Socialinių tinklų kaliniai
Viktor E. Frankl. Žmogus ieško prasmės. Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė, iš anglų k. vertė Zigmantas Ardickas. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2009. 161 p.
Vis grįžtu prie šito teksto. Šįkart skaičiau, kad galėtume aptarti jį su Lietuvoje gyvenančiais ukrainiečių pabėgėliais knygų klube. Nuostabu, kad, sprendžiant iš jų liudijimų, neatsirado nė vieno, kuris prisiimtų aukos vaidmenį, – o Franklis kaip tik ir ragina to nedaryti. Skaitydama galvojau, ar kas nors, skaitydamas knygas ar žiūrėdamas filmus apie holokaustą, tapatinasi su esesininkais. Įtariu, kad ne, o vertėtų tą padaryti – juk paklusdami bet kuriai valdžios, kultūros ar papročių suformuotai visuotinei sistemai ir jos nekvestionuodami, galimas daiktas, mes ir esame truputį jais.
Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti. Sudarė Giedrė Beinoriūtė. V.: Monoklis, 2022. 336 p.
Iš tokių leidinių ne tik susidarai įspūdį apie išskirtinės asmenybės charakterį, bet ir pamatai, koks įdomus lietuvių kinas – visą jo pjūvį. Audrius Kemežys buvo adrenalino žmogus (itin kūrybingai bėgo nuo policijos, viršijęs greitį): dirbo ligi neįmanomybės arba, pasak liudininkų, žmogų pradėdavo piešti „nuo blakstienos“. Labai savikritiškas, bet susirgęs patyrė didelį žmonių gerumą, kuris tą savikritiką savaip sugėrė. Giedrė Beinoriūtė visus pakalbino jautriai, palikdama kinošnikų žargoną. Prajuokino epizodas, kur pasakojama, kaip Kemežys per pusvalandį išdėstė narams profesionalams operatorystės esmę; paskui jie, gavę policijos iškvietimą, meniškai nufilmavo skenduolį ežero dugne. Arba kaip išardė grindis, kad rastų įkritusią knygą, ir vėl iš naujo jas sudėjo, bet, pasirodo, tai buvo visai ne ta knyga, kurios ieškota. Maniau, režisieriai darbe yra visiški despotai, o pasirodo, Kemežys sugebėdavo už juos ir pafilmuoti, ir pamontuoti. Pasidariau išvadą, kad ir literatūroje yra panašiai – arba rašai taip, kaip filmuojama televizijoje, arba taip, kaip filmuojama kinui. Dar sužinojau, kad tarp režisierių ir operatorių beveik visada esama įtampos (galbūt panašios kaip tarp rašytojų ir literatūrologų).
Ingrida Gudauskienė. Biblijos vyrai ir moterys kryžkelėse. V.: Tyto alba, 2022. 367 p.
Kaip ši knyga būtų pradžiuginusi mane prieš kokius 22 metus! Kai žodis „egzegezė“ buvo žinomas tik iš „Sandoros“ žurnalo. Autorė – kruopšti biblistė, bet jos rašymas nėra sausas – rašoma taip, kaip buvo kalbama aktyvioms Katalikų mokslo akademijos lankytojoms, pročkelėms ir tretininkėms. Dar iš Vido Balčiaus įvado galima nujausti, kad teorinė prieiga buberiška: beje, įvade protingai išvardinti keturi meilės (santykio) tipai. Ingridos Gudauskienės leksika kartais labai jau katalikiška, pvz., „žalčiauti“ (gudrauti, apgaudinėti lovoje, siekiant naudos), „gviešatis“ (kai ištekėjusi moteris nori sugulti ne su savo vyru). Skaitydama dar kartą įsitikinau, koks patriarchalinis tekstynas yra Biblija, jeigu ji skaitoma su Bažnyčios tėvų ir mokytojų nuorodomis (nes įmanoma skaityti ir be jų). Būta ko, tarsi nežinojau.
Darius Kuolys. Apie respubliką: iš archyvų ir ambonų. Sudarė Gediminas Mikelaitis. V.: Odilė, 2022. 568 p.
