Keliauninkas

 

Prancūzakalbio belgų rašytojo Thomo Oweno (tikr. Gérald Bertot, 1910–2002), belgiškosios fantastique literatūros korifėjaus, novelė Le voyageur – iš rinkinio „Kiaulė ir kitos paslaptingos istorijos“ (La truie et autres histoires secrètes, 1972).

(Oweno novelę „Kiaulė“ žr. „Š. A.“, 2023.I.13; vert. J. R.)

 

…gležnas vaikas mėlynomis venomis.

 James Joyce

 

– Tu aplaižai savo ranką, štai taip… paskui nusausini odą atgalia plaštaka… Pauostyk! Tai ir yra mirties kvapas.

– Tu visai pamišusi. Vaikų žaidimai. Jie nebe tavo amžiui.

– Pauostyk!

Patricijos balsas ir gestas buvo valdingi. Ji tiesė ranką; jos pašnekovas atsitiesė, traukėsi.

– Pauostyk!

Jaunosios moters veidas buvo įsitempęs, ir ponas Fransas, galop paklusęs, švelniai palietė lūpomis jos dilbį.

– Ničnieko neužuodžiu, – nusijuokė, tačiau juokas skambėjo dirbtinai.

Tarp jų padvelkė kažkoks nejaukumas. Jis žvelgė į jaunąją moterį sunerimęs, susirūpinęs, tarytum būtų jos tėvas. Juk gyveno šalia Patricijos tiek metų. Kai ji gimė, jis jau tarnavo pilyje.

Laikai pasikeitė. Dabar senajame būste liko tik jinai ir jis. Ką ji dar prasimanys? Jau tiek metų jis kantriai ir švelniai kentė permainingas jos nuotaikas, depresijas, jos nestabilaus temperamento fantazijas, kurių netikėti vingiai vis labiau jį jaudino.

Tikriausiai jai tuoj vėl prasidės krizės laikotarpis, kaip pasitaikydavo vis dažniau po nelaimingo įvykio, palikusio pėdsaką jos gyvenime.

Dabar Patricija pūtėsi, bet be tikro pykčio. Jis palinko prie jos, pakišo savo galingas rankas po negyvomis jos kojomis ir nugara ir pakėlė ją iš krėslo kaip vaiką. Ji palenkė jam ant peties savo švelnų veidą; ašaros tekėjo blyškiais jos skruostais. Lėtai, mėgaudamasis tuo nesivaržymu, jis nunešė ją prie lovos ir atsargiai nuleido. Ji atsisėdo, pasirėmusi delnais, ir šypsodama pažvelgė į jį.

– Kaip aš tave myliu, Franseli. Koks tu kantrus, geras ir stiprus. Kaip klusniai taikstaisi su ištikimo šuns, asmens sargybinio vaidmeniu. Tu mano geroji, ištikimoji gorila.

Ji patapšnojo jam per skruostą, ir vyriškis sugrudęs nusišypsojo.

– Ką aš daryčiau, jei tavęs čia nebūtų? Tačiau, laimė, aš mirsiu anksčiau negu tu. Aš luoša ir pasigailėtina. Tu stiprus. Moterys godžiai į tave žiūri. Tada tu būsi laisvas. Taip, taip… Tau tai patiks. Ilgainiui tokia mergina kaip aš ima slėgti. O tu – atviros erdvės žmogus. Puikus jėgeris, arklininkas, girininkas. Jei gyvenimas būtų teisingas, tikrasis pilies šeimininkas turėtum būti tu. Tačiau iš esmės tu ir esi pilies šeimininkas. Nes šeimininkė aš.

Ponas Fransas delnu pridengė Patricijos lūpas. Jinai jam įkando. Jis žvilgtelėjo į žymę ir nusišypsojo. Ištiesė jai ranką. Šį kartą ji ją pabučiavo.

– Kokie mes keisti žmonės, – tarė.

 

Pilies sodyba buvo apleista, tačiau tvirta.

