Kalėdos – liūdnas metas vargšams

 

Johnas Cheeveris (1912–1982) – amerikiečių prozininkas, novelistikos klasikas, už apsakymų rinktinę 1979 m. apdovanotas Pulitzerio premija. Dėl „gebėjimo perteikti personažų gyvenimo dramą ir liūdesį, atskleidžiant iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų įvykių potekstes“ moralistas Cheeveris vadinamas Amerikos „priemiesčių Čechovu“ (brittannica.com).

Christmas Is a Sad Season for the Poor pirmąkart paskelbtas žurnalo „The New Yorker“, kuriame publikuota dauguma Cheeverio kūrinių, 1949 m. gruodžio 24 d. numeryje, vėliau įtrauktas į rinkinį „Milžiniškas radijas ir kitos istorijos“ (The Enormous Radio and Other Stories, 1953).

(Cheeverio apsakymų vertimų dar žr.: „Amerikiečių novelės“ (1980; vert. B. Kliukaitė), „Š. A.“ (2010.IX.17; vert. S. Niaunytė).

 

 

Kalėdos – liūdnas metas. Ši frazė šmėstelėjo Čarlio galvoj tą akimirką, kai jį pabudino žadintuvas, įvardydama bepavidalį slogulį, kuris kamavo jį visą praėjusį vakarą. Dangus už lango buvo juodas. Čarlis atsisėdo lovoje ir patraukė lempos grandinėlę, karančią palei nosį. Kalėdos – labai liūdna metų diena, pagalvojo jis. Iš visų tų milijonų niujorkiečių aš, galima sakyti, vienintelis, kuriam 6 valandą reikia keltis į šaltą Kalėdų ryto tamsumą; aš, galima sakyti, toks vienintelis.

Jis apsirengė ir lipdamas žemyn iš viršutinio bendrabučio, kuriame gyveno, aukšto, tegirdėjo tik miegančiųjų šnarpštimą; tešvietė tik pamirštos išjungti lempos. Čarlis užkrimto pusryčių kiaurą parą veikiančioje užkandinėje ant ratų ir įsėdo į antžeminį traukinį. Iš Trečiosios aveniu į Satoną ėjo pėsčiomis. Kvartalas tamsavo. Namas po namo į gatvės žibintų šviesą terpėsi juodų langų siena. Milijonai žmonių miegojo, ir šis visuotinis sąmonės praradimas kėlė apleistumo įspūdį, tarsi matytum miesto žlugimą, laiko pabaigą. Atsidaręs geležimi įrėmintas stiklines duris jis įžengė į daugiabutį namą, kuriame jau pusmetį dirbo lifto operatoriumi, ir elegantišku vestibiuliu patraukė į persirengimo kambarį jo gale. Ten užsivilko dryžuotą liemenę žalvarinėmis sagomis, kelnes su žydromis juostelėmis šonuose, švarką, užsirišo dirbtinio šilko kaklaskarę. Naktinės pamainos liftininkas snaudė ant suolelio kabinoje. Čarlis jį pažadino. Panaktinis murmtelėjo, jog durininkas sunegalavo, todėl dieną šio nebūsią. Susirgus durininkui, Čarlis neturės jokio atokvėpio per pietus, be to, daugelis gyventojų tikėsis, kad tai jis prišvilpsiąs taksi.

 

Čarlis buvo išbudėjęs vos kelias minutes, kai iškvietė į 14 aukštą – ponia Hjūing, kuri, kaip teko patirti, buvo patvirkusi. Ponia Hjūing, dar negulusi, į liftą įlipo po kailiniais vilkėdama ilgą suknelę. Ją sekė du keistokos išvaizdos šunys. Nuvežęs ją žemyn Čarlis žiūrėjo, kaip ji išeina į tamsą ir veda šunis link bordiūro. Lauke išbuvo vos kelias minutes. Tada grįžo, ir jis vėl užkėlė ją į 14 aukštą.

– Linksmų Kalėdų, Čarli, – tarstelėjo išlipusi iš lifto.

– Na, Kalėdos man nėra didelė šventė, ponia Hjūing, – atsakė jis. – Manau, kad Kalėdos – labai liūdnas metų laikas. Ne dėl to, kad žmonės čia būtų nedosnūs – aš gaunu tikrai daug arbatpinigių, – bet, suprantat, aš gyvenu vienas nuomojamam kambarėlyje ir neturiu nei šeimos, nei nieko, todėl Kalėdos man nėra didelė šventė.

