Protingavimai (33)

 

●

 

Aristotelis sako, kad žmogus laimingas būna tada, kai gali įgyvendinti savo sugebėjimus.

Jeigu jis teisus, tai gyvenimo prasmė man yra aiški. Aš esu tam, kad įgyvendinčiau savo sugebėjimus. Iki galo. Jeigu žmogus sako: padariau gerai, bet galiu padaryti geriau, jis nebus laimingas, bet turės viltį, kad geriau padarys. Jeigu jis padaro, ką galėjo, jis praranda gyvenimo prasmę ir būna nelaimingas. Pats tai patyriau. Kai buvau pirmoje klasėje, nupaišiau paveikslėlį ir pagalvojau: gražesnio jau niekada nenupaišysiu. Pirmą kartą gyvenime patyriau neviltį.

 

●

 

Menininkai yra arba vaikai, arba suvaikėję seniai. Tarpo nėra.

 

●

 

Mano žmona Nijolė išvirė nuostabią raugintų kopūstų sriubą su kiaulienos šonkauliais. Ji man daug labiau patiko už Debussy „Arabesque No. 1“.

– Mikalojau, tu durnas. Juk tai visiškai skirtingi dalykai. Jų negalima lyginti.

– Aš lyginu ne du dalykus, bet subjektyvias patirtis.

 

●

 

Jeigu rojuje buvo blogio ir gėrio pažinimo medis, vadinasi, ten buvo ir gėris, ir blogis.

 

●

 

Didelis dailininkų kūrybingumas tampa gamyba.

 

●

 

Yra menininkai, kurie kuria, yra – kurie daro. Tie labai produktyvūs.

 

●

 

Nieko nėra, kas būtų. Viskas – iliuzija. O iliuzija yra? Pavadinkim tikrovę iliuzija ir gyvenkim, kaip gyvenom. Po senovei.

 

●

 

Nieko nėra, kas būtų.

– Aš esu.

– Ne. Tu esi tiktai sau.

– Nėra to, kas yra tiktai man? Kodėl?

 

●

 

Viskas yra Dievo sapnas, sakė Berkeley.

Košmarus Dievas sapnuoja – žudomus vaikus.

 

●

 

Ar gali Dievas būti ne žmoguje, bet kur nors kitur? Aš Dievo sapne, o Dievas mano galvoj.

 

●

 

Beveik visi daiktai, kuriais esu apsikrovęs, yra tik mano prisiminimai. Gaila juos išmesti. Žmogus iš prisiminimų padarytas.

 

●

 

Gyvūnų ir žmonių kūnų laimės vienodos, o žmonių skirtingos.

 

●

 

– Man šalta.

– Ne, Mikalojau, šaltis yra šilumos nebuvimas. Nebuvimo nėra, tai ir šalčio nėra. Tau negali būti šalta.

– Tikiu tuo, ką sakai, bet man vis tiek šalta.

Gali būti tai, ko negali būti.

 

●

 

Ar verta gimti, kad mirtum? Ar gyviai mylėtų gyves kūniška meile, jeigu žinotų, kas iš to išeis?

 

●

 

Progresas – tai pasaulio pritaikymas žmogaus kūnui. Geras dalykas.

 

●

 

Kai rašau, būnu laimingas, kai nerašau – nelaimingas.

 

●

 

Išmintis – protas, pritaikytas šiai dienai. Aktualus protas.

 

●

 

Kultūra – tai savęs pritaikymas kitiems žmonėms.

 

●

 

Durnumas ir individualumas yra sinonimai.

 

●

 

Man galvą skauda lygiai taip pat kaip jaunystėj. Galva paseno, bet galvos skausmas ne. Nesensta skausmas.

 

●

 

Ką veiki? Gyvenu. Aš nežinau, ar esu Homo sapiens, turiu pagrindo tuo abejoti, bet aš žinau, kad esu homo gyvenantis.

 

●

 

Tiesa – natūra, melas – kultūra.

 

●

 

Melas. Visų menų pradžia. Tiesos kurti nereikia.

 

●

 

Neliks pūvančio kūno, neliks to aš, kurį sukūrė kūno juslės. Liks – esu.

 

●

 

Mano brolis Kristupas niekada nesimaivo.

Kai pasakiau jam, kad sergu vėžiu, jis nepradėjo aikčioti, tik truputį išbalo. Ir viskas.

