Petra

Iš tiesų Petra vardu Petrutė. Toks jos vardas įrašytas pase. Bet ji jo nekenčia. Nuo mažumės nekenčia. Petrai patinka žinoti, kad jos vardas – graikų kilmės, kad jis reiškia uolą. Taip, tokia Petra ir yra, ir jokia ne minkšta meškutė Petrutė, ir jokia ne bobutė Pẽtrė – dėl šitokio jos vardo iškraipymo Petra visada suakmenėja ir lediniu balsu pataiso suklydusią ar suklydusį – dažniausiai kokiais dvidešimčia metų už ją vyresnius diedukus, kurių laikais Pẽtrių buvo pilni kaimai.

Šią akimirką Petra apžiūrinėja save veidrodyje, ant pavytusių, pasiraukšlėjusių, bet gana lieknų šlaunų užsitempusi juodas tinklines kojines su silikonine juostele, kuri teoriškai turėtų prilipti ir, irgi teoriškai, laikyti tas kojines ties ta vieta, kur šlaunys pačios plačiausios. Bent jau taip prilipusias Petra vakar jas matė pornografinio filmo treileryje, kurį susirado jutube, ieškodama informacijos, kaip rengiasi prostitutės. Bet jos paauglystės laikais tokias mūvėdavo ir Petros motina, kuri nebuvo jokia paleistuvė, net atvirkščiai, bet vasaromis mėgdavo prisegamas kojines. Tiesa, be jokių nėrinių, tik su dviguba juostele viršuje ir kūno spalvos, o kartu įsisprausdavo į užpakalį bei pilvą aptempiantį baltos arba tos pačios kūno spalvos bodį. Bet tada tokio žodžio dar niekas nežinojo, vadinosi tas apatinis daiktas visai neseksualiai – „gòrsetas“; tiesa, Petra yra girdėjusi sakant ir „korsètas“, matyt, priklausė nuo to, kuriame Lietuvos regione jo kaip deficito moterys prislopintu balsu klausdavo pustuštėje universalinėje pardavėjos, pažadėdamos, jei ką, mokėti dvigubai. Ir nuo to labai greit nuo ūkinio muilo papilkėdavusio gorseto ar korseto kas pusę sprindžio kybodavo tokie guminiai laikikliukai su blizgaus metalo žiedeliais, kuriais motina užfiksuodavo kojinę bent šešiose vietose, jei nė vienas iš jų nebūdavo nutrūkęs. O nutrūkdavo greit.

Kai Petrai suėjo šešiolika, kaip deficitą, tokį korsetą ar gorsetą motina suorganizavo ir jai, kartu su dviem poromis kūno spalvos kojinių. Pirmą kartą padėjo užsitempti, vieną po kitos prisisegti, bet Petra stovėdama prieš veidrodį negalėjo akių atitraukti nuo vos boluojančių iš po korseto baltų triusikų ruoželio (tada kitokių apatinių, – Petra dabar garsiai sako „kelnaitės“, bet mintyse taria „triusikai“, – dar nebuvo, pirmosios deficitinės „savaitėlės“ atsirado tik po gerų penkiolikos metų). Žiūrėjo į savo neproporcingos, kiek sukumpusios paauglės ilgom rankom atvaizdą ir mintyse nepaliovė kartoti: „Jaučiuosi kaip išprievartauta, jaučiuosi kaip išprievartauta, jaučiuosi kaip išprievartauta.“ Ir daugiau niekada tų kojinių nebesisegė, tuo labai stebindama, liūdindama ir net piktindama motiną. „Jei būčiau kūdesnė, pati sunešiočiau. Dūra Petra. Juk taip faina, kad ten vėdinasi“, – garsiai nesakė, bet tikrai taip tyliai galvojo Petros gimdytoja. Petra ją gerai pažinojo.

Bet dabar, po beveik penkiasdešimties metų, Petra stovėjo skuduryne (garsiai visada sakydavo dailiai – „kuitukė“, bet mintyse vis tiek – „skudurynas“) prieš veidrodį, už nesandariai užtrauktos, per vidurį vertikaliai kiek susitraukusios užuolaidos, vis pataisydama jos kraštus, kad nesimatytų iš salės, ir bandė atgaivinti tą jausmą „kaip išprievartauta“.