Pilis stūksojo viduryje valdų, kurių keistumas trikdė. Kai leisdavaisi jos link iš pietų, matydavai du į saulę atsuktus kampinius pastatus, tarytum užuoglaudą nuo šaltų vėjų ir lietaus, sudarančius stačiakampę erdvę, kurioje vaizduotė įkurdindavo daug kavalierių senoviniais kostiumais. Stogai dengti čerpėmis. Ten stiepėsi keturkampis pastatas, panašus į kažkokią senovinę karo mašiną, vainikuotą tarsi nurėžtu stogu.

Artindamasis išvysdavai, kad vidinį kiemą juosia aptverta gili griova. Ketaus turėklai, iš pradžių sunkiai įžiūrimi, saugojo nuo pavojaus nuslysti.

Čia ėjo geležinkelis. Per griovą buvo permestas siauras tiltelis, abiejose pusėse įsirėmęs į akmeninę sieną. Siauru žole apžėlusiu taku jis vedė į girią.

Šiaurinis pilies fasadas, nykus ir persisunkęs drėgme, žvelgė į didžiulį ežerą, apjuostą juodų eglių.

Šįryt, kaip ir kas dieną, Patricija liepė nuvežti ją krėsle į tolimiausią kiemo kampelį, iškilusį virš geležinkelio. Iš čia ji už šimto mylių galėjo įžiūrėti stotelę, kurios peronas visada buvo tuščias.

Traukinys stabtelėdavo tik kokio nors keleivio prašymu. Bet šiame užkampyje niekas niekada nesiprašydavo įlipti ar išlipti.

Kadaise, kai čia buvo kertami miškai – bet tai vykdavo retai, – miškininkai, kraudami į vagonus medieną, įliedavo į šią vietovę šiek tiek gyvasties. Bet nuo to laiko jau praėjo dveji ar treji metai, ir Patricija, dykinėjanti stebėtoja, niekada nematė nieko daugiau vykstant ar atvažiuojant.

Tačiau šiandien jai pasirodė, kad sąstato švilpukas kitoks.

Regis, guvesnis, linksmesnis, tarsi skelbtų gerą naujieną. Neramiai plakančia širdimi ji išvydo, kaip už medžių didėja dūmų šleifas, ir pajuto permainą pačiame mašinos alsavime. Jo ritmas buvo ne toks kaip visada. Sąstatas išniro iš už posūkio, sulėtino greitį, stabtelėjo… Tikrai taip! Įvykis… Ji pamatė, kaip kažkas iššoko ant perono. Jaunas vikrus žmogus su lagaminu rankoje. Persimetęs keliais žodžiais su palydovu, pažiūrėjo, kaip tas lipa atgal į paskutinį vagoną, ir, likęs vienas, ramiai apžvelgė peizažą.

Kas tas žmogus? Ką jis ketina veikti šioje vietovėje?

Dabar, įtraukęs į šnerves vėją kaip laukinis žvėris, jautrus menkiausiam pavojaus dvelksmui, jis ryžtingai pasuko pilies link. Aukštas, besiplaikstančiu atlapu apsiaustu, atsmaukta ant pakaušio skrybėle. Rankoje siūbavo lagaminas.

Ponas Fransas, matyt, taip pat jį pastebėjo, nes skubiai pribėgo ir atsistojo už Patricijos, nusitvėręs krėslą su ratukais globėjiško savininko gestu. Panašūs į tėvą ir dukrą, orūs ir sykiu budrūs, jie abu stebėjo, kaip nepažįstamasis artinasi prie jų.

Atrodė jis puikiai. Pastatė lagaminą, pasisveikino ir nusišypsojo laikydamas skrybėlę rankoje.

 

Tarp Patricijos ir keliauninko beregint užsimezgė simpatija. Nežinia, ko jis atvyko į pilį. Galėjo būti žurnalistas, dailininkas, inžinierius agronomas, upėtakių augintojas, radiotechnikas, kino darbuotojas… Bet svarbiausia – keliauninkas, nuotykis, kurio jaunoji moteris nesąmoningai laukė ilgus metus ir kuris netikėtai švystelėjo jos vienatvėje.

