HASSAN KHANNENJE

Afrikos dvilypiškumas Rusijos karo Ukrainoje atžvilgiu: istorinė ir geopolitinė analizė

 

2020 m. Europos Komisija paskelbė sieksianti atnaujinti bendradarbiavimą su Afrika. Nuo to laiko pasaulis gerokai pasikeitė – šių metų vasario 24 d. Rusijos agresija prieš Ukrainą papildė ES ir Afrikos darbotvarkę naujais aspektais ir sukėlė naujų diskusijų.

Baltijos šalys atsidūrė įdomioje padėtyje. Jos dar prieš Rusijos karą Ukrainoje buvo suinteresuotos kurti partnerystę su Afrikos šalimis, tačiau Jungtinių Tautų balsavimo dėl Rusijos agresijos rezultatai dar labiau aktualizavo įsipareigojimus Afrikai. Atsižvelgdamos į istorinę patirtį, susijusią su Rusijos okupacija, ir nuodugnią ekspertizę regioninio saugumo srityje, Lietuva, Latvija ir Estija turi visas galimybes įnešti svarų indėlį į Europos Sąjungos ir Afrikos diskusijas dėl įvairių Rusijos agresijos prieš Ukrainą padarinių, įskaitant tarpžemyninį bendradarbiavimą saugumo, migracijos, strateginės komunikacijos, skaitmeninių ir ekologinių permainų srityse.

Pritarus Baltijos šalių užsienio reikalų ministerijoms, įgyvendinome Baltijos šalių, ES ir Afrikos trišalio dialogo projektą, juo siekėme sudaryti palankesnes sąlygas Baltijos šalims aktyviau dalyvauti kuriant ES ir Afrikos partnerystę, rengiant analize pagrįstas įtraukias politines diskusijas.

Viena iš tokių diskusijų vyko uždaromajame projekto renginyje Briuselyje šių metų rugsėjo 26 d. Baltijos šalių, ES ir Afrikos atstovai diskutavo apie ES ir Afrikos veiksmus Rusijos invazijos Ukrainoje kontekste. Afrikos požiūriui diskusijoje atstovavo HORN Tarptautinio strateginių studijų instituto direktorius politikos mokslų daktaras Hassanas Khannenjė iš Kenijos. Jis parengė analizę, skirtą kontekstualizuoti Afrikos šalių požiūrį į karą Ukrainoje ir pristatančią politinius ir istorinius veiksnius, suformavusius dvilypę kai kurių Afrikos šalių poziciją.

 

Julija Stankevičiūtė

 

 

2022 m. vasario 24 d. Rusijos pajėgos įsiveržė į Ukrainą ir smarkiai paaštrino konfliktą, kuris brendo nuo 2014 m., kai Euromaidano revoliucija nuo valdžios nušalino prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių. Paskui Rusija aneksavo Krymą, o Ukrainos Donbaso regione įsiplieskė nevaldomas ir žiaurus konfliktas tarp Rusijos remiamų separatistų ir Ukrainos. Tūkstančius gyvybių nusinešęs konfliktas yra didžiausias Europos žemyne nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kita vertus, dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje įvestos Vakarų sankcijos maisto ir energijos eksportui iš Rusijos pablogino ne tik Rusijos ir Ukrainos kaimyninių valstybių ekonominę situaciją, bet ir padėtį daugelyje Afrikos valstybių, priklausomų nuo maisto importo iš konflikto vietovės, sudarančio beveik pusę Afrikos kviečių importo. Vienas tarptautiškiausių konfliktų dabartinėje istorijoje atskleidė tarptautinės bendruomenės silpnumą užkertant kelią didelio masto karams, metė iššūkį Jungtinių Tautų sistemos pamatams ir padidino branduolinės katastrofos riziką. Nuolatinis infliacinis spaudimas viso pasaulio ekonomikoms ir didėjanti rimtų konfrontacijų rizika Europoje kelia bene pirmą didelę egzistencinę grėsmę tautų bendruomenei nuo Kubos raketų krizės septintojo dešimtmečio pradžioje.

