Jonui Mekui – 100. „Kino užrašai“
Lietuvių išeivis menininkas, poetas, eseistas, filmininkas, „amerikiečių avangardinio kino krikštatėvis“ Jonas Mekas (1922–2019) įtakingu kino kritiku tapo 1958–1975 m. rašydamas filmų recenzijas Niujorko savaitraščio „The Village Voice“ autorinėje skiltyje „Kino užrašai“ (Movie Journal). Geriausi rubrikos tekstai buvo surinkti į 1972 m. išleistą Meko knygą „Kino užrašai: Naujojo Amerikos kino iškilimas, 1959–1971“ (Movie Journal: The Rise of the New American Cinema, 1959–1971). 2016 m. knyga buvo perleista. Siūlome susipažinti su „Kino užrašų“ įvadu, taip pat – su pakartotame leidime atsiradusia žymaus amerikiečių režisieriaus, kino kritiko ir istoriko Peterio Bogdanovichiaus (1939–2022) pratarme The Great Mr. Mekas bei paties Meko pabaigos žodžiu.
PETER BOGDANOVICH
Didysis Mekas
Jonas Mekas – tikras revoliucionierius. Nors šeštajame, septintajame, aštuntajame, devintajame ir kt. dešimtmečiuose garsiausiai gynė pasaulio avangardinio kino kūrėjus, jis taip pat gana atvirai rėmė ir visišką jų priešybę. Pamenu, pačioje 7-ojo deš. pradžioje, kai Danas Talbotas ėmėsi gaivinti klasikinius amerikiečių filmus savajame Niujorkiečio kine (The New Yorker Theatre) (kurio dabar, deja, nebėra), mažyčiame to kino teatro biure viršuje Jonas riebiu žymekliu ant sienos užrašė: „Geriausi filmai buvo sukurti Holivude!“
Tai man primena trumpą Marlono Brando ir Mary Murphy personažų pokalbį filme „Laukinis“ (The Wild One): ji klausia: „Prieš ką tu maištauji?“, o Brando atsako: „O ką turit?“
Taip, Jonas yra revoliucionierius. Jis labai tiki visos kino kultūros svarba; tiesą sakant, savo revoliucinį, poleminį, į ateitį ir praeitį orientuotą žurnalą jis pavadino „Kino kultūra“ (Film Culture). Šis buvo nepaprastai įtakingas, savotiškas amerikietiškasis „Cahiers du Cinéma“, nors visąlaik gyvavo iš finansinės paramos, kurios paieškomis daugiausia užsiėmė pats Jonas.
Jo neįkainojamame Filmų antologijos archyve kino kultūros tiek, kiek tik galima gauti. Čia jau sukaupta išskirtinė knygų apie kiną kolekcija ir, žinoma, tūkstančiai filmų. Tai dalis Jono palikimo ir didžiulė dovana Manhatanui bei pasauliui.
Bet iš esmės Jonas yra ne tik apsigimęs revoliucionierius, bet ir poetas. Jis žvelgia poeto akimis. Užtenka pažiūrėti ilgus jo asmeninės kelionės filmus ir labai aiškiai išvysi jo humanistinę, melancholišką, kartais aikštingą, visada patrauklią asmenybę ir ypatingą viziją. Be abejo, jis dažnai ir rašo kaip poetas.
Daugelį metų laikraštyje „The Village Voice“ Jonas turėjo skiltį „Kino užrašai“ (Movie Journal). Ji tapo nuolatiniu kinomanų traukos tašku. (Daug jos medžiagos surinkta šioje knygoje.) Atminkite, kad toje skiltyje Jonas pirmasis ėmėsi ginti Johno Cassaveteso talentą ir režisūrinį jo debiutą „Šešėliai“ (1959), kuris buvo Naujojo Holivudo, iš tikrųjų įsivyravusio 7-ojo deš. pabaigoje, pirmasis blyksnis, pirmasis nepriklausomojo kino kūrinys. Neatsitiktinai Cassavetesas iš tos menkos saujelės Amerikos kino poetų. Galimas daiktas, poetą pastebi tik poetas.