Nepaisydama slapto pono Franso priešiškumo, kurį galėjai justi iš jo tylėjimo, iš atšiauraus veido, iš sąmoningo atsainumo, kai Patricija davė jam ženklą paimti stovintį ant žemės lagaminą, jaunoji moteris nepažįstamąjį sutiko maloniai. Pertarė jo pasiaiškinimus:

– Visa tai aptarsime vėliau, pone. Svetingumas – pagrindinė mano šeimos dorybė jau daugelį kartų. Žmogus, atkakęs iš toli, visada draugas po mūsų stogu. Užeikite… Ponas Fransas, mano majordomas, jus nuves į jūsų kambarį. Gal norėtumėt ko nors užkąsti, atsigerti?

Ponas Fransas veikiau laikėsi atokiai.

– Aš atvykau dėl rezervuaro sklendės, – pasakė jai nepažįstamasis. – Tuojau viską jums paaiškinsiu.

Majordomas nusiramino. Jis jau seniai ieškojo specialisto. Dabar suprato. Nesuprasti jis nemėgo.

Tvirta ranka nustvėrė lagaminą.

Patricija pasuko krėslą ir pažvelgė į pilį. Jos link žingsniavo nepažįstamasis, lydimas pono Franso.

Ji stebėjo tų tvirtų vyrų eigastį ir stotą, jausdama keistą malonumą.

Matė, kaip jie įžengė į didžiulį ne itin patrauklų statinį, ir jos veide šmėstelėjo dviprasmiška šypsena.

 

Po kelių valandų keliauninkas stūmė Patriciją, sėdinčią krėsle su ratukais. Judėjo jie atsargiai, nes takai nebuvo nuvalyti. Viskas apsamanoję, visur prižėlę dilgėlių. Jie sustojo priešais ežerą.

– Jau labai seniai iki čia nebuvau atkakusi. Tikra ekspedicija. Mane laiko ant pilies priebučio arba kieme. Ponas Fransas neturi per daug laiko mane vežioti toliau.

Prieš neaprėpiamą ledinio šviesumo vandens plotą, kuriame atsispindėjo švelnus besibaigiančios žiemos dangus, jie tylėjo, pakerėti reginio grožio. Tolumoje, kitame krante, glaudžiai išsirikiavusios eglės leidosi iki pat vandens pakraščio, panašios į neįveikiamus bastionus. Toli toli, virš medžių viršūnių, galėjai įžiūrėti plynaukštes, taip pat apaugusias giriomis.

– Sakytum, mes Kanadoje, – pasakė keliauninkas.

Ir čia Patricijos mintyse nušvito vaizdas. Ji matė save prieš dešimt metų, prieš nelaimingą įvykį, toje pačioje vietoje stovinčią ant tako ir laikančią už rankos mažą berniuką.

– Tu jau esi buvęs Kanadoje?

– Ne, – sako vaikas, – bet vėliau ten nuvažiuosiu. Mačiau knygų.

– Nereikia sakyti: „Padarysiu vėliau ar nuvažiuosiu vėliau.“ Tas „vėliau“ nebūtinai bus.

Bet reginys blėso. Ji žiūrėjo į keliauninką ir lietė jo ranką.

– Jūs jau esate buvęs Kanadoje?

Jis papurtė galvą. Nusijuokė.

– Ne, bet mes tuojau ten nuvyksim, – atsakė.

Jis nuvežė ją prie pat kranto. Ten stovėjo valtis. Kai jis pritraukė valtį artyn, jos grandinė žvangtelėjo.

Grįžęs jis pakėlė Patriciją nuo krėslo, kaip darydavo ponas Fransas, atsargiai nunešė iki valties ir ten pasodino.

Ji nebijojo. Nieko negalėjo nutikti. Jautėsi saugi.

Jis nutolo nuo kranto – lėtai, stumdamasis irklu, įremtu į dumblėtą dugną. Paskui, tvirtai įsitaisęs, ėmė lėtai irkluoti.

