Gražūs ir pasmerkti

 

„Gražūs ir pasmerkti“ (1922) – antras XX a. amerikiečių literatūros klasiko, „prarastosios kartos“ atstovo F. Scotto Fitzgeraldo (1896–1940) romanas, parašytas po „Šioje rojaus pusėje“ (1920), prieš „Didįjį Getsbį“ (1925). Romaną netrukus išleis „Sofoklis“. Siūlome susipažinti su pirmos dalies antru skyriumi „Sirenos portretas“.

 

 

Po mėnesio į Niujorką plūstelėjo gaivus šaltukas, atnešdamas lapkritį, trejas itin svarbias futbolo rungtynes ir įspūdingą kailių plaikstymąsi Penktojoje aveniu. Kartu jis į miestą atnešė ir tam tikrą įtampos pojūtį, slopinamą jaudulį. Dabar Antonis kiekvieną rytą tarp kitokios korespondencijos rasdavo ir kelis kvietimus. Trys tuzinai dorybingų moteriškosios lyties būtybių iš aukščiausio visuomenės sluoksnio deklaravo jei ne ypatingą norą, tai bent jau savo tinkamumą gimdyti vaikus trims tuzinams milijonierių. Penki tuzinai dorybingų moteriškosios lyties būtybių iš kiek žemesnio sluoksnio rodė ne tik tokį pat tinkamumą, bet ir milžiniškas, drąsias ambicijas, susijusias su jau minėtais trim tuzinais jaunų vyrų, kurie, žinoma, buvo pakviesti į visus devyniasdešimt šešis pobūvius, kokiuose paprastai dalyvaudavo ir panelių šeimų draugai bei pažįstami, universitetų studentai ir šiaip uolūs pašaliečiai. Be to, buvo dar ir trečias visuomenės sluoksnis, iš miesto pakraščių, iš Niuarko ir Džersio priemiesčių, iki pat niūraus Konektikuto ir visai nepageidaujamų Long Ailando vietų; neabejotinai buvo ir dar keli jau su miesto apačiomis susiliečiantys sluoksniai: nuo Riversaido iki Bronkso žydaitės ėjo pasirodyti žydų bendruomenei, svajodamos apie perspektyvų jauną brokerį ar juvelyrą ir košerines vestuves; airių merginos, pagaliau gavusios leidimą, žvilgčiojo į jaunus politikus iš demokratų partijos, dievobaimingus laidojimo biurų savininkus ir užaugusius bažnytinio choro berniukus.

Savaime suprantama, ta užkrečiama entré dvasia pagavo visą miestą – netgi dirbančios merginos, tos neišvaizdžios vargdienės, fabrikuose vyniojančios muilą arba didžiulėse parduotuvėse pirkėjoms rodančios visokias puošmenas, svajojo, kad gal ir joms įspūdingame šios žiemos šurmulyje pavyks nusičiupti geidžiamą vyriškį, – taip ir nevykęs kišenvagis tikisi, kad margoje karnavalo minioje jam seksis geriau. Ir vėl ėmė rūkti miesto kaminai, ir išsivėdino pridvisęs metro. Aktorės pasirodė naujuose spektakliuose, leidėjai pristatė naujas knygas, Kaslai¹ – naujus šokius, o geležinkelių bendrovės – naujus traukinių eismo tvarkaraščius su naujomis klaidomis vietoj senųjų, prie kurių nuolatiniai keleiviai jau buvo pripratę…

Visas miestas nėrėsi iš kailio!