Kaip draugas jau kelis dešimtmečius – susipažinome apie 1958 m. – Jonas visada mane drąsino, dar net iki 1959 m., kai režisavau savo pirmąjį nebrodvėjinį spektaklį. Tiesą sakant, 1961 m. vasarą Jonas ir jo šaunusis brolis Adolfas trenkėsi iš Manhatano į Finikiją (Niujorko valstijos šiaurėje, netoli Kingstono ir Vudstoko), kad pamatytų mano pastatytą Tennessee Williamso „Camino Real“. Kai rašiau straipsnius „Film Culture“, sakydavau Jonui, kad turėtų už tai man kažkiek mokėti (daug medžiagos buvo rašoma nemokamai, nes tai buvo ne pelno siekiantis žurnalas), ir jis visada atlygindavo. Kadangi gyvenau vos sudurdamas galą su galu, tai reiškė daug.
Jonas daug reiškė gausybei žmonių. Savo eklektišku požiūriu jis rodė kelią į gero kino meno kūrybą. Gražus jo indėlis į tą retai bandomą kurti kino atsiminimų žanrą. Ir visos jo pastangos, visi jo rašiniai buvo skirti išsaugoti, apsaugoti ir populiarinti kiną kaip meno rūšį, į kurią žiūrėtina rimtai.
JONAS MEKAS
„Kino užrašų“ įvadas
Pirma ištrauka iš mano dienoraščių:
1958 m. lapkričio 8 d. Aš esu regionalistas, štai kas aš. Aš visada esu tam tikroje vietoje. Įmeskite mane bet kur – į išdžiūvusią, pačią negyvybingiausią, mirusią, akmenuotą vietą, kur niekas negyvena, – ir aš įsisiurbsiu ir pradėsiu joje augti kaip kempinė. Man nėra abstraktaus internacionalizmo. Aš taip pat nežiūriu į ateitį: aš esu dabar ir čia. Ar taip yra dėl to, kad buvau prievarta su šaknimis išplėštas iš savo namų? Ar dėl to visada jaučiu naujų namų poreikį, nes iš tikrųjų neturiu jokios kitos vietos, kaip tik tą, kur prabėgo mano vaikystė ir kuri dingo visiems laikams?
Tuo metu, maždaug 1958 m. vasarą, aš nusprendžiau dar kartą gelbėti savo kailį. Pirmasis veiksmas, kurį padariau, – išsipjoviau tonziles… Kaži kur Vakarų civilizacijos soduose, priverstinio darbo stovyklose, buvau pasigavęs chronišką slogą, ir man liepė atsikratyti tonzilių, nes kitaip… Aš taip ir padariau. Žengdamas pro ligoninės vartus, dar tebesvyruodamas, aš priėmiau antrąjį sprendimą dėl išsilaisvinimo: nusprendžiau mesti darbą grafikos studijoje, kurioje dirbau penkias dienas per savaitę. Tuomet ne visu etatu – dviem valandoms per dieną – už aštuoniolika dolerių per savaitę įsidarbinau Cooperio ofsete ir tapau iš esmės laisvu žmogumi, pasirengusiu tyrinėti Ką Tiktai Nori.
Jaučiausi be galo laisvas. Beveik toks pat laisvas, kaip prieš penkiolika metų, 1944 m., baigęs universitetą: tada irgi jaučiausi laisvas. Maniau tapti rašytoju ir gyventi iš kūrybos. Jaučiau, kaip gyvenimas skleidžiasi prieš mane lyg didžiulė gėlė. Bet po dviejų mėnesių atsidūriau drėgnuose Hamburgo priemiesčiuose, priverstinių darbų stovykloje, drauge su italais, prancūzais ir rusais karo belaisviais, vergaujančiais Trečiajam reichui. Prireikė dar penkiolikos metų ir daugybės skirtingų kalbų bei šalių fragmentų, kad atsidurčiau Rytų 13-osios gatvės 515-ajame name ir vėl paskelbčiau visišką savo nepriklausomybę.