 

●

 

Karti degtinė ir kartus gyvenimas žmogų laimingą padaro.

 

●

 

Genialus paveikslas pasaulio pakeisti negali. Bet žmogus, nupaišęs genialų paveikslą, gali.

 

●

 

Menas – tai ne saldainis.

 

●

 

Dūšia ir kūnas. Pjaunasi jie tarpusavyje.

 

●

 

Aš nieko nenoriu, aš laimingas, sako indai.

Aš nelaimingas, sako europietis. Aš nieko nenoriu. Palikit mane ramybėje.

 

●

 

Šiandien nenoriu būti stoiku. Nenoriu susitaikyti su tuo, kas yra, nes tai neviltis.

 

●

 

Aš geras pasidariau, kai supratau, koks blogas esu.

 

●

 

Man samprotavimai apie faktus įdomesni už faktus.

 

●

 

Žmogui, iš kurio juokiamasi, ateities nėra.

 

●

 

Skaičiau psichologinę knygą, kurios pavadinimo neprisimenu. Sužinojau, kad aš esu psichasteninis psichopatas grynuolis. Mano gyvenimas – ištisas nerimas. Man vis atrodo, kad padariau, darau ir padarysiu viską ne taip. Gal ne tik atrodo.

 

●

 

Kuo daugiau galvoju apie Dievą, tuo labiau juo tikiu.

 

●

 

Sakau: rašau knygą – gulbės giesmę. Netiesa. Nerašau knygos.

Aš ją stenu.

 

●

 

– Mikalojau, – sako man kultūringi žmonės, – kaip tu gražiai atrodai! Tik į veidrodį nežiūrėk.

 

●

 

Sakoma, žiūri akys, o mato smegenys.

Žiūriu į gėlę ir jos grožis lieka manyje visą gyvenimą. Gražesnis pasidarau.

 

●

 

Jėzus buvo broma, atverta ing viečnastį.

Akys ir ausys yra durys, pro kurias menas, meno kūrinio esmė patenka į žmogų.

Beethoveno „Mėnesienos“ sonatą galima nupaišyti. Paveikslą galima padainuoti.

Galima pasakyti: šitas eilėraštis geresnis už šitą paveikslą, nes jame daugiau meno.

Tik negalima meno kūrinio papasakoti.

 

●

 

Genialiausias, mano galva, XX amžiaus menininkas Picasso padarė daug blogo dailei todėl, kad daug dailininkų ir dailės vertintojų nesugeba skirti prasmingos transformacijos, paryškinančios esmę, nuo darkymo.

 

●

 

Aš jau senis. Beširdės gražuolės užleidžia man vietą autobuse.

 

●

 

Jeigu visata būtų amžina, visas dangus būtų saulė, sakė Stephenas Hawkingas. Tebūnie šviesa, pasakė Dievas prieš 14 milijardų metų.

 

●

 

Seniai sakoma, kad įkvėpimas ateina per darbą. Tai nėra netiesa. Bet tai išstenėtas įkvėpimas. Tikrasis įkvėpimas trenkia kaip kuolu per galvą.

 

●

 

Žmogus, turintis tikslą, nesidairo į šonus. Laisvas jis nuo to, kas nesvarbu.

 

●

 

Kultūra – tai gamtos pritaikymas pilvui. Nekultūringas erelis – sunkiai virškinamas. Padarykim iš jo vištą, nutarė žmonės. Šiandien mano žmona virė vištą.

 

●

 

Žmogui, šalia kurio man gera, aš būnu dėkingas. Vakar buvau savo draugo Vytauto Jurkūno parodos atidaryme.

Jis buvo geriausias piešėjas Dailės institute, o dabar, mano galva, Lietuvoj. Jis moka gyvą žmogų nupaišyti. Jis pilnas linksmybės. Ji netelpa jame. Ji sklinda iš jo kitiems. Atidaryme ištisą valandą nebuvau nelaimingas. Nė karto.

 

●

 

Kai skaitau kunigo Juliaus rašinius, man gera.

 

●

 

Matau, kas yra, ir galvoju, kodėl taip yra. Nenuobodu man gyventi.

 

●

 

Sotus menininko gyvenimas, sotus jo ir menas. Sotūs žmonės jam ploja.

 

●

 

Paskutiniai Elvyros Kairiūkštytės paveikslai panašūs į erškėčių vainiką.