Vieną popietę Antonis, po plieno pilkumo dangumi žingsniuodamas Keturiasdešimt antrąja gatve, staiga susidūrė su Ričardu Karameliu, išeinančiu iš „Manhatano“ viešbučio kirpyklos. Diena buvo šalta, pirma tokia iš tikrųjų šalta, ir Karamelis vilkėjo avikailiu pamuštą paltą iki kelių, kokiais nuo seno vilki Vidurio Vakarų darbininkai ir kokie dabar kaip tik darėsi madingi. Minkšta jo skrybėlė buvo santūriai, tamsiai ruda, o po ja kaip topazas švytėjo skaidrioji akis. Džiugiai sustabdęs Antonį, Karamelis gal ne tiek žaismingai, kiek norėdamas sušilti ėmė pliaukšėti jam per pečius ir tuoj pat, po neišvengiamo rankos paspaudimo, pratrūko:

– Dievuliau, kaip velniškai šalta, o aš, po velnių, dirbau visą dieną, kol mano kambarys taip iššalo, kad jau, maniau, gausiu plaučių uždegimą. Sumautą šeimininkę, taupančią anglis, į viršų prisišaukiau tik pusę valandos pastūgavęs laiptinėj. Pradėjo man aiškint, kas ir kaip. Viešpatie! Iš pradžių taip įsiutau! O paskui dingtelėjo, kad ji gi personažas, tada ėmiau užsirašinėti, ką sako… na, atsargiai, kad nesuprastų, dėjausi šiaip kažką rašąs…

Pagriebęs Antonį už parankės, guviai tempėsi jį Madisono aveniu.

– Kur taip skubam?

– Šiaip, pasivaikščiosim.

– Kurių galų? – nepatenkintas paklausė Antonis.

Juodu sustojo, įsistebeilijo vienas į kitą, ir Antoniui šmėstelėjo mintis, kad gal ir jo veidas šaltyje atrodo taip pat bjauriai, kaip Diko Karamelio, kurio nosis buvo tamsiai raudona, iškili kakta numėlynavusi, o nevienodos gelsvos akys – paraudusios ir priplūdusios ašarų. Po akimirkos abu nuėjo toliau.

– Man visai neblogai sekasi rašyti romaną, – įtaigiai tarė Dikas, žiūrėdamas į šaligatvį. – Bet turiu gi aš retkarčiais išeiti į miestą. – Atsiprašomai žvilgtelėjo į Antonį, lyg maldaudamas padrąsinimo. – Man būtina su kuo nors pasišnekėti. Turbūt retai kuris žmogus tiesiog galvoja, na, atsisėda ir mąsto, laukia, kada viena po kitos kils mintys. Aš mąstau rašydamas arba kalbėdamas. Reikia gi nuo ko nors pradėti… na, ką nors ginti arba kam prieštarauti… ar tu taip nemanai?

Antonis tik suniurnėjo ir atsargiai išlaisvino savo ranką.

– Šiaip tave dar galėčiau tempti, Dikai, bet su šituo paltu…

– Noriu pasakyti, – toliau kuo rimčiausiai dėstė Ričardas Karamelis, – kad pirmoje užrašytoje pastraipoje būna mintis, kurią ketini paneigti arba išplėtoti. Pokalbyje tu turi atsižvelgti į ką tik nuskambėjusius pašnekovo žodžius… o kai tiesiog mąstai, na, tada mintys iškyla viena po kitos, kaip stebuklingojo žibinto paveikslėliai, ir kiekviena išstumia ankstesnę.

Praėję Keturiasdešimt penktąją gatvę, juodu kiek sulėtino žingsnį. Abu prisidegė cigaretes ir dabar leido milžiniškus su stingstančiu iškvepiamu oru sumišusių dūmų kamuolius.

– Nueikim iki „Plazos“, ten išgersim egnogo², – pasiūlė Antonis. – Tau bus naudinga. Grynas oras išstums iš tavo plaučių sumautą nikotiną. Na, einam… Galėsi visą kelią šnekėti apie savo knygą.

– Nenoriu, jeigu tau atsibodo klausyt. Neprašau, kad darytum man paslaugą.

Šitie žodžiai tiesiog išsprūdo, ir nors Dikas stengėsi atrodyti abejingas, jo veidas keistai persikreipė. Antonis turėjo paprieštarauti:

– Atsibodo? Tikrai ne!

– Turiu pusseserę… – buvo besakąs Dikas, bet Antonis jį pertraukė, išskėsdamas rankas ir džiaugsmingai sušukdamas:

– Koks malonus oras! Jaučiuosi, lyg man būtų dešimt metų. Na, taip, kaip turėjau jaustis, būdamas dešimties. Po galais! Dieve mano! Vieną akimirką aš – pasaulio valdovas, o kitą jau didžiausias kvailys. Šiandien pasaulis priklauso man, ir viskas taip lengva, taip lengva. Net Nebūtis būtų lengva!

