MICHAIL ŠIŠKIN

Nekaltinkite Dostojevskio

 

Šis kelias dešimtis metų Šveicarijoje gyvenančio, taip pat ir šios šalies pilietybę turinčio rusų rašytojo Michailo Šiškino (g. 1961) tekstas žurnalo „The Atlantic“ naujienlaiškyje „Šiandienos skaitinys“ (One Story to Read Today) paskelbtas š. m. liepą.

 

Aš suprantu, kodėl žmonės šiuo metu nekenčia visa ko, kas rusiška. Bet mūsų literatūra neatvedė Putino į valdžią ir nesukėlė šio karo.

 

Kultūra irgi yra karo auka. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, kai kurie ukrainiečių rašytojai ragino boikotuoti rusišką muziką, filmus ir knygas. Kiti kone kaltino rusų literatūrą prisidėjus prie Rusijos karių įvykdytų žiaurumų. Visa kultūra, pasak jų, yra imperialistinė, o ši karinė agresija atskleidžia moralinį vadinamosios Rusijos civilizacijos bankrotą. Kelias į Bučą, jų teigimu, einąs per rusų literatūrą.

Siaubingi nusikaltimai, sutinku, daromi mano tautos, mano šalies, mano vardu. Matau, kaip šis karas Puškino ir Tolstojaus kalbą pavertė karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Kokią „rusišką kultūrą“ šiandien regi pasaulis, jei ne bombas, mėtomas ant gimdymo namų, ir išniekintus lavonus Kyjivo priemiesčių gatvėse?

Šiuo metu skaudu būti rusu. Ką galiu pasakyti, išgirdęs, kad Ukrainoje demontuojamas paminklas Puškinui? Tiesiog tyliu ir jaučiu atgailą. Ir viliuosi, kad galbūt Puškiną užstos koks ukrainiečių poetas.

Putino režimas Rusijos kultūrai sudavė triuškinantį smūgį, kaip jau daugybę kartų anksčiau Rusijos valstybė yra pasielgusi su savo menininkais, muzikantais ir rašytojais. Meno žmonės yra priversti traukti patriotines dainas arba emigruoti. Režimas iš tikrųjų „atšaukė“ kultūrą mano šalyje. Neseniai vieną jauną protestuotoją suėmė už tai, kad šis laikė plakatą su Tolstojaus citata.

Rusijos kultūra visada turėjo pagrindo bijoti Rusijos valstybės. Didžiam XIX a. mąstytojui ir rašytojui Aleksandrui Gercenui, ištremtam už anticarinį nusistatymą ir „draudžiamų knygų“ skaitymą, priskiriamais žodžiais: „Valstybė Rusijoje įsitaisė kaip okupacinė armija.“ Rusijos politinės valdžios sistema per amžius išliko nepakitusi ir nekintanti – tai vergų piramidė, garbinanti didįjį chaną. Taip buvo Aukso ordos laikais, taip buvo Stalino laikais, taip yra ir šiandien, valdant Vladimirui Putinui.

Pasaulį stebina Rusijos žmonių ramybė, nesipriešinimas karui. Bet tai buvo jų išgyvenimo strategija kartų kartomis – kaip teigiama paskutinėje Puškino „Boriso Godunovo“ eilutėje: „Liaudis tyli.“ Tylėti saugiau. Kas valdžioje, tas visada teisus, todėl turi paklusti bet kokiam įsakymui. O kas nesutinka, atsiduria kalėjime ar dar blogiau. Ir kaip rusai labai gerai žino iš karčios istorinės patirties, niekada nevalia sakyti: „Blogiau jau nebūna.“ Anot plačiai žinomos patarlės, „nelinkėk mirties blogam carui“. Nes kas žino, koksai bus kitas?

Tik žodžiai gali suardyti šią tylą. Štai kodėl poezija Rusijoje visada buvo daugiau nei poezija. Teigiama, kad buvę sovietų kaliniai liudijo, jog darbo stovyklose gyvybę jiems išgelbėjo rusų klasikai, nes jie perpasakoję vieni kitiems Turgenevo, Tolstojaus ir Dostojevskio romanus. Rusų literatūra neužkirto kelio gulagams, bet tikrai padėjo jų kaliniams išgyventi.

Rusijos valstybei rusiška kultūra visiškai nereikalinga, kol nepajungta tarnauti valstybei. Sovietų valdžia, norėdama apie save sudaryti žmoniškumo ir teisingumo įspūdį, statė paminklus rusų rašytojams. „Puškinas, mūsų pradžia ir pabaiga!“– skambėjo iš tribūnų 1937 m., per Didįjį valymą, kai net budeliai drebėjo iš baimės. Režimui kultūra reikalinga kaip žmogaus kaukė – arba karinė maskuotė. Štai kodėl Stalinui reikėjo Dmitrijaus Šostakovičiaus, o Putinui – Valerijaus Gergijevo.