Jiems plaukiant į ežero vidurį, Patricija jautė sukylant beviltišką norą būti gražiai. Ir sykiu užplūdo neapykanta nepažįstamajam, kuris meilumu ir draugišku rūpinimusi jaudino ją labiau, nei ji būtų norėjusi.

Bet kažkas nuo kranto šaukė juos, nekantriai mostaguodamas rankomis.

– Tai Fransas, – tarė ji. – Grįžkime. Jis įsius dėl tokio neatsargumo. Jam visad atrodė, kad man kas nors atsitiks. Tarytum dar kas nors galėtų nutikti.

Valtis išrašė platų lankstą ir lėtai nučiaužė kranto link.

 

Jie pasivaikščiojo po apylinkes dar kartą su gailesčiu žvelgdami į senąjį namą. Patricija baisėjosi apipelijusiomis sienomis.

– Reikėtų sutvarkyti latakus, – kalbėjo. – Vis lyja ir lyja, bet niekam tai nė motais.

Ir, atsisukusi į savo gidą, dėkingai pridūrė:

– Jeigu jūs manęs nebūtumėt čia atvežęs, aš taip nieko ir nebūčiau mačiusi, žinojusi.

Iš už namo kampo pasirodė ponas Fransas su šautuvu ant peties. Su savo auliniais ir odiniu švarku panėšėjo į sargybinį.

– Reikia sutvarkyti latakus! – šūktelėjo jaunoji moteris. – Niekas čia niekuo nesirūpina, tik persekioja mane!

Solidaus stoto vyriškis nutolo netaręs nė žodžio.

– Jis taip įkyriai manimi rūpinasi, – pasakė Patricija. – Sakytum jūs jį bauginate, ir aš esą turėčiau jūsų saugotis. Jis nepratęs ką nors čia matyti. Tikriausiai jūs jį erzinate. Ir ko gi jis bijo? Juk jūs vis dėlto manęs nesuvalgysit.

– Jūs ne iš tų, kurias suvalgo. Veikiau būtų atvirkščiai…

Ji įtariai dirstelėjo į jį, kiek pamąstė ir tarė:

– Norite pasakyti, vabzdžio maldininko patelė*?

– Ne, aišku, kad ne.

Bet melavo jis nevykusiai. Juk taip ir pagalvojo.

– Nežinau, kodėl taip sakote. Bet palyginimas ne toks jau blogas… Pats save menkai pažįsti. Kartais pakanka vieno žodžio, kad atskleistum save sau pačiam. Kiek paslapčių slypi žmonių sieloje!

Vienas stumdamas, kita savo krėsle su ratukais, jie lėtai yrėsi į priekį, ir tos luošės ir jos palydovo pasivaikščiojimas šioje liūdnoje ir dykoje vietoje dvelkė kažkuo tragišku, gedulingu.

– Norėčiau pamatyti senąją kalvę, – po ilgos tylos pratarė jisai.

– Senąją kalvę? Ji sugriuvusi… O iš kur žinote, kad čia yra kalvė?

– Pasidomėjau šiomis vietomis, kurios traukė mane liūdnu poetiškumu ir keistumu. Daug pasiskaičiau. Apklausiau vietinius žmones. Jaučiuosi labai artimas šiai piliai, ežerui, šioms girioms. Mes čia lyg kitame pasaulyje, ar ne, kitoje epochoje?

Sušvilpė traukinys; jie sužiuro, kaip virš šlaito nusidriekia jo dūmų šleifas.

– Traukinys čia niekuomet nesustoja – nebent kokio keleivio pageidavimu, – pasakė ji. – Bet niekas niekada nepageidauja čia stabtelėti. Jau seniai aš laukiau kokio nors netikėtumo, bet mano viltys niekada neišsipildydavo iki tos dienos, kai jūs…

Ji vėl matė jį iš tolo, vienut vieną perone su savo lagaminu, ir traukinį, kuris pūškuodamas tolo.