 

Afrikos atsakas į Rusijos invaziją

 

Nors Rusijos įsiveržimas į Ukrainą neva buvo skirtas „denacifikuoti“ ir „demilitarizuoti“ šalį specialios karinės operacijos metu, jos greitis ir mastas daugelį užklupo netikėtai. Nepaisant netikėtumo, šis Rusijos veiksmas daugeliui Afrikos šalių nepasirodė šokiruojantis. Tai galbūt paaiškina nevienareikšmišką reakciją į Jungtinių Tautų balsavimą, kuriuo buvo siekta pasmerkti Rusijos veiksmus, ir bendrą dviprasmišką požiūrį į visą šią sagą. Balsavimo metu maždaug pusė Afrikos šalių balsavo už minėtą rezoliuciją, o šiek tiek mažiau nei pusė susilaikė. Vienintelė Eritrėja balsavime palaikė Maskvą. Prima facie šis balsavimas gali klaidinti, jei yra interpretuojamas vien tik kaip Ukrainos palaikymas; tai įrodė ir tolesni Afrikos šalių veiksmai. Šį balsavimą reikia suprasti atsižvelgiant į didesnį Afrikos jautrumą sienų klausimais, taip pat ir į tarptautinės teisės bei daugiašališkumo kontekstą. Net ir balsavimui pasibaigus, Afrikos reakcija išliko labai dvilypė. Afrikos atsaką paaiškinti gali padėti keletas veiksnių:

Šaltasis karas ir santykiai su sovietais. Didžioji dalis Sovietų Sąjungos ir Afrikos santykių susiformavo dar Šaltojo karo pradžioje. Antrojo pasaulinio karo pabaiga sutapo ir su didesniu Afrikos šalių nepriklausomybės troškimu. Kolonizuotos šalys siekė atsikratyti kolonializmo jungo, iš dalies įkvėptos nepriklausomybės judėjimų visame pasaulyje ir iš dalies paskatintos naujo Vakarų noro atsikratyti kolonijinių įsipareigojimų dėl ekonominių suvaržymų, kuriuos sukėlė Antrojo pasaulinio karo nuniokojimai. Sovietų Sąjunga – nauja supervalstybė, iškilusi iš karo griuvėsių, – siekė ideologiškai susitapatinti su išsilaisvinimo ir nepriklausomybės judėjimais žemyne. Šie santykiai plėtojosi visą postkolonijinį laikotarpį iki pat Berlyno sienos griūties 1989 m. pabaigoje. Iš tikrųjų, didžiąją Šaltojo karo metų dalį Afrika, kaip ir didelė dalis besivystančių šalių, tapo savotiška scena Šaltojo karo varžyboms, sukiršinusioms ideologiškai skirtingas vietos politines grupes. Žiaurių šių varžybų pavyzdžių gausu pietinėje Afrikos dalyje ir Somalio pusiasalyje: Pietų Afrikos Respublikoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Angoloje, Mozambike, Etiopijoje, Somalyje, Tanzanijoje ir kitur.

Postkolonijiniai santykiai. Nors didžioji dalis šio žemyno šalių oficialiai į Šaltąjį karą neįsitraukė ir priklausė Neprisijungimo judėjimui, iš tiesų jos ganėtinai tvirtai palaikė Vakarus, su kuriais jas siejo natūralūs istoriniai ryšiai. Dauguma naujų nepriklausomybės judėjimų lyderių mokėsi Vakaruose, o šių šalių ekonomikos buvo orientuotos į kapitalizmą. Tačiau kai kurie politiniai susitarimai tarp naujų nepriklausomų šalių ir jų buvusių kolonijinių metropolijų sukūrė pavojingus priklausomybės ryšius, kurie sudarė sąlygas karinėms intervencijoms ir politiniam buvusių kolonizatorių įsikišimui. Tai ypač pasireiškė prancūzakalbėse Afrikos šalyse, kurių ekonomikos ne tik buvo priklausomos nuo franko [tuometinės Prancūzijos valiutos – vert. past.] ir Prancūzijos ekonomikos, bet ir, žvelgiant iš politinės perspektyvos, jų politiniai lyderiai buvo laikomi Prancūzijos interesų įkaitais.

