روژین

 

Kai per vieną skvoto vakarėlį iš savo kambario atnešė parodyti seną, apsilaupiusią, subraižytą fotografiją, žinojau  – pagaliau iš tiesų susidraugavome. Juodbruva, močiutės glėbyje vos išsitenkanti, kairiu smilkiniu prie jos skruosto prigludusi šešiametė. Abiejų lūpose santūrios, bet užtektinai išraiškingos, veido bruožus sušildančios šypsenos. Ir išdidumas mergaitės akyse, toks būdingas vaikams, kai užtikrintai žino, kad juos myli. Nė viena nežvelgia tiesiai į kamerą: intymi šeimos gyvenimo akimirka – ne poza.

Tuo metu apie Rožyn močiutę dar nieko nežinau. Kai ką sužinosiu tik po gero dešimtmečio, kai draugę prisivijęs namų ilgesys ims plūsti elektroniniais laiškais, skambučiais, žinutėmis. Beraštė penkiolikmetė nuotaka iš mažo šiaurės Irano kaimelio, ištekėjusi už niekuomet neregėto jaunikio iš miesto, penkių dukterų susilaukusi ir dvi iš jų dar visai vaikus palaidojusi motina, sostinėn dirbti išvykusi jauna našlė, Teherano armėnų kvartalo gyventoja… Pirmą kartą žvelgdama į draugės atsineštą nuotrauką, tik smalsiai ieškau atpažįstamų, pro laiko rūką prasišviečiančių ir it gyslos tos pačios rūšies augalų lapuose atsikartojančių bruožų,  – instinktyviai, vos keliais santūriais štrichais atmintyje pasižymiu tos iš kartos į kartą paveldimos žemės kontūrus, žemės, kurioje pamažu įsišaknija ir iš lūpų į lūpas perduodama šeimos istorija.

Pirmaisiais mėnesiais po atsikraustymo į Londoną protas dar tik rimo po pirmųjų slegiančios paranojos apraiškų, iš naujo pratinausi pasitikėti žmonėmis, kaip įmanydama kračiausi liguisto, visa apnuodijančio įtarumo. Tačiau neišvengiamai tebeužplūsdavo nuovargis ir kapituliacijos nuotaikos, apgobdavo tirštas, nors ir palyginti šviesus susitaikymo su tamsa liūdesys. „Tai užknisa, – supratingai ir su užuojauta kartą įvertino mano psichologinę būklę Rožyn. – Bet susitvarkysi.“ Dar net sau pačiai neatsiskleidusi lesbietė, ji irgi buvo pakeliui į nežinią ir garsiai ištartas padrąsinimas, matyt, buvo skirtas mums abiem. O po akimirkos jau kvatojomės  – viena iš kitos ir iš savęs, iš viso to rūškano rimtumo.

Juokas nuo pat pradžių sulipdė mus it patikimi momentiniai klijai. Pajutome – kol gebėsime kartu ir viena iš kitos pasijuokti, tol mūsų draugystė bus tvirta. Tad traukėme viena kitą per dantį, kaip mokėjome. Nepataikaujantis, dažnai akiplėšiškas ir vis dėlto niekuomet į užgauliojimą ar pamokslavimą neperaugantis, šiltas atvirumas perskrosdavo net labiausiai gluminančio, tvirčiausiai argumentuoto nepasitikėjimo ūkus. Amžinai būsiu už tą šviesą dėkinga. Tiesa, šiandien dalį to švytėjimo sieju ne tik su Rožyn asmenybe, jos psichologiniu tipu, bet ir su kultūriniu jos šalies palikimu. Šiam suvokimui netikėtai pasitarnavo Friedrichas Nietzschė (tebus man atleista už pretenzingumą), mat taip jis apie Zaratustrą kalbėjo: „Sakyti tiesą ir šauniai laidyti strėles  – tai yra persiška dorybė.“¹  

Dorybių praktikos būna visokios, visoks būna ir humoras  – lipnus it sakai, liūdnas, nepatogus… Kalbamės:

– Manau, būtų puiku, jei kovą atvežtum Kaziuką pamatyti laivo, kuriame dirbsiu…

– Laivo? Ką ten darysi?

– Taisysiu.

– O Dievuliau! Ir žmonės iš tiesų ruošiasi paskui juo plaukti?

