Putplasčio girgždesys arba agurkai knygų mugėje

 

Щ uodegytė (tradiciniai seno diedo prisiminimai)

 

Nors nesu gabus piešimui (esant reikalui, sukeverzočiau ką nors panašaus į namą, grybą ar automobilį, bet sudėtingesnių objektų vaizdavimas – už mano galimybių ribų), kadaise tarnaudamas šlovingoje sovietų armijoje vaizdavau dailininką. Tokios garbės sulaukiau, kai mūsų kuopai įsikrausčius į naujai pastatytas kareivines prireikė įrengti vadinamąjį Lenino kambarį – patalpą, skirtą politinio švietimo renginiams. Dalinio zampolitas nebuvo linkęs persistengti smegenų plovimo srityje – jaunas nuoširdus ruskelis tuo metu labiau rūpinosi ką tik gauto buto įrengimu: ieškojo žmonai patinkančių tapetų ir galvojo, kaip atsiboginti iš parduotuvės Leningrade nusižiūrėtą sofą, tad tamsaus gymio kareivukai į lenkomnatą dažniau užsukdavo pavarvinti seilių prie televizoriaus sekmadienių rytais plikomis kojomis švytuojančioms panoms su maudymukais demonstruojant aerobiką, o ne klausytis paskaitų apie eilinio kompartijos suvažiavimo gaires. Nepaisant to, apipavidalinant patalpą griežtai laikytasi standartų: plikagalvio revoliucijos vado biustas, šūkiai, sienlaikraščiai ir panašūs atributai buvo privalomi.

Pagrindinis mano, kaip dailininko, darbas buvo iš putplasčio pjaustyti raides. Vėliau, nudažęs raudonai, ant kartono lakštų iš jų klijavau įkvepiančius šūkius apie tarybų liaudies valią ir ryžtą – jais buvo apkabinėtos patalpos sienos. Tuos keistus 3D lozungus reikėjo bent kartą per mėnesį atšviežinti iš zampolito atneštuose laikraščiuose pabrauktų citatų sudėliojant naujus devizus, todėl – nemenkam savo džiaugsmui – bent porą dienų per savaitę galėjau sėkmingai vaizduoti dailininką ir vėliau, kai pradiniai įrengimo darbai buvo baigti, o aš iš chudožniko-oformiteliaus etato vėl buvau grąžintas į eilinius vojenostrojitelius. Nors nemenką dalį naujų šūkių pavykdavo sudaryti iš senesniuose lipdiniuose naudotų raidžių, kartais jų pristigdavo (ne visos noriai atsiklijuodavo, o esančios arčiau lango nublukdavo saulėje), tad putplasčio pjaustymo procesas vyko beveik nesustojamai. Tam naudotas specialus savadarbis aparatas: prie stalo pritvirtinta šonu paversta fanerinė dėžė be dugno su viršuje ir apačioje pragręžtomis skylutėmis bei pro jas prakišta vertikaliai ištempta stygos plonumo viela. Prijungus prie galų nuo seno televizoriaus transformatoriaus atvestus laidus, viela įkaisdavo. Tuomet, uždėjus ant kelių centimetrų storio putplasčio lakšto iš kartono išpjautą trafaretinę raidę, reikėdavo švelniai ir greitai – kad neprisviltų ir neišsilydytų didesnis plotas – apvesti vielą jos pakraščiu. Lengviausia buvo susidoroti su kampuotomis, iš kelių tiesių brūkšnių sudarytomis raidėmis (pavyzdžiui, T), o ilgiausiai tekdavo terliotis su ženklais, turinčiais vidinių ertmių (A, O, B, P): prieš juos pjaustant kaskart tekdavo atlaisvinti nuo dėžės vieną vielos galą, pradurti putplastyje skylę būsimos tuštumos vietoje ir, perkišus per ją vielą, iš naujo sumontuoti puikiąją pjaustyklę. Vielai rėžiant putplastį sklisdavo šaižus, ką tik atsivestų šunyčių spygavimą primenantis garsas, o pirštais stumdamas baigtą pjauti detalę, kad atsiskirtų nuo lakšto, girdėdavai duslų girgždesį.

