Lentyninė kaimynystė

 

Kaimynų paprastai nesirenkame, o „rami kaimynystė“ žadama tik skelbimuose. Atsikraustę į naujus namus, toli gražu ne su visais, gyvenančiais greta, susipažįstame, tik su retu užmezgame šiltesnį ryšį. Šiaip ar taip, geri kaimynai nekvaršina galvos, greitai išsprendžia bendrus rūpesčius ar net padeda iškraustant kokį seną, atgyvenusį baldą. O kaipgi yra literatūros pasaulyje? Ar rašytojams svarbu, kokių autorių knygos bibliotekų lentynose stūkso jų opusams iš kairės ir dešinės? Kiek rašytojai pažįsta savo (savo pavardės) kaimynus? Ar apskritai nūdien aktuali tvarios lentyninės kaimynystės tema?.. Šiuos klausimus ir uždavėme keletui jų.

Pastaba: kadangi lentynos ir kaimynai gyvenime varijuoja, apklausai naudojome vienos – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus – bibliotekos fondus.

 

Rašytojas: Dainius Dirgėla

 

Lentynos kaimynai: Regimantas Dima ir Petras Dirgėla

 

Taip jau susidėliojo tos knygos į bibliotekos lentyną, kad abu kaimynai – Regimantas Dima ir Petras Dirgėla – pažįstami ne tik iš matymo ar jų knygų skaitymo.

Regimantui Dimai rašiau rekomendaciją, kai jis stojo į Lietuvos rašytojų sąjungą. Mano daryta nuotrauka panaudota Regimanto elektroninės knygos „Gyvenimo stebėtojo memuarai“ viršeliui. Kaimynas Regimantas – ne tik rašytojas, bet ir taksistas-pavėžėtojas: asmeniškai tokiomis jo paslaugomis naudotis dar neteko, bet kartą atvežė man savo „Žavingąjį šunsnukį“ (knygą apie Józefą Piłsudskį) su autografu. Tikiu, kad kada nors tikėtai ar netikėtai kaimyno Regimanto Dimos būsiu pavėžėtas iki Džiuginėnų, Linksmadvario ar kitų smagių gyvenimo kelionės vietų.

Petras Dirgėla – ne tik šios knygų lentynos kaimynas, bet ir mano bendrapavardis.

Dar Petrui gyvam esant, o man piemenaujant ir svetimaujant, esame bendravę legendiniame „Suokalbyje“ ir ieškoję bendrų giminystės šaknų. Petras Dirgėla man dovanojo paties sudėliotą Dirgėlų genealogijos medį, kuriame esame ant skirtingų to paties medžio šakų, bet mūsų šaknys, mūsų bendras propropro buvo tas pats Pranciškus Rusiniškis Dirgėla. Dar vienas simbolinis sutapimas: į Lietuvos rašytojų sąjungą įstojau 2014 m. rudenį, bet nario pažymėjimo atėjau pasiimti 2015 m. balandžio 1 d., kai Rašytojų klubo salėje vyko atsisveikinimas su Petru Dirgėla – stovėjo jo pelenų urna, paskendusi gėlėse, giedotojai giedojo senąsias laidotuvių giesmes. Pasiėmęs nario pažymėjimą, pastovėjau kelias minutes prie urnos ir simboliškai atsisveikinau su Petru. Vienas Dirgėla narystę baigė, kitas pradėjo. Atrodo, kad Lietuvos rašytojų bendruomenėje ir skaitytojų galvose Dirgėlos pavardė gyvuos dar ilgai – toje pačioje bibliotekos knygų lentynoje, pažymėtoje raide D, kiek tolėliau rikiuojasi dar vieno bendrapavardžio – Tomo Dirgėlos – knygų vaikams armija!

 

Rašytojas: Gintaras Grajauskas

 

Lentynos kaimynai: Dovydas Grajauskas ir Romualdas Granauskas

 

Vieną iš kaimynų – koks sutapimas – neblogai pažįstu. Kažkada seniai jis man sakė: „Tėti, man atrodo, kad aš galėčiau gerai groti būgnais.“ Ir, dideliam mano nustebimui, pasirodė, tikrai gali!

Kad gali rašyti gerus eilėraščius, Dovydas man niekada nesakė – tiesiog parodė, kai jau buvo post factum, beveik visą eilėraščių knygą. Pasirodė, irgi tikrai gali!