– Turiu pusseserę, apsistojusią „Plazoje“. Garsi panelė. Galim užeiti jos aplankyti. Ji ten įsikuria kiekvieną žiemą… bent jau pastaraisiais metais… su tėvais.

– Nežinojau, kad Niujorke turi giminaičių.

– Ji vardu Glorija. Iš Kanzas Sičio. Jos motina – praktikuojanti bilfistė³, tėvas – nuobodokas, bet tikras džentelmenas.

– O kuo jie užsiima? Ar įdomūs kaip prototipai?

– Labai stengiasi mane sudominti. Tėtušis kaskart tvirtina ką tik sutikęs žmogų, kuris būtų puikus romano veikėjas. Arba pasakoja apie kokį nors nuprotėjusį savo draugą ir staiga pareiškia: „Va jis tai būtų tau personažas! Turėtum jį aprašyti. Toks visus sudomintų.“ Arba šneka apie kokią visiems žinomą šalį ar miestą, kad ir Japoniją ar Paryžių, ir klausia: „Ar nemanai, kad tiktų tavo knygai? Būtų nuostabi veiksmo vieta!“

– O panelė? – atsainiai pasidomėjo Antonis. – Glorija… Glorija… O pavardė?

– Gilbert. Oi, tikrai esi apie ją girdėjęs. Glorija Gilbert. Lankosi universitetų šokių vakaruose… ir šiaip visur.

– Vardas lyg ir girdėtas.

– Ji graži. Tiesą sakant, velniškai patraukli.

Juodu priėjo Penkiasdešimtąją gatvę ir pasuko į Penktąją aveniu.

– Jaunos merginos man dažniausiai nerūpi, – susiraukė Antonis.

Tai buvo ne visai tiesa. Nors jam atrodė, kad debiutantės paprastai ištisas dienas galvoja ir šneka tik apie nuostabias galimybes, kurias visuomenė tuoj pat atvers joms prieš akis, merginos, galinčios pragyventi tiesiog iš savo gražumo, jį netgi labai domino.

– Glorija velniškai miela… ir tokia tuščiagalvė!

Antonis prunkštelėjo.

– Nori pasakyti, kad apie literatūrą su ja nepašnekėsi?

– Ne, taip nesakau.

– Dikai, juk aišku, ką tu laikai panelės protu. Tau patinka rimtos merginos, sėdinčios su tavimi kokiame kamputyje ir rimtai kalbančios apie gyvenimą. Tos, kurios, būdamos šešiolikos, rimtais veidais ginčijasi, galima ar negalima bučiuotis, ar dera pirmakursiams gerti alų.

Ričardas Karamelis įsižeidė. Susiraukusi jo fizionomija panėšėjo į suglamžytą popierių.

– Ne… – mėgino prieštarauti, bet Antonis jį negailestingai pertraukė:

 – Taip. Tos, kurios ir dabar sėdi kampuose ir diskutuoja apie naujausią skandinavų Dantės⁴ kūrinį, išverstą į anglų kalbą.

Dikas keistai ištįsusiu veidu pasisuko į Antonį. Jo klausimas nuskambėjo beveik maldaujamai:

– Kas judviem su Moriu darosi? Kartais kalbat taip, lyg aš būčiau koks silpnaprotis.

Antonis sutriko, bet jam buvo šalta ir šiaip nelabai patogu, todėl nusprendė gelbėtis puldamas.

– Ne protas čia svarbiausias, Dikai.

– Aišku, kad protas! – piktai sušuko Dikas. – Ką turi omeny? Kodėl ne protas?

– Gal žinai daugiau, negu gali aprašyti.

– Tai neįmanoma.