Tada ji sėdėjo kiemo kampe, neįstengdama nuslėpti pagyvėjimo, o ponas Fransas priėjęs atsistojo greta kaip asmens sargybinis ar savininkas. Kai keliauninkas pasiekė grotuotą tvorą ir išvydo ją krėsle aukštos juodos eglės papėdėje, jo veide šmėstelėjo vos įžiūrima pagarbos išraiška, ir jis nežymiai atšlijo.

– Jūs laukėte manęs kaip karalienė soste…

Ir štai ji girdi tokį tolimą balsą, tariantį panašius žodžius.

 

Ji regėjo save su gėlių vainiku, pavėsinėje, apraizgytoje žalumos, ir mažą berniuką sau prie kojų. Jinai kalba:

– Aš – karalienė, pabučiuok man koją.

Ir jis bučiuoja.

– Pabučiuok man pėdą.

Jis taikosi bučiuoti. Bet jinai jam įsako nuauti batelį. Ir kojinę – čia jis sutrinka. Ir pabučiuoti jos nuogą pėdą – tą jis ir daro.

Paskui jie kopia mišku aukštyn – vaikas eina pirmas. Ir labai rimtai šaukia: „Kelią karalienei!“ Ji žingsniuoja įkandin pralinksmėjusi, pamaloninta, svarstydama, kokių dar keistų žaidimų prasimanyti, kad jis neatsitokėtų.

 

Ant kelio ji pamatė rupūžę. Paprašė savo gido pristumti ją arčiau prie gyvūnėlio. Pridėjo geležinį savo lazdos smaigalį rupūžei prie nugaros ir prismeigė ją prie akmeningos žemės. Priplotas gyvis trūkčiojo kojelėm. Patricijos veidas buvo atšiaurus ir džiugus.

– O jūs žiauri, – pasakė keliauninkas. – Mėgstate kankinti.

– Ne, aš mėgstu žudyti. Man atrodo, kad aš išvaduoju. Gyvenimas absurdiškas. Kas iš to gyvenimo vargšei rupūžei?

 

Jie susimąstę sustojo prie senosios kalvės, prie upokšnio, šokčiojančio per akmenėlius, pakrantėje, kur sūkuriuodamas dainavo skaidrus vanduo.

– Mokate švilpti? – paklausė Patricija.

– Taip. – Ir jis ėmė švilpauti „Mėnesienai šviečiant“.

– Ne, ne. Šitaip.

Ji sušvilpė penkias gaidas, panašias į kvietimą. Tris kylančias aukštyn, dvi besileidžiančias.

Keliauninkas jas pakartojo – iš pradžių netvirtai, paskui drąsiai.

– Gražus signalas, – pasakė Patricija. – Mėgstu jo klausytis. Prašau, sušvilpkit dar kartą.

 

Dabar ji matė mažą berniuką, kuris švilpia iš visos širdies, juokingai sudėjęs apvalias suskeldėjusias lūpas.

Ji mėgdžioja jį, bet jis verčia ją kartoti ir kartoti. Pirštu rodo, kaip ratuku sudėti lūpas, liepia būti stropesnei. Bet ji tikriausiai juokiasi, ir jai nesiseka. Pagaliau pavyksta, ir jis nušvitęs bučiuoja jai delną.

Ir sako:

– Aš norėčiau tave vesti.

– Tu per mažas!

– Vėliau būsiu didelis.

– Vėliau! Vėliau! Gyventi reikia dabar!

Jinai purto jį, erzindama kone piktai, nutaisydama tai atšiaurią, tai švelnią grimasą, ir staiga pabučiuoja į lūpas.

– Eik sau! – sako tada, atstumdama jį, tokį susigėdusį. – Tu negeras. Eik sau… Ir nebegrįžk!

 

Ir ji tarė keliauninkui, negalinčiam suprasti jos minčių eigos:

– Tačiau kitą dieną jis sugrįžo, pasirengęs naujiems mano žaidimams ir piktumams.

Nugrimzdusi į prisiminimus vėl išringavo penkias gaidas.

– Tai buvo mano signalas. Švilpdavau jam, kad leidžiu ateiti.

 

Ji vėl regi save ant arklio, ištiesusią ranką vaikui, kuris bučiuoja jai delną.

