Iš „Bevardžių akimirkų“

 

Mortonas Marcusas (1936–2009) – amerikiečių rašytojas, poetas, kino kritikas. Gimė Niujorke, nuo 1961 m. gyveno Kalifornijoje. 1988 m. pasirodžiusiame eilėraščių cikle „Puslapiai iš imigrantų albumo“ (Pages from a Scrapbook of Immigrants) autorius remiasi savo žydų giminės istorija. Čia spausdinama eilėraščių proza iš rinkinio „Bevardės akimirkos“ (Moments Withous Names, 2002).

 

 

Auliniai dėdės spintoje

 

Mano senelis skęsta savo auliniuose, klampodamas per Lenkijos sieną. Ūkanotas 1909-ųjų žiemos rytas. Pakulinis maišas, permestas per petį, išsipūtęs nuo šeimos brangenybių, gabenamų į Ameriką: vyno taurių, žvakidžių, sidabrinio kavos servizo, jo motinos auksinio sutuoktuvių žiedo. Su kiekvienu žingsniu jis grimzta gilyn į aulinius, tarsi šie būtų požeminiai tuneliai, traukiantys nežinomybėn jo baltas sumirkusias pėdas.

Su kiekvienu žingsniu batai ryja mano senelio kojas. Greitai jo nebeliks, tačiau jis to nepastebi. Tempdamas maišą, jis traukia į Brėmeno uostą, avėdamas auliniais ligi juosmens.

Ar jis žino, kur yra Brėmenas? Ar, kol atvyks, kas nors dar liks iš jo, o galbūt jis turės pasistiebti, kad žvilgtelėtų nuo batų aulų, tartum kalvos, į laivus ir krovinius prieplaukoje?

Tai mano senelio savaitę trukusio žygio į Brėmeną istorija, perpasakojama vėl ir vėl kitoms giminės vaikų kartoms. Kai kuriuose pasakojimuose auliniai atkeliauja savarankiškai. Kituose senelis stovi juose tarsi ant povandeninio laivo tiltelio, žvelgia priekin ir ryžtingai vairuoja.

Amerikoje tuo metu jo vaikai ir anūkai įsitempę, viltingai spokso į vandenyną, laukia senelio ir jo batų pasirodančių horizonte, idant jų gyvenimai prasidėtų.

 

 

Mergina, tapusi mano senele

 

Kiekvieną naktį namiškiams sumigus, mergina, vėliau tapusi mano senele, pasibalnojusi ližę lakstydavo po lietuviškas girias.

Sugrįždavo iki aušros, juoduose plaukuose tviskėdavo rasos lašeliai, o pakulinis maišas būdavo pičpilnis blyškių grybų ir šaknelių.

„Taip ir buvo, – tvirtino senelis. – Iš pradžių sekdavau įkandin, bet niekad nepasivydavau.“ Tik girdėdavo gausmą ir girgždesį medžių viršūnėse ir, atsidusęs, spūdindavo namo.

Taikstėsi su viskuo, kol vieną naktį ji išskrido su visa viraline, tarytum karieta, traukiama juodų vėtros žirgų.

Senelis vijosi kartu su pirkia, stovėdamas nesamo kambario tarpduryje, bardamasis ir tarsi ragindamas namą lėkti greičiau.

Pavijo ją netoli Vilniaus, kur ši stabtelėjo susiorientuoti, ir pirkia rėžėsi į nutūpusią viralinę, senelis nusirideno pro duris ir susimušė galvą į stalo koją.

„Ir kurgi Ponia susiruošė šįkart?“ – suniurzgė, trindamasis dešinę ausį.

Mergina nusišypsojo ir priklaupusi tylėdama paglostė jam plaukus.

Tai buvo paskutinis merginos, vėliau tapusios mano senele, naktinis pasiskraidymas. Netrukus jie išvyko į Ameriką.

Brukline ji sukosi kaip vijurkas senelio pastatytam name, stebėdama kintantį peizažą pro virtuvės langą.

Tuomet ji ir tapo mano senele, baltaplauke ir šypsančia, tylene, net kai senelis šūktelėdavo iš kito kambario. Ne todėl, kad jam ko nors reikėdavo. Tiesiog norėdavo įsitikinti, ar ji vis dar čia.

 

 

Kalendorius

 

Prabudau nuo žvarbios šviesos, įspindusios pro langą, ir tolimo minios murmesio. Nusekiau paskui jį į virtuvę apačioje, prie sieninio kalendoriaus. Mėnesio dienos, maži tušti kvadratėliai, rikiavosi tarsi daugiabučio langai, o juose rymojo įžymūs mirusieji: prezidentai ir poetai, generolai ir revoliucionieriai. Kai kurie tyliai žvelgė į besismelkiančią virtuvės šviesą, kiti rėžė kalbas, grūmodami kumščiais ar šūkaudami kaimynams viršuje ar apačioje.