– Jis skirtas pabėgėliams gelbėti, tai jei nuskęs, sakysiu  – vis tiek jiems buvo lemta mirti…

Springstam ašarom. Pagaliau įkvėpusi oro išlemenu:

– Turbūt bus geriau, jei savo bajerius pasilaikysime sau.

– Cha, žinau, tik į kokią esė neįdėk.

Esė apie Rožyn nešiojausi galvoje gerus dvejus metus. Išgyvenau kaip ir visas kitas su rašymu susijusias idėjas  – kaip pagundą, kuriai bandai iš paskutiniųjų atsispirti: viena vertus, bijai nesėkmės, kita vertus, sieki pratęsti nebylaus flirtavimo malonumą, nes, nepaisant nieko, savimi tiki. Atrodo, kad tikėjo ir ji, pusiau juokais lakoniška žinute pasiūliusi mesti disertaciją, išklausyti jos atsiminimų ir parašyti romaną. „Ir tuomet tu išgarsėji bei susikrauni turtus“,  – užtikrino. Vykęs romanas turbūt išties duotų daugiau pelno nei akademiniai viražai, bet, žinoma, apie jį negalėjo būti nė kalbos. Pačiai seniai aišku, kad nesugebėčiau. Tačiau sujaudino tarp neva abejingų, dalykiškų eilučių išskaitytas draugės lūkestis, naivus įsivaizdavimas, jog mūsų meilės pakaktų, kad jos istorija atgytų kitiems. Ir net ne bet kokiems kitiems, o mažai uždaro būdo šiauriečių tautai. Ir ką gi aš, lietuvė, būčiau galėjusi apie ją ir jos tolimą kraštą, kuriame niekuomet nesilankiau, pasakyti? O vis dėlto draugę mylėjau ir man buvo nuoširdžiai įdomu. Tad, numykusi kažką panašaus į „pagyvensim – pamatysim“, paraginau pasakoti.

Laikui bėgant elektroniniame pašte daugėjo Rožyn vardu pažymėtų laiškų. Skaičiau juos su malonumu, tačiau plušėjau vis dėlto ne prie romano, o prie disertacijos. Tiesa, autobiografijos problematika, kurią tyrinėjau, pamažu darėsi asmeniškesnė: šalia meistriškai sukaltų tekstų interpretavimo bei įmantraus teorizavimo paraleliai tapau nuogo, geliančio it atviras nervas atminties impulso liudytoja. Nejučia įnikau į tas Philippe’o Lejeune’o esė, kurios šiaip jau būtų prasprūdusios pro akis, mat iš pirmo žvilgsnio neatrodė tiesiogiai su mano nagrinėjama tema susijusios. Ypatingai atgijo tekstas „Nerašančiųjų autobiografija“², besigilinantis į kolektyvinės autorystės, įvairialypio bendradarbiavimo teksto kūrimo procese klausimus ir ką tai reiškia autobiografijos žanro kontekste. Detaliai aptardamas rašymu neužsiimančio autobiografijos subjekto, t. y. gyvenimą nugyvenusio asmens (dažniausiai kokios nors įžymybės), ir jo gyvenimą užrašyti apsiėmusio, greičiausiai leidyklos pasamdyto rašytojo santykio dinamiką, Lejeune’as išryškina paties autobiografijos žanro mechanizme įrašytą subjekto susidvejinimą. Poreikis pasiduoti atminčiai, o paskui – suvaldyti prisiminimus autobiografijos forma, atsižvelgiant ir į auditorijos lūkesčius, numato skirtingų vaidmenų prisiėmimą rašymo procese³. Nors to paties žmogaus gebėjimas prisiimti skirtingas perspektyvas žavi, autobiografinio darbo pasidalijimas tarp dviejų ar net daugiau asmenų dažniausiai sukelia nepasitenkinimą, nes toks bendradarbiavimas neva paneigia autobiografijos žanro pretenzijas į autentiškumą, o kartu ir patį žanrą, nelabai kuo besiskiriantį nuo biografijos ar romano, nebent tuo, kad siekia apmauti skaitytoją. Akivaizdu, kad autobiografijos žanras iš principo priešinasi autoritetų įvairovei, o tai galiausiai lemia net ir bendradarbiauti pasiryžusiųjų – autobiografijos subjekto ir autobiografijos „autoriaus“, kurį neišvengiamai tenka imti į kabutes, mat viršelyje jis nefigūruoja, – susipriešinimą. Atvirai ar nesąmoningai kovodami dėl vietos po saule, jie anksčiau ar vėliau yra linkę pasitelkti tam tikrus psichologinius gynybos mechanizmus ir iš lygiaverčių partnerių redukuoti vienas kitą į savotiškas būties pamėkles: rašytojui autobiografijos subjektas patampa tiesiog personažu, jo vaizduotės kūriniu, o gyvenimą nugyvenęs asmuo ima žvelgti į rašytoją it į blankų vaiduoklį (ghostwriter), anonimišką techninę pagalbą. Kitaip tariant, draugystei čia nelieka vietos.