Kito kaimyno, dabar jau amžinatilsį, gyvenime taip ir neteko sutikti. Bet jis man skambindavo – gana dažnai, gurkštelėjęs kokio gėrimėlio. Kalbėdavomės dažniausiai apie visokius niekus, bet pagrindinis juokas visada buvo apie Granauskų ir Grajauskų galimą giminystę. Kurį laiką taip jam ir atsiliepdavau telefonu – labas, dėde Romai!

Geri kaimynai, abiem esu labai patenkintas, geresnių ir nerasi. Na, nebent kada kokią repo knygą išleistų ir Rokas Grajauskas – tada jau apskritai likčiau amžiams lietuvių literatūroje, tobulai ir saugiai sūnų įrėmintas.

 

Rašytoja: Birutė Grašytė-Black

 

Lentynos kaimynai: Romualdas Granauskas ir Balys Gražulis

 

Grašių kaime kurį laiką su kaimynais turėjome vieną telefono liniją, aš šito jau neatsimenu, brolis pasakojo. Pakėlę ragelį galėdavome klausytis, kaip kaimynai užsakinėja karvės apsėklinimo paslaugas, kažkokiam giminaičiui skundžiasi sveikatos problemomis, su pienininke Nijole aptaria nukritusį pieno riebumą. Kaip ir sakai, kaimynų nepasirinksi, gali gražiai sugyventi, gali rietis, gali visai nebendrauti. Vilniuje savo kaimynų nepažįstu, linktelim galva prasilenkdami ir tiek. Pagalvojau, kad ir su knygų lentynų kaimynais panašiai. Romualdo Granausko kaimynyste labai džiaugiuosi, grožiuosi jo kiemu, pilnu tamsiai mėlynų žiedų, o Balio Gražulio visai nepažįstu.

Pati ieškodama kokio nors autoriaus knygos kartais apsidairau, kas sudėta šalia, tad negaliu sakyti, kad lentyninė kaimynystė visai nereikšminga. Gal vienu kitu skaitytoju apsikeisime.

 

Rašytojas: Narius Kairys

 

Lentynos kaimynai: Anatolijus Kairys ir Donaldas Kajokas

 

Vienas originaliausių XX a. pradžios meno istorikų Aby Warburgas savo bibliotekoje knygas dėlioja ne pagal įprastą bibliografinę tvarką, o remdamasis „geros kaimynystės“ principu – jo įsitikinimu, dažnai daug svarbesnė ir naudingesnė knyga bus ne ta, kurią iš pradžių norėjo paimti skaityt, o esanti greta jos. Viešosiose bibliotekose tokio principo, žinoma, niekas intencionaliai netaiko, bet atsidūrus šalia Donaldo Kajoko beveik neišvengiamai atsiranda tikimybė, kad paskutinę akimirką potenciali skaitytoja gali apsigalvoti ir pasiimti ne „Toliau nei vandenynas“, o „Apie vandenis, medžius ir vėjus“. Kita vertus, skaitytojas, planavęs pavartyti vieną iš daugelio Anatolijaus Kairio knygų, gali susigundyti namo parsinešti kitą Kairį. Štai taip „geros kaimynystės“ principas virsta „blogos kaimynystės“ simptomu. Bet juk ne tai svarbiausia – svarbiausia, kad bibliotekoje apskritai yra tavo knyga.

 

Rašytoja: Aušra Kaziliūnaitė

 

Lentynos kaimynai: Vytautas Kaziela ir Giedrė Kazlauskaitė

 

Keisti ir paslaptingi tie raidžių žaidimai, kuriais jos žaidžia mus ir kuriais mes žaidžiame save ir vieni kitus. Abiejų mano pavardės kaimynų – Giedrės Kazlauskaitės ir Vytauto Kazielos – tiek kūryba, tiek asmenybės mane labai žavi.