Trečiasis mano veiksmas – nuėjau pas Jerry Tallmerį į „The Village Voice“ ir paklausiau, kodėl jo laikraštyje nėra nuolatinės kino skilties. O kodėl tau jos nesukūrus? – atsakė jis. Gerai, pasakiau, rytoj bus. Pirmasis mano tekstas pasirodė 1958 m. lapkričio 12 d., o prie jo – prierašas: „Šią savaitę mūsų leidinyje pradedama „Kino užrašų“ serija.“ Ir viskas. Tik tuo metu nesuvokiau, kad šiuo savo veiksmu aš beveik savanoriškai patekau į tą pačią situaciją kaip ir 1944 m.: aš tapau Naujojo kino vergu, plušau jo priverstinio darbo stovyklose, kasdamas griovius.
Šiame „Kino užrašų“ rinkinyje, šioje knygoje, kurią laikote rankose, pristatoma maždaug trečdalis mano tekstų, kuriuos „Voice“ laikraščiui rašiau nuo 1958 m. lapkričio. Kai kurie tekstai perspaudinami visi, kitų – ištraukos. Šen bei ten esti nedidelių pakeitimų, išbrauktas vienas kitas žodis ar patobulinta sintaksė. Šito prisireikė siekiant: a) atkurti pirminį rankraštį tose vietose, kurias iškraipė tekstų rinkėjai (pirmieji „Voice“ numeriai „pasižymėjo“ spaustuvininkų klaidomis), arba b) vienur kitur pagludinti mano anglų kalbą. Dauguma tekstų ar jų dalių, kuriuos pašalinau iš šio rinkinio, buvo arba nevykę, arba neįdomūs, arba nagrinėjo holivudinius ar europinius meninius filmus, kuriuos kiti autoriai aptarė geriau už mane. Rengdamas knygą tvirtai laikiausi savo pagrindinio šio laikotarpio domesio objekto, t. y. nepriklausomai sukurtų filmų ir su jais susijusio Išplėstojo kino (Expanded Cinema), kuris nuo to laiko tapo žinomas Naujojo Amerikos kino vardu, o kartais dar pavadinamas Pogrindiniu kinu.
Kai pradėjau „Kino užrašų“ skiltį, buvo pati Naujojo Amerikos kino pradžia. Cassavetesas ką tik baigęs „Šešėlius“. Robertas Frankas ir Alfredas Leslie filmavo Pull My Daisy. Mus jau buvo pagavęs kino šišas, ir oras virpėte virpėjo nuo energijos ir lūkesčių. Mums atrodė, kad kinas tik prasideda – su mumis! Taigi, nors rašydamas pirmuosius skilties tekstus ketinau tapti „rimtu“ kino kritiku ir „rimtai“ nagrinėti Holivudo filmus, labai greitai įsitikinau, kad iš mano kritiko skrybėlės naudos maža. Vietoj jos turėjau griebtis kardo ir apsišaukti savotišku Naujojo kino gynybos ir propagandos ministru. Į naująjį kino kūrėją niekas nežiūrėjo rimtai. Nenaratyvinio kino nelaikė kinu. Mano kolegos jį arba ignoravo, arba smogdavo tiesiai į tarpuakį. Tinkamiausias metas ką nužudyti – kai tas per daug silpnas apsiginti. Tie, kurie gimdo gyvybę arba meno dalykus, gimdymo laikotarpiu yra pažeidžiami. Štai kodėl vaikuodamiesi gyvūnai slepiasi neprieinamose vietose: jie stengiasi atsidurti kuo toliau nuo Pripažintų Kino Kritikų…
Kaip matyti iš šių tekstų, vos pradėjęs savo užrašus, kritiko skrybėlę turėjau sviesti šalin ir tapti, galima sakyt, pribuvėja. Aš turėjau ištraukti, globti, ginti visas tas grožybes, kurias mačiau vykstant kine ir į kurias mano plunksnos broliai ir publika arba nekreipdavo dėmesio, arba kurioms nusukdavo sprandą. Taigi aš vis laksčiau apie savo viščiukus, kudakuodamas: žiūrėkite, kokie gražūs mano viščiukai, gražesni už viską pasaulyje, o visiems atrodo, jog tai bjaurieji ančiukai! Kadangi reikėjo daug kudakuoti, negalėjau švaistyti vietos rašymams apie komercinį kiną. Šiam darbui pasikviečiau Andrew Sarrisą, žurnalo „Film Culture“ bendradarbį redaktorių. Mudu pasidalinome dirvą.