Nuo pat žanro įvardijimo XIX a. aišku, kad autobiografija yra susijusi su tam tikra individo samprata, besiremiančia romantiniais autonomiškumo, autentiškumo, savirealizacijos idealais. Kodėl tai turėtų supriešinti? Neturėtų. Vis dėlto atrodo, kad sparčiai (ir, manytina, ne be kapitalistinės sistemos beatodairiško konkurencingumo pagalbos) autonomiško individo idealizavimas privedė prie to, ką šiandien pritinka vadinti „didžiosios asmenybės“ kultu. Nerašančiojo arba, galima sakyti, kolektyvinė autobiografija nori nenori prisideda prie didžio romantinio genijaus mito dekonstravimo. Pasak Lejeune’o, šių autobiografijų sėkmė išduoda ir tradicinės, t. y. paties autobiografijos subjekto parašytos, autobiografijos schematiškumą: „[...] imitacija atskleidžia „natūralaus“ produkto gamybos paslaptis ir veikimo mechanizmą“⁴. Panašiai, vis labiau tobulėjant technologijoms, dirbtinis intelektas priverčia įsisąmoninti žmogaus proto mašinalumą. Ar tai reiškia, kad drauge su „didžiųjų asmenybių“ kultu bei tradicine autobiografija atėjo metas palaidoti ir bet kokį autentiškumą apskritai?

Demaskavus romantinio genijaus mitą, „didžiosioms asmenybėms“ vis dažniau tenka apraudoti savo dalią užkulisiuose, tačiau, pasak nemirtingos teatro taisyklės, spektaklis turi tęstis, tad atsiveria erdvė kūrybinio dialogo, pagalbos, taip pat ir nesusikalbėjimo, aplaidumo suvokimui ir įvertinimui. Pirmąjį planą užima nebe individo, o bendruomenės drama. Ar tiksliau  – rampų šviesoje išryškėja abipusė, nesuardoma individo ir bendruomenės priklausomybė. Paradoksalu, bet autobiografijos apologetų apdainuotas savasties autentiškumas atsiskleidžia kaip visuomet esantis anapus manęs. Ypač mano įsivaizdavimų, lūkesčių, minčių. Simpatijų ir antipatijų. Galiu atpažinti jį nebent šeimynykščių, draugų, kaimynų, bendradarbių kūnuose, susirinkti iš gluminančių fragmentų atsitiktinių praeivių, karo pabėgėlių, nelegalių migrantų veiduose. Kai mano draugė nutyla ir nutyli, viskas ima kalbėti apie ją.

Skaitydama Rožyn laiškus, susiduriu su tuo, ko nenoriu nei sausai teorizuoti, nei tempti ant gerbtino romano ar autobiografijos (ar autobiografinio romano) kurpalio (pastarojo dalyko ir nesugebėčiau: kaip minėjau, nesu įvaldžiusi amato). Sąžiningiausia atrodo atsigręžti į tai, ko esu išmokusi iš senelių, tėvų, sesers, bažnyčios bendruomenės, choro, universiteto styginių ansamblio, Londono skvoterių, – įsikurti ir veikti pašonėje, mokytis tarnystės, žymėtis pastabas paraštėse. Negaliu atliepti draugės istorijų gerai sukaltu siužetu, bet galiu leisti joms įsigerti į mane, keisti nusistovėjusį kasdienybės tempą ir ritmą. Kaip literatūrologė vis dar neapsisprendžiu, kokį verdiktą paskelbti autobiografijai, bet kaip draugė (dukra, mama, žmona…) tikiu, kad gyvenimai ir tekstai autentiški tiek, kiek pamiršta save. Matyt, ne tik į Rojų nepatenkama po vieną. Po vieną nepatenkama nei į praeitį, nei į visavertį save. Akivaizdu, kad taikli it Kupidonas mano draugė tai žino.