Vytautas Kaziela man pirmiausia asocijuojasi su nuoširdžia ir draugiška šypsena. Spėju, kad ne mažiau nuoširdi šypsena jo veidą puošė ir tada, kai jis buvo dar vaikas. Mažai kas išsaugo savo šypsenose tos vaikystės nuoširdumo ir lengvumo šviesos atšvaitus. Kai kas vėliau bando ieškoti pačių įvairiausių būdų, kaip juos susigrąžinti. Labai retam tai pavyksta. O Vytautas to, ko kiti ieško didžiausiuose moksluose bei keisčiausiose praktikose, atrodo, niekada nebuvo net ir pametęs. Tas pats paprastas lengvumas, kuriuo pasižymi šis ypatingas žmogus, neaplenkia ir jo eilėraščių. Tačiau nereikia apsigauti. Paprastumas ir lengvumas jo tekstuose neturėtų būti painiojami su atmestinumu ar primityvumu. Nieko panašaus. Tai tikros meistrystės ženklas. Keliais minties potėpiais Vytautas pačiu subtiliausiu būdu geba atverti duris į tuos kasdienybės ir pasaulio užkaborius, kurių mes kartais net neįtariame esant.

Su Giedre Kazlauskaite mane sieja ne tik tai, kad mūsų knygos šalia vienos kitų guli bibliotekų lentynose, bet ir tai, kad kartais žmonės prie manęs priėję prieš literatūrinius renginius, kino teatre ar net gatvėje apsipažinę ir mane palaikę Giedre Kazlauskaite giria „mano“ tekstus. Pavyzdžiui, prieina ir sako: „Labas, Giedre, man labai patinka tavo „Meninos“.“ Bandau aiškinti: „Jūs turbūt kažką ne taip supratote.“ Tada nukerta: „Tik nereikia kuklintis.“ Prisipažinsiu, kad kartą pasitaikius panašiai situacijai aš tiesiog padėkojau ir pasakiau: „Malonu girdėti.“ Ir tikrai malonu girdėti, kad kitiems žmonėms patinka Giedrės „Meninos“ ar „Gintaro kambarys“, nes tai tikrai puikios knygos. Turbūt vienos geriausių lietuvių poetų sukurtų poezijos knygų, pasirodžiusių per pastaruosius metus.

 

Rašytojas: Herkus Kunčius

 

Lentynos kaimynai: Jurgis Kunčinas ir Karolina Kunčinaitė

 

Geros kaimynystės painiavos.

Anuomet gaudavau į pašto dėžutę popierinius laiškus, adresuotus Herkui Kunčinui. Prasitarus apie tai Jurgiui, jis pasiguodė, kad ir jo pašto dėžutę pasiekia laiškai, skirti Jurgiui Kunčiui.

 

Rašytojas: Vidas Morkūnas

 

Lentynos kaimynai: Jurgis Montvila ir Gendrutis Morkūnas

 

Kas įsikuria lentyninėje kaimynystėje, tiesą pasakius, nelabai domiuosi. Nebent pasitaiko koks nesusipratimas. Esu sykį painiotas su Gendručiu ir porą kartų – su Vaidotu Morkūnu, kiek žinau, rašančiu daugiau mokslo populiarinimo temomis. Kalbant apie paminėtuosius kaimynus, derėtų pasakyti, kad Jurgis Montvila gyvena tyliai, druskos pasiskolinti neateina, į lentynų gyventojų pasitarimus taip pat nevaikšto. Žodžiu, esame nepažįstami. Su šviesaus atminimo Gendručiu tiesiogiai niekada nebendravome, bet manau, kad buvo ypatingo talento rašytojas. O supainiotas buvau taip. Kadaise gatvėje sutikta kolegė pasveikino mane su premija. Iš konteksto supratau, ji manė, kad aš – Gendrutis. O rašytojas tuo metu jau buvo miręs. Atsakiau kolegei taip: „Ačiū, gaila tik, kad po mirties ta premija atėjo.“

Senyvos rašytojos garbei reikia pasakyti, kad mano juodas humoras jos labai nesutrikdė.

Darni lentyninė kaimynystė aktualesnė gal kokiems literatūros istorikams ar bibliografams. Man tai – daugiau atsitiktinumas. Net jei būčiau Markūnas (kaip vienas mano pusbrolis), galimybė atsigulti ar atsistoti šalia Gabrielio Garcíos Márquezo manęs neviliotų, dėl kaimynystės talentingesnis netapčiau. Bet pažaisti tokiais atsitiktinumais visai įdomu. Pavyzdžiui, būtų galima pasidomėti, kuriems mūsų rašytojams reikėtų socialinių darbuotojų (tolerantiškų kritikų ar pan.) pagalbos. Sprendžiu iš atminties, nevartydamas žinynų, bet, tarkim, ar galėjo turėti kaimynų toks praeities poetas Vytautas Onaitis? Ko gero, gyveno gūdžiame vienkiemyje… Tikriausiai atsirastų ir daugiau panašaus lentyninio likimo autorių.