Šaltojo karo pabaiga ir Afrikos apleidimas. Sovietų Sąjungos griūtis buvo takoskyros laikotarpis ne vien Rusijos ir Afrikos santykiuose, bet ir politinėje bei ekonominėje Afrikos istorijoje. Nors Šaltasis karas įžiebė daug pilietinių, o kartais ir tarpvalstybinių konfliktų, jis taip pat suteikė naujų galimybių šalims, kurios buvo Vakarų arba Rytų šalininkės Šaltojo karo varžybose. Šaltajam karui pasibaigus šios galimybės greitai išnyko, nes Vakarai susitelkė į Rytų Europos atstatymą ir į naująją globalizacijos idėją. Panašiu principu Sovietų Sąjungą palaikiusios šalys po jos griūties neteko Sovietų imperijos teikto ekonominio ir karinio saugumo. Dar blogiau yra tai, kad dėl vėlesnių ekonominių struktūrinio prisitaikymo programų, ekonominių sankcijų, kuriomis buvo siekiama politinių reformų, ir minimalių Vakarų investicijų praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje ir šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžioje Afrikos šalyse susiformavo Vakarų paternalizmo ir kartu apleidimo jausmas. Vakarų pasaulio ekonominis ir karinis dominavimas sumažino Afrikos vaidmenį ir savarankiškumą, paversdamas Afrikos šalis nuolatinėmis išmaldos ir tarptautinės pagalbos prašytojomis. Ekonominių reformų, nors ir pagrįstų gerais norais, nelydėjo pakankamos užsienio investicijos, būtinos vietinės ekonomikos augimui. Viso to rezultatas – auganti socialinė atskirtis, politiniai neramumai ir bendras nepasitenkinimas. Galiausiai, mažas susidomėjimas Somalio konfliktu po sraigtasparnio, skraidinusio JAV valstybės tarnautojus, numušimo, nerūpestingas požiūris, dėmesio nekreipimas ir aktyvus Vakarų atsisakymas kištis į Ruandos genocidą patvirtino baimes dėl Afrikos šalių nereikšmingumo Europos ir Vakarų planuose. Tai dar labiau pakenkė mėginimams po Šaltojo karo sukurti pasitikėjimą tarp šių dviejų regionų. Nepasitikėjimą Vakarų atvirumu taikos palaikymo, žmogaus teisių ir šalių vystymosi klausimais iš dalies galima paaiškinti šiandienos Afrikos sprendimų priėmėjų patirtimi, jaunystėje išgyventu skausmingu laikotarpiu

Pax Americana ir tariamas Vakarų vienašališkumo augimas. Naujoji pasaulio tvarka reiškė patikrintų sėkmingos valstybės kūrimo sudedamųjų dalių – rinkos ekonomikos ir liberaliosios demokratijos – triumfą. Todėl atsirado noras pertvarkyti pasaulį pagal sėkmingų Vakarų demokratijų pavyzdį. Sąmoningai ar nesąmoningai ekonominės ir politinės reformos, kurias buvo siūloma priimti, atspindėjo šių idėjų maniją. Jungtinėms Amerikos Valstijoms užimant vienintelės supervalstybės poziciją, ši manija iš dalies sukūrė mesianistinę misiją skleisti demokratiją kaip panacėją autoritarinėms, totalitarinėms ir konfliktų kamuojamoms žemyno ir kitų pasaulio pietų visuomenėms. Nors demokratijai nėra patikimų alternatyvų, vienašališkas ir dogmatiškas požiūris į demokratijos propagavimą, neatsižvelgiant į vyraujančius socialinius, kultūrinius ir ekonominius ypatumus, ėmė kelti nepasitenkinimą demokratijos projektu. Dar blogiau – JAV ir Vakarų intervencijos į Sudaną, Iraką, Serbiją, nors gali būti pateisinamos, turėjo moralinių ir saugumo pasekmių. Žemyne jos buvo interpretuojamos kaip Vakarų valstybių demonstruojamas tarptautinio konsensuso ir praktinių bei imperatyvių tarptautinės teisės normų nepaisymo įrodymas. Be to, rimto dėmesio Afrikos interesams tarptautinėje arenoje stoka ir minimalios investicijos į Afrikos konfliktų sprendimą dar labiau sustiprino tokį požiūrį.