Nes Petra buvo rašytoja. Ir kaip tik dabar jos rašomame romane apie moterį, kurią nuo pat vaikystės iki paskutinio atodūsio persekioja nelaimės, kuri neturi į ką atsiremti, bet po kiekvieno iš kojų išverčiančio smūgio vėl stojasi ir stojasi pati, niekieno nepadedama, ir auga, tvirtėja kaip uola, reikėjo istorijos apie išprievartavimą. Nes tokios istorijos labai paveikios. Nes, sako statistika, kas trečia moteris yra patyrusi seksualinį išnaudojimą: tėvų, brolių, bernų, vyrų, maniakų, jei ne kūdikystėje, vaikystėje, paauglystėje, tai jau tikrai santuokiniame gyvenime ar bent senatvėje kokio dvidešimčia metų jaunesnio girto kaimyno, neatskiriančio, kur višta, o kur boba.

Petra dar nesugalvojo, kuris iš šių variantų bus jos romane, bet jai labai reikėjo jausmo, ką reiškia būti išprievartautai. Nes Petra galėjo rašyti tik apie tai, ką pati buvo patyrusi, išgyvenusi, nes ji, nors buvo rašytoja, suprato turinti rimtą problemą – nesugebanti įsijausti į kitus taip kaip į save. Nesugebanti rašyti taip, kad būtų tìkra, – todėl jau daug kartų įvairios leidyklos atmetė jos romanus, sakydamos, jog „reiktų dar padirbėti“, „neįtikina“, „neišplėtoti veikėjų paveikslai“, „dingsta įdomumas“. Todėl pastaruosius trejetą metų Petra visas savo santaupas išleisdavo kūrybinio rašymo dirbtuvėms, išmoko plėtoti veikėjų paveikslus, siužetines linijas, suprato, kur palikti intrigą, o kur – viską pasakyti iki galo. Bet tekstai vis tiek išeidavo plokšti tol, kol Petra pati neatsisėsdavo į naujausią „Lexusą“, kurį jos herojės dukrai padovanojo turtingas meilužis, arba neįkvėpdavo nasturčių, metai iš metų žydinčių po langais močiutės trobos, į kurią ta turtingo meilužio pamesta veikėja jau be „Lexuso“ atvažiuoja ieškoti savęs, kvapo. Kaip gali parašyti apie nasturtes, jei neatsimeni, kaip jos kvepia? Petra nusipurto: bjauriai. O dar yra žmonių, kurie jas valgo. Petros veikėja nasturčių žiedų yra ragavusi prabangiame restorane ant aukšto kalno Italijoje ir apsiverkia, prisiminusi močiutę. Ne, šita scena irgi iki galo neįtikina. Petrai dar reikės susitaupyti ir kelionei į Italiją.

Užsispyrusi Petra buvo nuo mažumės. Motina ją vadindavo kumele (keistas žodis, neturintis ne mažybinės formos), įstatyta į vagą ir, kad ir kas nutiktų, einančia tiesiai. Jei vaga baigdavosi ar staigiai pasisukdavo, Petra tik trumpam stabtelėdavo ir ilgai nesvarstydama stodavo į naują. Ne, ji nebuvo kumelė. Greičiau vienaragė. Nes jei nebūdavo vagos (o jos dažniausiai nebūdavo), Petra ją pati išsirausdavo. Sujungdavo dvi, tris, visą vagų tinklą. Tik bėda, kad tose Petros išraustose vagose jei kas ir pasisėdavo, niekas neužaugdavo. O dabar ji nusprendė, kad jau laikas, jau turi užaugti. Nes visai neseniai eilutė po eilutės, pasižymėdama pieštuku, perskaitė knygų namelyje rastą Sartro veikalą, kuris patvirtino senus Petros įtarimus: Dievo nėra; gyvenimas tik vienas; tai, ką jame padarysi, ką nuveiksi, ką paliksi, ir bus viskas. Ir paguoda, kad grįši, kad galėsi perdaryti ar padaryti, ko norėjai ir ką mirties patale apgailėjai, kad nepadarei, – pasakos. Pasakos silpniesiems. Tai buvo Petros nušvitimas, nuo kurio ji tik dar tvirčiau atsistojo į vagą ir pradėjo ją rausti su dar didesniu vienaragio įniršiu bei atkaklumu. Ir dėl to ji dabar stovėjo priešais veidrodį užsitempusi juodas tinklines kojines, ant padžiūvusių ir patįsusių krūtų su skaudžiai susitraukusiais speneliais užsisegusi ryškiai raudoną liemenėlę su silikoninėmis petnešomis ir apsimovusi tokio paties raudonumo stringus, kiek įsirėžusius į klubus ir nemaloniai įsispraudusius į tarpukojį. Bet kaip jai pasisekė: skuduryne atkasti tokios pat spalvos stringus kaip liemenėlė – kažkas iš kosmoso srities! Jei Petra nebūtų praradusi tikėjimo Dievu, būtų sau pasakiusi, kad tai tikrai Jo ženklas. Tačiau visus tokius prietarus jai jau buvo pasisekę ištrinti iš minčių srauto. Dabar Petrai rūpėjo tik įtilpti į juodą dirbtinės odos sijoną – būtų gerai, jei jis baigtųsi bent vienu centimetru aukščiau nei nėriniuotas kojinių viršus, bet uždengtų jau gerokai padribusį, nors ir nedidelį Petros užpakalį.

