Iš „Hifų“
Sniegas. Sniegas. Sniegas I
Sniegas, man regis, yra sapnų ir svajojimų kilmės.
Iš kažkokios paralelinės žemės.
Jis neša savy šviesą.
Sniego laukai nušviečia net tamsiausią trumpiausią metų naktį.
Viduržiemio sniegas yra mėnesienos brolis.
Kiškio pėdos per sniegą skleidžias it rožės.
Sniegas visada turi savy kažkokios magijos; jis visai ne toks, koks yra vanduo, iš kurio didžia dalimi sudaryti mūsų kūnai.
Sniegas gražesnis, kai kraujo sniegena supas ant apšerkšnijusio kiečio ir beria šerkšno kristalus.
Sniegas. Sniegas. Sniegas II
Link viduržiemio jau, sako sniegas ant medžių šakų, stogų ir automobilių.
Link viduržiemio, o raudonas vasaros kraujas ant gudobelių, ant erškėtrožių, ant putino dar daug kur dega, laša net pačią niūriausią žiemos dieną.
Lyg išlašėtų dar neseniai trumpėjusių dienų kraujas, o paskui vėl prisipildytų šviesos ir kito raudonio.
Pavyzdžiui, virš tirpstančių kovo sniegų tekančio didelio oranžinio Saulės kamuolio.
Ir kartais.
Ir kartais – po tuo kamuoliu bėga oranžinė lapė.
Kartais…
Kartais užtenka, kad numirtų vos keli žmonės, ir miestas prie jūros… ištuštėja.
Ištuštėja tik tau, nes tie žmonės buvo daugiau ar mažiau artimi – draugai, kuriuos matei retai, giminės – kuriuos matei taip pat retai.
Bet žinojai, kad jie ten yra, ir jautei tą nepertraukiamą ryšį per atstumus, per laiką ir erdvę.
Kartais užtenka tiek „nedaug“, kad miestas ištuštėtų.
Ir ne tik prie jūros.
Beveik norėtum
Kartais beveik norėtum būti robotas, nors nekenti bet kokių pernelyg robotizuotų personų.
Jei būtum robotas ar bent šiek tiek robotas, tvarkingai ir metodiškai nudirbtum namų ir net kūrybos darbus, sutvarkytum tai, kas iš esmės nesutvarkoma arba ką nesant robotu tvarkyti nėra prasmės, broli Chaose.
Dabar gi esu tik silpnas žmogus, dar pilnas kūrybinių ir gyvenimo sumanymų, persmelktas renesansiškos idėjos apie universalumą ir bandęs taip gyventi.
Dar pilnas nenaudingų norų daryti vis ką nors nauja, išbandyti kitas sritis, nors kartais kyla baimė, kad jau daug ko nesuspėsi, nes pasaulis pralekia lyg milžiniškas tviskantis traukinys, o jo kelionė yra pati sau tikslas ir prasmė.
Kartais beveik norėčiau būti robotas ir išsivaduoti iš kai kurių dalykų, kuriuos, veikiant mechaniškai, būtų taip nesunku sutvarkyti ir užmiršti.
Užsienis
Sovietų okupacijos laikais žodis „užsienis“ skambėjo magiškai.
Tame skambesy it vaivorykštė skleidės daug egzotikos, paslapčių, geidulių ir fantazijų.
Bet slinktis sąmonėje jau įvyko – nebesakau žodžio „užsienis“. Sakau – Airija, Anglija, Ispanija, Indija, Prancūzija ir t. t.
Toji slinktis įvyko jau daugelio žmonių sąmonėje – pasaulis yra vienas, vienis, o to užsienio, to z a r u b e ž j e – z a r u b e ž o m – už ribos – nebėra…
Kaip ir geležinės sienos, kai milijonai žmonių it silkės didelėje socializmo skardinėje buvo prievarta uždaryti nuo to baisaus užsienio.
Kai kurie liko uždaryti iki šiol.
Skurdas
Skurdas, nuolatiniai nepritekliai žmones išsekina.
Ypač išsekina ar nužmogina daugiau ar mažiau pažeistus baudžiavos ir sovietizmo sindromų.
Toks skurdas ne asyžietiškas.
Ir ne rytietiškas.