– Man nesunku įsivaizduoti žmogų, kuris žino daug daugiau, negu sugeba išreikšti, – neabejodamas tarė Antonis. –
Na, kad ir aš. Sakykime, kad aš, pavyzdžiui, už tave išmintingesnis, bet ne toks talentingas. Todėl vargu ar galiu rašyti. O tu, atvirkščiai, turi tiek vandens, kad pripildytum kibirą, ir tavo kibiras tokio didumo, kad tas vanduo jame tilptų.

– Nesuprantu, ką čia šneki, – burbtelėjo Dikas.

Galutinai nusiminęs, jis visas tarytum pasišiaušė. Neatitraukdamas akių spoksojo į Antonį, užtvėręs kelią praeiviams, jau varstantiems jį piktais, priekaištingais žvilgsniais.

– Tiesiog noriu pasakyti, kad toks talentas kaip Velso gali savyje sutalpinti kokio Spenserio⁵ protą. O menkesnis gražiai atsiskleidžia tik išreikšdamas atitinkamai menkesnes mintis. Ir kuo siauresnis tavo žvilgsnis į kokį nors daiktą, tuo įdomiau tu gali jį aprašyti.

Dikas mąstė, niekaip nesuvokdamas, kiek kritikos slypi Antonio žodžiuose. O Antonis lengvai ir sklandžiai, kaip jam neretai pavykdavo, šnekėjo toliau; liesame jo veide blykčiojo tamsios akys, smakras kilo aukštyn, balsas darėsi garsesnis, jis visas lyg stiebėsi į viršų.

– Sakykime, aš išdidus, sveiko proto, išmintingas – toks atėnietis tarp graikų. Bet aš gal patirčiau nesėkmę ten, kur menkesniam žmogui puikiai sektųsi. Jis gal mokėtų pamėgdžioti, viską pagražinti, džiūgauti, gal būtų dalykiškas ir teiktų vilčių. O tas hipotetinis aš pasirodytų esąs pernelyg išdidus, kad ką nors mėgdžiotų, pernelyg sveiko proto, kad džiūgautų, pernelyg išprusęs, kad tikėtų utopijomis, pernelyg orus graikas, kad ką nors gražintų.

– Tai tu nemanai, kad menininkas kuria remdamasis savo protu?

– Ne. Jis, jei tik gali, vis tobulina tai, ką laiko savo stiliumi, ir iš aplinkos, kaip pats ją suvokia, pasirenka tai, kas tampa medžiaga jo kūriniams. Bet, šiaip ar taip, rašytojas rašo todėl, kad toks jau yra jo gyvenimo būdas. Ir nesakyk, kad tau patinka visos tos šnekos apie „dieviškąją menininko misiją“.

– Aš kol kas net nelaikau savęs menininku.

– Dikai, – jau kitokiu balsu tarė Antonis, – noriu tavęs atsiprašyti.

– Už ką?

– Už tai, kad šitaip pratrūkau. Nuoširdžiai gailiuosi. Juk šnekėjau tik šiaip, norėdamas padaryti tau įspūdį.

Šiek tiek apramintas, Dikas atsikirto:

– Daug kartų esu sakęs, kad iš esmės tai tu savimi patenkintas miesčionis.

Rusvai gelsvoje prieblandoje juodu pasislėpė už balto „Plazos“ fasado ir netrukus jau neskubėdami gardžiavosi tiršto, geltono egnogo puta. Antonis žiūrėjo į savo kompanioną. Ričardo Karamelio nosies ir kaktos pigmentacija po truputį vienodėjo: nosis darėsi nebe tokia raudona, o kakta – nebe tokia mėlyna. Pažvelgęs į veidrodį, Antonis apsidžiaugė, kad jo paties odos spalva nuo šalčio nenukentėjo. Priešingai: skruostai švelniai, gražiai paraudę, – jam net dingtelėjo, kad dar niekada neatrodė taip gerai.

– Man jau pakaks, – tarė Dikas besitreniruojančio sportininko balsu. – Noriu pakilti į viršų ir pasimatyti su Gilbertais. Tai einam?

– Na… einam. Jei nepaaukosi manęs tiems tėvams ir pats tuoj pat neįlįsi į kokį kampą su Dora.

– Ji ne Dora – Glorija.