Kartą, besigalynėdamas su gan sudėtingos formos rašmeniu щ, per visą tą čežėjimą nenugirdau, kaip vidun įsliūkino zampolitas, bent porą kartų per dieną užsukdavęs apžvelgti darbų eigos. Buvo gerokai įkaušęs ir, matyt, susipykęs su žmona, nes klestelėjęs ant kėdės pradėjo pokalbį užduodamas gan neįprastą klausimą: ar Lietuvoje moterys dirba? Niekam nebuvo paslaptis, kad jo gyvenimo draugė Oksana per beveik dvejus metus nuo tada, kai karjeros laiptais pakilusiam sutuoktiniui pavyko kartu su ja iš tolimo Vologdos srities užkampio atsikraustyti į Leningrado priemiestį, nesugebėjo rasti sau tinkamos darbo vietos. Maža to, tarp vyresnių kareivių ir praporų nuolat sklandė pikantiškos istorijos ir familiarūs juokeliai apie neeilinius jos gebėjimus maustyti vyrą bei nuotykius šiam išvykus į komandiruotę. Beveik tikėjausi, kad leitenantas eilinį kartą ims guostis, kaip sutuoktinė nebuvo priimta į mokyklą, kur ketino įsidarbinti bibliotekininke, ar jai pasiūlyta per maža alga karininkų bufete. Tačiau išgirstas atsakymas apie aktyviai į darbinę veiklą Pribaltikoje įsitraukusias moteriškosios lyties atstoves aiškiai nesuteikė jo sielai palengvėjimo, tad, nusprendęs nebeplėtoti šios temos, netikėtai pasuko pokalbį filosofinių apmąstymų link. Ar žinai, kad žmogus 70% sudarytas iš vandens, paklausė atsistojęs prie palangės. Du trečdaliai vandens, tu įsivaizduoji… kaip koks agurkas… net smegenys iš vandens, – tęsė mintį kas kelis žodžius pritildamas ir mąsliai nukreipdamas žvilgsnį į kiemo viduryje tarp nušiurusių kareivinių telkšantį pavasarinį purvyną. Kiek sutrikęs ir nelabai žinodamas, ką atsakyti, linksėjau galvą, o jis, jau atsisukęs į vidų ir apžiūrinėdamas šviežiai sukabintus plakatus, porino toliau: mano močiutė, agurkus raugdama, vis kartojo: ko pridėsi, toks ir skonis, agurkas gi skonio neturi, vandenėlis tik, va ir čia tas pats – ką užrašysi, tą ir žinos – patys nieko negalvoja…

Kol mintyse svarsčiau, ar tai nėra mėginimas pričiupti mane, ieškant progos apkaltinti imperialistinės demagogijos skleidimu, netikėtai pradėjęs keistą pokalbį zampolitas taip pat staiga jį ir baigė. Išdėstęs požiūrį į pasaulio tvarką, pasisuko link durų, nužvelgė ant stalo išmėtytas dar nedažytas raides ir, atkreipęs dėmesį į naujai pjaustomą žodį („Защита su щ rašoma – neužmiršk tos uodegytės ant щ išpjaut“), išėjo. Lengviau atsipūtęs, įjungiau transformatorių ir baigiau pjauti щ uodegytę. Atsipalaidavusiai raidei krintant ant grindų pasigirdo putplasčio čiužesys.

 

Merkinės sindromas

 

Išsyk turiu pabrėžti – vadinu tai „Merkinės sindromu“ tik todėl, kad gerai pažįstu šią vietovę ir turiu galimybę periodiškai stebėti būtent joje vykstančias permainas. Panašios transformacijos tikrai vyksta ne tik čia – jos būdingos daugeliui panašaus dydžio miestelių, maža to, aplink apstu daug prastesnių europinių lėšų panaudojimo pavyzdžių (kad ir glamūrinėmis trinkelėmis išklota milžiniška Žagarės aikštė ar dažnos gyvenvietės centrą užėmusios žiedinės sankryžos su neįtikėtino pločio važiuojamosiomis dalimis), tad, lyginant su kitais, merkiniškius, regis, kaip tik būtų galima pagirti. Žiniasklaidoje kartais net girdime minint „Merkinės fenomeną“, mat keleto entuziastų dėka miestelis per pastaruosius 5–6 metus – ypač vasaromis – iš gūdžios provincijos po truputį tapo turistų traukos centru: čia kone kas savaitę vyksta renginiai ir koncertai, kažkas vis tvarkoma  / atstatoma  / restauruojama, atidengiami nauji paminklai, daugėja kavinių ir restoranų, o prie populiariausios lauko užeigos ties Nemuno ir Merkio santaka (nors dešrelių kaina joje menkai koreliuoja su skoniu ir kokybe) savaitgaliais nutįsta ilgos eilės.

