiratis dėl jų polinkio į abstrakcijas ir saviapgaulę bėgant laikui siaurėja: vagantai praranda sugebėjimą įžvelgti ką nors konkretaus ir baigtinio. Reikšmės ir turiniai išsidraiko jų akyse į persiliejančias formas, kuriose visa lygiai taip pat reikšminga ir lygiai taip pat beprasmiška, todėl jiems sunku sudaryti hierarchijas ir logiškas sekas.
Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad takus ir neapibrėžiamas ne tik jų „aš“, bet ir jų kūniškumas suveržtas kuprinių diržais ir tarytum prilaikomas, kad neišsibarstytų. Vagantai veikiau primena nesuvaldomą ir beasmenį gamtinį procesą, pavyzdžiui, vėjo nešamą smėlį ar ežero vandens ribulius nei žmones, savo energiją valingai nukreipusius į kokį nors tikslą.
Kartais vagantą atpažinsi išvydęs, kaip jis žvelgia į žemėlapį. Kitaip nei eilinis turistas, spoksąs į jį su slaptu džiugesiu ir nekantra, kuriuos kursto būsimų malonių išgyvenimų nuojauta, vagantas žvelgia į žemėlapį abejingai ir tarsi per jį. Pirma, jis moka jį atmintinai, antra, žemėlapis vagantui tėra veidrodis, kuriame jis kaip Narcizas savo atspindį upelyje regi save, išsiskaidžiusį begaliniuose dydžiuose, – klaidų, neaprėpiamą, iš dalies net neįvykusį. Bet tuo panašumai į Narcizą ir baigiasi. Vaganto akyse neįsižiebia aistra, jis nesuvirpa, persmelktas jaudulio ir nekantros, atvirkščiai, tampa dar kietesnis ir neprieinamesnis, kone suakmenėja, nes jo meilė – tai būti uola.
Eiliniai keliautojai ir vagantai vieni kitų arba išvis nepastebi, arba šalinasi. Vis dėlto pabendrauti su vagantu įmanoma, tik reikia suvokti, kad net ir prakalbintas šis nieko apie save nepapasakos ir neklausys, ką jam sakysite. Vietoj to jis užvers jus pasakojimais, kur, kada ir kiek kartų jis lankėsi. Tai ne pokalbis, o veikiau dvikova, kurioje vagantas pasiruošęs jus užtvatinti savo patyrimais ir žiniomis ir palikti (arba atskirais atvejais, jei vagantas vyras, o jūs – moteris, – įsitempti jus į lovą).
Nėra nieko tragikomiškesnio nei du patyrę vagantai, bandantys pasimatuoti savo šaunumą. Kaip antikiniai rapsodai, vietoj Homero recituodami padrikas geografijos žinias ir minėdami egzotiškų šalių sienos perėjimo punktus bei vizų subtilybes, jie talžo vienas kitą vietovardžiais ir svetimžodžiais, o tada vieną akimirką kaip niekur nieko pakyla nuo stalo ar kokio pakelės akmens ir išsiskirsto, abu jausdamiesi laimėję jei ne šią, tai abstrakčią visų kovų kovą, jei ne vakar ar šiandien, tai rytoj arba poryt. Faktas, kad kova laimėta, o kokia ji ir kada – ne taip ir svarbu.
Niekinti tikslingumą ir atsisakyti pripažinti egzistuojančius ryšius bei konfliktus vagantams apskritai labai būdinga. Kadangi nei kelias, nei žemėlapis neturi pabaigos, vagantui anksčiau ar vėliau tenka suvokti, – arba tik pajausti, – kad ką nors pasiekti suvis neįmanoma. Todėl jam liaujasi rūpėti aplinka, netgi laikas. Jis gali valandų valandas leisti transporto priemonėse, stotyse ar paprasčiausiai žygiuodamas dykynėmis likti abejingas tiek joms, tiek pakeliui sutinkamiems žmonėms, kurie jam – ne individualybės, bet šešėliai, skirti užpildyti tuštumą. Tai ne kelionė, o savižudybė be galo ištęstu, kraštutinai melagingu būdu, kad nė pats besižudantysis dorai nesuvoktų, kas vyksta.