Daug labiau nei tradicinė autobiografija šiandien įkvepiantis atrodo poetinės (auto)etnografijos metodas, su kuriuo netikėtai susipažinau vienos akademinės vasaros mokyklos metu. Simpatiškas dirbtuvių vedėjas trumpai paaiškino poeto-etnografo darbo principus: užfiksuoti dalyvio gyvenimo istoriją ir, atlikus teminę analizę, pateikti ją poetine forma bei per kelis vėlesnius susitikimus suderinti galutinį eilėraščio variantą. Nesu ne tik romanistė  – juo labiau nesu poetė. Net kaip literatūrologė apie poeziją išmanau gėdingai mažai. Vis dėlto atsispausdinu Rožyn laiškus ir be didelių lūkesčių imuosi savaip smagaus žodžių, frazių, sakinių koliažo lipdymo. Laiškai rašyti angliškai, tad turiu griebtis vertimo. Tiesa, verčiu ne tik iš vienos kalbos į kitą – neišvengiamai verčiu iš jos lūpų į savas, vis aiškiau įsisąmonindama, kad ir pati draugystė yra ne kas kita, o vertimas – žvilgsnių, emocijų, gestų.   

Pamažu galvoje nusistovi temos ir vaizdiniai, išryškėja centrinė ašis ir aplink ją vingiuojanti periferija. Suku mintyse ratus  – neskubėdama, net, galėtum pamanyti, nedrąsiai, o iš tiesų tiesiog atsargiai, vengdama per grubiai prisiliesti prie to, kas sopa, dar negebanti įvertinti žaizdų rimtumo. Pastaroji užduotis nelengva: jau seniai įsitikinau  – mano draugė ir skausme šypso. Lengvabūdiško linksmumo sluoksnis padengęs ir laiškus. Jo pėdsakus nužymiu širdelėmis paraštėse. Seku nuo vieno prunkštelėjimo prie kito, nuo lengvo šeimynykščių ar draugų pašiepimo iki netikėtai drovios saviironijos, nuo šmaikštaus vedžiojimo už nosies iki atvirumu nuginkluojančio prisipažinimo, kol staiga suvokiu šio emocinio bangavimo tikslingumą: dažna pastraipa  – tai anekdotas stebinančia potekste, komišką įspūdį sukelti siekianti ar nelaimės nuojautą sužadinanti glausta drama.

Viena tokių atskleidžia bundantį paauglės troškimą maištauti. Pankavimas, žinoma, nebuvo islamiškos elgsenos pamokų plano dalis. Juk pankas  – tai tas užsienietis keistai nukirptais, žaliais plaukais, besiklausantis laukinės muzikos pakeliui į pragarą. Tačiau uoli mokytoja suklysta ne tik dėl pavyzdžio mokiniams pagąsdinti, bet ir dėl žymiklio rašyti ant naujos, baltos lentos. „Pankas“ – įrėžia su visam lentoje ir mano draugės galvoje. Ir taip ištisus mokslo metus Rožyn pradeda dieną, pasveikindama savo netikėtai atrastą likimą.

Kitas epizodas – priešingai – išduoda būtinybę prisitaikyti. Rožyn vaikystės Irane, vos tik imdavai pasiekti pedalus, galėjai vairuoti. Žinoma, tai nebuvo legalu, bet negi kam nors rūpės? Svarbu – leidžia tėvai. (Sunkvežimy namus įsirengusi mano draugė ir šiandien šiuo klausimu išlieka kategoriška – vairuoti, kaip ir plaukti, visi turėtų išmokti kuo anksčiau.) Beje, vaikai neprivalėjo sėdėti ant galinės sėdynės. Rožyn ir Kavė, jos draugas, visuomet įsisprausdavo priekyje, šalia kurio nors iš tėvų. Spirgėdavo perimti vairą į savo rankas. Kavė gavo teises, vos sulaukęs aštuoniolikos, bet ne ji  – kaip tyčia susilaužiusi koją, prikaustyta prie lovos. Žinoma, vos tik pakilo  – išsilaikė, bet prasitarė, kad dėl teisių, išduotų ne gimimo dieną, gėda iki šiol. O anuomet apgailestauta ir dėl daugiau su vairavimu susijusių dalykų. Kartą, likus metams iki pilnametystės, Rožyn sustabdė policija. Apsirengusi ji buvo įprastai  – kaip berniukas. (Įtikino save ir kitus, kad taip elgiasi, vengdama skaros, bet akivaizdu – tai buvo tik paviršutiniškas pretekstas.) Lytis policininkui įtarimų nesukėlė, tačiau bėda ta, kad daugiau kaip dvylika šiam vairuotojui duoti negalėjai: nedidukas, balsas nemutavęs, barzdos – nė ženklo… Šalia sėdėjo persigandusi Rožyn mama. Galiausiai policininkui, rodos, jos pagailo ir jis, kažką irzliai suburbėjęs, jas paleido. „Jei norėsi vairuoti, privalėsi dėvėti skarą  – kad neištiktų dviguba bėda“,  – griežtai tarė mama po ilgos, spengiančios tylos. Mano draugė spoksojo į bėgantį kelią: kažkur kūne maudė. Ji dievino vairavimą: „Sutikau.“