Taigi, ruošiuosi kalbėti ne apie Merkinę, o apie bendresnes problemas. Dažniau keliaujantys jau pastebėjo, kad daugumoje nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių gyventojų turinčių Lietuvos vietovių mažėja namų užkaltais langais, pertvarkoma infrastruktūra, viešosios erdvės, randasi viešbutukai. Nusistovėjusią gyvenviečių rutiną pagyvina iš didesnių miestų bei užsienių po truputį grįžtantis ar iš atokesnių užkampių atsikeliantis jaunimas. Šalia naujovių miesteliuose neabejotinai aptiksime ir tam tikrų ankstesnių laikų palikimo klodų: vis dar veikiančią bažnyčią, (kad ir nedidelę, bet) mokyklą, porą parduotuvių, blusturgį-skuduryną, kultūros centrą, o gal net paštą, biblioteką, muziejų ar kitą ne ant kiekvieno kampo pasitaikantį traukos objektą. Todėl net formalų savivaldos statusą po amžių sandūroje įvykusių ne itin sėkmingų administracinių-teritorinių reformų praradusios vietovės vis dar lieka svarbūs nedidelių regionų centrai kasdienius reikalus tvarkantiems apylinkių gyventojams.

Per nepilną šimtmetį Lietuvos miesteliai patyrė kardinalių pokyčių. Po Antrojo pasaulinio karo iš parapijų ir valsčių centrų su aplink turgų pabirusiais žydų štetlais jie netruko virsti nykiomis kolūkių gyvenvietėmis su buvusių dvarų rūmuose įsikūrusiomis ūkių kontoromis. Sugriautų pastatų vietas ir laisvesnius plotus palaipsniui užpildė svetimkūniai: medinės kaimo trobos (link pagrindinės gatvės atkišusios įėjimui niekad nenaudotas paradines verandas, padabintas tarp kaitros išklaipytų ažūrinių rėmelių įspraustais neplautais stiklais ir už tankių užuolaidų slepiančias viduje surikiuotas statines su kombikormu, pasieniais atremtas šakes, kaplius, kastuvus, į krūvas suguldytus dubenis, žiemą naudotus mėsai sūdyti, kiaurus kibirus jurginams pridengti ir kitus rečiau naudojamus rakandus); standartiniai pusantraaukščiai silikatinių plytų mūrinukai (su sunkiai įžiūrimomis pastatymo datomis, išmūrytomis pilkšvame centriniame fasade); o kiek vėliau ir paskiri daugiabučiai (kur kiemgalių pašiūrėse kriuksėjo kiaulės, o po langais – parpdami perdien negesinamais varikliais, kad nereiktų kassyk kartoti ilgai trunkančios užkūrimo procedūros, – stovėjo vietinių mechanizatorių traktoriai).

Nors po kurio laiko, Landsbergių dinastijai ištampius paskutinius šiferio lakštus nuo aplinkinių fermų stogų, pavienės detalės ėmė nežymiai keistis, bendras miestelių vaizdas dar ilgokai neištrūko iš pilkųjų atspalvių zonos. Šie atspalviai turėjo mažai ką bendro su aistra ir geidulingumu: tamsesnių gyvenamosios terpės pustonių egzistavimą išduodavo nebent gelsvos apmyžto sniego dėmės palei vietinio alubario kampus ir iš šių įstaigų sklindantis senokai neskalbtų drabužių tvaikas. Pasibaigus „didžiųjų šiferio dalybų erai“ daugiau nei dešimtmetį vienintelės potencialios darbovietės tokiose gyvenvietėse buvo nuo seno išlikę ir stebuklingai bankroto išvengę siuvimo cechai, už minimalų atlygį įdarbindavę keliasdešimt vietinių moteriškių, bei kiek vėliau – paprastai tose pačiose buvusiose kolūkio fermose, tik jau uždengtose naujesne stogo danga, – kaip grybai po lietaus pradėjusios dygti lentpjūvės, analogiškomis sąlygomis priglausdavusios keliolika vyrų (daugiau darbingų vyriškosios lyties asmenų čia nelabai ir būdavo).