Arabų pavasaris ir Libijos žlugimas. Arabų pavasaris yra bene naujausias įvykis, prisidėjęs prie Afrikos požiūrio į Rusijos ir Ukrainos konfliktą susiformavimo Afrikos ir ES santykių kontekste. Nors daugelis pasaulio arabų kultūriškai siejami su Viduriniais Rytais, geografiškai dauguma arabų gyvena Afrikoje. Todėl Arabų pavasaris buvo esminis įvykis ir Viduriniams Rytams, ir Afrikai. Jo pasekmės buvo jaučiamos visame žemyne. Tai, ką liberaliai mąstantys žmonės visame pasaulyje šventė kaip aušrą ar naują erą, greitai virto ilgu Arabų žiemos košmaru. Išskyrus Tunisą ir Maroką, pradinė sėkmė virto karais, konfliktais, karinėmis diktatūromis ir valstybių žlugimu, turėjusiu sunkių politinių, saugumo ir ekonominių pasekmių visai kitai Afrikos daliai. Žemynui ypač aktualus Libijos valstybės žlugimas, kurį daugelis afrikiečių sieja su NATO intervencijomis. Nors NATO neinicijavo konflikto Libijoje, negalima paneigti esminio vaidmens, kurį NATO aviacija atliko nuverčiant Libijos vadovą pulkininką Muamarą Kadafį. Netrukus Libija buvo įtraukta į vidinį konfliktą tarp konkuruojančių dėl valdžios genčių ir kovotojų grupuočių, o tai paskatino ginklų platinimą ir teroristinių grupuočių augimą Šiaurės Afrikoje ir visame Sahelio regione.

Galima teigti, kad didžiąją dalį dabartinio nestabilumo Sahelio regione galima tiesiogiai sieti su Libijos valstybės žlugimu ir vidaus bei išorės veikėjų nesugebėjimu imtis aktyvaus ir konstruktyvaus vaidmens ieškant sprendimo. Daugelis afrikiečių, ypač į pietus nuo Sacharos, Vakarų intervenciją į Libiją vertino kaip Vakarų nepagarbos Afrikos suverenumui ir savarankiškumui pavyzdį iš dalies dėl to, kad NATO misija neatsižvelgė į tuometines Afrikos pastangas tarpininkauti konflikte ir į daugiašalius Jungtinių Tautų susitarimus. Tokie incidentai dar labiau pablogino Afrikos požiūrį į Vakarų kolektyvinio saugumo susitarimus ir į Vakarų politiką plačiąja prasme. Veidmainystė ir dvejopi standartai pradėti laikyti Vakarų politikos valiuta. Tokias pažiūras neseniai išsakė naujoji dešiniojo sparno Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni savo kalboje, kurioje ji peikė Prancūziją už Libijos bombardavimą, nes, jos teigimu, Paryžius baiminosi, kad Italija turės prieigą prie Libijos naftos. Ji pažymėjo, kad Prancūzijos intervencija padėjo pakurstyti nelegalios migracijos problemą, su kuria šiuo metu susiduria Europa, ir pažymėjo, kad Prancūzijos vadovas neturi moralinio pagrindo komentuoti jos partijos ar Afrikos klausimų.

Kinijos iškilimas ir Rusijos atgimimas Afrikoje. Nuo šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžios Kinijos iškilimas pakeitė žemyno geopolitinę dinamiką. Agresyvus Kinijos įsitraukimas ne tik suteikė žemynui alternatyvių finansavimo ir investicijų šaltinių, bet ir pasinaudojo tariamomis Vakarų nesėkmėmis. Be to, Kinija pasinaudojo Vakarų apleidimo ir paternalizmo nuotaikomis, kad pristatytų save kaip sąžiningą ir lygiateisę partnerę iš pasaulio pietų be kolonijinio bagažo, moralinio teisumo ir puritoniškų nuostatų. Taip Kinija panaudojo didžiulę ekonominę galią kurdama valstybes klientes visame žemyne ir sukaupė didelį diplomatinį kapitalą. Panašiai Maskva pasinaudojo akivaizdžiu vakuumu, ypač konfliktų draskomose ar nestabiliose žemyno valstybėse, ir užmezgė partnerystes saugumo srityje. Iš esmės abi šios šalys siekė užpildyti tuštumą, atsiradusią dėl santykinai sumažėjusio Vakarų vaidmens Afrikoje ir afrikiečių nepasitenkinimo Vakarų intervencijomis ar jų trūkumu žemyne. Taigi, stiprėjantis Kinijos ir Rusijos aljansas reiškia, kad Afrikos šalys buvo atsargios, kokią žinią jos siunčia Pekinui, ypač atsižvelgdamos į tai, kad Pekinas netrukus gali susidurti su panašia situacija dėl Taivano [kaip Rusija Ukrainoje – vert. past.], kurį Kinija pažadėjo užimti jėga, jei šis paskelbtų nepriklausomybę. Taigi, Afrikos šalių strateginis neutralumas, palyginti su esamomis alternatyvomis, atrodo saugiausias veikimo būdas. Šis apskaičiavimas lemia tai, kas atrodo kaip „neutrali prieiga“ prie konflikto.