– Aš lydėsiu tave kaip karalienę.

Ir jis žingsniuoja greta arklio su pavadžiu rankoje. Bet ji sušeria per tą ranką vytiniu, kad jis pasitrauktų, ir paragina arklį, šis leidžiasi risčia. Vaikas uždusęs bėga iš paskos, kad neatsiliktų, o ji leidžiasi šuoliais, šaukdama jam: „Nagi, bėk, tinginy!“ O jis nebepajėgia ir, kai ji dingsta nendryne, susmunka ant žemės ir užsikniaubęs rauda.

 

Ji šypsojosi savo praeičiai; jaunuolis nesuprato.

– Jis buvo toks mielas, – kuždėjo ji.

Jie užkopė prie pilies.

Ponas Fransas susirūpinęs laukė jų ant slenksčio. Pasiteiravo Patricijos, kas ten švilpavo. Jam tai nepatiko.

– Nebegaliu pakęsti to švilpavimo, – tarė; atrodė susijaudinęs.

Patricija pasakojo:

– Jis mėgo gėles, puokštes. Man tas skonis atrodė kažkoks salsvas, moteriškas, o gal net pragaištingas. Kai jis man atnešdavo gėlių, mane jaudindavo jo pastangos, bet tarp jo ir manęs šmėstelėdavo kažkas gedulingo. Aš regėdavau gėles, padėtas ant karsto ar pūvančias ant kapo.

Nejučiom mano širdy vis stiprėjo lemtinga nuojauta – jaunajam mano draugui neskirta ilgai viešėti šiame pasaulyje. Žinojau, kad jam gresia pavojus, žinojau, koks jis gležnas, ir dėl to man atrodė dar žavesnis. Jaučiau tarsi kokią pagundą, kurią kai kas patiria, liesdamas pirštu naujagimio momenėlį. Pagalvojus, kad jis greitai mirs, jis darėsi man dar brangesnis, dar patrauklesnis. Sužadindavo man minčių – ne vyresniosios sesers minčių, ir aš niršau ant savęs, nes per jį mano vaizduotė nukrypdavo keista vaga. Kartais jo nekęsdavau, kartais karštai trokšdavau, kad jis būtų šalia. Prisipažinsiu jums, tas vaikas įžiebė manyje keistą visa naikinančią ugnį.

Vieną dieną – kokio demono pastūmėta? – nuklydau prie geležinkelio. Mane visada traukė tie tviskantys bėgiai, vedantys kažkur tolyn. Ant kriaušio žydėjo gėlės, ir aš paraginau savo mažąjį bičiulį suskinti man puokštę. Jis pakluso nesitverdamas laime, kad suteiks man malonumą. Pasimėgaudama žiūrėjau, kaip jis lyg kalnų oželis kyla stačiu šlaitu; rodžiau jam, kur rasti mano mėgstamų gėlių. „Ten, ten…“ – ir mano ranka rodė vis sunkiau pasiekiamas vietas.

Jo geranoriškumas kurstė mano reikmes, ir kuo labiau jis stengėsi, tuo daugiau man reikėjo.

Tai buvo žiauru – jis dar buvo toks mažas, toks jaudinamai paslaugus.

Bet jaučiausi per daug sujaudrinta miklios ir grakščios jo eigasties, kad norėčiau matyti jį šalia savęs. To vaiko žavesys dabar buvo pernelyg pavojingas, gundantis, verčiau reikėjo jį laikyti per atstumą. Turėjau jo saugotis, tai yra saugotis savęs pačios. Tad ir vėl pareikalavau iš jo neįmanomų dalykų. Jis nusišypsojo man, bet ūmai paslydo, krito ant bėgių ir liko gulėti ten be žado. Žiūrėjau į jį, jau nebepavaldų mano lemčiai, ir nė neketinau pulti prie jo.