Vienas iš viešbučio registratūros darbuotojų telefonu pranešė apie jų apsilankymą, tada jie, pakilę į dešimtą aukštą ir paėję vingiuotu koridoriumi, pabeldė į 1088 numerio duris. Jas atidarė pusamžė dama – pati ponia Gilbert.

– Labai malonu susipažinti. – Jos kalbėsena buvo kaip visų gerai išauklėtų Amerikos aukštuomenės damų. – Aš taip džiaugiuosi jus matydama…

Dikas greitai įterpė kelis žodžius, o tada ji:

– Ponas Petsas? Užeikite, paltą palikite ten. – Parodė į kėdę ir tuoj pat pakeitė toną, ėmė apgailėtinai kikenti, dar paaikčiodama. – Tai tiesiog nuostabu… nuostabu. Oi, Ričardai, kodėl taip ilgai čia nesirodei?! Ne! Ne! – Pastarieji vienskiemeniai žodelyčiai buvo kartu ir atsakymai į nevykusius Diko pasiteisinimus, ir mėginimai juos nutraukti. – Na, prisėsk ir papasakok, ką dabar veiki.

Šitiek lakstymo po kambarį, stabčiojimo ir mandagaus lankstymosi, ir bejėgiškai kvailų šypsenų; ir mintis, ar ji kada nors atsisės; ir galiausiai jau galima palaimingai nugrimzti į krėslą ir nusiteikti maloniam pokalbiui.

– Tikriausiai todėl, kad buvai labai užsiėmęs… o ir šiaip… – gana dviprasmiškai nusišypsojo ponia Gilbert.

Žodžiais „o ir šiaip“ ji stengėsi paremti labiausiai abejotinus savo pasakymus. Turėjo ir dar du mėgstamus ramsčius: „bent jau aš taip manau“ ir „aišku kaip dieną“. Visais trim pakaitomis ramstomi jos nuomonės pareiškimai skambėjo kaip gyvenimo patirties apibendrinimai, tarsi ji būtų išsiaiškinusi visas visa ko priežastis ir bedusi pirštu į svarbiausią.

Antonis matė, kad Ričardo Karamelio veidas dabar jau atrodo normaliai. Kakta ir skruostai atgavo įprastą kūno spalvą, nosis vėl tapo mandagiai nepastebima. Skaidriąja gelsva akimi sūnėnas žiūrėjo į tetą – pernelyg dėmesingai, kaip jauni vaikinai įpratę žiūrėti į moteris, jau netekusias vertės.

– Jūs irgi rašytojas, pone Petsai?.. Na, gal visi pasišildysim Ričardo šlovės spinduliuose. – Visi nusijuokė, pirmiausia pati ponia Gilbert. – Glorijos nėra, – tarė ji tokiu balsu, lyg tai būtų aksioma, iš kurios tuoj darys išvadas. – Kažkur šoka. Glorija nenustygsta vietoj. Sakau jai, kad tiesiog neįsivaizduoju, kaip ji pajėgia. Šoka kiekvieną popietę, iki išnaktų, tuoj iš jos liks tik šešėlis. Ir tėvas dėl jos labai sunerimęs.

Ponia Gilbert šypsojosi, žiūrėdama tai į vieną, tai į kitą. Juodu irgi šyptelėjo.

Staiga Antonis suvokė, kad ji visa sudaryta iš sujungtų pusskritulių ir parabolių, kaip tos figūros, kurias talentingi spausdintojai įsigudrina piešti rašomąja mašinėle: galva, rankos, krūtinė, klubai, šlaunys, kulkšnys – gluminanti apvalumų seka. Tvarkinga, švari, nenatūraliai ryškios pilkos spalvos plaukais; išblukusios mėlynos akys beveik pradingsta stambiame veide, papuoštame vos pastebimais baltais ūsiukais.

– Visada sakiau, – tarė ji Antoniui, – kad Ričardo siela labai sena.

Stojusioje nejaukioje tyloje Antonis jau buvo besugalvojąs kalambūrą apie tai, kad Dikas senas ir išdykęs.