Peržvelgdamas tuos dvylika savo skilties metų aš stebiuosi savo kritinio vertinimo teisingumu. Neturiu dėl ko gailėtis, neturiu ko taisyti. Meistrai liko ir liks meistrais, o istorija liks istorija.
Ištrauka iš mano dienoraščio:
1960 m. gegužės 23 d. Kodėl darau tą, kodėl darau aną? Kodėl rašau skiltį „The Village Voice“, kodėl leidžiu „Film Culture“? Kodėl tiesiog nekuriu filmų, klausia manęs. Kodėl išsyk darai tiek daug dalykų? Visi tie klausimai! Tai lyg sūpavimasis sūpynėse: pirmiausia turiu išsupti sūpynes, tada supuosi kartu su jomis, tada jos supa mane, o aš savo ruožtu supu jas. Kur supimosi pradžia ir pabaiga ir kas iš tiesų yra sūpavimasis?
Trečia ištrauka iš mano dienoraščio:
1962 m. birželio 25 d. Po ilgų nakties apmąstymų nusprendžiau palikti „The Village Voice“, baigti žurnalistinę veiklą ir imtis kitų dalykų. Tai pradeda trukdyti mano darbui.
Šiandien su šia mintimi nuėjau į „Voice“ redakciją. Bet pirmas dalykas, kurį išgirdau įėjęs, buvo: „Jerry Tallmerio nebėra. Jis išėjo į „Post“.“
Man dingtelėjo, kad čia šioks toks likimo įspėjimas. Tai aš praleidau bemiegę naktį bandydamas apsispręsti; tai aš priėmiau sprendimą išeiti; bet kažkur iškrito ne tie kauliukų skaičiai ir vietoj manęs išėjo Jerry! Keista ironija. Todėl, dingteli, aš dar turiu pabūti čia. Šiandien negaliu palikti „Voice“. Taigi aš nieko nepasakiau ir patraukiau namo.
Ketvirta ištrauka iš mano dienoraščio:
1964 m. kovo 2 d. Tai atsisveikinimo laiškas.
Jau kurį laiką galvojau mesti savo „Kino užrašus“.
Bet vis rasdavau pasiteisinimų.
Mano pasiteisinimai išsibaigė.
Savo skiltyje sukūriau ir penėjau keistą būtybę. Kartais nežinau, ar ji tikra, ar išgalvota.
Neabejoju, kad galiu būti naudingas nepriklausomiems filmų kūrėjams. Aš esu fanatikas ir galiu daug nuveikti. Tačiau tas mano fanatizmas taip pat ir pavojingas. Aš linkęs primesti savo svajones ir vizijas kitiems. Kai kurios mano įžvalgos ir fantazijos buvo pernelyg išpūstos ir tapo direktyvomis, traukiančiomis kitus savo orbitomis ir vėjais. Aš tapau jėga, vedliu, netgi šventuoju…
Atėjo laikas išsklaidyti visas jėgas, orbitas ir šventuosius.
Netgi menas gali pavergti žmogų, atimti iš jo laisvę. Šiandien aš jaučiu, kad šventas yra tik tas menas, kuris neturi „idėjų“, „minčių“, „prasmių“, „turinio“, o yra tiesiog gražus; jis netarnauja jokiam kitam tikslui, tik savo paties grožiui; jis tiesiog yra, kaip ir medžiai.
Visuotinė sėkmė pogrindiniam kinui nieko neduoda. Išpopuliarėjimas nužemina grožį.
Aš pavargau nuo galios ir veiksmo.
Žmogui, – ir aš kalbu, žinoma, apie save, – labai lengva pradėti jaustis reikalingam ir reikšmingam.
O juk aš siekiu būtent nereikšmingumo.
Mano argumentas tęsti „Kino užrašų“ skiltį toks:
Bet ar neturėčiau būti tiesiog nuolankus kino kūrėjų tarnas ir atlikti savo pareigą ar padaryti bent šiek tiek gero artimiems savo? Nori pasakyti, kad tavo laisvė svarbesnė už tarnavimą žmonėms? Ar nesi panašus į tą, kuris palieka žmones ir pasitraukia į Himalajus užsiimti savimi? Tave veda egoizmas, o ne laisvės jausmas.
Taip lengva pamanyti, kad tai, ką darau, yra reikalinga!
Iš tikrųjų tai nėra reikalinga.
Taip pat ir ši skiltis.
Šitai parašiau 1964 m. kovo 2 d. Bet jau kitą savaitę pateikiau laikraščiui dar vieną tekstą. Kaip manote, kodėl taip padariau? Ha, nesiruošiu to sakyti! Kad tai sužinotumėt, turėsite perskaityti mano dienoraščius, kur viskas paaiškinta… Bet jeigu turi noro, Mielas skaitytojau, atsakymus į visus klausimus rasi šiame „Kino užrašų“ rinkinyje.
Pabaigos žodis
Štai po penkiasdešimties metų iš naujo skaitau savo skilties tekstus. Ir labai džiaugiuosi galėdamas tau, brangus skaitytojau, pasakyti, jog tie rašiniai man atrodo tebesą labai geri. Aš beveik apstulbęs, koks puikus ir, negana to, koks teisus buvau. Man dažnai prikišdavo, kad aš atlaidus ir dosnus kritikuodamas ir girdamas. „Po dešimties metų niekas nebeatsimins tų kino kūrėjų, apie kuriuos rašai“, – sakydavo man. Tačiau dabar, vėl skaitydamas tos skilties tekstus, aš matau, kad nė kiek neklydau. Visi mano išgirti filmai, kuriuos atmetė net kai kurie artimiausi mano draugai, tapo klasika. Todėl neturėtumėte stebėtis, kodėl taip džiaugiuosi dėl to, kad šie tekstai tampa prieinami naujai skaitytojų kartai.
Noriu su tavimi, skaitytojau, pasidalyti savo nevaldomu įkarščiu ir aistra naujiems, besirandantiems, trapiems ir nematytiems dalykams. Noriu su tavim pasidalyti įkarščiu, skirtu visoms šakoms įvairiaformio medžio, vadinamo kinu. Kuo mažesnės šakos, tuo daugiau meilės joms reikia. Panašiai ir augalų gyvenime: šakų ūgliukai gaudo saulę ir teikia gyvybę visam medžiui. Prieš penkiasdešimt metų padėjau toms šakelėms išgyventi, kol nepajėgė išgyventi pačios. Tačiau ne kažin kas pasikeitę ir šiandien.
Judančių vaizdų menai vėl sparčiai keičiasi – tiek technologiškai, tiek turinio ir formos atžvilgiu. Pribuvėjos ir aistringo gynėjo jiems reikia nė kiek ne mažiau nei ir prieš penkiasdešimt metų, kai technologijos, turinys ir formos išgyveno panašius pokyčius. Tikiuosi, kad netrukus atsiras toks žmogus kaip aš, kuris su panašia aistra darys tą patį, ką aš dariau prieš penkiasdešimt metų.
Knyga, kurią laikai, sudaryta iš mano „Kino užrašų“ skilties tekstų, niekada nebūtų atsiradusi, jei ne ta 1958 m. diena, kai aš įžengiau į „The Village Voice“ redakciją ir paklausiau: „O ko gi jūs nerašot apie filmus?“ Jos nebūtų, jeigu jaunas avantiūriškas redaktorius Jerry Tallmeris, ilgai negalvojęs, nebūtų pasiūlęs: „Tai gal tu nori rašyti?“ – „Taip“, – atsakiau lygiai taip pat negalvodamas. Štai kaip viskas prasidėjo. Taigi, kartais reikia dviejų žmonių, kad kas nors įvyktų.
Vertė Andrius Patiomkinas