Ne tas skurdas, apie kurį rašė Albert’as Camus: „Skurdas niekad nebuvo man nelaimė: šviesa jame skleidė savo turtus…“
Posovietinis, pradinio (vis dar) kapitalizmo skurdas neturi tokios šviesos.
Šiais laikais ir skurdžiai, ir turtingesnieji yra pernelyg godūs, pikti godumu.
Kelionių knygos
Dabar galvoju, kad kelionių knygos sovietijoj buvo kaip… pasityčiojimas. „Horizontų“ serija, kai horizontą ribojo geležinė siena.
Rijau tada tas knygas, galbūt sąmoningai pamiršdamas, kad niekur ir niekad (99,999… proc.) nekeliausiu.
Nes niekas mano aplinkoj niekur nebuvo iškeliavęs ar grįžęs, artimesni ar tolimesni giminės kur nors Kanadoj ar Amerikėj buvo kažkoks… mitas.
Įvykis buvo, jei žmogus nukeliavo į kokią „demokratinę“ Vokietiją… Ir tai tas žmogelis turėjo būt komunistas ir patikrintas skersai ir išilgai KGB.
Tad dabar iš tiesų kelionių knygos, kurias rijau paauglystėj ir jaunystėj, atrodo kaip pasityčiojimas iš ano mano gyvenimo.
Candelaria I
Akmenėliai.
Juodi, juodai pilki ir pilki.
Tenerifės salos vulkano šukelės ir uolų gabalai.
Mažosios nugludintos tobuliausio pasauly šlifuotojo okeano, didžiosios – pirmapradžio grubumo.
Regis, visas jas išsivežtum – ir gruoblėtas, ir mažyles – ovalo ar rutulio formų…
Iš kur tas godumas? Pasirenku truputį miestelio paplūdimyje; visa kita būtinai išsivešiu – viduje ir dar šiek tiek – skaitmeninės – d i g i t a l – kameros viduriuose…
Candelaria II
Apkūni (stora) nebejauna (sena) ispanė vulkano akmenėlių paplūdimyje prie valčių prieplaukos niūniuoja kažkokią melodiją.
Tolėliau, ant promenados laiptų, brązgina gitarą, jai pritardami balsais, keli septyniasdešimtmečiai senjorai (kabaljerai?).
Apkūnios senjoros nuotaika puiki; negi svarbi ši dabartis ir jos retėjantys, raudonai rudai dažyti plaukai – ji visai kita toje melodijoje, turinčioje kitą laiką ir kitą erdvę…
Kas žino – kadaise ji gal buvo lieknesnė ir grakštesnė už tą, kurios eiseną tarp pliažo ir promenados nejučiom nulydžiu akimis…
Kanarai, 2015, lapkritys
Šalčio katė
Mėlynai raudonas vakaras.
Debesis nupučia aukšto vėjo ranka.
Šalčio katė ledinėm akim ir šerkšno kristalų kailiu atsėlina laukais.
Temsta, ir šaltoje mėlynėjančioje tamsėjančioje erdvėje suspindi jos akys lyg du dideli melzgani mėnuliai.
Kartais vidurnakčiais šalčio katė drasko sodybų sienas, it tamtamais užgroja palangių skardomis, klibina duris, dreskia nagais langų stiklą.
Tik niekas nenori jos įsileisti, nenori auginti.
Tad kartais ji supyksta, pasišaukia visų pasaulio pusių vėjus, savo didele kosmine uodega pakelia sniegynus iki debesų, sumaišo dangų ir žemę, žemę ir dangų…
Vasaris ir šalčio katė: nuo vieno horizonto iki kito.
Zonos
Yra kažkokios amžinojo ilgesio zonos.
Kiekvienam individualios. Lydinčios mus iš praeities ar dabarties, net iš ateities ilgesio.
Jos neretai neįveikiamos, iš tiesų „amžinos“, kiek menkai amžini esam patys – tie vienadieniai – vienasekundžiai – drugeliai virš juodo retai žvaigždėmis nusagstyto didesnės amžinybės lauko.
Nors viskas sąlygiška laiko, erdvės ir materijos dimensijų malstreme.
Bet yra amžinojo ilgesio zonos, kurios užklumpa, ir nėra išėjimo iš tų zonų.