– Apgailestauju, Čarli, – tarė ponia Hjūing. – Aš pati be šeimos. Šiek tiek liūdna vienam, ar ne?

Ji pasišaukė šunis ir nusekė paskui juos į savo butą. Jis nusileido į apačią.

Tuomet stojo ramybė, ir Čarlis prisidegė cigaretę. Tą valandą pastatą smelkė darnus, gelminis šildymo katilo rūsyje virpesys, ir atkylantis karštas garas iš pradžių niauriai sušnypšdavo vestibiulyje, o paskui nuvilnydavo per visus šešiolika aukštų, bet tai buvo mechaninis nubudimas, ir jis nei palengvino Čarlio vienatvę, nei apmalšino kartėlį. Juoduma už stiklinių durų pradėjo mėlti, bet ta melsva šviesa atrodė neturinti šaltinio; ji radosi kažin kur erdvėje. Šviesa buvo graudi, ir kai ji ėmė ryškinti tuščią gatvę, Čarliui norėjosi verkti. Paskui privažiavo taksi, ir iš jo išlipo ponai Valzeriai, įkaušę, apsitaisę vakariniais rūbais, ir jis užlakino juodu į apartamentus ant stogo. Valzeriai nugramzdino Čarlį į apmąstymus apie gyvenimą jo nuomojamam kambarėlyje ir gyvenimus žmonių viršum jo galvos. Skirtumas buvo pasibaisėtinas.

Paskui pradėjo skambinti ankstyvieji bažnyčios lankytojai, tačiau tą rytą jų tebuvo trys. Dar keletas išsiruošė į bažnyčią aštuntą valandą, bet didžiuma pastato liko nesąmoninga, nors lifto šachtoje ėmė pleventi kumpio ir kavos kvapai.

Kiek po devynių apačion nusileido auklė su vaiku. Ir auklė, ir vaikas buvo tamsiai įdegę, nes, kaip žinojo, ką tik grįžę iš Bermudų salų. Jis niekada nesilankė Bermudų salose. Jis, Čarlis, buvo kalinys, aštuonias valandas per parą uždarytas šešių ir aštuonių pėdų lifto narve, kuris savo ruožtu buvo prirakintas prie šešiolikos aukštų šachtos. Jis dešimt metų pragyvenimui pelnėsi dirbdamas lifto operatoriumi vienam ar kitam pastate. Čarlis apytiksliai paskaičiavo, kad viena kelionė liftu vidutiniškai sudarė aštuntąją mylios dalį, ir galvodamas apie tūkstančius įveiktų mylių, galvodamas, kad savo kabiną būtų galėjęs varyti per Karibus gaubiančias miglas ir tupdyti ją kokiam nors Bermudų koralų paplūdimyje, dėl savo kelionių ribotumo jis priekaištavo savo keleiviams, tarsi jį būtų suvaržiusi ne lifto specifika, o jų gyvenimo spaudimas, tarsi jie būtų jam pakirpę sparnus.

Taip bemintijant 9 aukšte paskambino Depolai. Jiedu palinkėjo jam linksmų Kalėdų.

– Na, malonu, kad prisimenate mane, – pasakė Čarlis jiems pasiekus žemę, – bet man tai nėra didelė šventė. Kalėdos – liūdnas metas, jei esi vargšas. Aš gyvenu vienas nuomojamame kambarėlyje. Aš neturiu šeimos.

– Su kuo pietausi, Čarli? – paklausė ponia Depol.

– Aš nevalgau kalėdinių pietų, – atsakė Čarlis. – Nusiperku sumuštinį, ir tiek.

– Ak, Čarli! – Ponia Depol buvo apkūni moteris karšta širdimi, ir Čarlio skundas numušė jos šventinį ūpą, lyg netikėtai liūčiai užklupus. – Norėčiau pasidalinti su tavim kalėdiniais pietumis, – pradėjo ji. – Žinai, aš iš Vermonto, ir kai buvau vaikas, prie mūsų stalo, žinai, visada susėsdavo daugybė žmonių. Žinai, laiškininkas, mokytojas ir visi kiti, kurie neturėjo šeimų, todėl norėčiau pasidalinti su tavimi mūsų pietumis taip kaip anksčiau, žinai, ir aš nematau kliūčių, kodėl negalėtume taip padaryti. Žinai, negalime pakviesti prie stalo, – juk negalėsi palikti lifto, ar ne? – bet kai tik ponas Depolas supjaustys žąsį, aš paskambinsiu ir suruošiu padėklą, noriu, kad užkiltum ir bent taip dalyvautum mūsų kalėdiniuose pietuose.