Vakarų šališkumas, veidmainystė ir dvejopi standartai Ukrainos atžvilgiu. Tai, kad Rusijos invazija į Ukrainą pažeidžia pagrindinius tarptautinės teisės principus, nekelia abejonių. Daugelis afrikiečių užjaučia ukrainiečius dėl sunkios padėties, atsižvelgdami į tai, kokio masto niokojimą ir griovimą karas atneša šaliai. Daugelis afrikiečių, kuriems karas ir konfliktai yra labai gerai pažįstami, teikia pirmenybę diplomatiniam konflikto sprendimui, nors pačios Afrikos galimybės daryti įtaką konflikto eigai išlieka ribotos. Tai iš dalies įrodo faktas, kad tik viena šalis atvirai stojo Maskvos pusėn Jungtinių Tautų balsavime, smerkiančiame Maskvos veiksmus. Nors daugelis Vakaruose kritikavo susilaikiusias Afrikos valstybes, tai buvo ne tiek tyli parama Maskvai, kiek diskomfortas, kurį sukėlė numanomos panašios vienašališkos kitų galingų veikėjų intervencijos. Šį aspektą pabrėžė Kenijos ambasadorius Jungtinėse Tautose savo kalboje [žr. „Š. A.“, 2022.IV.1 – vert. past.], kurioje jis pasmerkė Rusijos veiksmus Ukrainoje, apimančius ir apsišaukėliškų respublikų pripažinimą Rytuose.

Padėties pagerinti nepadėjo ir netinkamas elgesys su Ukrainoje gyvenančiais afrikiečiais, bandžiusiais persikelti į Lenkiją prasidėjus karui. Vaizdai, kaip studentams iš Afrikos neleidžiama saugiai persikelti, ir išskirtinis ukrainiečių pabėgėlių krizės pristatymas Vakarų žiniasklaidoje, paremtas rasiniais argumentais, su nusivylimu priimtas ne tik afrikiečių, bet ir daugelio besivystančių šalių gyventojų. Tiesą sakant, vienintelis ryžtingas pareiškimas, kurį Afrikos Sąjunga paskelbė pirmosiomis konflikto dienomis, buvo ne karo kaltininkų pasmerkimas, o elgesio su konflikto zonoje atsidūrusiais afrikiečiais pasmerkimas. Tai buvo vertinama kaip pasaulinio apartheido apraiška.

Neteisingos žinios skleidimas, klaidinga komunikacija ir spaudimas. Komunikacija buvo viena iš pagrindinių kliūčių Vakarams siekiant gauti Afrikos paramą. Prielaida dėl Afrikos šalių automatiško prisijungimo prie pastangų izoliuoti Maskvą susidūrė su liūdna tylaus ir plačiai paplitusio pasipriešinimo realybe. Afrikai neturint realios įtakos konflikte, bandymai viešais pareiškimais ar tyliąja diplomatija laužyti rankas kai kurioms žemyno šalims davė priešingą rezultatą. Be to, Europos vadovų pareiškimai apie įvykdytų nusikaltimų nežmoniškumą kaip neturintį analogų, įskaitant prezidento Zelenskio apibūdinimą, kad Bučos žudynės yra baisiausios nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, buvo sutikti kaip įžeidžiantys, neatsižvelgiantys į skaudžias Afrikos šalių patirtis. Nors Ukrainoje buvo įvykdyti didžiuliai žiaurumai, prilyginami nusikaltimams žmoniškumui ir net genocidui, dėl visiško Afrikos praeities ir dabarties patirties neįvertinimo Ukraina nesulaukė natūralaus solidarumo iš Afrikos.