– Juk mūsų visų sielos skirtingo amžiaus, – po akimirkos, visa nušvitusi, toliau šnekėjo ponia Gilbert, – bent jau aš taip manau.

– Galimas daiktas, – nesiginčijo Antonis, atseit sudomintas tokios viltingos minties.

Ponios Gilbert balsas suskambo dar guviau:

– Glorijos siela labai jauna – ji tokia neatsakinga, o ir šiaip… Neturi jokio atsakomybės jausmo.

– Ji tiesiog trykšta linksmumu, teta Katerina, – maloniai pasakė Ričardas. – Atsakomybės jausmas jai kenktų. Ji pernelyg graži.

– Na, – atvirai tarė ponia Gilbert, – aš matau tik kad ji kažkur vis lekia, lekia…

Gloriją diskredituojančio nuolatinio lėkimo svarstymą nutraukė besisukančios apvalios durų rankenos trakštelėjimas – įėjo ponas Gilbertas.

Jis buvo žemo ūgio, su nedideliu baltu ūsų debesėliu po niekuo neypatinga nosimi. Jau pasiekęs tą gyvenimo tarpsnį, kai visuomeninė žmogaus vertė pasidaro neapčiuopiama ar netgi neigiama. Jo mintis tebebuvo užvaldžiusios visiems žinomos dvidešimties metų senumo iliuzijos, o protas anemiškai svirduliavo paskui dienraščių vedamuosius. Vakaruose baigęs kažkokį nedidelį, bet daug ką bauginantį universitetą, jis įsisteigė celiulioido verslą, ir kadangi tam pakako jo turimo, kad ir menko, protinio pajėgumo, keletą metų jam sekėsi puikiai, – tiesą sakant, iki kokių 1911-ųjų, kai jis, užuot su kino pramonės atstovais toliau pasirašinėjęs sutartis, ėmė kliautis neaiškiais žodiniais susitarimais. 1912-aisiais kino pramonė nusprendė jį praryti, taigi dabar ponas Gilbertas, galima sakyti, vos laikėsi, jau atsidūręs jai ant liežuvio. Šiuo tarpu, kaip Vidurio Vakarų kino juostų gamybos susivienijimo valdytojas, jis kasmet šešis mėnesius gyveno Niujorke, o likusį pusmetį – Kanzas Sityje ir Sent Luise. Ir naiviai tikėjosi, kad netrukus jam nutiks kas nors gera, – to tikėjosi ir jo žmona, ir duktė.

Glorijos elgesiui jis nepritarė: ji vis naktinėjo, beveik nieko nevalgė, nuolat būdavo į kažką įsipainiojusi, – kartą jis ją supykdė, ir ji atsakė tokiais žodžiais, kokių, jo manymu, apskritai negalėjo būti jos žodyne. Su žmona jam buvo lengviau. Po penkiolikos nesiliaujamo partizaninio karo metų jis ją įveikė; tai buvo kvailo optimizmo kova su sisteminiu bukumu, ir pono Gilberto pergalę lėmė daugybę kartų ištartas žodelis „taip“, kuriuo jis sugebėdavo apnuodyti kiekvieną pokalbį. „Taip… taip… taip… taip, – sakydavo, – taip… taip… taip… taip. Palauk. Tai buvo devyniasdešimt pirmųjų ar… palauk… devyniasdešimt antrųjų vasarą… Taip… taip… taip… taip…“

Penkiolika „taip“ metų ponią Gilbert išvargino. Paskui dar penkiolika tokių nuolatinių nieko nepatvirtinančių tvirtinimų metų, dar su sprigtelėjimais, kuriais buvo nupurtyti trisdešimt dviejų tūkstančių cigarų pelenai, ją palaužė jau visam laikui. Ir ji savo vyrui paskutinį kartą nusileido, kaip tik galima nusileisti vedybiniame gyvenime; nusileido neatšaukiamai, daug labiau negu pirmą kartą; dabar ji ėmė jo klausyti. Pati save tikino, kad slenkantys metai ją padarė pakantesnę, – bet iš tikrųjų jie tik atėmė iš jos moralinę drąsą, kurios ji nedaug ir teturėjo.