Čarlis padėkojo, Depolų dosnumas nustebino jį, bet jis abejojo, ar atvykus draugams ir giminaičiams jie nepamirš savo pasiūlymo.

Tada jį išsikvietė senoji ponia Gedšil, bet kai ji palinkėjo linksmų Kalėdų, jis nunarino galvą.

– Man tai nėra didelė šventė, ponia Gedšil, – pasakė jis. – Kalėdos – liūdnas metas, jei esi vargšas. Matote, aš neturiu šeimos. Gyvenu vienas nuomojamam kambarėlyje.

– Aš irgi be šeimos, Čarli, – atsiliepė ponia Gedšil. Ji kalbėjo akivaizdžiai gniauždama nepasitenkinimą, o jos atjauta buvo prisiverstinė. – Tai reiškia, kad šiandien su manimi vaikų nėra. Aš turiu tris vaikus ir septynis anūkus, bet nė vienas iš jų neištaikė galimybės Kalėdoms atvažiuoti į Rytus, pas mane. Žinoma, aš suprantu jų bėdas. Žinau, kad per šventes keliauti su vaikais sudėtinga, nors man visąlaik atrodė, kad būdama jų amžiaus aš tai sugebėdavau. Bet kiekvienam atrodo savaip, todėl neturėtume žmonių smerkti už dalykus, kurių negalime suprasti. Bet aš žinau, kaip tu jautiesi, Čarli. Aš irgi be šeimos. Aš lygiai tokia pat vieniša kaip ir tu.

Ponios Gedšil kalba jo nesujaudino. Gal ji ir buvo vieniša, bet turėjo dešimties kambarių apartamentus, tris tarnus ir be skaičiaus šlamančiųjų bei deimantų, o lūšnynuose gyveno gausybė vargšų vaikų, kurie su džiaugsmu būtų pastvėrę tą maistą, kurį jos virėja išmesdavo lauk. Tada jis įsigalvojo apie vargšus vaikučius. Prisėdo ant krėslo vestibiulyje ir galvojo apie juos.

Jiems tai labiausiai nepasisekė. Jau rudenį prasidėjęs visas tas jaudulys dėl Kalėdų ir dėl to, kad tai būtent jiems, vaikams, skirta diena. Po Padėkos dienos Kalėdų jie negalėjo išvengti. Viskas taip sutvarkyta, kad jų išvengti negalėjai. Visur kur vainikai ir girliandos, skambantys varpeliai, eglutės parke, Kalėdų Seneliai ant kiekvieno kampo, nuotraukos žurnaluose, laikraščiuose ir ant kiekvienos miesto sienos bei kiekvienoje vitrinoje jiems bylote bylojo, kad jei tik bus geri, gaus tai, ko nori. Net nemokėdami skaityti, vaikai negalėjo to nepastebėti. Negalėjo nepastebėti, net būdami akli. Tai tvyrojo ore, kuriuo kvėpavo vargšų vaikai. Kaskart išėję pasivaikščioti vitrinose jie išvysdavo visus tuos brangius žaislus ir rašydavo laiškus Kalėdų Seneliui, kuriuos mamos su tėčiais žadėdavo išsiųsti, bet vaikams nuėjus miegoti sudegindavo krosnyje. Ir kai išaušdavo Kalėdų rytas, kaip jiems galėjai paaiškinti, kaip galėjai sakyti, kad Kalėdų Senelis lanko tik turtinguosius, kad apie geruosius jis nieko nežino? Kaip galėjai žvelgti jiems į akis, teišgalėdamas padovanoti balioną ar saldainį ant pagaliuko?

