Mane mylėjo ežerai
Pasiilgau
Pasiilgau vaiskaus aukšto dangaus,
Saulės tekėjimo su ryto žara
Ir kylančia purpurine saulės ostija.
Pasiilgau pirmos žalumos,
Beržų gaivalingo džiaugsmo,
Svaigaus naujų lapelių kvepėjimo.
Ilgo alyvų ir vyšnių žydėjimo.
Pasiilgau upelio čiurlenimo
Ir kas rytą pasitinkančio
Raibosios gegutės kukavimo.
Ežerai
Iš tolo mėlynuoja ežerai
Tarp tėviškės kalvų žaliųjų.
Čia Kernadėtas, Limanas, Duobys,
Apaugę švendrais, alksniais ir beržais.
Per vasaros kaitras
Vis kviesdavot atsigaivint,
Panert į vėsius vandenis.
Nuo aukšto skardžio į tave, Duoby,
Žiūrėdavau, kaip debesėliai plaukia,
Kaip mainosi beržų šešėliai,
Kaip žuvys šokinėja iš vandens.
Ankstyvą rytmetį, kai teka saulė,
Tu purpurinis tapdavai tarsi dangus
Ir savo vandenis rūku vis klostei.
Viršum Stuburkalnio iškildavo
Slėpininga šios kalvos dvasia
Ir imdavo į vandenį ridenti vainikus
Iš gaisrenų, čiobrelių ir linų.
Vainikai plaukdavo rūke,
Suraibuliavę skęsdavo gelmėn.
O mėlynieji mano ežerai,
Ar dar atsimenat ir tebemylite mane?
Baltos burės
Mamos išaustų lino drobių paklodės,
Rankšluosčiai, užvalkalai, staltiesės
Burbuliuoja, verda, putoja pelenų šarme.
Visą žlugtą arkliukas veža
Prie Duobio ežero. Saulėta, šilta diena.
Ežeras lygus it veidrodis, juda tik debesėliai.
Kažkur už įlankos gieda nendrinukė.
Atabradas platus, smėlėtas.
Skalbinius suverčiame į vandenį.
Mama pasistato suolą,
Deda ant jo drobes ir daužo kultuve.
Aš brendu į gelmę ir skalauju, skalauju
Vandenžolėmis dvelkiančiame vandeny.
Ežeras traukia tolyn, gilyn
Išsiskleidusias staltieses, baltas paklodes.
Parsivežę skalbinius džiaustom,
Nuo obels iki vyšnios,
Nuo klevo iki beržo.
Visas sodas pakvimpa ežeru.
Baltuoja drobės lyg pasakiško
Didelio laivo burės.
Sakmė
Kai saulė leidžias vakaruos,
Dangus pavirsta rožių burėm,
Prisimeni – laiko rūkuos
Kaip gražią sakmę mudu kūrėm.
Iš žolynėlių ir spyglių,
Prabėgusių dienų niūrių,
Praplauktų upių, ežerų gilių,
Žiemužės šalčio, vėjų atšiaurių…
Sakmė pakilo, nuplasnojo,
O gal dar kabo ant obels šakos?
Vis vejamės ją laiko toliuos,
Suklupdami prie kapinių tvoros.
Perkūnas griaudžia, paukščiai tilsta.
Aidoja balsas tolumoj.
Šaukiu aš sakmę, ji negrįžta,
Nuskendo rudenio tamsoj.
Perkūnija, beržas, veršiukėlis
Nepakeliama kaitra ir tvankuma,
Ir juodi debesys,
Atslenkantys nuo Talio ir Gaižūnų.
Iš debesies ir vėjas neramus,
Lyg burę keliantis padžiautas drobes.
Sutemo, blykščioja žaibai,
Artėja ir griaustinis.
Uždariau sklendes. Žiūriu pro langą. Štai –
Liepsnos zigzagas į beržą kirto,
Ir trenkė taip, lyg būt kas sprogęs,
Persigando veršiukėlis,
Vos virvės nenutraukė.