Panašiai ir Vakarų dominavimas Ukrainos konflikto naratyve atėmė iš Ukrainos galimybę tiesiogiai kalbėti afrikiečiams, dėl to Rusijos ir Ukrainos konfliktas dažniausiai suprantamas kaip Rusijos ir Vakarų konfliktas. Nenuostabu, kad per prezidento Zelenskio kreipimąsi į Afrikos Sąjungą jo klausėsi tik saujelė Afrikos vadovų. Galiausiai, manoma, kad Vakarų obsesija dėl vieno konflikto, nors jis ir nusipelno dėmesio, menkina kitų panašių krizių rimtumą. Neseniai pasibaigusioje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 77-ojoje sesijoje Barbadoso ministras pirmininkas ir Pietų Afrikos Respublikos tarptautinių santykių ministras pritarė šiai nuomonei.

 

Apibendrinimas. Geresnių ES ir Afrikos santykių link

 

Rusijos invazija į Ukrainą atskleidžia esminę galingųjų valstybių vienašališkumo mažesnių valstybių atžvilgiu ydą tarptautinėje sistemoje. Iš esmės iššūkis yra metamas taisyklėmis pagrįstai tarptautinei tvarkai, kuri jau kurį laiką buvo puolama. Toks puolimas kelia grėsmę pasaulio taikai ir saugumui bei griauna viltis kurti atviresnes, laisvesnes ir demokratiškesnes visuomenes. Nekyla abejonių, kad naujų valstybių ir regionų iškilimas lems naują pasaulio tvarką. Kokį pasaulį mes siekiame sukurti, yra klausimas laisviesiems mąstytojams. Pokyčiai tarptautinėje sistemoje, vedantys į daugiapoliškumą, turi tendenciją kurti chaoso laikotarpį, su kuriuo susiduriame šiandien. Todėl tinkami atsakymai turėtų būti pagrįsti ne isterija, o gerai apgalvota strategija, kuri apima bendradarbiavimą su panašiai mąstančiais veikėjais, kuriant viltingesnę ateitį.

Afrikos ir ES santykių dinamikoje tai reiškia nuoširdų keitimąsi idėjomis ir kiekvieno iš partnerių savitų interesų ir rūpesčių supratimą. Strategija, nesiremianti istorija ir dabartine realybe, dažnai gali atrodyti politkorektiška, tačiau mažai tikėtina, kad ji užtikrins tokį bendradarbiavimą, kurio reikia norint įveikti dabartinius pavojus. Kalbant apie Ukrainos konfliktą, paradigmos pokytis ne tik yra būtinas, bet ir bus esminis veiksnys gerinant ES ir Afrikos santykius ne tik Rusijos ir Ukrainos klausimu, bet ir daugeliu susijusių žmogiškųjų ir geopolitinių klausimų. Šiandien Afrika didžiąja dalimi išlaiko neutralią poziciją Rusijos ir Ukrainos konflikto klausimu, pirmenybę teikia diplomatiniam konflikto sprendimui ir priešinasi besitęsiančiam konfliktui, kuris dar labiau susilpnins po pandemijos neatsigavusias ekonomikas. Ekonominis spaudimas ne tik skatina dešiniojo sparno grupių iškilimą kai kuriose Vakarų valstybėse, bet ir įkvepia populistinius ir revoliucinius judėjimus bei autoritarizmą besivystančiose šalyse. Kompromisų su Afrikos šalimis paieška ir kai kurių vakarietiškos politikos prieštaravimų pašalinimas gali padėti atkurti pasitikėjimą, siekiant labiau bendradarbiavimu grįsto susitarimo, konflikto iššūkių sprendimo ir teisingumo mechanizmų sukūrimo konfliktui Ukrainoje pasibaigus. Isterija nėra politikos pakaitalas, taip pat kaip ir aistra teisingumui negali būti efektyvios strategijos alternatyva.

 

afriko.lt

Vertė AfriKo komanda

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.