Idant

 

Kennethas Patchenas (1911–1972) – savamokslis amerikiečių poetas, romanistas, tapytojas, grafikos dizaineris; per keturių dešimčių knygų autorius. Kūryba pasižymi „dideliu idealizmu, dygėjimusi smurtu, atsiribojimu nuo konformistinio amerikiečių mąstymo ir pasibaisėjimu materialistiniu sekuliarizmu“ (britannica.com). Dėl gausios antikarinės, socialinių motyvų poezijos vienas populiariausių Amerikos studentijos poetų Antrojo pasaulinio ir Vietnamo karo metais. Kita vertus, Patchenas – ir vienas iš vizualiosios, grafinės, eksperimentinės poezijos, eilėraščių „atlikimo“, akompanuojant džiazui, pirmeivių. Čia skelbiami eilėraščiai iš rinkinių „Tamsioji karalystė“ (The Dark Kingdom, 1942) ir „Garsusis irklavimo vakarėlis“ (The Famous Boating Party, 1954).

 

 

Idant

 

Galėčiau pretenduot į pareigas (jau pamiršau kokias), turėjau iki vidurdienio vesti Mero pavaduotojo dukterį. Įsakymą perdavė trys minutės po dvylikos.

 

Aš jau turėjau žmoną; Mero pavaduotojas buvo bevaikis; bet aš vedžiau.

 

Tada man liepė nuskusti tėvui barzdą. Gerai. Nesvarbu, kad jis buvo eunuchas, kad akis užmerkė ankstyvoje vaikystėje: aš įvykdžiau įsakymą, nuskutau.

 

Tada man liepė sudeginti miestelį; tada – nemažą miestą; paskui – ir didmiestį; didelį didmiestį; menkutę, nuskurdusią šalelę; o tada – vieną iš „didžiųjų galybių“, paskui – dar vieną (dar vieną, dar vieną)… Tiesą pasakius, galiausiai man prisakė paleisti pelenais viską, ką žmogus žemėje buvo sukūręs! Ir aš tai padariau, supleškinau viską, kad net pėdsako neliko, neliko nieko o nieko, visiškai nieko.

 

Tuomet įsakė viską susprogdinti skradžiai žemę, po velnių! Ir aš susprogdinau viską skradžiai (ak, ne, nesusprogdinau)…

O dabar, pasakė, viską atstatyk; viską atstatyk ir atkurk taip, kaip buvo iš pradžių.

 

Ką gi… dabar atėjo mano eilė jiems šį tą pasakyti! Po šimts, anei dėl vieno darbo niekad nesiplėšiau.

 

[1954]

 

 

Lūšnynai

 

Turėtų būt aišku kaip dieną.

Kur jau ne.

Kiekvienas kvailys tai žino.

Net žiemą.

Pagalvokim truputuką.

Ką?

Pagalvoti – ką?!

Jie niekados taip.

Kodėl dabar?

Žinoma, tai nieko nereiškia.

Visa tai – melas.

Kas gi daugiau?

Teisingai.

Tai aišku.

Kad ir kaip žiūrėtum.

Skryblius.

Išsipūtęs pilvas.

Graži bažnyčia užtūpt.

Jergutėlyčiau…

Kas jiems darbo?

Nieko sau.

Dvylika vaikigalių ant avarinių kopėčių…

Gėlės ant palangės…

Tu velniškai teisus.

Taip jau būna.

Kaip tik taip.

 

[1942]

 

 

Atvėrus langą

 

Man šūktelėjo atnešti alaus ir užsukti papliaukšti.

 

Aš jau buvau atsigulęs, bet apsirengiau ir nupėdinau į krautuvę paimti alaus ir to skanutėlio vytinto saliamio.

 

Kai užkopiau į viršų, porą pagyvenusių moteriškių ir perkarusį ilgšį radau sėdinčius pusiau apsidariusius, rankose laikančius muzikos instrumentus.

 

Sakydamas „pusiau apsidariusius“ turiu omeny, kad seniokės vilkėjo Ievos kostiumėlius, o tas džiūsna ant įprastų drapanų buvo užsitempęs porą sunkių paltų.

 

Muzikos instrumentus miniu dėl to, kad visi trys laikė po pripūstą undinę aptemptomis pėdkelnėmis, ir tos, sakytumei, kažką niūniavo graikišku akcentu.

 

Dedant ant lovos nešulius, iš spintos išsibraklino dar viena senolė raitomis ant zebro.

 

Kai kėliau ją, toji nusiskundė, kad nuo kratymosi iš paties Bostono jai įskaudo užpakalį, todėl gal aš nieko prieš ją dar truputuką palaikyti. Neilgtrukus jie įsigeidė, kad sulakstyčiau dar alaus, ir aš sumečiau, jog vienintelis būdas pasitarnauti ir nulipti siaurais laiptais – tai eiti atbulomis, velnioniškai spraudžiantis tarp ilgų jos kojų, ir net tada kaulėti jos keliai tratėjo taip, lyg kas iš abiejų pusių būtų tvatijęs solinuką. Ir kaskart man traukiant vis į kitą krautuvę jos vis tolo ir tolo. Rytojaus dieną pasiėmiau išeiginę ir persikėliau pas jaunuosius krikščionis.

 

[1954]

 

Vertė Andrius Patiomkinas