Vyrai juodais drabužiais
Jie ateina sutemus. Trise. Jie vilki ilgus juodus apsiaustus, dėvi juodus marškinius, ryši juodus kaklaraiščius, nešioja juodas skrybėles, mūvi juodas odines pirštines. Jų veidus dengia juodi šalikai, akis slepia tamsūs akiniai (svarstau, ar jie išvis turi akis, burnas ir širdis). Jų apranga nepriekaištinga: nepastebiu jokių ištrūkusių sagų, iširusių siūlių, dėmelių, plaukelių, pleiskanėlių, jokių po drabužiais slypinčio žmogaus ženklų. Vos išvydau juos, supratau – jie pavojingi. Pamenu, buvo sekmadienio vakaras, vėlyvas ruduo. Vakarienei – virtos dešrelės, riekelė duonos, pomidorų padažas, desertui – gabalėlis „Draugystės“ (pamėgto varškės pyrago). Sėdau prie stalo, nustebau, išgirdęs durų skambutį, – svečių nesitikėjau. Vos pravėriau duris, jie įsibrovė, čiupo mane, nutempė laiptais žemyn, išstūmė lauk ir nuvilko į mažą apleistą parkelį.
Jie atvyksta netikėtai. Mėginau nuspėti būsimų vizitų laiką (esu matematikas, dirbu statistikos departamente): fiksavau duomenis, sudariau lenteles, braižiau diagramas – nepavyko. Būna, kad nematau jų keletą metų, imu tikėti – nebegrįš, paliko mane ramybėje, galėsiu gyventi ilgai ir laimingai. Ir štai – vieną vėlų vakarą jie grįžta, suriša ir veda mane į nuošalią vietelę. Jie mėgsta tamsias giraites, senus apleistus pastatus, nelankomus parkus, tuščias požemines perėjas ir neveikiančių gamyklų teritorijas.
Jie nekalba. Kaskart klausiu, kodėl mane, už ką, – jie tyli. Nuolat spėlioju, kodėl jie pasirinko būtent mane, – esu eilinis, nevertas padėkos rašto ar medalio – ne didvyris, bet ir ne piktavalis. Be to – girdėjau sakant – nuspėjamas ir nuobodus. Žmonės manęs nepastebi, kartą sutikę, pamiršta. Gyvenu mažame bute Žibuoklių gatvėje, greta brangaus, miesto gyventojų pamėgto restorano „Svajonė“ (kartą esu ten buvęs – keli draugai gimtadienio proga vaišino mane pietumis, valgėme gardų ėrienos kepsnį, buvo smagu), nekeliu rūpesčių aplinkiniams, nesiveliu į muštynes, netriukšmauju, nepažeidžiu jokių man žinomų įstatymų, nepalieku jokių pėdsakų, nedarau nieko – beveik neegzistuoju. Galėtų rinktis kitą auką, tarkim, uždarosios akcinės bendrovės „Prekybos partneriai“ direktorių, kuris gyvena pilaitėje Žibuoklių gatvės gale ir vairuoja didelį juodą automobilį, arba Bankų asociacijos prezidentą, kuris leidžia vakarus „Svajonėje“ dailių jaunų draugių apsupty, bet ne – jiems reikia manęs.
Jie žiaurūs. Ginklų jie neturi, tik virvę ir plieninius kumščius. Surištomis rankomis negaliu pulti ar gintis, net jei galėčiau – mūsų jėgos nelygios. Jie patiesia mane vienu smūgiu, bet vieno jiems nepakanka. Jie nepaiso jokių sąžiningos kovos taisyklių, pavyzdžiui, nemušti gulinčio, vengti smūgių žemiau juosmens ir panašių nuostatų. Kaskart galvoju, kad jie pribaigs mane (kartais prašau, kad pribaigtų), bet ne – lemtingu momentu, kai smūgis atima sąmonę, kai užmerkiu akis, krentu ir nesikeliu, jie liaujasi. Dėl tam tikrų, man nežinomų priežasčių jie nenori arba negali manęs užmušti. Palieka mano kūną dažnai lankomose vietose, sakykim, viešojo transporto stotelėje, prekybos centro ar valstybinės įstaigos prieigose – pasirūpina, kad būčiau surastas ir išgelbėtas. Mane gelbsti specialiosios pagalbos tarnybos: medikai apžiūri, tvarsto, siuva, jei reikia, rekomenduoja vaistus, rašo receptus, policijos pareigūnai kantriai klauso ir fiksuoja mano parodymus. Manęs prašoma įvardinti užpuolikų amžių, nusakyti bruožus, atpažinti juos pateiktuose nuteistųjų kataloguose, o aš negaliu – niekada nemačiau jų veidų, negirdėjau jų balsų. Kartoju: „Mane užpuolė trys vyrai juodais drabužiais.“ – „To nepakanka“, – atsako pareigūnai ir slepia mano skundą stalčiuje.
Jie nieko nereikalauja (kalbu apie juodai vilkinčius vyrus, ne policijos pareigūnus). Mėginu derėtis – siūlau pinigų, visus kiek turiu. Jie neima. Tiesa, turiu mažai. Apskritai nieko, kas būtų vertinga, neturiu: nei pinigų, nei daiktų, nei ryšių. Nieko iš manęs neatimsi – nieko niekada neturėjau ir neturėsiu. Pagalvojus, sunku pakęsti žmogų, kuris netikėtai dingsta, grįžta sumuštas, krenta į lovą ir aiškina buvęs užpultas trijų paslaptingų vyrų. Bet kas netektų kantrybės ir išeitų. O karjera? Kokia įmonė ar įstaiga toleruos darbuotoją, kuris nuolat prapuola, paskui pasirodo pamušta akimi, parišta ranka, perskelta lūpa, nešioja nedarbingumo lapelius ir vėluoja atlikti skirtas užduotis? Belieka stebėtis, kad, išklausę tų pačių neįtikėtinų istorijų, manęs neatleidžia, tik baudžia: atima premijas, mažina algą ir sodina į tamsų, atokų kontoros kamputį.
Bet būna šviesių pavasario dienų, kai Žibuoklių gatvėje žydi pirmosios gėlės, šiltų vasaros vakarų, kai sutūpę ant stogų čiulba paukščiai, būna žmonių, kurie glosto sutinusį veidą, apkabina pamėlusį kūną ir sako man, kad viskas bus gerai, o aš tikiu. Argi gali viename pasaulyje egzistuoti švelnios rankos, paukščiai, gėlės ir Vyrai Juodais Drabužiais?
Gali. Jiems nerūpi, neigiu aš jų egzistenciją ar ne, – jie grįžta. Tarkim, sėdžiu virtuvėje, žiūriu pro langą, geriu arbatą, mąstau, kramtau sausainį, girdžiu – kažkas laužia duris. Jie ateina. Anksčiau mėgindavau priešintis, protestuoti, šauktis pagalbos, dabar žinau – neverta. „Eime“, – sakau ir aunuosi batus. Be reikalo jie suriša man rankas, be reikalo stumia laiptais žemyn. Renkasi keistą lokaciją – apleistą atrakcionų parką. Keli smūgiai ir krentu, glaudžiuosi prie žemės. Jie kelia mane, patiesia ir vėl pakelia – turėtų liautis kritiniu momentu, bet… Prisimenu tikimybių teorijos pagrindus: mesta moneta krenta herbu arba skaičiumi į viršų; abiejų įvykių tikimybės lygios – penkiasdešimt procentų. Devynis kartus iš eilės gali kristi skaičius – nesvarbu, matematinė tokio įvykio galimybė kaskart ta pati – pusšimtis procentų. Gal šįkart kris herbas? Gal šįkart jie užmuš mane, kas žino? Bijau.
Pramerkęs akis matau tris mane supančias figūras. Tai ne jie, šie žmonės dėvi baltus chalatus, baltas kepurėles, mūvi vienkartines baltas pirštines, veidus slepia po baltomis kaukėmis. „Viskas bus gerai“, – girdžiu sakant.