Išties, reikia pripažinti, kad Petra jau išbandė visus kelius. Naktimis vaikščiojo tamsiomis miesto tarpuvartėmis, vėstančiais vakarais laipiojo laiptais; juk jos jaunystės laikais tarp raugerškių ir akacijų krūmynų, skubėdamos į centrą iš studentų miestelio, chemijos fako (Petra sukikena, gaila, kad ši dviprasmybė jau tapusi kliše), ant kalno čia visada sutikdavo ilgais lietpalčiais apsisiautusių raudonveidžių vyriškių, kurie einant pro šalį praskleisdavo skvernus ir išsitraukdavo tokio paties (nors gal kiek mėlynesnio) kaip jų veidai raudonumo daiktus. Petra sudreba prisiminusi: ir ji, ir jos draugės – visos klykdamos iš baimės nubėgdavo aukštyn ar žemyn, kol kartą kažkuri labiau patyrusi aukštesnio kurso studentė pasakė, kad tai ligoniai ir niekada nieko nepadarys, ir kad jiems reikia sakyti: „Eik tu nachui, pydere“, ir tiems vyrams tada nulinksta ir jie nuleidę galvas sliūkina į savo skyles, kurias Petra tada įsivaizdavo kaip niūrius belangius butus suklypusių medinių daugiabučių rūsiuose. Ten jie vėl ir vėl rankomis bando pastatyti savo bokštus, tačiau nieko neišeina. Keistas jausmas tada apėmė Petrą – ir piktdžiuga, ir gailestis, ir noras pagydyti, padėti, bet, kartą pasiuntusi vieną raudonveidį raudonpimpį toli, ji suprato, kad šis išsivadavimo metodas veikia, pajuto, kokia gali būti galinga. Tereikia žinoti, kur, kada ir ką pasakyti, kur, kada ir ką paspausti. Tačiau Petra niekada neprarado budrumo. Nes apsimesti tokiu iškrypėliu galėjo bet kada bet koks maniakas, kuris tikrai būtų norėjęs Petrą išprievartauti.

Tačiau toks neatsirado. Nei tada, nei dabar, kai Petrai jo taip reikėjo, kad parašytų romaną.

Todėl Petra sugalvojo kitą planą.

Perskaičiusi statistiką, jog neištikimiausi Europos vyrai pagal profesiją yra treideriai, dirbantieji „ant ratų“ komandiruočių režimu, – Petra visada žavėdavosi socialinių tyrimų temomis, norėtų būti tarp tų, kurie jas pasiūlo, iškelia problemą, – sumanė pasinaudoti savo gyvenamosios vietos padėtimi. O gyveno Petra miniatiūriniame pilkame polistiroliniame namuke, naujos statybos rajone prie pat greitkelio, kurį turtingesnių, giliau įsikūrusių kvartalų gyventojus girdėjo niekinamai vadinant Chinatown, su trinkelėm iš kiemo pusės ir keturių žingsnių žolės lopinėliu kieme. Tai vienas didžiausių Petros savarankiškų pasiekimų per šį žemiškąjį gyvenimą – nusipirko namus mirus motinai, pardavusi jos butą chruščiovkėje, pridėjusi savo metai iš metų kauptas santaupas iš mažos laborantės algos, kurias vis nusižiūrėjusi, kuri valiuta stipresnė, stabiliai mainė iš vienos į kitą ir niekada neprašaudavo, ir dar pasiėmusi paskolą iki mirties.

Petra žinojo, kad mirs šešiasdešimt aštuonerių. Tokio amžiaus iškeliavo ir jos motina, ir bobutė, tad apskaičiuoti buvo lengva. Ir palikti namų Petrai nebus kam. Tad galės pasiimti atgal bankas, bet su viena sąlyga, kurią Petra jau dabar surašė testamente ir paliko pas notarę, prigrasinusi, kad jį rodyti galima tik jai mirus ir tik bankui. Na, dar jos romano leidėjui, kurį, – Petra ne tikėjo, Petra planavo, – tikrai iki mirties susiras. Testamento kopija padėta ir po pagalve – juk mirs Petra greičiausiai viena.

Prie to greitkelio šalia Petros namų buvo degalinė su didele aikštele, kurioje pakeliui į Vakarus, iki Lietuvos ir Lenkijos sienos likus vos šimtui kilometrų, stodavo fūristai. O fūristai, Petros supratimu, jau tikrai turėjo priklausyti treiderių kategorijai. Be to, tiek kartų buvo mačiusi jų sambūrius Lenkijos aikštelėse, o aplink – va tokias ryškias ir iš tolo dar visai jaunatviškas moteris kaip Petros atvaizdas veidrodyje, besisukiojančias tarp fūrų. Juk nesitrintų aplink, jei nebūtų paklausios.

Petra dar kartelį pasisuka į vieną pusę, į kitą, atsigręžia į veidrodį dabar jau ir odiniu sijonu aptrauktu užpakaliu, kiek kaltai sau nusišypso. Juk viskas tik dėl romano, tik dėl jo. Dėl jo dar reikia pasiknisti ir batų lentynoje – gal ras juodų lakierkų ne per aukštais kulniukais. Tokių būtinai reikia prie šitos aprangos – švelniai violetiniai Petros kedukai prie juodo odinio sijono visai „ne į temą“. Ji neseka madų, tad nežino, kad šio sezono klyksmas kaip tik batai, visiškai netinkantys prie aprangos.

Šiaip Petra padori, tikra užkietėjusi senmergė. Ir ne, jos jau seniai šitas žodis, dabar toks nebemadingas, neveikia. Gerai, kad pernai mirė Petros motina. Nereikės slėpti apatinių bei sijono giliai stalčiuose ir meluoti, kur einanti. Petros amžinatilsį mama turėjo šunišką, ne, čia klišė (tariama kiek prancūziškai – kirčiuojama galūnė), – ryklišką uoslę (sako, rykliai žuvies kvapą užuodžia iš už kilometro, jei srovės palankios), duktė jos nepaveldėjo. Motina vis jai sakydavo, kad yra tokia pat buka ir nejautri kaip tėvas. Gal būtent dėl to Petra ir norėjo parašyti romaną? Kad įrodytų mamai, jog ji ne tokia. Ir niekada nebuvo. Bet čia ne Petros mintys. Čia – būsimo literatūros kritiko, kuris bandys brėžti Petros ir jos romano pagrindinės veikėjos gyvenimo paraleles, balsas už kadro.

Šią akimirką Petra į vieną ranką suima lengvus skaidraus plastiko pakabus, į kitą – atsirinktus juodus bei raudonus atributus ir keliauja prie kasų. Viduje – keistas, anksčiau nepatirtas jausmas, net kiek linksta kojos, burnoje saldu.

Petra išdidi. Petra gali. Ir ne. Ji tikrai nelauks ir neatidėlios. Juk tiek laiko atidėliojo. Tiek laiko buvo visi kalti: užknisantis laborantės darbas, valdinga motina, draugės, vis pakviečiančios į kokią kelionę, ir pati Petra, prieš pasiūlymą neatsilaikanti, ir bandelė su kava ar spurga su kakava, ir geras serialas (ne, ne turkiškas, o koks „Liuciferis“ ar „Černobylis“, juk Petra intelektualė), bet dabar jau viskas: romaną privalo baigti, o kad baigtų, reikia disciplinos, reikia suprasti, ką reiškia būti išprievartautai. Jei ne išprievartautai, tai bent atstumtai grubios vyriškos jėgos.

Petros burna vėl prisipildo saldžių klampių seilių.