Gyva ir negyva

Teatro savaitė

„Barboros ir Žygimanto“ pirmosios tylios premjeros praėjo balandį. Ir dabar, rudenį, per „Barborą“ Jaunimo teatre tylu, nors Lietuvoje į spektaklį su šiais herojais tradiciškai turėtų plūsti žmonės. Aplodismentai buvo trumpi, Algis Latėnas nuo scenos, lyg dar ieškodamas ryšio, pamojavo ranka, meilės drama neužsidegė ir neužgeso, nors nuolat mirgėjo videoprojekcijos ir aktoriai vilkėjo ryškius kostiumus.

Žinoma, kokių meilės dramų buvo galima tikėtis iš mūsų teatrinio mefistofelio Jono Vaitkaus – netgi įtariau, kad jis specialiai paėmė silpną dramaturginę Jono Griniaus medžiagą. Taigi, pasak J. Vaitkaus, gražioji mūsų legenda nuseno ir išvarvėjo, dabar tuose valdovų rūmuose žingsniuoja dama Diana, panaši į skandalingąją Kseniją Sobčiak. Tarsi sumažintoje teatro scenoje pirmame veiksme siūbuoja ir buria skaidrus plastikinis rutulys, o antrame blogą lemtį įkūnija dvi kruopščiai pagamintos ir aukštai pakabintos rankų plaštakos. Videoužsklandos su sumaišyta heraldika, aktorių ovaliais portretais ir figūriniais paspalvinimais visą laiką priminė kažką seniai pažįstama – ogi mūsų animatorės konstruktyvistės N. Valadkevičiūtės filmus. Spektaklio išorė, jo pabrėžtinai trys intensyvios spalvos (balta, juoda ir raudona) yra svarbiau už viską, tekstas tyvuliuoja kažkur po apačia, jis tėra stovintis vanduo ir tik keli aktoriai paverčia jį gyvu.

Blondinės Barboros (akt. S. Janušauskaitė) veidelis efemeriškas, nublukintas, jis tuoj ištirps ir sudūlės, balto šilko suknelė ant nuogo kūno išryškina net ir kepenis, kurias tuoj sukapos Bona. Siluetas fantastiškai gražus, tačiau jis be kūno ir kraujo, tarsi nupieštas. Žygimanto (akt. A. Latėnas) melodraminė deklamacija gal ir tinka menus ir mokslus rėmusiam karaliui, bet izoliuoja jį nuo visų veikėjų – Barborai lieka bendrauti su šešėliu, susikurtu valdovo įvaizdžiu. Radvilos ir visi senato nariai, tai frontaliai išrikiuojami, tai susodinami, nuobodūs tiek publikai, tiek patys sau, vargšo K. Smorigino žandikaulius, atrodo, tuoj išnarins žiovulys. Iš tiesų, žiauru vaidinti rekvizitą. Dekoratyviame spektaklyje savo vaidmens urvelį vis dėlto prasigraužė puiki aktorė A. Bendoriūtė (būrėja Zerida), kuri turbūt net ir klasikinę tarnaitės frazę „prašom valgyti“ ištartų taip, kad visi atsibustų. Taip pat ir ilgai nevaidinusiai K. Andrejauskaitei Bonos portretą pavyko ištempti iki trijų matmenų.

Sunku žiūrėti į puošnius pažįstamus aktorius, dirbančius kas sau ir nė nelaukiančius atgarsio iš publikos. Tuo labiau Jaunimo teatre, jau po remonto apsivaliusiame, susistačiusiame uždegančios spalvos oranžinius krėslus.