Iš kalendoriaus sklido ir kiti – tylesni – balsai, kai kurie – vos girdimi, ir aš sumečiau, kad kiekvienas mėnuo – tai daugiabutis su gyventojais prie langų ir kad visi dvylika pastatų – tai svarbiausi statiniai mirusiųjų mieste.

O kaipgi tie bevardžiai, pamaniau, tie, kurie nebuvo nei poetai, nei generolai, bet diena iš dienos stengėsi pragyventi, išmaitinti šeimas, tie, mirę nuo plaučių uždegimo ar sielvarto, tie, kurių milijonai nuskendo per potvynius ar cunamius, buvo palaidoti žemės drebėjimų, išžudyti kariuomenių, nutrinti nuo žemės paviršiaus vizionierių ir godžiųjų; tie bevardžiai piliečiai, tikėję antruoju atėjimu, kai saulės šviesa bus skalsi ir saldi kaip medus – juk turėjo kažkuo tikėti, kad ištvertų?

Nuojauta kuždėjo, kad tie bevardžiai mirusieji murmėjo už įžymiųjų nugarų, nuolankiai dalindamiesi būstu su garsiais amžininkais lygiai taip, kaip dalinosi savo bevardžiais gyvenimais.

Dabar kiekvieną rytmetį, išbraukdamas dieną iš kalendoriaus, įsivaizduoju, kad užveriu langą su balsais anapus dar metams. Bet, prieš užbrėždamas X ant langelio, stabteliu, pakėlęs plunksną, ir palenkiu galvą, tarsi klausydamasis praeivio, sustabdyto gatvėje, nurodymų.

 

 

Elegija ateičiai

 

1.

 

Po žeme turėtų būti daugybė laiptinių: minkštų it samanos, aprizgusių šaknimis, ankštų ir stačių – sudūlėjusių lapų kapinynas.

Mirusieji bruzda pirmyn atgal šiais laiptais. Sunki kelionė, bet įveikiama. Pašaukti, jie ateina.

Daugelis jų pasiekė tai, ko neįsivaizdavo būdami gyvi, vientuliai ankštuose būstuose, nustumti triukšmingos minios.

Mes regime juos siuvančius po palaidotus miestus, geriančius gyvųjų kraują mums miegant ar krečiančius išdaigas, sujaukiančias mūsų popietes. Bet jie sergi mus, padeda apeiti kliūtis, naktimis klausosi mūsų rūpesčių ir baimių, palydi kiekvieną brėkštančią dieną.

Tai dar vienas mano senelio pasakojimas apie miestą kitame pasaulio pakraštyje, kur pastatai buvo sutrinti į miltus per beveik pamirštą karą ir neliko nė vieno, kuris galėtų perduoti mirusiųjų paslaptis gyviesiems, kad išėjusieji gyvuotų.

 

2.

 

Turėjau draugą, kuris užaugo angliškame dvare. Visose menėse kabėjo paveikslai: peizažai, mūšių, medžioklės scenos, bet daugiausia – protėviai ištįsusiais veidais, valdinga išraiška, apsitaisę liemenėmis, dubletais ir tviskančiomis suknelėmis. Jie lindėjo sienose, porino draugas, jis įsivaizdavo, kad kiekvieną naktį jie palieka savo vietas ir slaptais koridoriais sliūkina į priplėkusias virtuves, kur žvakių šviesoje užkandžiauja, gurkšnoja ir liežuvauja apie gyvuosius, matytus dienos metu. Užgesinus šviesas, mano draugas nieku gyvu nekišdavo nosies apačion. Jis žinojo, kad rėmuose – tuščia, tarsi languose, atsivėrusiuose begaliniam baltos šviesos srautui, pasklidusiam po visą namą.

 

3.

 

Mirtis – tai vieta toli šiaurėje, kur sniegas palaidoja telefono linijas, perduodančias mūsų klausimus ir šnabždesius.

Laidai nei kibirkščiuoja, nei trūkinėja.

Jų karštis nieko neištirpdo.

Jie tiesiog pranyksta sniege, kaip meškerės valas, paliktas prieš valandą, metus ar amžių ir sutraukytas gelmėje į visa apgaubiančią tamsą neriančios žuvies.

 

4.

 

Visa, ko galime tikėtis, tai būti veidu akmenine išraiška paveiksle, smilkstančiame apanglėjusiuose griuvėsiuose, arba figūra ant gėlėmis ištapyto ąsočio, kurį mergaitė, prieš eidama namo, akimirką perbraukia pirštų galiukais.

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė