Literatūra / Vertimai

2023 02 24

Trys ukrainiečių poetai [Žadan, Čubaj, Musakovska]

SERHIJ ŽADAN

(g. 1974)

●

Taip gimsta ugnis – staigiai ir nuožmiai.

Tokia tyla,

lyg kas ilgai būtų šaukęs:

„Manęs niekas nemyli!“

Tokia šviesa, lyg gytų žaizdos.

Medžiai primena protestuotojus su vėliavom.

Taip gimsta laisvės poreikis.

Krenta naktinė žvaigždė į niekieno vandenis.

Ir vandenys suliepsnoja

auksine širdgėlos

ugnimi.

O erdvę šildo nematomos krosnys.

Taip – iš užkalbėjimo, iš pasitikėjimo – ateina spalis.

Erdvę labiau apibrėžia ribos,

o ne priklausymo jai jausmas. Taip atsiranda gebėjimas

užčiuopti žodį kalboje,

lyg akmenį upėje.

Taip gimsta meilė, atsiranda atsakomybė

už tai, ką mylim. Ir štai šis

atpildo jausmas

pripildo šviesos ryto dangų

ir sutemų vakaro dangų,

ir šis niekieno spalio vėjas

tampa savas.

Taip mes susitaikome su neišvengiama pabaiga.

Lėtai bristi į žiemą lyg į vandenį,

kasdien užsirašyti žodžius,

nugirstus aikštėje.

Taip galų gale stoja ilgiausi vakarai.

Niekas nepaaiškins geismo mechanikos,

lietimo technikos,

to amžino narsos poreikio,

verčiančio tave kaskart ryžtis kvailystėms.

Taip gimsta saldžios

paslapties jausmas.

Ir akmenys dugne,

ir medžiai slėnyje –

vieninteliai, ir paukščiai virš tavęs – vieninteliai.

Vienintelis oras, ir džiaugsmas, ir nerimas vienintelis.

Yra kuo pasitikėti ir į ką atsiremti.

HRYCKO ČUBAJ

(1949–1982)

Ukrainiečių poetas, vertėjas, dailininkas, viena ryškiausių aštuntojo dešimtmečio Lvivo literatūrinio ir meninio pogrindžio asmenybių. Dėl nonkonformistinės laikysenos ir pažiūrų persekiotas sovietinio saugumo, mirė neilgai trukus po vienos iš „apklausų“ milicijoje. Gyvas būdamas spausdinosi tik savilaidoje, poezijos rinktinės išleistos tik nepriklausomoje Ukrainoje. „Jeremijo rauda“ (Плач Єремії) – titulinis 1999 m. išleistos knygos eilėraštis. Taip savo roko grupę, kultinę Ukrainoje, yra pavadinęs ir poeto sūnus kompozitorius, muzikantas ir dainininkas Tarasas Čubajus.

Eilių į lietuvių kalbą dar yra vertęs V. Dekšnys.

Jeremijo rauda

dar tik miestą pastatė dar net niekas

nespėjo jame įsikurti o jau pranašas

Jeremijas raudojo ir gedėjo jo

kaip ištuštėjusio seniai

iš kiekvienos jo ašaros tuomet išaugo

saulė prie namo kiekvieno ir saulė ta skelbė visiems kad

ne saulė ji o pienė geltona

ir vos tik ji tardavo žodį iškart paukštija pilkasparnė aptūpdavo ją

susirinkus iš visų pakraščių

ir paukščiai vadino save pienės vaikais