Dirbdama prie atsirinktų fragmentų, bandau išryškinti mane pervėrusį įspūdį, nepaleidžiantį nuo pat pirmųjų laiškų. Netuščiažodžiaujanti kalba ir šiek tiek lengvabūdiškas tonas pasitelkiami kaip anestetikas, gelbėjantis nuo kunkuliuojančių, karšta lava išsiveržti grasinančių jausmų. Nevalingai prisimenu savo trimetį sūnų ir jo prasikaltusią, bet tuo pat metu valiūkišką šypseną, kai instinktyviai bando išsivaduoti iš nepatogios situacijos  – numaldyti mano pyktį nepasiduodamas, susitaikyti neatsiprašydamas. Skirtumas tas, kad Rožyn maldo ir jaukina save. Šios kuo rimčiausios, bet iš esmės vaikiškos pastangos neturi nė lašo infantilumo ir tai turbūt tyriausia, ką įmanu išsaugoti subrendus. Pamažu įtikiu, kad mane persmelkęs įspūdis nėra tik atsitiktinė impresija, bet nuo vaikystės besiformavusių draugės charakterio ypatybių tąsa ir virsmas, išmoktų elgesio modelių atmaina. Pastebiu, kad kai mano draugė juokauja, o man norisi verkti, mes tampame savotišku veidrodžiu – išvirkščia tam tikrų jos vaikystės situacijų puse. Rožyn motutė (močiučių močiutėmis Irane niekas nevadina) gimtadienį kaip reikiant šventė tik kartą – su tortu ir dovanomis ir šurmuliu namuose. Apsitaisiusi kaip iranietės popatlikėjos prieš revoliuciją, mano draugė staipėsi ir žiopčiojo pagal senus hitus. Stengėsi atrodyti žavinga ir prašmatni, tačiau visi, įskaitant motutę, kvatojo. Negi išties įmanoma būti tokiai nemergaitiškai ir nerangiai?! Jie manė, kad ji šaiposi, tyčia juos juokina. O juk ji tiesiog buvo nesusivokusi, androginiška lesbė, įsispraudusi į šiek tiek per ankštą suknelę. Kadangi per literatūros pamokas painiodavosi tardama įmantrius literatūrinius žodžius, mokytoja nuolatos ant jos niršdavo, bet ne dėl aplaidumo – dėl buvimo klasės kloune. Ir nors sunku patikėti – Koraną dainingu ritmu ji skaitydavo įstabiai! Grįžusi namo, bėgdavo pas motutę ir didžiuodamasi sakydavo: „Ei, tu juk meldiesi, klausyk, aš tau paskaitysiu.“ O motutė prunkšdavo ir švelniai tildydavo: „Baik! Tučtuojau baik! Degsim pragare!“ Taip, mano draugė buvo padykusi, tiesa. Tačiau taip pat tiesa, kad niekas nepastebėjo tų kartų, kai ji troško būti rimta. 