Pavyzdžiui, Mauritanijoje vienas senolis, garsindamasis buvęs BBC operatoriumi, tebeklajojo po dykumas su sunkia vaizdo technika, kurią už pinigus tąsė vietos vaikai. Jis buvo apkiautęs ir terorizavo aplinką noru peržengti savo galimybes. Pro jo kelnių klešnę ant dykumos smėlio vis nuvinguriuodavo srovė. Nepaisant to, jo pageidavimai buvo vykdomi, nes jis turėjo daug dolerių. Jo aistra neatitrūkti nuo kelio buvo begalinė. Net ir būdamas pusiau pamišęs, jis jautė, kad kelias yra daugiau nei tikslas, daugiau nei pareiga ir kad jis negali lyg niekur nieko jo mesti.
Dar vieną puikų tipą sutikau Senegale: jo maršrutas vedė per pavojingiausius Afrikos kraštus, be to, jis buvo ganėtinai šnekus, o tai, kaip žinome, tarp vagantų reta. Bet jo pasakojimuose, kurie driekėsi nuo Afrikos džiunglių iki posovietinių kraštų ir Lotynų Amerikos lūšnynų, nematei nė krislo jo paties. Iš pradžių rodėsi, kad anas tyčia slapukauja, dedasi kas nesąs, ir tik pamažu atėjo suvokimas, kad anapus to, ką jis pasakojo, daugiau jokio „jo“ ir nėra. Prie žmonių pasaulio jį rišo mama ir motociklas, kurį, grįžęs į gimtąjį Neapolį, šis tipas prajodydavo, kad neatitrūktų nuo judėjimo pirmyn idėjos – reikia pridurti, negyvos idėjos, nes tas judėjimas niekur nevedė (jis judėjo kaip voverė rate, kurstomas svajonės išdulkinti kokią pakeleivę).
Gali pasirodyti, kad tiek šiedu, tiek daugelis kitų vagantų (nepriklausomai nuo to, kokie jie skirtingi) – baisūs egoistai. Tačiau taip nėra: tiesiog jų, išsisklaidžiusių begalinėse niekad nesibaigiančio kelio atšakose, savastis yra apnykusi, abstrahuota, tad „žmogus“ daugeliui vagantų yra ir per smulkus, ir per konkretus dydis. Kaip mylėti tai, ko iš esmės nesuvoki? Be to, gyvi žmonės, – jei vagantas išdrįstų pripažinti, kad žmonės yra žmonės, o ne indiferentiški šešėliai, susirinkę į jo lūkesčių teatrą, – būtų įrodymas, kad keliaudamas jis iš tikrųjų niekur nenukeliavo, toldamas nenutolo, judėdamas stovėjo vietoje. O tai vagantui būtų didžiulis, galbūt neišgyvenamas smūgis.
Gal dėl to vagantai apsėsti pakraščių, neįžengiamų tyrų ir gūdumos. Ten nėra žmonių, be to, šios vietos dar saugo iliuziją, kad už jų esama kažkokio kito, neištyrinėto, žemėlapiuose nepažymėto pasaulio, į kurį, jei tik uoliai bandysi, galbūt prasiskverbsi. (Žinoma, šito jie jums niekada nepasakys, bet aš esu tikras, kad jei jie apskritai dar turi kokių vilčių, tai šioji – vienintelė ir paskutinė.)
Mąstydamas apie vagantus, neretai prisimenu garsaus bikepackerio, vlogerio I. G., dviračiu klajojusio po laukinę Arktį, tragišką ir tuo pat metu neįtikėtinai akiplėšišką (bent jau lyginant su kitais vagantais, simboline giljotina paverčiančiais pačią kelionę) kelionės finalą: per pandemiją užstrigęs ir negalėdamas judėti pirmyn, jis nusižudė, – ne kaip nors abstrakčiai, ne simboliniu išlėtintuoju būdu, kai realiai miršti tik metaforoje, bet visiškai tiesiogine prasme, t. y. kažką (man prieinami šaltiniai nutyli, ką) sau padaręs liovėsi egzistuoti.