„Pas pažįstamus…“ (pagal A. Čechovo apsakymus) – pavyzdinis režisierės ir pedagogės Laimos Adomaitienės darbas su antrakursiais studentais, eisiančiais dirbti gal į Rusų dramos teatrą, o gal dar kur nors. Įdomu, kad į rusakalbių kursą priimami ir lietuviai. Kadaise į konservatorijos aktorinį ruso ar lenko arčiau kaip per patrankos šūvį neprisileisdavo, dabar akcentas – ne yda, o tiesiog papildanti įvairenybė. Maloniausia žiūrėti, kaip studentai moka ir mokosi dirbti visi kartu, vienoje ankštoje krūvoje. Plastiškąjį teatrą išpažįstanti L. Adomaitienė (garsioji „Raudonkepuraitė“ Telšių teatre) audžia voratinklį iš nenutrūkstamo judėjimo gijų, iš smagių žaidimų „aukščiau žemės“; turbūt firminėje spektaklio scenoje visi personažai, pasigriebę kas kėdę, kas lagaminą, juda apsibrėžtame rate tarsi sulėtintame filme. Trijose istorijose kažkas pas kažką atvažiuoja, apsikabina, užmezga mazgelį ir išsiskiria. Nuolatinėje prietemoje su dūmeliu studentams dažniausiai leidžiama bendrauti pernelyg neišsišokant, be ilgesnių stambių planų (tik pabaigoje su savo charakteriu išsiveržia vienas Ponas ir tuoj sulaukia publikos reakcijos). Iš kur šitie „pažįstami“ paimti – iš A. Čechovo ar A. Ostrovskio – kol kas nelabai gali įžiūrėti, bet etiudiniai portretai laikui bėgant bus tobulinami.

„Gyvasis „Vyšnių sodas“ autorių yra pavadintas videoinstaliacija („arba vadinkit kaip norit“) ir parodytas Rusų dramos teatro scenoje pastatytuose ekranuose. Grupė vienminčių menininkų, kuriems vadovavo suomis režisierius Kristianas Smedsas ir kritikas Audronis Liuga, jau keletą kartų per praėjusius metus kvietė pažįstamus žiūrovus atvykti į vieną vilą už miesto ir pažiūrėti, kaip jie, tie vienminčiai, gyvena tarsi realioje A. Čechovo „Vyšnių sodo“ aplinkoje, kitaip sakant, natūroje, kaip skaito ir ieško atmintinai žinomos pjesės parafrazių (bandyta rodyti ir per LTV2).

Kinas šitą stebuklą jau yra atradęs. Filmavimo aikštelėje, kai, pavyzdžiui, „Nebaigtą pjesę mechaniniam pianinui“ kūrė talentingas režisierius N. Michalkovas ir grupė susiplanuodavo daug „filmavimo natūroje“ dienų, manau, būdavo pasiekiamas panašus, bet daug kartų stipresnis persikūnijimo efektas. Aktoriai dar ilgai pasakojo legendas apie gyvenimą kaip viena šeima, apie tokiose uždarose aikštelėse ir „gyvuose paveiksluose“ patirtą kaifą.

Žiūrovui, kuris lietui lyjant sėdi pasodintas kažkur Valakupių miške, vilos viduje ar lauke, ir mėgina dalyvauti bendrame susiliejimo procese, turėtų būti paprasčiausiai nepatogu, apmaudu. Žiūrėti dokumentinį filmą apie tą procesą jau kur kas įdomiau, nes atrandi nematytą neregėtą A. Čechovą, ir gal net ne tose vietose, kurias tau buvo pažymėjęs sumanymo režisierius. Vertingiausi filme yra nesuvaidinti J. Budraičio, J. Vaitkaus, V. Anužio, A. Bendoriūtės svarstymai apie jų sunkų asmeninį artėjimą prie A. Čechovo kūrybos; į miniatiūrines inscenizacijas su tariamais pjesės personažais gali žiūrėti kaip į keistus tos pjesės aplinkkelius arba tiesiog kaip į čia irgi dalyvaujančio B. Šarkos klounadą.

Visgi dokumentinio filmo pabaigoje, manau, pavyko sugauti „gyvąjį“ A. Čechovą. Ir padaryti tai netikėtame užribyje, nepasitelkiant pjesės. Po sunkios darbo (gyvenimo) dienos ar nakties ant suoliuko be jėgų, persirūkę ar persigėrę, sėdi tikrų tikriausi žmonės (J. Vaitkus, V. Kelmelytė, J. Budraitis), kalba kažkokias nesąmones apie medų ir moteris – taip pat, kaip buvo kalbama apie nepakeliamą karštį Afrikoje… Kibirkštis prabėga, likimai dūžta kaip ir prieš šimtą metų.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.