Tad prieš kelerius metus prasidėjęs miestelių atsigavimas, regis, išties negali nedžiuginti. Nepaisant to, svarstydamas, kurį iš dviejų šiandien populiarių refleksijų raiškos naratyvų – šlovinančius ditirambus ar bambekliškus paniurzgėjimus – rinktis rašant šį tekstą, ilgai neužtrukau. Ne veltui pradėjau kalbą nuo „armeiskų“ sovietmečio prisiminimų: manau, išdavus apytikrį savo amžių bus aiškiau, kodėl stoju į seno zyzlos poziciją. Tad šįsyk nežadu ploti katučių dėl išdabintų miestelių gatvių ir grįžtančio jų gyvumo viešuose renginiuose sutartinai kudakuojančiam oficialių institucijų ir savivaldybių atstovų chorui. Neketinu ir pritariamai linkčioti galva klausydamas, kaip priešpensinio amžiaus hipsteriai aikčioja ragaudami prėską mikrobangų krosnelėje pašildytą košę, kuri sekmadieninio pasivažinėjimo po gimtinę metu, užsukus į kičiniais paveikslais nukabinėtą vietos bendruomenės klubą (įrengtą nušiurusios ir ilgai nenaudotos kolūkio valgyklos vietoje), jiems buvo pristatyta kaip regiono kulinarinio paveldo šedevras. Nebūsiu linkęs ir pernelyg žavėtis ašaromis, suvilgančiomis sentimentalesnių žygio po gretimose apylinkėse išlikusius miško brolių bunkerius dalyvių akis, kai šie, išpūtę krūtines ir prispaudę prie širdžių delnus, rikiuotėje palei vietinį kryžių kalnelį klauso graudulingų pokario partizanų dainų.

Nesakau, kad to nereikia. Priešingai – manau, jog kartkartėmis šie dalykai būtini: gyvas sąlytis su praeitimi, vietos tradicijų puoselėjimas ir pan. (čia galima drąsiai įrašyti daugumą skambių frazių, kasmet kartojamų pildant Kultūros tarybai teikiamų projektų paraiškas, beje, ne ką tesiskiriančių nuo kadais iš putplasčio klijuotų lozungų) tikrai padeda išlaikyti mažesnių bendruomenių gyvybingumą. Bet ar stebint panašias ceremonijas jums nekyla įtarimas, kad jos po truputį virsta realybę dengiančiu grimu? Ar nenutiks taip, kad nuolat vykstantį performansą primenančios apeigos, įprastai skirtos į miestelius trumpam užsukantiems prašalaičiams, su laiku pavers tikruosius vietos gyventojus keistais atstumtaisiais? Ar jie netaps panašūs į Šiaurės Amerikos čiabuvius, įrenginėjančius dirbtinai išdabintus vigvamus autostradų šalikelėse, nors niekam ne paslaptis, kad realus gentainių gyvenimas rezervacijose senokai persikėlęs į lūšnynus primenančias stovyklas su atokiau nuo viešumos sustatytų barakų, kemperių ir konteinerinių namelių eilėmis?

Gal šiandien tokie klausimai skamba retoriškai, bet įtariu, jog ateityje būsime priversti į juos atsakyti. Ir tai susiję ne vien su savireklamos, tradicijų mėgdžiojimo, kičinių fasadų ir fontaniukų su lemputėmis įsigalėjimu. Atsakymų į šiuos klausimus paieškos būtinybę labiau siečiau su mėginimais pakeisti tikrą miestelių gyvenimą imitaciniu modeliu, skirtu užpildyti tuštumai, susidariusiai per ilgą nuolat besikeičiančių santvarkų ir kultūrų laikotarpį. Naujo gyvensenos formato propaguotojai paprastai tikisi, kad jis ne tik padės geriau suvokti, kaip miesteliai atrodė kadaise, bet ir sudarys galimybę jiems išlikti bei vystytis ateityje. Iš esmės toks požiūris teisingas: proginės  / pramoginės veiklos sritys provincijoje su laiku neabejotinai darysis vis svarbesnės, tad progresas be jų sunkiai įsivaizduojamas. Bet sukoncentravus dėmesį tik į jas kartais ima atrodyti, jog norima sukurti savotišką siurrealistinį pasaulėlį, kur visi turi aiškius vaidmenis, yra sustatyti į deramas vietas ir užsiima tinkama veikla, bet mažai kas turi galimybę būti savimi ir tiesiog gyventi. Tarsi mėginama ant esamos realybės užlipdyti naują blizgaus putplasčio sluoksnį, paslepiantį kasdienę pilkumą. Dauguma Lietuvos miestelių gyventojų yra pensininkai, ramiai besirūpinantys savo buitimi sovietmečiu statytuose namuose – toje proziškoje ankstesnių laikų erdvėje, tuose po blizgesiu glūdinčiuose varginančios monotonijos kloduose. Jie tokiam modeliui netinka (kam gi įdomu žiūrėti į tai, ką ir taip gali kasdien pamatyti), tad lieka už šio pasaulėlio ribų.