Žinoma, priverstinis kelionės pertrūkis gali pasirodyti keistoka priežastis atimti sau gyvybę, tačiau jei žinai, kuo gyvena vagantas, turėtum suprasti, kad kitaip ir negalėjo būti. Ryšys tarp vaganto ir kelio nesuvokiamai intymus, toks vidujai intensyvus ir bekompromisis, kad jį bene tiksliausia lyginti su ryšiais, kurie sieja cheminius elementus. Šitaip žvelgiant, savižudybė atrodo visai logiška: kaip vanduo negali egzistuoti be vandenilio ir deguonies molekulių, taip I. G. negalėjo egzistuoti be kelio.
Kartais galvoju, kad pasaulinis turizmas yra religija, o vagantas – radikaliausia jo forma. Sulaukėję, mėnesių mėnesius namo negrįžtantys nomadai vis iš naujo išbandydami pasaulio ribas, rodos, yra paskutiniai, kurie dar tiki jo nebaigtinumu. Nors kaip musės daužosi į ribas, nesiliauja to darę. Nemokėdami mylėti jie pakeičia meilę uolumu. Nepajėgdami atjausti nesileidžia būti nuraminami. Jei turėtų bent krislą empatijos, galėtume juos pavadinti neįsikūnijusia, nesusivokusia sąžine.
Manau, kad Dievas, jei toks yra, užsimerkdamas prieš atšiaurią vagantų vienišystę, kuri juos paverčia asocialais, mato juose šansą įveikti niekingumą, persmelkusį visa aplinkui. Būdamas kurčias artimam savo kaip itin blogas krikščionis, vagantas yra visiškai kurčias ir šėtonui, amžinai ribinės būklės – neišsipildęs, bet ir neprarastas, nelaimėjęs, bet ir nenugalėtas, silpnas, bet stiprus. Būdamas labilus, nepatikimas, atsiskyręs, iš dalies, kaip sakiau, ir neįvykęs, vagantas savaip įkūnija ir įgyvendina tai, kas stabilu, nekintama, amžina, visuotina.
Nakvodamas hosteliuose ir žiūrėdamas į šėliojantį, girtaujantį arba transcendentinių patirčių ieškantį jaunimą, visuomet žinau, kad toje spalvingoje minioje, neturinčioje nieko bendro nei su keliavimu, nei su siekiu pažinti (save? viską? nieką?), yra vienas arba du, intuityviai jaučiantys, kad nusižudyti kelyje, pačiu keliu, tarytum išperkant visuotinę lengvabūdiškumo nuodėmę, – tai ir jų misija, ir, baugu sakyti, vienintelė išeitis.
Tarytum matau, kaip giliai naktį būsimasis vagantas išsilukštena iš savo fizinio kūno ir pakilęs levituoja viršum turistinio balagano, kylant aukštyn virstančio mažyčiu taškeliu – nuoroda į tą tašką, kurį jis deda užbaigdamas save kaip individą visuomenėje. Jo krūtinėje susigrumia dvilypiai jausmai: jis užsimano vienu metu pažinti ir totalų ankštumą, kuris jį engtų ir kurį būtų galima skausmingai pamilti, ir begalinius dydžius, skirtus juose ištirpti ir nebebūti. Tirtėdamas iš jį persmelkusios didybės pojūčio nelaimėlis panūsta nutiesti tarp šitų dviejų kolosalių priešybių tiltą arba jį netgi aplanko jausmas, kad jis pats ir yra tasai tiltas, pakibęs viršum pasaulyje vienu metu vykstančių saulėlydžių ir aušrų.
Būsimasis vagantas grįžta į savo fizinį kūną sutrikęs, apstulbintas, įtikėjęs, nustelbtas, išdegintas, jau iš lėto suvokdamas, kad kelio atgal nėra, – apskritai nėra kelio (nes viskas yra kelias). Nelaimingasis dar nė neįtaria, kad niekas nuo jo nebepriklauso, o protą ir kūną apėmęs kelionės svaigulys jau neša jį į efemeriškus tolius. Jo žvilgsnis klydinėja, akiratis skysta, kūnas krinka, bet, anot Katulo, – laeti studio pedes vigescunt („džiugios, kad gaus darbo, stiprėja kojos“). Tai negrįžtami pokyčiai. Tarsi vėžys, pasirinkęs niekuo dėtą auką, kelio prakeiksmas suriečia jauniklį vos per kelias valandas. Jo gyvenimas baigtas. Nuo šios akimirkos visa tebus šešėliai, aidas ir dulkės, kuriose, jei jų nenupustys vėjas, jis kartais pamatys savo pėdsaką.
