Kūryba iš nepastovumo

Antanas Šimkus. Vakaras dega. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 88 p.

Pasak kritikų ir knygos redaktoriaus Valentino Sventicko, Antano Šimkaus eilėraščių rinkinyje „Vakaras dega“ vyrauja vėjo simbolika. Šis įvaizdis pasirodo ne vieno autoriaus knygoje, juk vėjas siejamas ne tik su gyvybės dvelksmu, kvėpavimu, permainomis, bet ir su dvasiniu įkvėpimu. Tad natūralu, kad poezijoje šis paslaptingas simbolis įvairiai interpretuojamas, savotiškai bandant suvokti jo veikimo galią. Kita vertus, puikiai žinome, kad tam tikrų pastangų beprasmiškumą nusako „vėjo gaudymas laukuose“, o nerimtas asmuo gali būti pavadintas „vėjavaikiu“. Knygoje „Vakaras dega“ švilpaujantis vėjas skaudžiai primena vidinę tuštumą arba sukelia permainas. Vėją kaip griaunančią ir kuriančią stichiją išryškino Lina Buividavičiūtė: „Nepakenčiamas“ vėjas, žmogui nepavaldi jėga, Šimkaus poezijoje vis tik svyruoja tarp savumo ir svetimumo, nes lyrinis subjektas eilėraštyje „Iš vėjo vaiko užrašų“ rašo apie egzistencinį alkį, apie „savo“ vėją. Ši stichija sugyvinama, personifikuojama, lyrinio subjekto alkis tampa vėjo alkiu“ („Vėjas, tuštuma ir žodžiai gyvybės ir mirties amžinume“, Naujasis Židinys-Aidai, 2022, Nr. 4).  

Vėjas   – kaitos sąlyga ir pats pasirodo vis kitoks. Be to, jis gali būti siejamas ir su tamsa, nes joje negalime įžvelgti daiktų formų ar ženklų („Šviesa išjungta.   / Šios dienos įrašas užtrina   / Rytdieną“,   p.   19), o vėjo stichija gali ne tik deformuoti, bet ir nušluoti nuo žemės paviršiaus tai, kas atrodo nepajudinama. Vis dėlto paradoksalu, kad poetinis pasaulėvaizdis A.   Šimkaus rinkinyje renčiamas iš to, kas netvaru, nepastovu ir labiau primena iliuziją: „Tuščia, lekia, ar matai, lengvai kaip lekia   / Per pusnynus   / Rogės, skambaliukai, sakiniai lediniai?   // Žodžiai klaidūs, žodžiai žiaurūs, žodžiai slysta:   / Išpustyta viskas, išpustyta“   (p.   11). Kartais atrodo, kad subjektas abejoja pasaulio egzistencija, bylodamas, jog visa tėra „sapnas ir dulkės“   (p.   69). Galbūt egzistenciją būtų galima prilyginti vienam eilėraščiui, bet jei „žodžiai žiaurūs“, tai kūryba yra įtraukta į šį keistą, kintantį ir netvarų pasaulį: „Ir dega dabar visi žodžiai,   / Ir dega visi. Ir nebežinau, ką sakyt tau,   / Kalnai, pelenai ir dangus.   / Jau vis viena,   / Jie tavo visi. Už mane“   (p.   27).  

Regis, pasitelkdamas nepastovius įvaizdžius, tokius kaip sniegas ar pelenai, poetas sufleruoja apie bet kokių žmogaus pastangų išlikti bergždumą. Nors esama troškimo įsišaknyti šiame pasaulyje, ironiška ir kartu skaudi ištara   – „susidegino namas“   (p.   28) – primena, kad tai neįmanoma. Vis dėlto subjektas nėra abejingas, veikiau jo mintys sutelktos į amžinąją meilės ir mirties įtampą, kurią jau pirmajame eilėraštyje gražiai išreiškia nuoroda į evangelinę „druską“   (p.    9).

