Iš ciklo „Prieš pat nusileidžiant saulei“

 

Iš amerikiečių poeto Charleso Reznikoffo (1894–1976) eilių rinkinių „Vaikščiojant pirmyn atgal, skersai išilgai“ (Going To and Fro and Walking Up and Down*, 1941), „Prie gyvųjų ir reginčiųjų šulinio“ (By the Well of Living and Seeing, 1969) ir „Paskutinieji eilėraščiai“ (Last Poems, 1977).

Iš ciklo „Liudijimas“**

 

Naktis lauke buvo žvarbi, palangė ir šaligatvis

storai apsnigti; užtat mūsų virtuvėje

buvo šviesu ir šilta.

Uodžiau drėgnus skalbinius,

kai mama juos traukė iš krepšio,

aitrų kvapą tirpstančio vaško,

kuriuo įtrynė lygintuvą,

ir neišsisklaidantį kvapsnį mėsos ir bulvių,

marmančių juodame puode ant viryklės.

Ta buvo įkaitusi iki raudonumo.

Mama kilstelėjo puodo dangtį

ir ilgu mediniu šaukštu pamaišė mėsą:

artimiausią valandą Tėvas namo dar negrįš.

Timptelėjau jos sijonus. Papasakok kokį nusidavimą!

 

Seniai seniai (geriausia pradžia!)

gyveno tokia turtuolė – baronienė – ir varguolė – elgeta.

Varguolė kas dieną ateidavo išmaldos ir kas dieną

turtuolė sušelpdavo ja kepaliuku duonos,

kol pakyrėjo.

Į kitą kepaliuką įkepsiu nuodų, sumanė ji,

norėdama nusikratyti tos vargetos.

Elgeta padėkojo baronienei už tą kepaliuką

ir patraukė į savo lūšnelę,

bet klampodama per laukus

sutiko turtuolės sūnų, išlindusį iš miško.

– Sveika gyva, duoneliautoja! – pasilabino baronaitis. –

Jau trys dienos, kai medžioju,

todėl labai peralkau.

Žinau, kad grįžti iš mano motinos

ir kad ji tau davė kepaliuką duonos;

duokš jį man – ji tau iškeps naują.“

– Mielai, mielai, – atsiliepė elgeta

ir atidavė jam duoną, nežinodama, kad ši užnuodyta.

Bet patraukęs toliau baronaitis sumetė: namai jau čia pat,

pakentėsiu.

Gali neabejoti, motina apsidžiaugė jį pamačiusi,

liepė tarnaitėms atnešti vyno

ir ištaisyti vakarienę – mikliai, mikliai!

– Aš patikau tą varguolę, – tarė sūnus, –

ir visas peralkęs paprašiau duonos, kurios tu jai davei.

– Sūnau, ar tu jos valgei? – sušnibždėjo baronienė.

– Ne, žinojau, kad pataisei man ko skaniau pavalgyt,

nei šita sausa duona.

Baronienė tučtuojau įmetė tą kepaliuką į ugnį

ir nuo to laiko kas dieną duodavo varguolei po kepaliuką

ir niekad nebemėgino nunuodyt.

Taigi, mano sūnau, bandydamas pakenkti kitiems,

pakenksi tik sau.

 

O tu, Motin, jeigu patapsi elgeta, anksčiau ar vėliau

sulauksi užnuodytos duonos.

 

[1941]

 

 

Ankstyvoji rašytojo istorija

 

Kai keturmetis ar penkiametis

nevaliodavau užmigti,

naktimis sėdėdavau šalia fikuso;

standi krakmolyta užuolaida nutraukta į šalį.

Krautuvių šviesos užgesintos,

o gatvėje, nepaisant anglies lanko žibintų,

tamsu ir ramu.

Po kurio laiko

tamsoje

suzvimbdavo ir užgausdavo troleibuso vielos,

o netrukus, ryškiai plieksdamas,

prašvilpdavo ir pats troleibusas.

Patenkintas

atsidūręs tokio stebuklo nuošaly,

atsilošdavau krėsle

ir kantriai laukdavau kitos mašinos.

 

[1969]

 

●

 

Namas, kuriame dabar gyvenome, buvo senas –

tamsiais kambariais ir žemomis lubomis.

Kartą mūsų tarnaitė, o tada buvo vengrė,

kyštelėjo ranką į spintelę paimti kažkokio ryko

ir užčiuopė nustipusią žiurkę,

užrėpliojusią ten nudvėsti – nunuodytą, aišku.