Vis labiau plintanti praktika orientuoti miestelių gyvenimą į trumpam atvykstančius turistus, sutvarkant jį pagal vaikiškos knygelės „Ką žmonės dirba visą dieną“ manierą, dažnai laikoma novatoriška, bet pati prasilenkimo su realybe ar mėginimo tiesiog jos nepastebėti tradicija, kad ir kaip žiūrėsi (nors tikrai nepritariu pomėgiui visas nūdienos bėdas sieti su homo sovieticus mentalitetu), aiškiai paveldėta iš anų laikų. Palyginę veiklą, kurią šiandien mėginama įpiršti tarsi niekad nematytą dalyką, su suręstuose pagal tipinius projektus kultūros namuose ir mokyklų salėse prieš 40–50 metų vykusiais renginiais, pastebėtume, kad labiau skiriasi tik apipavidalinimas. Nes savo dvasia visos tos ekskursijos po pažintinius takus, apžvalgos bokštus ir atminimo vietas labai panašios į kadaise vykusias socialistinio darbo kolektyvų viešnages pirmaujančiuose gretimų rajonų kolūkiuose su kelių valandų trukmės dainų ir šokių vakarais. Būtent todėl esu linkęs vadinti tai sindromu, o ne fenomenu. Nes nepriklausomai nuo to, ar renginys baigiasi nemokamais pietumis kolūkio valgykloje, ar nepigiai kainuojančia kulinarinio paveldo degustacija, ar dešrelių ragavimu Radzevičiaus restorane, po visko burnoje dažnai juntamas keistas putplasčio skonis.

 

Tarp duonos ir žaidimų

 

Tai visgi apie ką aš čia? Ne, ne apie miestelių transformacijas. Ir tikrai ne apie keistus „nenugalimosios armijos“ papročius. Greičiau apie tą savotišką skonį (veikiau net poskonį), įvairiose veiklos srityse kartkartėmis juntamą. Nes nuo laiko, vietos ir aplinkybių tas pojūtis menkai tepriklauso. Bent retsykiais jis, įtariu, užklumpa daugelį – ne tik senus gerus laikus menant, bet ir po dabartį besidairant. Užklupdavo seniau, užklumpa šiandien, užklups, jaučiu, ir vėliau. Tiek miestelyje, tiek kaime, tiek didmiestyje ir nebūtinai Lietuvoj, nors ten, kur daugiausia būni, jį pajust visada lengviausia. Aitriausiai šiuo poskoniu atsiduoda ilgieji priešventiniai ir pošventiniai (nors šventėms juose kitąsyk nelabai lieka vietos) laikotarpiai su visomis privalomomis balabaikomis: eilinį kartą „liaudžiai priklausančio“ meno banalumu nutvilkančiais koncertais, nuobodžiais, cirką ir klasikinę operą sujungiančiais televizijos šou, socialiniuose tinkluose nerimstančiais eglučių, margučių ar šiaip asmenukių grožio karais, visuotinėmis patiekalų bei gėralų varžytuvėmis… Per Vėlines į masinį balaganą, regis, įtraukiami net mirusieji, tarsi jiems rūpėtų visos tos gėlių ir žvakių spalvos, dydžiai, kiekiai, ornamentai, jų išsilaikymo ir degimo trukmė. Esama ir vietų, kur šis poskonis kone nuolat juntamas: tuo kaskart gaunu progą įsitikinti pro langą girdėdamas gatve skubančių moksleivių, iš tolėliau atvykusių aplankyti šalia mano darbovietės esančio muziejaus, nerimastingai užduodamą klausimą: „Mokytoja, gal dabar į „Akropolį“?“