Apie pragarą ir ką jis reiškia mano draugei, susimąstau ne kartą. Ką daryti su vėl ir vėl į akis sviedžiama pranašyste? Močiutės balsas švelnus, akys meilios: net ir ten ji neapleistų. Kitaip skambėdavo moralės policininkų, savotiškų religingų marozų, ar mokytojų grasinimai. Tiesa, jei tai reiškė, kad jie pagaliau paliks ją ramybėje („Esi nepataisoma! Vis tiek degsi pragare!“), – mano draugė neprieštaravo. Šiaip ar taip, pragaras buvo pats žodis ir jį tariančios lūpos, šaižus balsas, piktas ir nusivylęs tonas. Pragaras buvo ta siurreali kasdienybė – už vestuvių šventimą suimta ir nuplakta žydų šeima, septyniasdešimties rykščių neišvengęs aštuoniasdešimtmetis nuotakos tėvas. Arba lyg niekur nieko vidury policijos nuovados besidažanti moteris: vos suimta ji pažadėjo teisėjui pergulėti su juo – ji buvo, kaip pati tvirtino, saugi. Pragaras buvo išdavystė ir bejėgystė – vienu telefono skambučiu rykštėms pasmerkti galintis tėvas („Jis net ne religingas, bet kartą įpykęs vis tiek pagrasino – parodė, kieno rankose galia“).

Suprantu, kodėl mano draugė nekenčia organizuotos religijos, kodėl rašo „Dievas“ iš mažosios raidės. Net ir be valstybinės diktatūros, net ir nevalstybinės religijos sąlygomis pilna žmonių, kuriems Dievas – tik baudžiantis vyras, pakibusi it Damoklo kardas grėsmė. Rožyn nebūtų Rožyn, jei su tuo sutiktų. Kaip kartą pasakė Alicija: „Rožyn žino taisykles, tik nemano, kad jos skirtos jai.“ Tačiau ar tikrai tesame nusidėjėliai pikto Dievo rankose? Jei Dievas vis dėlto pirmiausia reiškia esamybę (presence), o ne įstatymą ar, kitaip tariant, jei nėra svarbesnio įsakymo nei būti, galiu viltis, kad draugė supras mano atsivertimą į katalikybę, entuziastingą domėjimąsi budizmu ar žavėjimąsi sufijais. Ir ne, omenyje neturiu kokios nors hipiškos njueidžo idealizmo atmainos. Mano draugė ir po tokiu repertuaru nepasirašytų. Veikiau ieškau radikalios bendrystės – nebūtinai visuomet malonios, bet nuolankios ir stiprios savo romumu. Ir tikros – it skaudantis dantis. Evangelijoje pagal Matą sakoma – medį iš vaisių pažinsi (Mt 7, 15–20): tiesiog manau, kad dėl draugystės stengtis verta.

Viename šilčiausių laiškų Rožyn papasakoja man apie Bahar, – jos vardas reiškia pavasarį. Draugės nuo pat mažumės, jos skyrėsi kaip diena ir naktis. Rožyn atrodė it nerangus berniukas, Bahar buvo liesa, grakšti raudonplaukė. Rožyn be proto mėgo sviestą, Bahar negalėjo jo pakęsti. Nieko bendro, išskyrus tai, kad abi buvo maištininkės. Bet, žinoma, ir maištavo jos kiekviena savaip. Rožyn, būdavo, užsimaukšlina kepurę su snapeliu ir įlenda į smarkiai per didelį džemperį. Bahar pasidažo akis, o jos laisvai užrišta skara vos laikosi ant galvos. Kartą netikėtai pasirodęs dorovės sargas užsipuolė ją: „Kur manaisi esanti? Eliziejaus Laukuose?“ Nusijuokusios ir kažką atsikirtusios jos pasprunka. O po akimirkos – jau išties ten! Nuošalioje alėjoje, kur didelių medžių pavėsy Bahar vaikšto pirmyn atgal it ant podiumo  – įsisprendusi dešine ranka į liauną liemenį, linguojanti klubais. Atsirėmusi į medį, Rožyn stebi savo draugę su šypsena ir dėkingumu: Bahar niekuomet nebandė jos pakeisti, nesistebėjo berniukiškais rūbais, nekomentavo. Jai buvo nusispjaut, kas ką galvoja ar kalba už nugaros. Tiesa, vėliau atėjo metas, kai Bahar įtikinėdavo ją apsivilkti sijoną, suknelę ar bent šiek tiek pasidažyti: Rožyn nubaidydavo visus vaikinus. Jie manydavo, kad Bahar „užimta“ ar kad ją saugo brolis. Tačiau taip pat buvo tas kartas, kai Bahar pabučiavo ją į lūpas. Greitai ir šiek tiek atsainiai  – tik tiek, kad kažkuris iš vaikinų imtų pavyduliauti. Bet vis dėlto – tai buvo pirmasis Rožyn bučinys.