„Kaip šlykštu, kaip šlykštu“, – ji vis kartojo vokiškai

ir, kaskart šitai prisiminusi, sudrebėdavo, prajuokindama mane.

(Graži šviesiaplaukė,

pernelyg gležna namų ruošos darbams,

atvykusi, kitaip nei įprastai pas mus triūsdavusios ukrainietės valstietės,

iš miesto, o ne iš kaimo.)

 

Mano tėvų darbo vieta buvo taip arti,

kad mama galėdavo grįžti namo, kada panorėjusi,

patikrinti, kaip reikalai, bet pareidavo ji retai,

nes darbų ateljė niekada netrūkdavo,

ir neatidėliotinų. Man buvo trylika metų,

tad nemačiau reikalo jai nerimauti.

Tačiau nerimas nebuvo visai nepagrįstas tame rajone:

gyvenome vos už pusantro kvartalo nuo Bauerio***,

kur veikė pigiausi nakvynės namai, smuklės ir užkandinės   

ir kur glaudėsi juodadarbiai;

be abejo, jie buvo aristokratai

tarp darbo neturinčios minios

ir padugnių, tuščiai stoviniuojančių tarpduriuose,

besitrinančių apie geležinkelio stulpus ir šlifuojančių šaligatvius.

 

Kartą į duris kažkas švelniai pabeldė.

Ką tik grįžęs iš mokyklos, atidariau jas,

ir toks vyras, – tokio ūgio, kad tarpdury turėjo susilenkti,

jo pečiai užtvėrė durų angą, –

uždėjo koją ant slenksčio.

Aš negalėjau uždaryti durų, ir nė nebandžiau,

tik laukiau, kol vyras prabils ar sujudės.

Nebyliai, mažomis blizgančiomis akutėmis

jis įdėmiai apsidairė,

dvejodamas, galvodamas, ką daryti toliau.

Gražioji tarnaitė buvo ką tik padėjusi ant stalo

dubenėlį barščių, kuriuos virti ją išmokė

mano mama. Suaimanavusi

ji puolė į svetainę,

nors per ją nebūtų galėjusi ištrūkti iš buto,

mat laukujės durys buvo užrakintos, o raktą turėjo mama.

Bet gal ji jautėsi saugiau šalia langų, kurie vėrėsi į gatvę

trimis aukštais žemiau,

be to, ten jos nepasiekė svečio žvilgsnis.

– Ko tamsta pageidausi? – paklausiau.

Nepažįstamasis – jį aš palaikiau rusų valstiečiu,

nes rajone jų gyveno –

nieko neatsakė,

bet išsekęs jo veidas buvo toks nelaimingas,

kad pajutau jam prielankumą ir baimė dingo.

– Gal ko užvalgysi? – linksmai paklausiau

ir parodžiau kėdę, į kurią ketinau pats sėsti.

Abu pažvelgėme į stalą ir šalia barščių lėkštės

bei apvalaus juodos duonos kepalo

pamatėme ilgą duonriekį peilį.

Neprataręs nė žodžio, vyras nerangiai atsisėdo,

o aš jam atriekiau storą duonos riekę,

o paskui dar vieną. Akimirką padvejojęs

peilį padėjau šalia duonos, norėdamas parodyti, jog nebijau.

Nepažįstamasis srėbė be atokvėpio, o aš stovėjau šalimais lyg padavėjas.

Vėl pripyliau dubenį barščių

su kopūstų ir bulvių tirštyme

iš puodo dugno. Kai tik baigė valgyti,

vėl švariai ištuštinęs dubenį, vyriškis atsistojo,

šnairomis dirstelėjo į mane,

tada vos vos linktelėjo

ir atsargiai, tykiai, be žodžių

išslinko pro duris.

Aš lygiai taip pat tykiai uždariau duris jam už nugaros

ir tyliai pasukau spynoje didelį žalvarinį raktą.

Patraukiau į svečių kambarį ieškoti tarnaitės:

parpuolusi ant kelių,

ji greitakalbe bėrė savų maldų žodžius,

bet susidrovėjusi atsistojo,

kai pažvelgęs į ją nusišypsojau.

 

[1969]

 

●

 

Antrojo pasaulinio karo metais vieną vakarą namo ėjau gatve, kuria retai vaikščiodavau. Visos parduotuvės buvo užsidariusios, išskyrus vieną – mažą vaisių krautuvėlę.