Prasmės
Snaigės man primena… prasmes.
Prasmės taip pat susikuria, įgauna formas, krenta, guli sniegynų – atminties – kloduose ir… ištirpsta.
Kiek susikuriame gyvenime prasmių it krentančių nuostabios architektonikos snaigių!
Kita vertus, mes patys esam lyg tos krentančios snaigės.
Apie Pitagoro kelius
Senovės jonėnų filosofas, matematikas ir ezoterikas Pitagoras Samietis kadaise tvirtinęs, kad gyvenimas yra lyg trijų kelių susikirtimas – tai graikų raidė Y.
Pagal Pitagorą, gyvenimas primenąs žaidynes – vieni ateina jose dalyvauti ir siekti šlovės; antri – prekiauti ir gauti naudos; treti – stebėti ir varžybas, ir žmonių tuštybę…
Dabartės, regis, visi tie trys keliai dažname žmoguje susilieja į viena – mes sugebame ir dalyvauti varžybose, ir siekti naudos, ir kartu lyg iš šalies stebėti savo ir kitų tuštybę.
Formos
Kartais stebiesi, kokios keistos būna džiaugsmo formos.
Štai po trumpo lietaus ant tako sodyboj ropojanti maža maža rupūžėlė.
O džiaugsmas ją išvydus didelis, kažkaip net persmelkia, ypač kai po dvejų sausų metų nemačiau šį pavasarį balose nė vienos neršiančios rupūžės…
Tik kūmutės kukavo, balų gegutės – dažniau nei raiboji.
Balionas
Kiek kartų prisipūsdavai tuštybės lyg balionas prieš praduriant?
Na, gal kartais kiek ir paskrisdavai, bet neaukštai ir neilgai.
O tuštybė turi begalę formų, netgi galvoju, kad kai kam ji gali būti ir įgimta.
Tuštybė slypi beveik visur, nes esmė – mūsų santykių tikrumas su bet kokiais reiškiniais, idėjomis ar žmonėmis.
Tuštybė gali įgauti tiek pareigos, tiek lėbavimo formas. Tuštybe gali tapti kvailas patriotizmas arba kokia nors idée fixe, kuriai jūs neva pašventėte jei ne visą, tai bent dalį gyvenimo.
Tuštybė pernelyg dažnai neatskiriama nuo vadinamosios prabangos, neretai tuštybė ir prabanga yra sinonimai, tačiau dar didesnė tuštybė yra šių laikų prabangos gyvenimo atskleidimas bulvarėjančioje žiniasklaidoje, panašesnis į komediją ar pasigailėjimo vertą reginį, skirtą kvailiams…
Ir ne prabanga savaime čia kalta, o santykis su ja ir jos „vartojimas“.
Niekas nesvetima ir tau, niekinančiam tuštybę, tačiau daugybę kartų užvaldytam jos formų.
Kaip korta
Nuovargis kartais iškrenta kaip… korta.
Ir tu žinai, kad su šita korta nieko neišloši, kad ir kiek blefuotum gyvenimo pokeryje.
Nuovargis kartais akumuliuojasi nuo pačių keisčiausių ir tolimiausių dalykų, įvykių, patyrimų, minčių, sėkmių ir nesėkmių etc.
Tai ne tas nuovargis, kai išsimiegi ir vėl leki kaip lėkęs.
Tačiau jei jauti šį ar kitą nuovargį, tebesi kelyje ir visi šansai tai įveikti.
Kelio atstumą ir nuovargį.
Nesvarbu, kad galbūt tik iki kito nuovargio.
Niekas nesuskaičiuos
Skaičiuojami, surašomi žemės ūkio gyvuliai ir naminiai gyvūnai, skaičiuojami ir surašomi žmonės; rinkimų metu neva kruopščiai skaičiuojami rinkėjai ir jų balsai; skaičiuojami pinigai visame pasaulyje visuose kampeliuose; skaičiuojami giriose laukiniai žvėrys ir paukščiai, ypač tie, kuriuos žmogus – medžiotojas – neva turi teisę žudyti…
Pasaulyje nuolat skaičiuojama ir suskaičiuojama, nuskaičiuojama ir priskaičiuojama, ir taip be pabaigos, kol neišnyks protinguoju pasivadinusios plikosios žmogbeždžionės (pagal garsiąją Desmondo Morriso knygą „Plikoji žmogbeždžionė“) bendruomenės.