 

Rašytojas: Antanas Šimkus

 

Lentynos kaimynai: Eugenija Šimkūnaitė ir Vladas Šimkus

 

Tiesą pasakius, retai savo knygas apžiūrinėju ar jų ieškau bibliotekose. Tad kai buvo pateikta, kas manieji kaimynai, visai nudžiugau. Nelabai ką galiu pasakyti apie Eugeniją Šimkūnaitę (išskyrus tą daugeliui žinomą informaciją apie jos gyduoliškus sugebėjimus), vaikystės namuose buvo jos knyga, pamenu, kažką apie žolių poveikį skaitinėjau, rodos, bet ne mano tuo metu tai buvo lektūra, tik ir tiek. Taip pat rengdamas spaudai Juozo Baltušio dienoraščius skaitinėjau apie jo vizitus pas šią daktarę – bandė kojų bėdas spręsti. Daugiau artimesnių ryšių su kaimyne nemezgiau ir nevyniojau.

O dėl poeto Vlado Šimkaus yra kiek kitaip. Kiekvienais metais nuo ankstyvos jaunystės bent po keletą kartų tenka atsakyti į klausimą: „Ar ne giminė?“ Jau ir atsakymą turiu susiklosčiusį, beveik trafaretinį: „Deja, ne. Bet norėčiau.“ Iš tiesų, labai mėgau ir tebemėgstu Vlado Šimkaus eilėraščius, jo kūrybinę meistrystę, humorą, ironiją. Pagarbą kelia ir jo atsitraukimas vėlyvuoju periodu, neskubėjimas rašyti dėl rašymo: „Ir jeigu sielvartingos mano strofos / taip pat priartina prie katastrofos – / pasiaukoti pirmas aš galiu. / Einu į potekstę. Tyliu.“

Kita vertus, yra ir tam tikra asmeninė literatūrinė bendrystė – Vladas Šimkus buvo tas žmogus, kuris 1995 m. priėmė „Metuose“ (kuriuose ir aš dabar darbuojuosi) eilėraščius mano pirmajai publikacijai šiame leidinyje. Ir aptardamas tuos tekstus kalbėjosi draugiškai, linkėdamas nepamesti talento, kurti toliau. Gal jis ir kiekvieną jaunąjį tokiais žodžiais lydėdavo, bet tuo metu buvo labai gera turėti tokį palaikymą. Ir dabar prisiminti gera. Tad džiaugiuosi, kad teko garbė atsidurti tokio žmogaus kaimynystėje.

 

Rašytoja: Giedra Radvilavičiūtė

 

Lentynos kaimynai: Henrikas Radauskas ir Bronius Radzevičius

 

Kai pirmą kartą perskaičiau žymiausią Broniaus Radzevičiaus kūrinį „Priešaušrio vieškeliai“ (pirmąją dalį), nustebau, kad mano nuomonė apie knygą nesutapo su daugelio pažįstamų, lituanistų, kritikų. Artimų žmonių literatūros vertinimas tada man buvo labai svarbus, dėl tokių nesutapimų net kankindavausi.