Mačiau, ugnis nubėgo beržo šakomis,
Bijojau: užsiliepsnos svirnelio stogas.
Bet laimingai – ugnis į žemę nusileido.
Sušniokštė lietus.
Tarsi iš kibiro vis pylė, pylė
Ant stogo, ant veršelio, ant daržų,
Ant jurginų mano raudonų,
Baltų ir violetinių.
Kai lietus nuščiuvo,
Ėjau prie beržo pažiūrėt,
Kas jam nutiko.
Kitąmet berželis jau nebeišsprogs,
Jis skilęs nuo viršūnės iki žemės.
Šlapias veršelis,
Pirmąją perkūniją iškentęs,
Stovėjo lyg pastiręs nusigandusiom akim.
Paglosčiau, pakalbinau, nuraminau.
Veršelis vėl pradėjo skabyti šlapią žolę.
Aguonėlės
Raudonuoja aguonėlės,
Vienadienės rugių gėlės,
Byra žiedlapiai aguonų.
Rugiai plaukia, bręsta duona,
O rugiuose rugiagėlės,
Mėlynakės raganėlės
Mirksi, kviečia ir vilioja,
Jos visom šakelėm moja.
Sekminių beržai
Berželi liaunas,
Išsprogdinęs savo pumpurus,
Lipnūs, kvepiantys
Tavo žalieji lapeliai.
Priskinsiu šakelių
Ir iškaišysiu jais palubes,
Papuošiu duris,
Kad atskridusi
Šventoji Dvasia –
Baltas Balandis
Turėtų kur nutūpti,
Pailsėtų, apsidairytų
Ir padovanotų mums
Ramybę, sveikatą,
Kad visi pasijustume
Esantys mylimi ir mylintys.
Gimtinė
Baltos drobės patiestos
Žalioj lankoj.
Iš toli gimtinė šviečia
Širdy manoj.
Prisimenu seną gryčią,
Kurios seniai nebėra,
Ten mano vaikystė krykštė
Ir verkė kai kada.
Kalneliai ir pakalnės
Bangavo tolumoj.
Kiūtojau prie to lango
Vakarėj sutemoj.
Senelis gluosnis rymo
Ir varvina šakas,
Nuo jo ramybė sklido
Į ištiestas rankas.
Baltai žydėjo vyšnios,
Kvepėjo jazminai.
O! Kad ten grįžčiau,
Bet pamiršti keliai.
Auksinį klevo lapą
Aš knygoje radau,
Jis iš manos gimtinės,
Kurią jau praradau.
Bitelių dūzgesys
Kai saulėtas pavakarys,
Matau ore bites.
Spinduliai atsispindi nuo jų sparnelių
Ir bitės ima švytėti,
Vienos brėžia liniją
Į rytus, kitos – į pietus.
O kai pražys liepa,
Jos visos kils aukštyn,
Iki liepos viršūnės.
Liepa kaip avilys
Dūzgės nuo ryto
Iki vėlaus vakaro.
Žiūriu, kaip grįžta bitės
Su geltonu žiedadulkių kamuoliu,
Prilipintu prie kojelių,
Kai kurios pavargusios
Skuba tūpti ant lakos,
Kitos energingai nuo jos pakyla
Ir išskrenda ten,
Kur laukia žiedai.
Įsiklausau į jų dūzgimą,
Jis guodžia, supa, ramina,
Neša prie žydinčių
Slyvų, kriaušių, obelų.
Su žiedadulkėm
Bitės atskraidina
Ir žiedų aromatą.
Jis apgaubia avilį,
Susimaišo su medaus kvapu,
Lipniu, saldžiu, ataustu
Bičių balsais, jų giesme
Ir virsta džiaugsmingu
Vasaros dienų
Darbštaus gyvenimo dūzgesiu.
Šienapjūtė
Su dalgėm ant pečių
Nuo kalvos leidžias vyrai.
Sustoję pievoj pustykles traukia,
Skalambina dalges, išsirikiuoja vorele.
Džig džig, džig džig…
Nuo kmynų, pienių ir vėdrynų
Jie krečia rasą, ir tįsta, tįsta pradalgės
Su gaisrenom ir kiaulpienių pūkais,
Žvilgėdamos rasa, žiedų raudoniu.
Jos tįsta lig pat ežero, kurs maudosi
Rytiniuos saulės spinduliuos.
Vidurdienio kaitroj baltuoja moterys
Ir aš prie jų skubu su grėbliu ant peties.
Mes daužom nupjauto šieno pradalges.
Einam viena paskui kitą ir vartom, vartom šieną.
Pavakarį apdžiūvusį į kupetas sukraunam.
Jeigu rytoj nelis, vėl šieną iškratysim,
Vėl vartysim, vėl daužysim.
Išdžiūvusį šienelį sugrėbsime į volus.
Kai atvažiuos vežimai, į drobynas sukrausim.
Minsim, blauzdas subraižysim.
Pritutintas drobynas trauks arkliukai,
Šlapi nuo prakaito, apnikti sparvų, musių ir uodų.
Kvepėdamos šienu mes eisim iš paskos,
Kur stovi pilnas kibiras ištroškusiems
Vandens gaivaus ir šalto.
Padėtas aliumininis puodelis.
Gardžiuosimės to vandenėlio skanumu.
Juokaudamos apliesim viena kitą.
Virš ežerų skaidriųjų
Drovi jaunystė mano
Pasauliui buvo svetima.
Užteko jai kalvos aukštosios,
Iš kur atsiveria plati panorama.
Skraidžiau aš tėviškės erdvėj,
Virš ežerų skaidriųjų,
Kur vilnys plakasi į krantą
Ir teškia baltą putą.
Skraidžiau virš klonių, žydinčių, žalių,
Kur pempės sukasi lizdus ir peri.
Virš šiaudastogių trobesių.
Rytais kvepėjo dūmai kaminų
Ir geltonuojantys laukai kviečių.
Prie žibalinės lempos vakarais
Jau šaukė atversta knyga,
Pilna žmonių, pasaulių neregėtų,
Aš juos vis stūmiau nuo savęs,
Aš jais džiaugiaus, slapta mylėjau.
Jie nebepaliko jau manęs.
Iš sodžiaus ramumos į miestų gaudesį
Išsivedė, kur aš bijojau, nenorėjau
Prarast savęs ir tėviškės savy.
Tu šypsojaisi
Aš atvėriau vartus,
Atrakinau savo rūmų duris.
Tu jautei, kad laukiu tavęs.
Atėjai į mano menę,
Sugrįžęs iš savo jaunystės,
Lieknas, šviesiaplaukis,
Su tulpių puokštele rankose.
Aš uždegiau žvakę,
Kad skaudi elektros šviesa
Neblaškytų tavo atsivėrimo.
Tu buvai liūdnas
Ir nelaimingas.
Aš nesuradau žodžių,
Kurie tave paguostų.
Į lesyklą balkone
Atskrido pulkas zylių.
Jos lesė saulėgrąžas,
Vaikė viena kitą,
Kažko pešėsi.
Tu žiūrėjai į zyles
Ir šypsojaisi.
Beržų laiškai
Balti beržai
Gelsvas kasas nusvarino
Ir meta, meta laiškus ežeran.
Gal juos skaitys žuvėdros,
Meldai tyliai, tyliai šnarantys.
Visus tuos laiškus perskaitysiu aš.
Ir vėl balti beržai primins man
Čiobrelių kvapą, žemuoges miške,
Kaip saulės palytėti pirštai
Pavirsta muzika svaigia.
Vėl klaidžiosiu tavais takais lig ryto,
Pro valtis pamirštas visų.
Žodžius neišsiųstus, nepasakytus
Surinksiu iš beržų laiškų.
Kur išėjo Žiedeklėlė?