Nuolatiniai intelektualų ir menininkų paburbėjimai apie vis labiau plintantį kičą ir farsą (šiaip nemanau, kad šiandien jo būtų daugiau nei prieš kelis dešimtmečius ar šimtmečius) atspindi tik tam tikros visuomenės dalies nuotaikas. Daugumai prėskas patosas netrukdo ir yra net labiau priimtinas. Stebėtis neverta – pasak apklausų, bent kartą per metus muziejuje, galerijoje ar parodoje apsilanko apie 40  % šalies gyventojų (spėčiau, besilankantys daro tai nuolat, tad galima teigti, jog bent pusė tautiečių po mokyklos į panašias vietas nėra įkėlę kojos). Maža to, daugelis šiose apklausose padėjusių varnelę ties atitinkamu punktu greičiausiai rinkosi tradicinius renginius, pasak tų pačių nuolat burbančių ekspertų, pasižyminčius gan menkaverčiu turiniu. Panašius duomenis skelbia ir lietuvių skaitymo įpročius tyrę sociologai: maždaug 50  % respondentų visai  (!) neskaito knygų. Taigi, bent pusę dabartinės populiacijos sudaro tautiečiai, kuriems nuoširdžiai nerūpi aukštosios materijos ir standartai. Moksliškai tariant, turbūt sakytume, kad dalis žmonių gyvena ribotos kultūrinės savivokos lauke ir ilgainiui pakliūva į savotišką užburtą ratą, mat toks elgesio modelis susiaurina ir meninių idėjų sampratos galimybes. Šnekant kasdieniškai galima pasakyti ir paprasčiau – jiems to visai nereikia. Ar tai normalu? Kaip eilinis pilietis, gyvenantis nerenovuotame senos statybos sostinės daugiabutyje, retai iškišantis nosį į miesto centrą ir vengiantis renginių šurmulio, galiu atsakingai pareikšti – taip, normalu! Nei aš, nei dauguma kitų propaguojančių panašų gyvenimo būdą dėl to nesijaučiame ką nors ypatingo praradę.

Klausite, kaip tai susiję su ankstesnėmis pasakojimo dalimis, kuo čia dėti vandeningi agurkai ir vietos etnokultūrą puoselėjantys miesteliai? Susiję, tikrai susiję – paprastai ir tiesiogiai. Daugelio mūsų nenoras, o iš dalies ir negebėjimas įtraukti į kasdienę rutiną miesto (šį žodį pabrėžčiau) kultūrai būdingus elementus – spektaklių, kavinių, parodų lankymą – dažnai yra ne kas kita, kaip pernelyg staigių gyvenimo būdo pokyčių padarinys. Nesame pratę prie miesto. Prie visų tų nebūtinų įmantrybių, be kurių įmanoma sėkmingai gyventi. Todėl laisvesniu metu daugelis mieliau bėga į daržą, į mišką, prie upės ar ežero (kitąsyk net už šimtų kilometrų), nei keliauja į miesto centre vykstančius renginius. Dar viena kultūros sampratos nu(si)piginimo priežastis – jos atidavimas į valdiškas rankas. Kadaise miesteliuose klestėję kultūros namai gal ir išnyko fiziškai – ar bent jau buvo pervadinti kur kas iškilmingiau skambančiais kultūros (visuomenės veiklos) centrais arba bendruomenės namais, – tačiau klasikinė jų dvasia su pelėsių ir kerpių poskoniu niekur nedingo, nes visa biudžeto finansuojamų kultūros įstaigų sistema savo esme liko tokia, kokia ir buvo. Gal todėl šis poskonis ypač lengvai persisunkia, persimeta į mokyklas, valdiškas institucijas, pamažėle tampa visuotinai priimtu standartu, kartu nublukindamas ir šiaip ne visada lengvai įžiūrimas ribas tarp tradicijos ir banalybės.