Klientus joje aptarnavo senas italas.

Mokėdamas pamačiau, kad jis liūdnas.

– Tamsta liūdnas, – tariau. – Kas pačiam neduoda ramybės?

– Taip, aš liūdnas, – atsakė jis. O paskui tuo pat balsu pridūrė, nežiūrėdamas į mane: – Mano sūnus šiandien išvyko į frontą, ir aš daugiau jo nepamatysiu.

– Nesakyk taip! Žinoma, pamatysi!

– Ne, – atsakė italas. – Daugiau jo niekada nepamatysiu.

 

Vėliau, karui pasibaigus, aš dar kartą atsidūriau toje gatvėje, ir vėl buvo vėlus vakaras, tamsu ir nuošalu; ir vėl aš pamačiau tą senuką krautuvėlėje vieną.

Nusipirkau obuolių ir įdėmiai jį nužvelgiau: liesas raukšlėtas veidas buvo paniuręs, bet nelabai liūdnas.

– Kaip tamstos sūnus? – paklausiau. – Pargrįžo iš karo?

– Taip, – atsakė jis.

– Jo nesužeidė?

– Ne, jis sveikas.

– Tai puiku, – ištariau. – Puiku!

Jis paėmė man iš rankų obuolių maišelį, pasirausęs ištraukė papuvusį obuolį ir vietoj jo įdėjo sveiką.

– Jis grįžo per Kalėdas, – pridūrė.

– Kaip nuostabu! Tai nuostabu!

– Taip, – ramiai atitarė, – nuostabu.

Jis darkart paėmė man iš rankų obuolių maišelį, ištraukė vieną iš mažesnių obuolių ir įdėjo didesnį.

 

[1969]

 

 

Išėjimo knyga 3, 13

 

Diena iš dienos dykumoje,

metai iš metų,

kol išvysti liepsnojantį krūmą.

Taip, bet turi įkopti į kalną,

idant pakalbėtumei su Dievu.

 

 

Didmiestis [3]

 

Aklas vyras su balta lazdele,

padedančia neatsitrenkti į pastatą

ar neužkliūti už bordiūro –

bet ar apsaugos ji nuo lietaus balos

ant šaligatvio?

 

 

Didmiestis [4]

 

Paklausyk!

Policijos mašinos sirena,

o čia jau gaisrinės.

Ir mūsų didmiestis turi vietinių paukščių.

 

[1977]

 

 

Iš ciklo „Prieš pat nusileidžiant saulei“

 

I

 

Apie visa, ką parašiau,

tari: „Kiek daug nevykusiai pasakyta.“

Bet žiūrėk!

Ąžuolas turi daugybę gilių,

kurių kiekvienoje glūdėti ąžuolas gali. 

 

II

 

Jaunų vyrų ir moterų baletas

perone:

kokia romantika!

Jaunuolis lipa svyruojančiom kopėčiom

tai nupaveiksluoti:

štai kur realizmas.

 

IV

 

Pamiršdamas tai šį, tai aną –

net tai, kas buvo ką tik sakyta ar daryta, –

stebėdamas amžingus vyrus ir moteris

iš namo, kuriame gyvenu,

klibinkščiuojančius su lazda, ramentais ar savotiškais lopšiais aplink liemenį,

net vežiojamus ratukuose,

priėjau išvadą,

jog privalau turėti savo psichinį ramentą –

užrašų knygelę.

 

V

 

Laisvosios eilės

 

Ne kaip miesto gėlės

tvarkingom eilėm ar rateliais,

bet kaip pienės,

išsibarsčiusios pievoje.

 

VI

 

Mašinų amžius

 

Net ligonis, boginamas į ligoninę

per eismo spūstį,

tyli,

nes už jį kaukia greitoji.

 

[1977]

 

 

 

Palyginimai

 

Abejingi kaip statula

šūkiui,

iškaltam ant jos pjedestalo.

 

Panašiai kaip greitasis traukinys,

paniekinantis mažos stotelės keliautojus.

 

Tartum užrašų knygelė, pamiršta ant autobuso sėdynės,

pilna vardų, adresų, telefono numerių –

be abejonės, svarbių jos savininkui

ir anei kiek neįdomių

visiems kitiems.

 

Žodžiai kaip vandens lašai ant viryklės:

šnypštelėjo ir – nebėr.

 

[1969]

 

Vertė Andrius Patiomkinas