Ėjimas šlubu žirgu

 

Latvių prozininko Vladžio Spārės (g. 1953) apsakymas  Gājiens ar klibo zirdziņu – iš 2020 m. išleisto to paties pavadinimo rinkinio.

(Dar vieną šios knygos apsakymą žr. „Š. A.“, 2021.VI.4, vert. L. Jonušys.)

 

Visą naktį jis išsėdėjo ant grindų prie židinio, degindamas popierius. Vieną fotografiją lazda ištraukė iš ugnies, rūkstančią atrėmė į marmurinį karnizą, akimirką žvilgtelėjo į ją, apdegusią bei susiraičiusią, ir įmetė atgal. Iš ryto nuėjo į vonią ir nejudėdamas gulėjo, kol atvėso vanduo, paskui rūpestingai nusiskuto, apsirengė ir patraukė į Rygos senamiestį.

Smarkiai pustė, sniegas badė veidą ir lipo prie skruostų kaip vaikystėje, kai jis tamsoje per Vermanio parką eidavo į mokyklą, už savęs vilkdamas portfelį. Šalo, ir jis sukišo rankas giliau į kišenes.

Valnių gatvės žibintai blankiai apšvietė nuožulniomis pusnimis užklotus šaligatvius, pro čerpių stogus sklido vos juntama šviesa. Kavinės vėrė duris pirmiesiems lankytojams, ir jis pagalvojo, kad niekieno netrukdomas galės išgerti kavos.

Prie Parako bokšto braudamasis pro sniego sieną jis pustamsėje užsirovė ant Ievos, kuri tiesiog priešpriešiais ėjo per gatvę, lyg jie būtų susitarę susitikti. Įsisupusi į storą vilnonį šaliką ir įsisukusi į tą patį seną paltą, kurį jis kadaise dovanojo.

– Tu!

– Taip, aš, – atsiliepė jis dirbtinai džiaugsmingu balsu. – Aš bankrutavau!

– Skaičiau laikraštyje.

Ji žengė žingsnį atgal ir įtraukė galvą giliau į lapės kailio apykaklę. Dirbtinės lapės akys skyrė jam stiklinį, ironišką žvilgsnį, ir jis nusigręžė.

Nuo Dauguvos pusės įsisuko ledinis vėjas, jis tąsė ant trosų pakabintas lempas ir vaikė sniego sūkurius po siauras Rygos senamiesčio gatves, vietomis visiškai užpustydamas šaligatvius, vietomis atidengdamas grindinį.

– Baisus oras, – nusipurtė ji.

– Taip. Praradau viską. – Mindžikuodamas lakiniais batais puriame sniege jis apsidairė aplinkui. – Gal išgersime kavos, jei turi laiko?

– Čia viskas taip brangu. – Delsė ji, ranka maigydama nudilusią lapės letenėlę.

– Tiek daug, kaip sumokėti už tavo kavą, dar galiu sau leisti. – Jis stengėsi šypsotis nejudria, sušalusia burna.

Vėjas nutraukė nuo stogo sniego laviną, išskydusi ore, ji baltais skutais krito žemyn, įsupdama į sniego dulkes praeivius kitoje gatvės pusėje.

– Ak, dieve, – pasakė ji.

– Baisiai šalta, įeikime apšilti. – Jis ištiesė ranką.

– Tu apsnigtas visiškai baltai. – Ji pažvelgė aukštyn ir įsikibo jam į alkūnę.

Užsakęs Ievai žaliosios arbatos ir pyragaitį su plakta grietinėle, o sau tik kavos, jis sučiupo puodelį abiem rankom, kad nepastebėtų drebančių pirštų, bet ji pastebėjo. Už barmeno nugaros garavo nikeliuotas kavos aparatas, tarp lentynų su buteliais, ryškiai apšviestas, kabėjo akvariumas su tingiomis tropikų žuvimis. Prie gretimo stalelio pagyvenusi turistų pora valgė pusryčių košę.

– Kaip tau tai atsitiko? – palaukusi, kol nutils kavos malūnėlis, užjaučiamai paklausė ji.

– Nežinau.

– Iš tikrųjų tu viską visada žinai. – Ji atsikando pyragaičio ir siekė arbatos puodelio.

– Na gerai… Godumas, primityvus godumas, – prisipažino jis. – Užtenka tik truputį prarasti budrumą, ir jis jau čia. – Jis sriūbtelėjo kavos ir, kaip visada nusiplikęs, išsiviepė. – Na ir dar viltis… Mirtina kombinacija.

– Bet juk tu visada buvai toks atidus, toks atsargus, – stebėjosi ji. – Sakei, jog apskaičiuoji visus ėjimus į priekį kaip šachmatuose.

– Šį kartą išėjo ėjimas šlubu žirgu, – dirbtinai nusijuokė jis.

– Tu taip ir neišmokei manęs žaisti šachmatais…

– Aš suklydau, labai šiurkščiai suklydau, – atsiduso jis ir, akimirką pagalvojęs, pridūrė: – Bet man atrodo, kad tik laiko klausimas – anksčiau ar vėliau padarai neištaisomą klaidą. Nesvarbu, kur ir kada, bet padarai.

– Aš taip pat kažką skaičiau apie tą pasaulinę biržos krizę, – pasakė ji tarp dviejų pyragaičio kąsnių.

– Na matai, tai tu pati viską žinai.

– Kiek tu praradai?

– Milijonus, – pasakė jis. – Nėra prasmės skaičiuoti.