Tą akimirką staiga išniro traukinys… Man nebuvo nežinoma, kad jis pravažiuoja tuo laiku. Aš užsimerkiau… Vargšas vaikas buvo suplėšytas į gabalus. Buvau kalta dėl jo mirties. Tikriausiai mintyse to norėjau, geidžiau…

Jaudulys regint šį įvykį buvo toks baisus, kad mane pervėrė tarsi pasitenkinimo gūsis, kuris surakino strėnas. Nuo to laiko nebegaliu valdyti kojų.

Keliauninkas įdėmiai klausėsi. Pasidomėjo:

– Ir prieš kiek metų tai nutiko?

– Prieš dešimtį, – sušnabždėjo Patricija.

– Ir jūs nieko negalėjot padaryti, kad išvengtumėte tragedijos? Juk buvote netoli to vaiko. Gal būtų pakakę ištiesti ranką? Kartais mes žaidžiame su ugnimi, bet dažniausiai išsaugome įvykių kontrolę.

Patricijos veidas sustingo. Ji vėl matė tą sceną taip, kaip ji iš tikrųjų vyko.

 

– Grįžk, – sako ji. – Tu nukrisi.

Ir berniūkštis kopia prie jos. Užsikišęs puokštę už marškinių. Pergalingai šypsosi ir ropščiasi keturiom.

– Tu gražus, mano žvėreli, tu vikrus. Iš tiesų tave myliu.

Ji atsiklaupia, glusteli prie žemės ir palenkia veidą prie to kylančio jos link veidelio. Glosto vaiko kaktą ir lūpas; jo marškinių iškirptėje ieško gėlių.

Ir čia išgirsta švilpiant traukinį. Jos mintys pakrinka. Vienąsyk reikia atsikratyti visų tų kasdienių pagundų. Ji atšlyja nuo vaiko, kuris glaudžiasi prie jos, atstumia jį iš pradžių ramiai, paskui šiurkščiai ir staiga išsirietusi sviedžia jį atbulą. Jis nukrinta nė neriktelėjęs…

Netoli nuo tos vietos viską stebi ponas Fransas. „Nelaimingas įvykis, – sako jis. – Tai nelaimingas įvykis.“ Lyg norėdamas ją įtikinti. Lyg norėdamas padiktuoti, kaip jai elgtis…

 

Patricija veidu įsikniaubė į delnus.

– Koks siaubas! – pasakė. – Kokius siaubingus prisiminimus aš nešiojuosi!

– Kentėti absurdiška. Graužtis, apgailestauti – kokia iš to nauda? Praeitį reikia išrauti kaip piktžolę…

– Bet aš velku praeitį paskui save, – sušnibždėjo Patricija, rodydama į savo negyvas kojas, – kaip rupūžė anądien vilko savo bjaurumą. Kam rupūžei jos varganas gyvenimas?

Tačiau keliauninkas švelniai žvelgė į ją. Priklaupė šalia ir pabučiavo jai ranką – meiliai, į delną.

– Jūs graži ir liūdna, Patricija. Gal galėtumėt būti tiktai graži?

Keliauninkas lietė Patricijos koją, glostė kulkšnį, nejučia atmezgė bato raištelį.

 

Mintyse ji regėjo labai seną sceną, kai tokį pat vaidmenį atliko žuvęs vaikas:

– Aš – karalienė, pabučiuok man koją.

Ir jis bučiuoja.

– Pabučiuok man pėdą…

 

– Kaip keista, – nusišypsojo ji…

Bet nieko nepaaiškino. Vėl surimtėjo ir tepasakė:

– Su mirusiomis viltimis nebeužmegsi ryšio.

– Visada reikia naujų vilčių.

Jis stovėjo prieš ją. Paėmė už rankų, pakratė, šypsojosi jai.

– Nagi, Patricija, reikia ištrinti praeitį.

– Jūs toks malonus. Bet kam mane taip trikdote? Ko atvažiavote? Kokia aš būsiu vieniša, kai jūs išvyksite! Koks nieko neveikimas, koks nenumaldomas kartėlis!

Jis paėmė ją už pečių, lengvai papurtė.

– Ne, ne! Viskas pasikeis. Pamatysit.

Išsiėmė iš kišenės nosinę ir užrišo jai akis.