Čia kurį vakarą traukdamas namo iš darbo Čarlis matė moterį ir mergaitę, einančias 59-ąja gatve. Mergytė verkė. Jis spėjo, kad verkė, žinojo, kad verkė, nes ji matė visus tuos dalykėlius žaislų krautuvės vitrinose ir nepajėgė suprasti, kodėl nė vienas iš jų nėra skirtas jai. Jos mama dirbo namų tvarkytoja, spėjo jis, o gal padavėja, ir jam regėjosi, kaip Kalėdų išvakarėse jiedvi pareina į tokį pat kambarį kaip jo, žaliomis sienomis, nešildomą, ir srebia sriubą iš skardinės. Jis regėjo, kaip mergytė užmiega, pakabinusi savo nuplyšusią kojinę, ir kaip motina krečia savo rankinę, ieškodama, ką galėtų įkišti į tą kojinę… Regėjimą nutraukė skambutis 11 aukšte. Čarlis užkilo į viršų, kur jo laukė ponas ir ponia Fuleriai. Kai šie palinkėjo linksmų Kalėdų, jis atsakė:

– Na, man tai nėra didelė šventė, ponia Fuler. Kalėdos – liūdnas metas, jei esi vargšas.

– Ar turi vaikų, Čarli? – paklausė ponia Fuler.

– Keturi gyvi, – atsakė jis. – Du – kapuose. – Melo didybė jį patį pribloškė. – Ponia Lieri – luošė, – pridūrė.

– Kaip liūdna, Čarli, – pasakė ponia Fuler. Liftui pasiekus vestibiulį, jau buvo bežengianti laukan, bet atsisuko. – Noriu perduoti tavo vaikams dovanų, Čarli, – pasakė ji. – Su ponu Fuleriu dabar einame į svečius, bet kai grįšime, norėsiu perduoti kelis daiktus tavo vaikams.

Čarlis padėkojo jai. Tuomet paskambino 4 aukšte, ir jis užkilo į viršų paimti Vestonų.

– Man tai nėra didelė šventė, – atsakė jiems, kai jam palinkėjo linksmų Kalėdų. – Kalėdos – liūdnas metas, jei esi vargšas. Matot, aš gyvenu vienas nuomojamam kambarėly.

– Vargšas Čarlis, – pasakė ponia Veston. – Puikiai žinau, kaip tu jautiesi. Per karą, kai pono Vestono nebuvo namie, Kalėdas sutikau vienui viena. Nei kalėdinių pietų, nei eglutės, nieko. Išsikepiau plaktos kiaušinienės, atsisėdau ir verkiau. – Į vestibiulį išžengęs ponas Vestonas nekantriai pakvietė žmoną. – Aš puikiai žinau, kaip tu jautiesi, Čarli, – pakartojo ponia Veston.

 

Iki vidudienio kumpio ir kavos atmosferą lifto šachtoje pakeitė paukštienos ir žvėrienos, o visas namas, lyg koks didžiulis dvaro kompleksas, buvo įnikęs į šeimyninės šventės ruošą. Vaikai ir jų auklės – visi jau buvo grįžę iš Parko. Močiutės ir tetos privažiuodavo limuzinais. Dauguma per vestibiulį žengusių žmonių nešėsi į margaspalvį popierių suvyniotus paketus, vilkėjo geriausius kailinius ir naujutėlaičius apdarus. Čarlis ir toliau skundėsi daugumai namo gyventojų, kai šie linkėdavo jam linksmų Kalėdų, pagal nuotaiką šokinėdamas nuo viengungio prie vargšo tėvo istorijos ir atvirkščiai, tačiau šis slogaus liūdesio išliejimas ir jo sužadintas gailestis nė kiek nepagerino jo savijautos.

Pusę dviejų paskambino 9 aukšte, ir kai jis užkilo į viršų, ponas Depolas prie savo buto durų stovėjo su kokteilių plaktuvu ir taure rankose.

– Lašelis kalėdinės nuotaikos, Čarli, – pasakė jis ir įpylė Čarliui.

Tada pasirodė tarnaitė su padėklu uždengtų indų, o iš svetainės išėjo ponia Depol.

– Linksmų Kalėdų, Čarli, – palinkėjo ji. – Pasirūpinau, kad ponas Depolas anksčiau supjaustytų žąsį, – žinai, kad galėtumei paragauti. Deserto, žinai, nenorėjau dėti ant padėklo, kad neištižtų, todėl kai valgysime desertą, pakviesime tave.

