Iš prakartėlių
Sakau, štai jums gatavas paveiksliukas iš Kalėdų istorijos. Dar viena prakartėlė, jei nori. Galėtų būti specialiai „Šiaurės Atėnų“. Viskas čia kaip reikia. Suprantama, Marija su Juozapu ir naujagimis likę kitapus kadro. Kur šilčiau ir nuošaliau, be šurmulio. Kur ėdžios su šieneliu. Tiesa, aplinkui, ne taip, kaip pasakoja evangelistai, stoviniuoja vienos moteriškės. Bet gal jau gana šalia Jėzaus vyrų kompanijos? Dar kalbama apie Betliejaus apylinkių piemenis, o juk anos dvi susiglaudusios mergytės irgi piemenukų amžiaus ir išvaizdos. Taip pat ir manierų – moka pasidaryti šilumos, susidraugavusios. Šalia jų, kiek šonu, didelės skaros kraštu prisidengusi burną, – vyresnioji piemenė, geroji ganytoja. O gal ir pati šv. Ona, Jėzaus bobutė, atskubėjusi iš paskos jaunajai šeimai, neištvėrusi namie. Aukščiau visų, kad stebėtų ir žinotų, kas vyksta, stovi griežta ir budri šios vietos šeimininkė. Uniformuota, su amžiais nesikeičiančia nacionaline šimtasiūle. Irgi gerai pažįstamas tipas. Daugiau viskas kaip ir priklauso tokios rūšies įstaigai: liesa, pavargusi ir abejinga kumelė, vežimo galas, tuščios statinės. Ant kiemo grindinio gražiai pabirę sniegučio – juk gruodžio mėnuo, čia šiaurė, o šviečiantis viršuje stačiakampis joks ne „Veluxas“, tik paprasta properša, skylė stoge, dangaus plotas. Beje, labai svarbus, nes sutemus ten patekės Gimimo Žvaigždė ir dangaus kareivijos, kita moteriška kompanija, užtrauks garsųjį himną apie Dievo garbę ir gerų žmonių ramybę.
Niekas kol kas nežino, ar vaikas jau išvydo pasaulį. Aha, tik abi mergytės kažin ką paslaptingai šnabžda viena kitai. Jas juk pirmiausia pasiekė angelo informacija: „Pamatysite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“
Prie šios nuotraukos, darytos Pirmojo pasaulinio karo metais, buvo vokiškas prierašas: „Viešbutis Vilniuje.“ Kas dabar nustatys, Vilnius ar ne Vilnius, ir kuri čia galėtų būti miesto vieta. Kad tikrai fotografuota Rusijos imperijos valdose, matyti iš iškabų virš laiptų kairėje pusėje. Ant vienos lentelės šalia ištiesto smiliaus rusiškai nurodyta, jog čia įėjimas į užeigos namus, заƀзжiй домъ, o ant kitos toks pat smilius rodo kryptį į numerius, t. y. nakvynės kambarius. Taigi ten, kur, pagal viską, Marijai su Juozapu neatsirado vietos.
Rusijos imperijoje užeigos namai vadinti ir kitais vardais: pasistovėjimo kiemas, balamas (rytietiškas) ar, gražiausiai, – всеприемница, taip sakant, vieta, priimanti visus. Kaip atrodė ir funkcionavo tos įstaigos, būtų galima sužinoti iš ano meto grožinės literatūros, gal iš Leskovo ar Korolenkos, ar Šolom Aleichemo knygų, bet kas dabar ryžtųsi ten knaisiotis. Gal ir lietuvių rašytojų kūryboje rastum užuominų, juk visi keliaudavo, nakvodavo pakelėje, ne kiekvienas turėjo pinigų užsisakyti normalų viešbutį. Užeigos namai buvo nepasiturinčiųjų, liaudies atstovų prieglobstis. Perkarusi balta kumelė viską pasako. Žinoma, po tuo pačiu stogu atsirasdavo ir smuklės, traktieriai, taigi galėjai ir labai linksmai ten praleisti naktelę. Spėju, kad panašiai veikė ir pašto stotys, kurių pastatai, rodos, išlikę Kaune, Ukmergėje, gal dar kur nors.
Žiūrint dabar į nuotrauką, o juo labiau – skaitant iš evangelijų Jėzaus gimimo pasakojimus, pasidaro nejauku, kad viskas ten taip tolima ir nepažįstama. Mūsų prakartėlės tyčia daromos kuo panašesnės į pasaką. Aišku, nieko blogo sykį per metus atsistoti priešais pasaką. Net galėtum sakyti – pačią garsiausią ir gražiausią pasaulyje pasaką. Saldžių prisiminimų srautas. Gal dingteli mintis apie vadinamąją „neįmanomų dalykų įmanomybę“, kiekvieno tikėjimo sudedamąją dalį. Matai vaikų reakciją, visada tą pačią. Norėtum ir sau tokio žvilgsnio, bet jo nebus jau, nebent kitame pasaulyje. Ar yra ten kas nors tikra, ne iš amžių glūdumos ir ne iš pasakų? Vienintelis Jėzus? Kūdikis už kadro, už visų žemiškųjų kadrų? Greičiausiai – taip. Bet, deja, neišgirstu čia jokios gerosios žinios. Vėl – nebent paguodą, kuri iš anksto, kol dar ne akistatos laikas, gana blanki, kalbant atvirai. Per daug blanki, kad viršytų, pranoktų visa kita, ką šiandien matai, girdi ir jauti. Sąrašo nedėsiu, jį turime patys.
Amžinumu, nepraeinamumu, sielos ir kūno giminyste, kažin kuo nenusakomai gražaus ir švento dvelkia žmogiškos figūros nuotraukoje. Dar ir vargšė kumelė, jos atsišovę šonkauliai, į šalį nusuktos akys, turbūt per liūdnos fotografuoti. Nuo šalčio pridengta šv. Onos burna – kieksyk tai matyta! Prisimenu mamą, buvo irgi viduržiemis ties Muziejaus gatvės kampu, vilnonės skaros kraštas pridengęs veidą, nors man pačiam nėra žvarbu. O šią žiemą Antanas Sutkus jau kelintą kartą savo vežimėlyje vyksta fotografuoti ukrainiečių pabėgėlių vaikų. Šiandien popiet žiūrinėsiu jo nuotraukas ir žinau, kad ten bus ta pati dailiai sulenkta vaikiška kojytė, ant krūtinės sukryžiuotos rankos. Ir kitos piemenaitės smalsus tamsaus gymio veidas, sugniaužtas kumštukas, paltelis. Net kiemo šeimininkė KGB informatorės išvaizda – nebe svetimoji, pasikalbėtum, gal net pasiliktum nakvynės. Ji lieptų nusipurtyti sniegą nuo batų ir naktį nesivesti į kambarį pašalinių asmenų.
Lulajże, Jezuniu, lulajże, lulaj! Tu savo darbą padarei. Tebedarai.
