Pasimatymas

Graži tarpukario nuotrauka. Net išblukimas jai tinka. Visi kryžiai juk šiek tiek paslaptingi, lyg iš rūko išplaukę. Dažniausiai be paaiškinimų. Ave crux! – kartojo ir kartojo Jonas Paulius II ant Kryžių kalno, perpūstas rudeninių vėjų. Tas mielas vaikelis iš nuotraukos nemoka lotyniškai ir neišmano teologijos, bet ir jis čia tam, kad darsyk pasveikintų kryžiaus medį. Tik tiek.

Jeigu ką, esu matęs pyplių, ties Aušros vartais įspūdingai nusiimančių kepures, nors, rodos, nei kas juos to mokė, nei davė pavyzdį. Aišku, šiuo atveju tarpukario fotografą domino garsaus meistro kryžius, ne pamaldus kaimo vaikas. Kitoje nuotraukos pusėje taip ir parašyta. Vaikas – tik dalis kompozicijos, galbūt specialiai pasikviestas papozuoti. Kryžiaus ir vaikystės jungtis krikščionių pamaldume senas dalykas. Kūdikėlis Jėzus, saldžiai miegąs ant kryžiaus stuobrio šalia visų savo kančios atributų. Gal dėl to, kad išeitų kuo daugiau papiktinimo ir kvailybės? Pagal žinomą apaštalo Pauliaus formulę.

Susiradau šį kryžių ir naujajame Vinco Svirskio albume. Buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje Surviliškio bažnyčios šventoriuje. Tarp išlikusių Svirskio kūrinių jo nematyti, išskyrus vieną fragmentą. Nežinia, pats sunyko ar tarybiniai buldozeriai pasidarbavo. Didžioji dalis Svirskio kryžių bei koplytstulpių dabar tik nuotraukose. Jeigu iki šiol stovėtų ten, kur stovėjo, lietuviškoji katalikybė būtų buvusi kitokia. Su polėkiu ir fantazija.  

Berniukas įsižiūrėjęs į Marijos Magdalietės figūrą. Tai jos rankos apglėbusios kryžiaus kamieną. Ant skruostų turėtų matytis ašaros, šios šventosios tapatybės ženklas. „Marija stovėjo ir verkė“, – rašo evangelistas. Pasak mūsų kantičkų, ji ašaromis lyg perlais nuklojo visus savo kelius. Vis ieškodama mylimo mokytojo. Beje, jis irgi čia, Svirskio įkomponuotas apačioje, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, garsiąja Ecce homo poza. Priešais stovinčio vaiko figūra ne ką didesnė. Abu basi ir bekepuriai. Tačiau vaikas nežino, kad gali būti panašus į Kristų. Tik stovi ir žiūri.

Kryžiaus paslaptis turbūt ir reiškia tą nežinojimą, lengvą ir nuolankų. Jau kelinti metai, apmąstant gavėnią, pasaulyje prisikaupę tiek daug kančių, kad patys sau galime atrodyti kaip tikriausias Kristaus kentėjimų tęsinys ar atšvaitas. Pagaliau ir sielos tamsa, ir jausmas, kad Dievas apleido, tokie tikri, ne iš maldaknygės, nesuvaidinti. Blogio šėlsmas. Žiauriai vėluojantis pavasaris. Argi ne įrodymai, kad suartėjome su nukryžiuotu Kristumi, jo žaizdomis?

Iš Svirskio kūrybos galėtume pasimokyti, kaip Viešpaties kryžius šakojasi ir plečiasi, įtraukia naujus žmones ir angelus, gyvulėlius, daiktus, situacijas, neleidžia nieko išskirti ar kanonizuoti. Ir jeigu išpažįsti kryžiaus medyje įkūnytą žmonių atpirkimą ir palaiminimą, tai jis dovanojamas labai plačiai ir drąsiai. Su visu polėkiu, išradingumu, fantazija.

Kalbant apie mus pačius, verti ar neverti mes kryžiaus, turbūt svarbiausia bus žiūrėti ir matyti. Ne veltui tokia kryžių gausa kitados supo žmogų. O pagal šio kryžiaus autorių, dar svarbiau, ko gero, tai, kad Viešpaties kryžius tiek daug visko aprėpia ir surenka.  

Kristus Ecce homo poza yra tas vienintelis išlikęs šio kryžiaus fragmentas. Įdomu būtų paklausti, kuo vardu buvo į jį žiūrėjęs vaikas.