– O kokios gi Kalėdos be dovanų? – tarė ponas Depolas ir, atnešęs iš prieškambario, ant uždengtų indų uždėjo didoką plokščią dėžę.

– Dėl jūsų, žmonės, dabar man atrodo, jog tai tikros Kalėdos, – pasakė Čarlis. Jo akyse pasirodė ašaros. – Ačiū jums, ačiū.

– Linksmų Kalėdų! Linksmų Kalėdų! – šūkčiojo jie, žiūrėdami, kaip Čarlis nešasi pietus ir dovaną į liftą.

Nusileidęs žemyn, padėklą ir dėžę jis nunešė į persirengimo kambarį. Ant padėklo garavo sriuba, žuvis su padažu ir gabalas žąsienos. Vėl pasigirdo skambutis, bet prieš atsiliepdamas Čarlis atplėšė Depolo dėžę ir pamatė, kad joje chalatas. Jų dosnumo ir kokteilio apsvaigintas, jis džiūgaudamas užlėkė iki dvylikto. Tarpduryje su padėklu stovėjo ponios Gedšil tarnaitė, o už jos – pati ponia Gedšil.

– Linksmų Kalėdų, Čarli! – tarė ši.

Jis padėkojo, ir jo akys vėl sudrėko nuo ašarų. Leisdamasis žemyn jis išmaukė chereso taurę nuo ponios Gedšil padėklo. Ji parūpino keptos mėsos rinkinį. Ėriuko muštinį Čarlis suvalgė pirštais.

Skambutis vėl kvietė, ir jis, nusišluostęs veidą popieriniu rankšluosčiu, užkilo į vienuoliktą.

– Linksmų Kalėdų, Čarli, – ištarė ponia Fuler, stovėdama tarpduryje su pilnomis rankomis į sidabrinį popierių suvyniotų dovanų, visai kaip reklaminėje nuotraukoje, o ponas Fuleris stovėjo šalia apsikabinęs ją, ir atrodė, kad jie abu tuoj pravirks.

– Štai keletas daiktų, kuriuos noriu, kad parvežtumei namo savo vaikams, – pasakė ponia Fuler. – O čia šis tas poniai Lieri, o čia – tau. Jei nori, nusinešk šiuos daiktus į liftą, o mes tuoj suruošime tau pietus.

Jis nunešė daiktus į liftą ir grįžo paimti padėklo.

– Linksmų Kalėdų, Čarli! – šūktelėjo abu Fuleriai jam darant duris.

Jis nusinešė jų valgius ir dovanas į persirengimo kambarį ir atplėšė jam užrašytą dėžutę. Joje gulėjo krokodilo odos piniginė su pono Fulerio inicialais kampe. Pietums – vėlgi žąsis, ir jis tiesiog pirštais valgė mėsą, užgerdamas kokteiliu, kol vėl sučirškė skambutis. Jis vėl užkilo į viršų. Šį kartą – Vestonai.

– Linksmų Kalėdų, Čarli! – ištarė jie ir įteikė jam kiaušininį kokteilį, kalakutienos ir dovaną.

Vestonai irgi dovanojo chalatą. Tada paskambino 7 aukšte, ir ten užkilusio jo laukė dar vieni pietūs ir dar daugiau žaislų. Tada iškvietimas į keturioliktą, kur prieškambaryje stovėjo ponia Hjūing kažin kokiais permatomais naktiniais, vienoje rankoje laikydama jojimo batų porą, o kitoje – kaklaraiščius. Apsiverkusi ir įkaušusi.

– Linksmų Kalėdų, Čarli, – švelniai ištarė ji. – Norėjau tau ką nors padovanoti, visą rytą apie tave galvojau, išverčiau visą butą, bet tai vieninteliai rasti daiktai, kurių galėtų norėti vyras. Tai vieninteliai daiktai, kuriuos paliko ponas Briueris. Kažin ar tau pravers jojimo batai, bet kaklaraiščiai gal patiks?

Čarlis paėmė kaklaraiščius, padėkojo ir nuskubėjo atgal į kabiną, nes lifto skambutis čirškė jau trečią kartą.