Teheranas, kurį savo prisiminimuose tapo mano draugė, ne vientisa erdvė, o korėta plynė – tuščia ir apmirusi, išskyrus kampelius ir užkaborius, nuošalius skersgatvius ir aklinai uždangstytas virtuves, kur žmonės audžia svajones ir siuva sapnus, žodis po žodžio išpina suveržtas kasas. Gatvėse ir aikštėse triukšmo netrūksta, tačiau tik privačioje erdvėje jis virsta reikšmingais žodžiais, suprantama kalba. Galiausiai ir palikus miestą judama it nuo korio prie korio: asmeninėje Rožyn geografijoje keri ir vilioja šiaurės Iranas, jame įsikūrę slidinėjimo kurortai. Sportas Irane gerbiamas, tad Rožyn, Nasim ir Maryam – jokio šeimynykščio vyro nelydimos dvidešimtmetės – šiaip ne taip vis dėlto išsinuomoja kambarį: žinoma, jei kas ir gali numalšinti jaunos moters potraukį prostitucijai, tai slidinėjimas. Ryte jos iriasi per tirštus sniego šuorus – ant kalno pūga. Keltuvui užsidarius, dauguma slidinėtojų išsiskirsto, tik viena šeima – tėtis, mama ir du vaikai – dūksta sniege, kvatojasi ir fotografuojasi. O už jų – tas baltas, tuščias kalnas… Kai pagaliau galima kilti, tačiau beveik niekas iš poilsiautojų negrįžta, jis priklauso joms. Jokių akių – tik akinanti šviesa.

Iš šiaurės Irano buvo kilusi ir maman jooni, brangiausioji motutė, kaip visi ją, nusiklausę nuo Rožyn, vadindavo. Pamažu susidarau įspūdį, kad Rožyn linksmumas, atkaklumas ir praktiškumas paveldėti būtent iš jos. Iki vestuvių ceremonijos pabaigos niekuomet neregėjusi jai pažadėto vyro, apie pirmąjį pažinties momentą pasakodavo su lengva saviironija. Štai jie sėdi ant medinio suolo ir pagaliau jam leidžiama pakelti jos šydą. „Visai mielas“,  – atsidūsta su palengvėjimu. O tuomet pakyla eiti: ji – liauna ir aukšta – ir jis – vos jai iki pečių. Netrukus nusivilti teko ir jam, labiau už viską troškusiam sūnaus. Gimus penktai mergaitei, Rožyn mamai, motutė nusprendė pagudrauti  – davė dukrai berniuko vardą. Gal nujautė, kad melagystė taip ir neišaiškės… Po septynių mėnesių džiaugsmo mažaūgis vyras mirė, o ji  – jauna daugiavaikė našlė  – išvyko ieškoti laimės į didmiestį.

Močiučių močiutėmis Irane gal nieks ir nevadina, tačiau ar močiutė mylės mažiau, jei pavadinsi ją kitu vardu? Gėlėse paskendusiame sode motutė renka boružėles ir deda Rožyn ant pirščiukų, o ši, rodos, pirmąkart savimi patikėjusi, krykščia ir kelia boružėtas rankas aukštyn: nuo jos delniukų atsivers pasauliai! Tačiau iš tikrųjų magiškos rankos – motutės. Joks prieskonis nebūtų galėjęs pagardinti maisto taip kaip jos pirštai. „Motutės nuluptas apelsinas nebuvo panašus į jokį kitą“, – prisiekinėja mano draugė. Ir nors suprantu, kad tai tik begaliniu ilgesiu akinantys vaikiškos vaizduotės atšvaitai, iškart ja patikiu: kuo lakesnė fantazija, tuo nuoširdesnis atsidavimas.

Laiškas apie motutę ilgiausias ir galbūt dėl to nepavyksta išlaikyti pakilios nuotaikos. Prisiminimas po prisiminimo, detalė po detalės ir šviesi nostalgija įgyja slegiančių melancholijos bruožų, tarsi trylikametė Rožyn vis dar stoviniuotų prie kapo duobės, įskaudinta netekties, nuščiuvusi, beveik pikta: kur karstas, gražūs rūbai, gėlės?!. Iki tol laidotuves mačiusią tik užsienietiškuose filmuose, ją žeidė vietinių papročių kuklumas – balta drobulė ant nuogo kūno, į klostes byrantis juodžemis… Tačiau, žinoma, užvis labiausiai sužeidė pati realybe tapusi mirtis. Sena, apsilaupiusi, subraižyta fotografija, kurią mano draugė visur nešiojasi su savimi, – ne tik meilės ženklas, bet ir priminimas gedėti. Rožyn turbūt nė nesusimąstė, kaip tai šiuolaikinės – mirties ir gedulo atžvilgiu vis sterilesnės bei nebylesnės – vakarietiškos kultūros kontekste neįprasta.