Manau, nesuklysime A.   Šimkaus rinkinį laikydami nepretenzingu, veikiau jis skatina atkreipti dėmesį į pasitikėjimą klasikine forma ir pasirinkimu grupuoti eilėraščius pagal metų laikus. Tačiau įsiskaičius galima pastebėti, kad A.   Šimkaus poezijos stiprybė   – neprikišamas visuomenės žaizdų ir paties subjekto abejonių bei nuoskaudų atskleidimas. Visa tai parodoma pasitelkiant gamtos reiškinius ir išryškinant konfliktą tarp pasikartojimo ir siekio įveikti pasikartojimą: „Atmintis vis dar brauko ir plėšo,   / Brauko ir plėšo,   / Norėtum, kad baigtųs greičiau,   / Kalendorius galėtų nutrūkti kažkur ties Kalėdom…“   (p.   82). Kitame eilėraštyje, lyg apvertus smėlio laikrodį, jautriai atskleidžiamas žmogiškosios egzistencijos nebepriklausymas ciklui: „Mano mama yra požeminė upė.   / Tėkmė, prasibraunanti kiaurai kalnus.   / Ilgainiui.   // Tėvas sako, kad mirties nėra.   / Jis tai žino.   / Kodėl tad mama taip dažnai verkia?   // Dar manęs klausia,   / Kas tavo tėvas?   // Mirties nėra atsakau,   / Argi to nepakanka?   // Mama verkia.   / Ji upė.   // Viršum jos kalnai.   / Visi jos kalnai.   / Seniai sugiedoti kalnai.   // Po žemėm“   (p.   70). Nors A. Šimkaus poezijoje nemažai gamtos įvaizdžių, tačiau gamtos reiškiniai nėra tiesiog stebimi subjekto. Aplinka ir lyrinis subjektas nėra atskirti vienas nuo kito neperregima siena, veikiau esama abipusiškumo. Galima sakyti, pasaulis kuria kalbantįjį, o kalbantysis savyje patiria visa ko trapumą, laikinumą, todėl vis pasirodantis tuštumos motyvas neatsiejamas nuo vyksmo, nuo to, kas sukuriama ir sugriaunama.

Lyrinio subjekto būsenos, išgyvenimai išplečiami į kolektyvinę atmintį, praturtinami lietuvių tautosaka, mitologija ir savaip suvokiama bei interpretuojama krikščioniškąja religija. Šiuo požiūriu A.   Šimkaus poezija pasirodė įdomiausia, nes eilėraščiuose jungiami gamtos ciklai su krikščioniškai suvokiamu laiku, krypstančiu į tikslą, kaip visa ko iš(si)pildymą. Galima sakyti, gamtos ir žmogaus pasauliai yra jungiami nenoro likti vienatvėje, nes gamta egzistuoja tarp žiemos skurdo ir jį keičiančios pavasario pilnatvės, o žmogiškoji vienatvė ir tuštuma gali būti siejamos su (ne)tikėtais atradimais: „šokam šitoj bažnyčioj   / šokam nuo jos   / štai mes šokam   / nes mes esam   / mes esam šviesa“   (p.   71). Šviesa, kaip tamsos priešybė, sufleruoja apie kitokią egzistencijos kokybę, tačiau antgamtiškumu lengvai neįtikima: „Bet vėjas. Taip, jis ir vėl kažką nušvilpė šiandien.   / Tuščia mano širdy kaip pirmadienio katedroj“   (p.   29). Galop eilėraštyje, kurio pavadinimas toks kaip rinkinio, susitelkiama į kraštutinius išgyvenimus: „Paveldėjau tėvo pragarą,   / Paukščiai, vakaras dega   /    Visuos daugiaaukščių languos.   // Vėjas apeina mane   / Lyg dvesiantį šunį. —“   (p.   73). Lakoniškas, bet talpus eilėraštis tarsi akimirką anuliuoja rinkinyje vyraujančias lyrines intonacijas, atrodo labai netikėtas, bet dera bendroje knygos struktūroje, gražiai kontrastuodamas su švelnesne raiška. Panašiai ir melancholiškas subjekto nuotaikas, sentimentalumą paįvairina ironija.

Svarbu paminėti, kad eilėraščiuose neretai koreliuoja kelios prasmės, kurios gali ir pasikeisti. Pasitelkdamas įprastus įvaizdžius, poetas sukuria ne vieną jų vartojimo variantą, nevengdamas įdomesnių palyginimų, kurie atsveria mažiau pavykusius eilėraščius. Tiesa, kartais rizikuojama žodžių žaismu užgožti turinį, o pasikartojančios frazės ne visada pasiteisina, tačiau kalbama tarsi be jokių pastangų. Be to, rinkinyje vienas kitą keičiantys metų laikai byloja apie tvarkos ir harmonijos grožį: metų laikų seka sukuria saugumo nesaugiame pasaulyje pojūtį, net jei besibaigiantys metai reikalauja nuplėšti paskutinį kalendoriaus lapelį.