Kai kritikai teigia, kad Rusijos kultūra yra imperialistinė, jie turi omenyje Rusijos kolonijinius karus ir tai, kad jos menininkai pateisino ekspansinius valstybės kėslus. Tačiau jie neatsižvelgia į vidinį Rusijos imperializmą: visų pirma tai būta vergų imperijos, kurioje Rusijos žmonės versti kęsti ir kentėti labiausiai. Rusijos imperija gyvuoja ne dėl Rusijos žmonių, o sau. Vienintelis Rusijos valstybės tikslas – išlaikyti valdžią, todėl šimtmečius į žmonių smegenis kalta Russkij mir („Rusiškojo pasaulio“) pasaulėžiūra: šventoji tėvynė kaip sala, supama priešų vandenyno, ir ją išgelbėti galįs tik caras Kremliuje, liaudį valdantis ir tvarką saugantis geležiniu kumščiu.

Nedidelei Rusijos išsilavinusiųjų klasei amžinieji klausimai – „prakeiktieji klausimai“, kaip juos vadino XIX a. inteligentija, – buvo suformuluoti dviejuose didžiuosiuose to meto romanuose: Gerceno „Kas kaltas?“ ir Nikolajaus Černyševskio „Kas daryti?“. Tačiau milijonams beraščių valstiečių vienintelis svarbus klausimas buvo: „Caras tikras ar apsimetėlis?“ Jei caras tikras, vadinasi, pasaulyje viskas gerai. Bet jeigu caras pasirodė besąs netikras, tada Rusijai reikia kito – tikro – caro. Liaudies sąmonėje tik pergalės prieš Rusijos priešus galėjo įrodyti, kad caras tikras ir realus.

Nikolajus II 1905 m. buvo sumuštas Japonijos, o paskui ir Pirmajame pasauliniame kare. Būdamas netikras caras jis prarado bet kokį populiarumą. Stalinas vedė savo žmones į pergalę Didžiajame Tėvynės kare (Antrajame pasauliniame), todėl jis buvo tikras caras, ir po šiai dienai yra garbinamas daugelio rusų. Michailas Gorbačiovas, paskutinis sovietų lyderis, pralaimėjo karą Afganistane ir Šaltąjį karą Vakarams, todėl iki šiol yra niekinamas.

Nesunkiai aneksavęs Krymą ir šitaip triumfavęs 2014 m. Putinas užsitikrino visuotinį tikro caro teisėtumą. Bet visa tai jis gali prarasti, jei nepajėgs laimėti karo prieš Ukrainą. Tada pasirodys kitas „caras“ – kad pirma atsikratytų „apsimetėlio“ Putino, o paskui įrodytų savo teisėtumą nugalėdamas Rusijos priešus.

Vergai gimdo diktatūrą, o diktatūra – vergus. Iš šio užburto rato galima ištrūkti tik vienu keliu – per kultūrą. Literatūra yra priešnuodis prieš Rusijos imperialistinio mąstymo nuodus. Civilizacinę prarają, vis dar žiojinčią Rusijoje tarp humanistinės inteligentijos tradicijos ir viduramžiškame mąstyme įstrigusių Rusijos gyventojų, galima įveikti tiktai kultūra, todėl šiandieninis režimas darys viską, kad tam sukliudytų.

Kelias į Bučos žudynes veda ne per rusų literatūrą, o per jos slopinimą: Fiodoro Dostojevskio ir Michailo Bulgakovo, Vladimiro Nabokovo ir Josifo Brodskio, Anos Achmatovos ir Andrejaus Platonovo smerkimus ar knygų draudimą, Nikolajaus Gumiliovo, Isaako Babelio ir Pereco Markišo egzekucijas, Marinos Cvetajevos privedimą prie savižudybės, Osipo Mandelštamo ir Daniilo Charmso persekiojimą, Boriso Pasternako ir Aleksandro Solženicyno pjudymą. Rusijos kultūros istorija – tai triuškinančių pralaimėjimų nepaisančio žūtbūtinio pasipriešinimo nusikalstamai valstybės valdžiai istorija.

Rusų literatūra pasauliui skolinga dar vieną didį romaną. Kartais įsivaizduoju jaunuolį, šiuo metu lindintį apkasuose ir nė nenutuokiantį, kad yra rašytojas, bet klausiantį savęs: „Ką aš čia veikiu? Kodėl mano valdžia man melavo ir mane išdavė? Kodėl mes čia turime žudyti ir mirti? Kodėl mes, rusai, esame fašistai ir žudikai?“

Tokia yra rusų literatūros užduotis – nuolat kelti tuos amžinuosius, prakeiktuosius klausimus: „Kas kaltas?“ ir „Kas daryti?“

 

theatlantic.com

Vertė A. P.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.