Apie motiną laiškuose užsimenama nedaug. Niekuomet netapdama Rožyn dėmesio centru, ji kartkartėmis pasirodo antraeilio personažo teisėmis. Ir vis dėlto kiekviena iš tų scenų liudija motinos figūros svarbumą ir jos nutylėjimo opumą. Vietoj aiškios emocijos dukros ir motinos santykį persmelkusi dviprasmybė. Viena vertus, sunku tai įvardyti: perdėm asmeniška. Kita vertus, akivaizdu: iki skausmo pažįstama. (Dar kartą įsitikinu – išties asmeniški dalykai yra patys universaliausi.) Pati tapusi mama, iš pirmų lūpų žinau, koks ištįsęs ir tamsus gali būti motinos šešėlis, visų pirma būtent jai pačiai ir užtemdantis akis. Matyt, suglumusiam, bet dėl savo įsimylėjimo bejėgiam vaikui nieko kito ir nelieka, kaip tik gailėti ir kaltinti tuo pat metu. Panašiai susipynę ir Rožyn jausmai, kai pateikia nei šiokio, nei tokio mamos mąstymo pavyzdžių: „Mirus motutei, mama buvo tokia liūdna. Pažiūrėjo tiesiai man į akis ir tarė: „Tai tavo kaltė, kad aš dar gyva, mama visuomet, kur tik beeitų, pasiimdavo mane drauge, o šįkart dėl tavęs ji mane paliko.“ Arba (Rožyn susilaužius koją): „Kas manaisi esanti? Sulaužei mano dukrai koją!“ Irane prasidėjus didelio masto protestams, teiraujuosi Rožyn, ar skambino mamai, o ši tik numoja ranka, kad neverta: „Ji – viena priežasčių, kodėl išvykau.“ O aš, matyt, nesąmoningo solidarumo veikiama, beveik prieš savo valią galvoju – mama taip pat yra nebloga priežastis sugrįžti.

Sunku pasakyti, ko iš neramumų, prasidėjusių po Mahsos Amini žūties⁵, tikisi mano draugė. Trečią ar ketvirtą protestų dieną parašau jai žinutę: „Kaip tu?“ Gaunu lakonišką atsakymą: „Nemanau, kad kas pasikeis. Nenoriu apie tai šnekėti.“ Tačiau praeina dar kelios dienos ir vis dėlto kalbamės  – apie viltį ir baimę, apie gimtosios žemės trauką ir šaknų nutrūkimą. Apie aštuoniasdešimtmetę Rožyn tetą Mitrą, kuri „mėgsta šokti ir dainuoti, bet jau kai nuliūsta, tai nuliūsta“: „Kokia dar laisvė? Jie sukniso visą mano gyvenimą.“ Rožyn myli savo tetą, net jei ši ir nebeturi jėgų naujai revoliucijai, net jei iškeitė „negaliu“ į „nenoriu“, o pokalbį apie protestus nutraukia: „Toms merginoms nederėtų deginti savo hidžabų – jie taip pabrangę.“ Rožyn irgi kalba apie „tas merginas“ – studentes ir mokines, traukiančias vienplaukes į gatves, rizikuojančias būti sulaikytas, išprievartautas, nužudytas: „Jos žino, kas ir kaip, bet nė už ką nebenori būti kaip mes.“

Nebežinau, ko rašydama laiškus iš manęs tikėjosi mano draugė. Spoksau į jos vardo originalą kompiuterio ekrane – keistą, it Persijos įlankos pakrantė vingiuojantį žodį. Aiškinuosi, kokią transliteraciją į lotynų abėcėlę pasirinkti, svarstau, kaip užrašyti lietuviškai. Gal perrašytas vardas ir visai nebe tas, bet man gera prie jo triūsti. Negaliu atliepti draugės istorijų gerai sukaltu siužetu. O norėčiau: taip aiškiai matau pačią pabaigą. Tą baltą, tuščią kalną. Ir mus sniege.