 

Iki trečios valandos Čarlis ant stalo ir persirengimo kambario grindų buvo išdėliojęs keturiolika pietų komplektų, o skambutis nepaliovė kvietęs. Vos pradėjęs taršyti vienus, tuoj turėdavo kilti į viršų paimti kitų, ir kai jis jau buvo įpusėjęs Parsonų jautienos kepsnį, teko lėkti Depolų deserto. Persirengimo kambario duris jis laikė uždarytas, nes jautė, kad ši geradarystė išskirtinio pobūdžio ir kad jo draugai nusiviltų sužinoję, jog ne vieninteliai stengiasi sumažinti jo vienatvę. Jam teko žąsienos, kalakutienos, vištienos, fazano, tetervino ir karvelių. Upėtakio ir lašišos, kreminių šukučių ir austrių, omarų, krabų mėsos, keptų žuvyčių ir valgomųjų moliuskų. Buvo slyvų pudingo, pyragėlių su riešutų ir uogų tyre, putėsių, išsileidusių ledų, sluoksniuoto pyrago, torto, eklerų ir bavariško kremo. Jis gavo chalatų, kaklaraiščių, rankogalių sąsagų, kojinių ir nosinių, o vienas gyventojas paklausė jo kaklo dydžio ir tada padovanojo jam trejus žalius marškinius. Buvo stiklinis arbatinukas su, kaip teigė etiketė, jazminų medumi, keturi buteliukai losjono po skutimosi, keli alebastriniai knygų laikikliai ir tuzinas virtuvinių peilių. Jo sukelta geradarystės lavina užvertė persirengimo kambarį, kartkartėm priversdama jį sudvejoti, tartum jis būtų atvėręs kažin kokį moteriškų širdžių gausybės ragą, galintį jį gyvą palaidoti po maistu ir chalatais. Su maistu jis veik nė kiek nepasistūmėjo, nes visos porcijos buvo neįtikėtinai didelės, tarsi vienatvė jam būtų turėjusi sukelti žvėrišką apetitą. Neišpakavo ir nė vienos iš dovanėlių, perduotų įsivaizduojamiems jo vaikams, tačiau išgėrė viską, kas buvo siųsta, ir dabar jį supo veik iki dugno ištuštintos martinio, „Manhatano“, „Bronkso“, tradicinio viskio, kiaušininio kokteilių, šampano ir aviečių punšo taurės.

Jo veidas degė. Jis mylėjo pasaulį, o pasaulis mylėjo jį. Kai mintyse peržvelgė savo gyvenimą, šis jam pasirodė turiningas ir nuostabus, kupinas stulbinančių patyrimų ir neįprastų draugų. Jam pasirodė, kad jo, lifto operatoriaus, darbas – lakiojimas aukštyn žemyn per šimtus pėdų pavojingos erdvės – reikalavo skraidūno drąsos ir proto. Visi jo gyvenimo suvaržymai – žalios jo kambario sienos ir mėnesius trukusi bedarbystė – išnyko. Niekas neskambino, bet jis įlipo į liftą ir visu greičiu šovė aukštyn iki pat namo viršaus ir vėl žemyn, aukštyn žemyn, norėdamas įsitikinti savo įstabiu erdvės įvaldymu.

Kai paskambino 12 aukšte, Čarlis pristabdė savo skrydį, iki įlipo ponia Gedšil. Kai liftas nėrė žemyn, džiaugsmo priepuolio pagautas Čarlis atitraukė rankas nuo valdymo rankenėlės ir sušuko:

– Ponia Gedšil, prisisekite saugos diržą! Darysime mirties kilpą!

Ponia Gedšil suspiegė. Tada kažkodėl atsisėdo ant lifto grindų. Kogi ji taip išblyškus? – nusistebėjo Čarlis; ir kogi sėdi ant grindų? Ji vėl užspiegė. Jis švelniai ir mikliai, kaip jam atrodė, nutupdė liftą ant žemės ir atidarė duris.

– Atsiprašau, jei jus išgąsdinau, ponia Gedšil, – ištarė nuolankiai. – Aš tik pajuokavau.

Ji vėl suspiegė. Tada išpuolė į vestibiulį šaukdamasi namo komendanto.

 

Komendantas atleido Čarlį ir pats perėmė lifto valdymą. Žinia, kad liko be darbo, Čarliui trumpam užgavo širdį. Tą dieną tai buvo pirmas jo susidūrimas su žmonių piktumu. Jis sėdėjo persirengimo kambaryje ir graužė paukščio kulšį. Gėrimų poveikis buvo pradėjęs slopti, ir jis juto, kad nelabas blaivumas jau ne už kalnų. Jį supantis maisto ir dovanų perteklius ėmė kelti kaltės ir nevertumo jausmą. Jis graužėsi ir apgailestavo dėl melo apie vaikus. Jis buvo vienišas paprastų poreikių vyras. Jis piktnaudžiavo žmonių viršuje gerumu. Jis nebuvo to vertas.