Kai pražysta rugiai,
Gelsvame žiedadulkių debesy
Aš regiu deivę Žiedeklėlę,
Su rugiagėlių vainiku ant galvos,
Aguonų žiedlapių karoliais.
Baltas jos drabužis
Apkaišytas varpom,
Raudonais aguonų žiedais.
Tėtis dalgiu nukirto rugius.
Mama šiaudų grįžtėmis
Surišo rugių pėdus.
Kur dingo rugių Žiedeklėlė?
Gal išėjo į toli geltonuojančius
Javų laukus?
O gal sugrįžo į pasaką,
Kurią seka senelė
Savo vaikaičiams.
Sapnas
Sklaidosi miglos,
Baigėsi sapnas.
Saulė pasislėpė,
Sunku sugrįžti į rudenį pilką,
Sunku sugrįžti į lietų ir vėją
Iš žalio beržų pavasario,
Iš saulės nutvieksto miško.
Dar nors akimirką,
Vieną vienintelę dieną,
Vienintelę visame gyvenime,
Tarp baltų sulapojusių beržų ir jonažolių,
Žemuogėm kvepiančioje lubinų šaly,
Jaučiant tavo akių ir rankų šilumą.
Neaprėpiamas dangus
Neaprėpiamas, be pradžios,
Be pabaigos dangus.
Dar daug ko neišmokau,
Neišsakiau daugybės
Meilės žodžių.
Drovėjausi, bijojau,
Kad būsiu nesuprasta.
Nežinau, ar man besparnei
Priklauso nors lopinėlis
To aukšto
Begalinio dangaus.
Laiko tėkmė
Aš visą gyvenimą
Kažko ilgiuosi,
Gal gėrio,
Gal tikro džiaugsmo.
Nežinau, kur mane neša laikas.
Jis srūva,
Vilnija per mane
Ir niekada nesustoja.
Aš atsiduodu laiko tėkmei.
Ji panaši
Į akmenėtą upę
Ir į nepailstančią
Mano meilę.
Tu taip toli
Tu tarytum rytmečio gaisras,
Nudažęs žemę
Aušros spalva,
Bet toks pat nepasiekiamas,
Neprišaukiamas.
Tu taip toli,
Kad niekad neišgirsi
Mano „Labas rytas“,
Mano „Labas vakaras“.
Bet vis tiek aš rytą vakarą su tavim kalbuosi.
Mano upė įteka
Į tavo upę,
Ir ji nuneša tau
Mano mintis.
Mano dangumi
Praskridusios gervės
Linguoja tavo padange,
Paklausyk,
Ant sparnų jos atneša tau
Mano žodžius.
Iš tavo beržynų
Atskriejęs vėjas
Man pasakoja apie tave.
Padangių debesėliai man neša tavo atvaizdą,
O mano baltos pievų ramunės
Visada atspėja, ar tu linksmas, ar liūdnas.
Ar tu išgirdai išskrendančius paukščius?
Jie visiems beržynams išpasakojo
Šį mano laišką.
Parašyk
Ant balto debesio,
Plaukiančio mano padangėn.
Bangos laisvūnės
Supasi, supas,
Šoka su vėju,
Lekia ir lekia –
Nesulaikysi.
Juokiasi, grįžta,
Kad vėlei siaustų,
Kad vėlei suptųsi,
Šėltų ir gaustų.
Bangos laisvūnės,
Kaip joms pavydžiu
Platumų vėjo,
Beribio skrydžio…
Degančią širdį
Jums atiduodu –
Ilgesį mano
Jūs užsūpuokit,
Nerimą siautuliu
Savo maldykit.
Siaučia, kvatoja,
Šoka su vėju,
Lekia ir lekia –
Nesulaikysi.
Ant baltų karčių
Širdį šokdina,
Vėsiu alsavimu
Ją glamonėja,
Krinta, užlieja,
Liepsną gesina.
Tamsžalės bangos
Ugnim sutviska.
Staiga nurimsta,
Vilnys nutyla…
Jūra tesupa
Baltą žuvėdrą.