1912-aisiais dar Saunus, būsimasis Zaunius

Dovo (vyresniojo) ir Elzės Zaunių šeima. Sūnus Dovas tarp motinos ir tėvo. Rokaičiai, 1900. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų

1912-aisiais dar Saunus, būsimasis Zaunius*

Rašomos biografinės knygos „Ministeris Zaunius ir Ponia“ ištrauka

Kionigsbergo universiteto studentai, susibūrę į „Koenigsberger Freie Studentenschaft“, liberalinę draugiją, kuždėjosi: pirmininku reikia rinkti tąjį būsimą juristą Saunų, gi ir stotu, rimtumu, ir savo gabumais, blaivia galva šis dvidešimtmetis tiks draugiją reprezentuoti Albertinoje ir už jos sienų. Nuėjo keliese iš anksto su juo tartis, bet visiems ir lūpa atvipo, kai Dovas (na taip, keistas vardas, bet juk dar ne su tokiais įsimatrikuliuoja) pareiškė: „Ar jums žinoma, kad esu ne vokietis – lietuvis?“ Birmbaumas pirmiausia atsitokėjo, juoktis ėmė: „Kaip ne vokietis – tu gi iš Tilžės!“ Neginčijo esąs tilžiškis – nors gimtieji namai Rokaičiuose, 15 kilometrų nuo šio svarbiausio visų aplinkinių kaimų miesto, čia jis, jauniausias iš devynių Zauniukų, praleido savo lietuviškąją vaikystę; ramiai nerimstantiems moksladraugiams atskaitė paskaitėlę, kad šiuose kraštuose nuo seno gyvenę lietuviai – lietuvininkai, bendresnės baltų giminės atšaka, gimininga, deja, išnykusiems prūsams, kurių vardu pavadinta valstybė… Galėjo pasisakyti, bet iš kuklumo nutylėjo: dar gimnazijoje jį norėta užrašyti vokiečiu, bet jis pareiškęs: „Esu Vokietijos pilietis, neginčiju. Bet – lietuvis, to jūs negalite nuginčyti.“ Gal ir savo markę gadindamas, bet narsiai šypsodamasis prisipažino: kadangi namie tik lietuviškai šnekėję – mama vokiškai vos vieną kitą žodį ir dabar temokanti – tai nuėjus mokyklon iš pradžių buvę keblu, net baiminosi, kad bus amžinas atsilikėlis, bet – greit prasilaužė… Konfirmuotas lietuviškai Tilžės bažnyčioje – kitaip ir į galvą niekam šeimoje nebūt atėję.

Prisiminė – bet tai nutylėjo, kam erzint draugus – ir dažnus svečius iš Didžiosios Lietuvos, kai Tilžės gimnazijoje besimokydamas gyveno pas seserį Martą, ne tik oficialų knygyną laikančią, bet ir ne taip oficialiai lietuviškomis knygomis, laikraščiais rusų pavergtus tautiečius šelpiančią (ką jau kalbėti, kad ne itin valdžios mėgstami Martynas Jankus ar Jurgis Lapinas užsukdavę). Juk ir pačiuose Rokaičiuose net gan slaptų, ieškomų svečių iš Didžiosios Lietuvos viešėdavę. Būtų galėjęs papasakot ir „pikantiškų“ epizodų iš savo gimtųjų namų. Štai juk jo ryžtingasis lietuvis tėvas, kurio vardą – gal ne veltui? – yra gavęs, praėjusiam amžiui baigiantis (jis pats vos mokyklą buvo pradėjęs lankyti), tapo tokio laikraščio, apie kurį jo moksladraugiai nė girdėt negirdėję, „Varpo“ iždininku, o sesuo Marta – knygininke, platintoja (o 1902-aisiais įsikūrusi Tilžėje ji atidarė savo knygyną, ėmėsi kaip reikiant lietuviškų spaudinių prekybos); štai nuo 1900-ųjų kažkurio numerio ir adresas „Varpe“ ir jo priede „Ūkininkas“ skelbtas: „Kasierius D. Saunus. Knygininkė M. Saunus. Rokaiten per Neukirch Ostpr.“; yra regėjęs, kaip prie tėvo, iš Tilžės vežimu grįžusio, prišokdavo Marta ir Anna (dažniausiai jos), šis ištraukdavo iš po nupirktų ūkio rakandų kažkokius ryšulius ir dukroms paliepdavo: „Neškit paslėpkit“, o tos gabendavo slaptąjį turtą į daržinę; žinoma, vyresnysis Dovas ryšius su visais varpininkais palaikė.