Paskui per šitą girtų minčių virtinę prasiveržė ryški jo namų šeimininkės ir trijų liesų jos vaikų figūra. Jis regėjo juos sėdinčius savojo pusrūsio kambaryje. Kalėdinė nuotaika juos buvo aplenkusi. Šis vaizdas pastatė Čarlį ant kojų. Suvokimas, kad jis gali duoti, kad gali lengvai suteikti laimę kitam žmogui, jį išblaivino. Jis paėmė didelį pakulinį maišą, naudojamą šiukšlėms rinkti, ir ėmė į jį kišti dovanas – pirma jam skirtąsias, paskui – įsivaizduojamiems jo vaikams. Kimšo paskubomis, kaip žmogus, kurio traukinys artėja prie stoties, mat vos betvėrė trokšdamas pamatyti, kaip nušvis tie ištįsę veidai, kai jis įžengs pro duris. Jis persirengė ir, pakylėtas nuostabaus ir nepažįstamo galios jausmo, persimetęs per petį maišą lyg koks įprastinis Kalėdų Senelis, išėjo pro užpakalines duris ir taksi nuvažiavo į Žemutinį Istsaidą.

Šeimininkė su vaikais buvo ką tik baigę doroti kalakutą, kurį jiems atsiuntė vietinis Demokratų klubas, ir prisikimšę pasijuto nejaukiai, kai Čarlis ėmė baladoti į duris šaukdamas: „Linksmų Kalėdų!“ Jis įvilko maišą paskui save ir tiesiog ant grindų išvertė vaikams skirtas dovanas. Ten buvo lėlių ir žaislinių muzikos instrumentų, kaladėlių, siuvimo rinkinių, indėniškas kostiumas ir audimo staklės, ir jam atrodė, kaip kad tikėjosi, jog jo atėjimas išsklaidė to pusrūsio niūrumą. Kai pusė dovanėlių buvo išpakuota, jis padovanojo šeimininkei chalatą ir užlipo į viršų apžiūrėti jam skirtų dovanų.

 

Iki pasirodant Čarliui, šeimininkės vaikai jau buvo gavę tiek daug dovanų, kad tarp jų nebesusigaudė, ir tik intuityvus geradarystės prigimties suvokimas paskatino šeimininkę leisti vaikams išvynioti kai ką iš atneštųjų dovanų, kol Čarlis buvo kambaryje, bet vos tik šis pasišalino, ji atsistojo tarp vaikų ir dar neišpakuotų dovanų.

– Vaikai, dovanų jau turite užtektinai, – pasakė ji. – Vaikučiai, jūs jau gavote savo dalį. Tik pažiūrėkite, kiek ten visko turite. Su puse žaislų net nežaidėte! Mariana, tu net neapžiūrėjai tos lėlės, kurią tau padovanojo ugniagesių tarnyba. Todėl būtų gražu visus šiuos likusius daiktelius nunešti tiems vargšams, kur gyvena Hadsono gatvėje – Dekeriams. Jie nieko neturi.

Palaiminga šviesa nušvietė jos veidą, supratus, kad ji gali duoti, kad gali pradžiuginti, kad gali palengvinti dalią stokojantiems labiau už ją, ir – kaip ponią Depol ir ponią Veston, kaip patį Čarlį ir kaip ponią Deker – vėlėliau, – pagalvojusią apie vargšus Šenonus, – ją užplūdo kurstantis meilės, paskui – geradarystės, o paskui – galios jausmas.

– Vaikai, padėkite man surinkti visus šituos daiktus. Mitriau, mitriau, mitriau! – ragino ji, nes jau buvo sutemę, ir ji žinojo, kad vieną su kitu liguistas geranoriškumas mus susieja tik vieną vienintelę dieną, ir ta diena jau ėjo į pabaigą. Ji buvo pavargusi, bet jai nevalia ilsėtis, nevalia ilsėtis.

 

Vertė Andrius Patiomkinas