„Priešaušrio vieškeliai“ neįtraukė todėl, kad knyga man pasirodė tradicinė, girdėta, skaityta, turinti visus mūsų tradicinės prozos atributus: kenčiantį veikėją, kurio demonstruojamas dramatizmas akivaizdžiai yra netoli paties pasakotojo. Pasakotojo be humoro. Kai skaitytojas pernelyg tiesmukai skatinamas užjausti tą, kuris „(1) apskuręs, (2) nubrozdintais keliais, (3) trina murzina rankele akis“, dažnai atsiranda ne empatija, bet pasipriešinimo reakcija. Dramatiškų situacijų, veikėjų apibūdinimai kartojami ir tirštinami. Dėl panašių emocinio prievartavimo dalykų negaliu skaityti kai kurių Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič kūrinių. Į romaną trukdė įsijausti melancholiško graudulio tonacija, kartkartėm tampanti sentimentais. Personifikuoti kaimo peizažai su daugybe be literatūrinio tikslo, bet iš didelės asmeninės meilės vardijamų etnografinių detalių. Erzino visa tai fiksuojančio žvilgsnio pietizmas, poetiškas mažo žmogaus įpaminklinimas ir juslinis naivumas. Situacijos klostosi gana aiškiai. Nepaliekama būtinų geram tekstui tarpų, kuriuos skaitytojas privalo užpildyti savo supratimu, pavargti ir nustebti. Ir dėl to, kad kritikavau romaną, irgi jaučiau kaltę. Na, tokia kaltė būna, kai ryžtiesi atitolinti mirusios motinos liestą daiktą, kai jis ima netilpti į tavo buitį ir būtį kitame laike, praranda šventumo ir amžinumo žymę. Myli ir nekenti. Toks gana sudėtingas santykis buvo ir su kai kuriais Romualdo Granausko, Juozo Apučio apsakymais.

Bet atsitiko vienas gana keistas dalykas. Tuo metu gyvenau Čikagoje ir iš privačių namų lentynos išsitraukusi perskaičiau Arvydo Šliogerio straipsnį „Žmogaus egzistencija ir dabarties romanas (Kur veda „Priešaušrio vieškeliai“)“. A. Šliogerio akcentuota žmogaus išėjimo iš mikrokosmo į pasaulį tema sutapo su tuometine mano būsena. Kai pasaulyje staiga pasijutau anonimu – be išsilavinimo, įpročių, daugelio artimųjų, draugų, panašios patirties ir jausenos žmonių, su kuriais nereikia „tartis dėl terminų“. A. Šliogerio straipsnyje B. Radzevičius, abi jo romano dalys, tapo tarsi asmenine diagnoze ir atsivėrė kaip durys į gydomąją palatą. Žmogus, kuris aiškiai jautė savo kontūrus, formuotus tam tikroje erdvėje, atsivėrus neaprėpiamam pasauliui ima burbuliuoti kaip magma, iš kurios turi išsilydyti kita forma. Kartais ta supratimų ir kismo įtampa gali būti sunkiai pakeliama. Na, jei nesi pragmatikas, paviršutiniškas, jei nevaidini, jog, kad ir kur būtum, vedi pasaulį už pavadėlio ir tuo didžiuojiesi… Nors jis tau dažnokai myžčioja ant bato. Man rodos, B. Radzevičius tuo kūriniu atskleidė daugiau, nei sąmoningai buvo suplanavęs. Tačiau dėl nesavos literatūrinės raiškos „Priešaušrio vieškelius“ ir toliau skaitydavau tik fragmentais.

Paradoksalu, kad hermetiškas Henrikas Radauskas yra universalesnis nei B. Radzevičius. Taip pat šiuolaikiškesnis, nors poetas kūrė daug anksčiau. Manyčiau, kad globalaus pasaulio duotybė, o dar labiau trauka ir propagavimas B. Radzevičių tolins nuo kito mentaliteto jaunų skaitytojų. Jie vertins romaną daugiau istoriškai nei emociškai.

Trapus H. Radausko rūmas tvirtai laikosi ant originalaus stiliaus pastolių daugelį metų neprarasdamas grožio. Dėl visuotinai suvokiamų įvaizdžių, aliuzijų į pasaulinės kultūros faktus ir sąlygiškumo jo poezijos teritorija yra didelė, betautė, belaikė, estetiška. Nors ilgai skaitydama H. Radauską gali pasisotinti juo kaip bezė ir užsinorėti silkės. Keista, kad tokios originalios pasaulėjautos poetas darė tiesioginę įtaką kitiems originalios pasaulėjautos poetams ir menininkams. Kęstutis Navakas sakė, kad eilutė „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“ yra sukurta jam. O kai Alina Orlova dainuoja „Aš daug turiu tokių gelmių, / Kurios su nieku nesiderina. / Jos kartais tyli, – ir ramu, / O kartais ima kelti nerimą“, girdi ir H. Radauską, ir K. Navaką, ir tai, kas akumuliavosi naujame kūrinyje, to net negali įvardyti.

 

Parengė lentynų tyrinėtojas Saulius Vasiliauskas