Ponia Gilbert supažindino savo vyrą su Antoniu.

– Čia ponas Petsas, – pasakė.

Jaunas ir senas prisilietė vienas prie kito; pono Gilberto plaštaka buvo minkšta, sutežusi kaip išsunktas greipfrutas. Paskui sutuoktiniai tarpusavyje apsikeitė keliais pasisveikinimo žodžiais: jis jai pranešė, kad lauke atšalo; pėsčias nuėjęs iki kiosko Keturiasdešimt ketvirtojoje nusipirkti Kanzas Sičio laikraščio. Ketinęs atgal grįžti autobusu, bet supratęs, kad pernelyg šalta, taip, taip, taip, taip, pernelyg šalta.

Ponios Gilbert žavėjimasis jo drąsa ir žvarbiam orui mestu iššūkiu tą nuotykį darė dar romantiškesnį.

– Tu toks bebaimis! – džiugiai šūkčiojo ji. – Toks bebaimis! Aš nė už ką nebūčiau ėjusi į lauką.

Ponas Gilbertas, vyriškai abejingas, į pagarbų žmonos žavėjimąsi nekreipė dėmesio. Pasisukęs į abu vaikinus, jis pergalingai pamėtėjo jiems tą pačią orų temą. Ričardas Karamelis buvo paprašytas prisiminti lapkritį Kanzase. Bet vos pasiūlytą temą pats jos autorius tuoj pat šiurkščiai ir atsiėmė, kad visaip apvartaliotų, pagromuliuotų, ištęstų ir galiausiai pribaigtų.

Buvo pateikta svarstyti nuo neatmenamų laikų žinoma tezė, kad kažkur dienos karštos, o naktys labai malonios; paskui jie apskaičiavo tikslų nežinia kokio geležinkelio atkarpos tarp dviejų Diko neapdairiai paminėtų punktų ilgį. Neatitraukdamas akių nuo pono Gilberto, Antonis beveik nugrimzdo į transą, bet netrukus ten prasiskverbė šypsulingas ponios Gilbert balsas:

– Man atrodo, šaltis čia kažkoks drėgnesnis – smelkiasi iki kaulų.

Kadangi tokią pat pastabą, deramai apkaišytą keliais „taip“, jau turėjo ant liežuvio galo ir ponas Gilbertas, jo negalėjai kaltinti dėl to, kad staiga pakeitė pokalbio temą.

– O kur Glorija?

– Jau turėtų tuoj grįžti.

– Ar jūs pažįstamas su mano dukterimi, pone?..

– Deja, dar nesu supažindintas. Bet dažnai girdžiu Diką kalbant apie ją.

– Ji – Ričardo pusseserė.

– Tikrai? – Antonis išspaudė šypseną.

Jau atrodė, kad jam, nepripratusiam prie vyresnių žmonių draugijos, nuo perdėto linksmumo tuoj sutrauks burną. Kaip malonu sužinoti, kad Glorija ir Dikas – pusseserė ir pusbrolis! Bet po akimirkos jam vis dėlto pavyko desperatiškai žvilgtelėti į bičiulį.

Ričardas Karamelis bijąs, kad jiedviem jau reikia eiti.

Ponia Gilbert baisiai apgailestaujanti.

Ponui Gilbertui irgi labai gaila.

Ponia Gilbert dar pridūrė esanti patenkinta, kad jie užėjo, nors ir pamatė čia tik seną moteriškę, „gerokai per seną, kad su jais flirtuotų“. Ir Antoniui, ir Dikui tie jos žodžiai, matyt, pasirodė itin šmaikštūs, nes abu iškikeno visą taktą valso ritmu.

Juk jie netrukus vėl užeisią?

– O, žinoma!

Glorija baisiausiai gailėsis!

– Viso gero…

– Viso gero…

Šypsenos!

Šypsenos!

Trinkt!

Du nepaguodžiamai nusiminę vaikinai „Plazos“ dešimto aukšto koridoriumi eina lifto link.

 

Vertė Daiva Daugirdienė