Viena tik nesuskaičiuojama – mulkiai.
Mulkiai niekada neskaičiuoti, o jų, regis, ypač pagausėjo šiais laikais arba jie it žinoma organinė medžiaga labiau iškilo į paviršių virtualiųjų medijų laikais.
Lapų pūtėjai
Lapų pūtėjai miestuose man primena… Sizifo mitą.
Kartais jie pučia lapus ten, kur jų beveik nėra.
Nes svarbu yra pūsti; t. y. dirbti ir tada, kai nereikia, tačiau reikia viršininkui ar velniai dar žino kam.
Kartais jie pučia lapus parkuose ir skveruose po medžiais, kur šie, nukritę ant žolės, pagal visus gamtos kanonus turėtų ten likti ir grįžti ekologijos ratu į tuos pačius medžius – per žemę…
Kartais tie neretai bomžus primenantys sizifai pučia lapus taip beprasmiškai anksti, kad miestuose šalia gatvių langų miegantys žmonės priversti užsikišti ausis arba per anksti atsikėlę virtis kavą.
O gražiausia, kai lapų pūtėjas nuoširdžiai pučia prieš stiprų rudenio vėją!
Joe Cocker: I Who Have Nothing
To laiko daina, kavinių šurmulio, liūdesio ir džiaugsmo, skyrybų laiko, balansavimo tarp prapulties ir tarp išlikimo; tarp nusivylimo vos ne viskuo ir tarp tikėjimo, kad kažkas dar bus šviesesnio; tas totalus kabakų pamišimas, gyvenimo modelis alkoholyje ir tabako dūmuose – koks dabar jis tolimas atrodo, keistas ir net beprasmiškas.
Kaip spąstai, į juos kadaise buvau patekęs ir daug talentingų draugų buvo patekę; kai kurie iš to kelio nesugrįžo, krito per anksti kaip kareiviai tame bohemos mūšyje pačių su savimi po epochos lūžio – po visų sąjūdžių euforijų, kietoje ir neretai šlykščiu veidu pradinėje kapitalizmo stadijoje; tai buvo nostalgijos ir nusivylimų, didelių žlugusių vilčių, prarastos pasaulio harmonijos laikas…
Ir prikimęs Joe Cockeris – lyg fonas, lyg šauksmas iš kitur – kažkodėl įstrigęs gal labiau už kitus dainininkus, nuolat užpildžiusius Vilniaus bohemos kavinių erdvę savo balsais, – „I Who Have Nothing“ – ypač atitikęs to meto mano nuotaikas… Ir dar to paties Joe „Unchain my Heart“ – simbolizuojanti lyg visų vykusių ir nevykusių gyvenimo meilių kvintesenciją, ypač „prašviesinus“ sielą vynu ir atsuktuvais – aname laike, paliktame lyg žalčio išnara…
Ne pirmoji išnara – tik viena iš daugelio, neretai atsidūrus kryžkelėse.
Pasaulio tyla
Pasaulio tyla yra… balta.
Ji užklumpa žiemą, atveria erdvę ir pakeičia pasaulį.
Tai pasaulis medituoja, kontempliuoja tave. Tu jį – taip pat.
Ši balta tyla kartais labai didi, bet nesumenkina mūsų mažumo.
Nors pernelyg dažnai esam tie bjaurūs, pernelyg planetoj pasidauginę mažučiai, kurie it milijardai pelių graužia tą baltą pasaulio tylos sūrį…
Lašų muzika
Jos klausau sodyboje, apsuptoje sniegų.
Laukuose aplinkui ilgą laiką buvo tik stirnų, kiškių, lapių ir paukščių pėdsakai.
Dar mano sunki brydė link kelio, kuriuo važiuoja automobiliai.
Lašų muzika man kalba apie ką tik įvykusią vieversio dieną, apie juodų kranklių poros sunkaus tamsaus aukso balsus virš sniegynų.
Lašų muzika visada yra džiaugsmo, prisikėlimo muzika.
Ši žemė, jos gyvybės formos prisikels taip, kaip prisikeldavo senovės Egipto dievas Ozyris.