Kiekvienąsyk sutikęs atvirtėlį į vagantus (o jį lengva pažinti iš drovumo, keisto, nusivalkioti nespėjusio aistringumo, su kuriuo jis kramto bendroje hostelio virtuvėje kiaušinį), prieš savo valią įsivaizduoju jį po daugelio metų – įrambėjusį, aplipusį kelio dulkėmis, netekusį orientyrų, nematantį aiškios skirties tarp juodo ir balto, aukšto ir žemo, tiesaus ir kreivo. Tai veikiau tilto, kuris nėra ir nebus nutiestas, betoninė atrama, o ne žmogus, kaip ir pridera atramai, išblukęs (arba, remiantis vaganto esme, veikiau „išpilkęs“), šiurkštus, nesuminkštinamas (kitaip nei suskaldant). Be to, jis nebemąsto, tik „atremia“, „atsilaiko“, „įveikia“, beje, aklai, iš atsparumo inercijos atsisakydamas ir to, ką gero jam kartais siunčia likimas. Todėl vagantas neretai atrodo esąs mulkis, mažų mažiausiai – keistuolis. Tačiau ar jo užmojai (o ir jo vieta visuomenėje) atskiria jį nuo laimės? Aš taip negalvoju. Netgi, manyčiau, yra atvirkščiai – vagantas veikiau laimingas nei nelaimingas, blogiausiu atveju laimingas bent savo lemties, kurios nebeįmanoma pakeisti, neišvengiamumu – maždaug taip, kaip „laimingas“ yra vanduo, virstąs ledu arba garais.
Kartais galvoju, kad pasakojimas apie I. G. – ypač oficialioji versija, akcentuojanti paūmėjusią apnėją ir depresiją, – nėra nei išsamus, nei teisingas. Ar negali būti, kad suprasti jo istoriją mums trukdo stereotipai ir išankstinės nuostatos, kuriomis remdamiesi regime I. G. „sutrikusį“ ir „kenčiantį“, kraujuojantį tariamo priekaišto žmonijai skausmingumu?
O juk paskutinė I. G. diena iš tikrųjų galėjo atrodyti ir visai kitaip, nei pasakoja liūdintys gerbėjai. Tarkim, stumiasi jis per kalnus ar per ledynus ir – dunkst! – priekinis dviračio ratas staiga į kažką atsimuša. Jis nustebęs pakelia akis, o ten – nieko, t. y. visiškai nieko. Absoliutaus niekio riba. Totalus galas, kur baigiasi netgi kelias, – įsivaizduojate? Argi tai nėra didžiausia kiekvieno vaganto svajonė, dėl kurios jis kaip gėlė žiedą brandino savo atsparumą ir būdo kietybę? Ne laimė, stebuklingu, tik vagantams suvokiamu būdu kylanti ne iš to, kad kažką turi, bet iš to, kad staiga vienu sykiu praradai viską?
Žinoma, tai beprotiška hipotezė, ji nesuderinama nei su geografija, fizika, chemija, nei su sveiku protu. Bet kodėl mums tai turi rūpėti? Savižudybė keliavimu juk irgi neįmanoma, tačiau taip „miršta“ tūkstančiai. O I. G., jei tikrai nukeliavo iki kraštinės visa ko ribos, mirties, kaip mes ją suprantame, galėjo ir išvis išvengti. Mirti, kai jau ir taip esi Pačiame Nieke, – net pakvaišusiam vagantui tai būtų pernelyg įžūlu!
Todėl tarsi matau, kaip I. G. nepatikliai dairosi (nejaugi?! man pavyko?! neįtikėtina!). Tada atsuka į save kamerą ir spustelėjęs mygtuką iš lėto, romiai dekonstruojasi į smiltis, o šias pastvėręs vėjas tuojau pat nuneša į tolumas. Trumpą akimirką toje vietoje, kur jo būta, žioji skylė ir droviai savimi šypsosi.