O besiruošiant 1900-ųjų parodai Paryžiuje ir tėvas, ir Marta irgi buvo įtraukti į pasirengimo sūkurį – mat mažlietuviai sudarė savo pasirengimo komitetą – Jankus, Strėkys ir Vanagaitis į jį įėjo, bet tėvas ir sesuo buvo aktyvūs jų talkininkai; o kai Amerikos lietuviai dėlei tos parodos atsiuntė Juozą Bagdoną, tai tėvui, greta „Varpo“ ir „Ūkininko“, dar ir jos parengimo kasa patikėta, o Bagdonas kone Rokaičiuose ir apsistojo, vėliau – rodos, nuo 1903-iųjų – jis ir „Varpo“ redagavimą į savo rankas kuriam laikui buvo perėmęs ir į kairuolišką pusę sukęs, – ir kartą žandarai keliese užgriuvę jų namus, brauningus išsitraukę svečią suėmė, tik vėliau Dovas sužinojo, kad šis pateikęs Antano Lialio vardu išduotą dokumentą, paliudijusį jį iš Amerikos atvykus, pats sakėsi vien lietuviškos parodos Paryžiuje rengimu tesirūpinęs; netrukus buvo paleistas, bet Rokaičiuose krata atlikta kaip reikiant, tėvas nubaustas 230 markių bauda – mat apie atvykėlį Lialį nepranešęs…

Galėjo draugams ir ne tokiais pavojingais tėvo žygiais pasigirti – štai jis sumanė Tilžės Jokūbynės parke pastatytam Lietuviškam namui padovanoti seną, bet puikią kaimišką lovą, tad ja dabar gėris ir vokiečiai, mielai lankantys Das litausche Heimathaus… Žinoma, juokinga būtų girtis jį, dar kelerių metų pyplį, į puikybę kėlusia žinia: papai kartu su keliais kitais „Birutės“ nariais – Smalakiu, dar kažkuo – priklausąs gabalas Rambyno kalno! (Jau vėliau patyrė, kad keturiese 1896-aisiais – kai Dovukas keturmetis buvo – vakariniame šlaite nusipirko 13 margų, tikrai ne dėl kokios ūkiškos naudos – dėlei lietuviškųjų susiėjimų. Ir buvo gaila, kad po kokio dešimtmečio savo Rambyną perleido Enziui Gaigalaičiui – o iš jo brolis kunigas Vilius Gaigalaitis perpirko.)

O dabar jis priklausąs – įkalė paskutinį savo tautiškumo kuoliuką moksladraugiams – partijai, kurios steigėju kartu su kitais lietuvininkais, štai kad ir Martynu Jankumi iš Bitėnų, esąs jo tėvas Dovas: Lietuviškai konservatyvų skyrimo draugystei. Jis pats, žinia, neskiriąs daug laiko nei jėgų partiniam veikimui, bet visa širdimi palaikąs ir tos draugystės peticijas dėl lietuvių kalbos teisių mokyklose ir bažnyčiose; džiaugiąsis, kad jos iškelti kandidatai darbuojas ir Prūsijos landtage – štai kunigas Wilhelmas Gaigalatis, ir Vokietijos reichstage – artimas papos prietelius Jonas Smalakys…

Studentų delegacija kiek sutriko, bet persimetę žvilgsniais viens kitą paragino nesitraukti – kelti šio užsispyrėlio tilžiškio Saunaus, tegu ir į galvą savo prigimties idée fixe įsikalusio, kandidatūrą.