Paprasti merkiniškiai nelinkę lankytis miestelyje veikiančiose užeigose ne vien dėl neadekvačių kainų. Daugumai jų tai tiesiog svetima, dirbtina, nesuprantama. Patekęs į restoraną, simfoninį koncertą ar paveikslų galeriją eilinis žmogelis pasijunta kažkokiame keistai iškreiptame pasaulyje, kur viskas kitoniška, pernelyg iškilminga, lydima per garsaus klegesio, todėl tai, kas turėtų ar bent jau galėtų žavėti, neretai ima gąsdinti. Sutrinka net tie, kuriuos tas kitoks pasaulis savotiškai traukia: dažnas norintis jį pažinti neturi galimybės atskirti meno nuo kičo, gerų manierų nuo vulgarumo, nes to niekas nemokė, nerodė, neaiškino. Nenuostabu, kad gyvenimo lygiui pasiekus ribą, kai norisi ne tik duonos, bet ir žaidimų, pirmiausia pataikoma į pigiausių, dažniausiai siūlomų ir lengviausiai suprantamų šou šurmulį. Per vasaros karščius keliaujama į Turkiją pasimėgauti „viskas įskaičiuota“ malonumais, per žiemos šalčius susigrūdama į didžiosiose arenose vykstančius popso koncertus. Todėl kaskart stebiuosi išgirdęs skundus, kad knygų mugė su visais pasiburnojimais dėl geriausios knygos titulo jau ne ką tesiskiria nuo Kaziuko ar Gariūnų. Kol kas šie dalykai ir negali kuo nors ypač skirtis, nes dauguma tautiečių mieliau renkasi tipinius pilkšvus atspalvius, tad bet koks mėginimas per staigiai kilstelėti masinių renginių lygį gresia populiarumo sumenkimu (ko joks organizatorius tikrai nenori). Vis dar esame užstrigę tokioje visuomenės vystymosi stadijoje, kai duonos reikia labiau nei žaidimų, tad ir daugumos pasirenkami žaidimai – gana pigūs.

Dar viena to priežastis: Lietuva dėl per dažnos valdžių ir požiūrių kaitos per pastaruosius kelis amžius neturėjo galimybių skirti pakankamai laiko ir dėmesio gyvybingų, savas tradicijas turinčių bendruomenių formavimui, tad, be biudžetinių kultūros įstaigų, skonio tiesiog nėra kur ugdyti. Labiausiai trūko laiko: daugelis mūsų per pastaruosius kelis dešimtmečius buvome priversti peršokti didžiulį kultūrinį plyšį, skiriantį tai, kas mus supo iki 1990-ųjų, nuo to, ką matome aplink save dabar. Ir reikia pripažinti, kad gana sėkmingai jį peršokome – tik gal dar ne prie visko spėjome priprasti. Kad tą suvoktum, pakanka pasižvalgyti po gėlynus (nesvarbu, ar prie individualių namų provincijoje, ar prie daugiabučių didmiesčiuose): nors daugelis sodininkų atkakliai sekė gėlininkystės madas dar sovietmečiu, vykusiai pereiti nuo rūtų darželių prie alpinariumų pavyko mažumai. Panašiai nutiko su dauguma miestietiškesnių papročių – miestas lietuviškoje agrarinėje tradicijoje iki šiol lieka labiau svetimkūnis nei savaime suprantamas dalykas.

Šiandien Merkinėje vykstančias transformacijas aktyviai palaikantys entuziastai neigdami agrarinės kultūros idealizavimą, galima sakyti, taiko tiesiai į kiekvieno bakūžių pasiilgusio tautiečio širdį (gal todėl net ir viliojant turistus kol kas labiau pasiteisina banalios, nuo seno pažįstamos schemos nei mėginimai supažindinti su giluminiais miestelio istorijos klodais). Kad ir ką darytum, nuo senojo mąstymo schemų galutinai neatjunkusiam miestiečiui visos tos neva „liaudies meno“ tradicijos su raudonomis putplasčio raidėmis paryškintu aiškumu tiesiog artimesnės, tad, norint pritraukti žiūrovų, bent dalį to aiškumo, lengvumo, lėkštumo kol kas visada būtina įdėti net į moderniausią performansą… Nes nepaneigsi – kaip ir tie iš atokių kalnų rajonų susirinkę kareivukai, stebintys aerobika užsiimančias merginas plikomis blauzdomis, – esame tik nerimastingi vaikštantys agurkai, kurių 70 % sudaro vanduo. Dar deramai neįrūgę, neperėmę naujoviškų skonių.