– Bet juk tu išsikapanosi, ar ne? – paklausė ji. – Tu būtinai ką nors sugalvosi. Tu visuomet ką nors sugalvoji!

– Šį kartą vargu, – nusišaipė jis. – Geriau papasakok apie save: kaip tau sekasi?

– Na, kaip man gali sektis? – niūriai atsakė ji. – Pagaliau Erikas vis dėlto sugrįžo. Ta jauna mergina jį metė.

– Na štai. – Jis gurkštelėjo kavos. – Tai jau gerai.

– Nes juk negalima taip paprastai imti ir išmesti viso buvusio gyvenimo, – pasakė ji. – Argi ne?

– Ar nori dar vieno pyragaičio?

– Ačiū, ne. – Ji atstūmė tuščią lėkštutę. – Tik dabar aš esu pasikeitusi, aš esu visiškai kita. Erikas taip pat sako, kad esu visiškai pasikeitusi.

– Tu nesi pasikeitusi.

– Aš nebesu kaip tos snaigės vėjyje. – Ji mostelėjo galva link lango. – Manęs nebegalima ištirpdyti iš laimės arba taip paprastai pakabinti ore, ir aš ten kybau. Dabar aš žinau, kad iš tikrųjų esu viena ir galiu pasikliauti tik savimi.

– Ieva, atleisk man, – dusliai išspaudė jis.

– Už ką? – išplėtė ji akis.

– Tada viską sugadinau aš.

– Liaukis! – Ji nusijuokė. – Mes paprasčiausiai buvome jauni ir kvaili. Mes nieko nesupratome. Išvis tu prisimeni, kaip mes susipažinome?

– Tu kanalo pakraštyje lesinai gulbes, ir aš priėjau, – pasakė jis. – Specialiai nupirkau baltos duonos kepalą.

– Tu mane dar nufotografavai! – riktelėjo ji. – Ar tebeturi tą fotografiją?

– Žinoma. Aš nieko neišmetu.

– Tu buvai labai romantiškas jaunuolis. Mano pirmas tikras vyras. – Ji gargždžiai nusijuokė. – O kaip dabar tau su moterimis? – Ji nusausino lūpas servetėle. – Na štai, tu tyli. O aš mačiau „Asmeniniame gyvenime“ tą didelę jachtą su visomis tavo ilgakojėmis blondinėmis.

– Jachta areštuota, – pasakė jis.

– Ar tu iš tiesų vis dar vienas? – jau rimtai paklausė ji.

– Taip. Bet aš pripratęs.

– Išsipuošęs lyg į pasimatymą. – Ji permetė žvilgsniu elegantišką kostiumą, sniego baltumo marškinius ir brangų kaklaraištį.

– Juk sutikau tave.

– O kodėl tu mane tada palikai? – Ji ištraukė iš puodelio arbatos maišelį ir įmetė į lėkštutę.

– Nepalikau, tik išvažiavau uždirbti mums pinigų, – pasakė jis. – Juk mes nieko neturėjome…

– Ar aš kada nors tavęs prašiau pinigų?

– Žinoma, kad ne, bet…

– Iš tiesų žmogui tiek daug visai nereikia. – Ji pasilenkė į priekį ir delnu paglostė jam skruostą. – Kaip visada, idealiai nusiskutęs. – Ji atsistojo. – O dabar man reikia eiti, vėluoju į darbą.

Jis kėlėsi kartu, bet ji prieštaraudama mostelėjo.

– Nelydėk. Aš pati.

Jis nužvelgė, kaip ji nerangiai užsivelka paltą, iki akių įsisupa į šaliką, smulkutė ir trapi, patvarko lapės letenėles ant krūtinės, užsimauna kumštines pirštines ir, vingiuodama tarp stalelių, nueina link durų.

– Ieva! – sušuko jis, kai ji jau vėrė lauko duris.

– Taip? – Ji pažvelgė atgal, pro durų tarpą įleisdama snaigių.

– Ačiū tau už viską, – jo balsą nustelbė kavos malūnėlio ūžesys.

Nieko neatsakiusi, ji nėrė į pūgą.

Jis atstūmė išgertą puodelį ir apsidairė aplinkui.

– Pone, ar dar ko pageidausit? – sugavęs jo klaidžiojantį žvilgsnį, suskubo padavėjas.

– Ne. Sumokėsiu, – pasakė jis ir, akimirką pagalvojęs, pridūrė: – Duokite man kruasanų išsinešti.

– Su sūriu ar migdolais?

– Ne, paprastų, penkis.

– Mūsų kruasanai puikūs, – pasakė padavėjas. – Jums patiks.

– Žinau, geriausi Rygoje. – Jis atsistojo.

– Ar mokėsite kortele?

– Ne, šį sykį grynaisiais.

Kirtęs tramvajaus bėgius, jis pro Bastėjos kalną nuėjo iki kanalo, kur, pasislėpusios po tilteliu ir susispaudusios glaudžiu būriu, ant vėjo nugairinto geltono ledo ruožo tupėjo išalkusios antys. Pastebėjusios jį besiartinantį, jos pasitaškydamos atskubėjo prie jo.

Jis įžengė į ančių būrį ir pradėjo jas lesinti, iš lėto trupindamas kruasanus. Kai šie baigėsi, įkišo ranką į užantį ir užčiuopė pistoletą, šis buvo šiltas. Jis apsidairė. Snaigės žemėn tebesileido įžambiai, nors vėjas buvo aprimęs.

– Daugiau nieko nėra, – pasakė jis antims, kurios, nekantriai tiesdamos kaklus, trypčiojo aplink.

 

Vertė Jurgis Banevičius