– Nesipriešinkit. Tai ateities laidas.

Ji nusišypsojo, patikliai ir kiek sunerimusi.

Jis paėmė ją ant rankų, kaip jau buvo daręs, ir lėtai žengė į priekį nešinas ja glėbyje.

Patricija mąstė: „Aš kaip jaunamartė…“ Tarėsi girdinti vestuvių maršą bažnyčioje. Matė, kaip keliauninkas su ja kopia į didžiąją navą.

Keliauninkas stabtelėjo. Stovėjo prie pat baliustrados virš geležinkelio. Ir sunkiai alsavo.

– Jūs pavargote, – sušnibždėjo Patricija. – Jei aš per sunki, paleiskit mane.

Bet jai buvo gera. Ji glaudė galvą vyriškiui prie kaklo, traukdama į šnerves jo kvapą. Troško, kad tai tęstųsi…

Tolumoje pasigirdo traukinio švilpukas.

– Traukinys, – sukuždėjo Patricija, kilstelėdama ranką, lyg būtų norėjusi apsiginti.

– Pamirškim tą traukinį visiems laikams, – nuramino ją keliauninkas.

Ir ja nešinas žengė ant tiltelio.

– Kur mes einame? Girdžiu, kaip girgžda lentos. Mes einame virš bėgių.

Jis tylomis žengė dar keletą žingsnių ir paliepė:

– Pabučiuokit mane.

Ji nedvejodama pabučiavo – pirma į skruostą, paskui lūpų krašteliu į lūpas.

– Girdžiu traukinį, – tarė Patricija.

– Reikia nuo to išsigydyti ir niekada daugiau jo negirdėti.

Jis labai švelniai pažvelgė į tą, kurią nešė, stipriai priglaudė, paskui, tarsi dėdamas ją ant altoriaus dievai žino kokiai aukai, pakėlė virš parapeto ir paleido į tuštumą.

Patricija pratisai sukliko ir visiškai sumaitota liko tįsoti ant bėgių.

Keliauninkas ant tiltelio persilenkė per baliustradą pažiūrėti. Pasigirdo traukinio švilpukas.

Ponas Fransas išėjo į kiemą su šautuvu rankoje nieko nesuprasdamas.

– Nelaimingas įvykis! – šūktelėjo keliauninkas.

Tuo pat metu apačioje išilgai pilies važiavo traukinys, ir jo dundesys užgožė visus kitus garsus.

Pamatęs, kaip Patricijos kūnas dingsta po ratais, keliauninkas nusisuko.

Priblokštas ponas Fransas pasirėmė į tuščią krėslą. Žvelgė į keliauninką, vargiai jį įžiūrėdamas. Ar tai sąstato dūmai niaukė jo regą, ar drumstėsi žvilgsnis.

Jis pakėlė prie peties šautuvą. Tačiau jaunojo vyro siluetas keitė formą, skydo, blėso, kaip vaizdas, nuslydęs nuo ekrano, kuriame raiškiai matomas, virsta tik kažkokiu blankiu blyksniu.

Jis girdėjo, kaip kažkas bėga tilteliu – linko šio prastai suleistos lentos. Dabar tai buvo vaikas, kuris netrukus dingo atžalyne. Jis atpažino tą vaiką.

Pasislėpęs neregimas mažas berniukas dviem ypais išringavo penkias pažįstamas gaidas.

Tolumoje traukinys pasiekė lankstą. Jis taip pat švilpė. Tas pačias gaidas, tą patį signalą, ir tos šaižios, baisingos gaidos kaip žaibas perskrodė pono Franso smegenis.

Vyriškis pribėgęs persilenkė per baliustradą, ir tai, ką ten išvydo, pastūmėjo jį, paklaikusį, priešinga kryptimi.

Jis nusviedė šautuvą, spruko iš tų vietų, galvotrūkčiais ritosi žemyn šlaitu ežero link. Klykdamas: „Pa-tri-ci-ja!.. Pa-tri-ci-ja!..“

 

Vertė Jonė Ramunytė