Darius Kuolys rekonstruoja šiek tiek utopišką, idealią praeities valstybę, kurioje tiek daug kilnių piliečių, jog visai nestebina, kad tokia vizija paremta XIX a. romantikais ir Motiejumi Strijkovskiu. Ar tikrai savitaiga, jog Lietuvoje būta ne vieno, o bent dviejų monarchų, prideda šiuolaikiniams piliečiams savivertės? Man, kaip pilietei, veikiau atvirkščiai – respublikonybė, puošiama tokiomis dirbtinėmis dekoracijomis, deja, atstumia. Bet simpatiškas Kuolio atvirumas dialogui, įsisąmoninta intelektualo laisvė kalbėti viešai, dalyvauti valstybės valdyme, nebijoti išsisakyti. Įspūdį daro gebėjimas matyti panoramiškai – per kelis šimtmečius; senosios raštijos skaitymas visomis jos kalbomis, nuoširdus rūpinimasis švietimu, atsiminimai iš Vyriausybės darbo Nepriklausomybės pradžioje.
George Orwell. 1984-ieji. Romanas. Iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus. K.: Jotema, 2015. 256 p.
Šią knygą taip pat aptarėme su ukrainiečiais – ne visi buvo sužavėti, prašė kitąkart parinkti kokią nors linksmesnę knygą. Visgi šiurpiai tiksli distopija – atrodo, kad šaržuojama SSRS, KGB ar Lukašenkos / Putino režimai, bet juk ne. Na ir, žinoma, morališkai ne taip lengva su karo pabėgėliais aptarinėti šūkį „Karas – tai taika“ arba epizodą, kai Angsoco gyventojai po atominio bombardavimo slepiasi metro. Nuostabus Čepliejaus vertimas: kai kuriuos jo žodžius būtų galima imti ir įžūliai vartoti publicistikoje (pvz., „dvejamintė“). Tai toks propagandos sukeltas vidinis asmens susidvejinimas: pagrindinis veikėjas Vinstonas neapykantos dviminutėje šiek tiek tiki ir Didžiuoju Broliu, ir Emanueliu Goldšteinu (primena LGBT asmenis, skelbiančius priešiškumą partnerystės įstatymui). Komiškiausias aspektas – piliečių seksualinio gyvenimo reguliavimas, pvz., organizacija Jaunimo antiseksualinė lyga: beje, juk kažkas panašaus vyksta ir dabar, nors ir ne taip utriruotai. Orwello distopijoje kalba degraduoja, žodžiai naikinami, siekiant minčių supaprastinimo. Paradoksalu, bet vilties teikia „netašyti“ proliai – proletariato atitikmuo; jų emocijos vis dar tikros, tik jie per kvaili, kad sukeltų revoliuciją. Ne paskutinis déjà vu – visa stebintys ekranai: šiandien jau savanoriškai nuolat žvilgčiojame į juos, visai nereikia, kad jie transliuotų neišjungiamai.
Vladimir Nabokov. Kalbėk, atmintie. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. K.: Jotema, 2021. 352 p.
Kas šiandien drįsta skaityti Nabokovą ir nematyti jo manieringumo, pižoniškumo ir arogancijos? Knygą bibliotekoje užsisakiau, regis, dar ligi karo, bet daug mėnesių laukiau eilėje. Rafinuota autofikcija, jei čia tinka šis žodis, bet vis vien kažkas nuvilia. Daug įdomesnis už pasakotoją tampa jo penkiolikmetis brolis, kurio dienoraštį su pirmaisiais homoseksualumo išpažinimais rašytojas niekšiškai parodo namų mokytojui. Seserys beveik neminimos, nors brolių likimai aprašyti kaip turinčiųjų žmogaus statusą. Nabokovo stiliumi žavisi aukštos prabos lietuvių prozininkai; kai kurie jį net truputį imituoja (ne, ne Giedra Radvilavičiūtė). Bet šiandien tas stilius jau atrodo kaip didelio ego, kuris gražus tik per šimtmečio nuotolį, atšvaitai; smeigtukais nudobti drugeliai. Nepainioti su kokia ten etnine imperialistine sąmone: viso labo klasikinė privilegijuotojo jausena.
Rimantas Kmita. Ugnies giesmės: tūkstantis Sigito Gedos veidų. Monografija. V.: Tyto alba, 2022. 319 p.
Atpratau skaityti monografijas, net jei jos ir kultinės. O gal vengiu tik labai didelę įtaką jaunystėje dariusių poetų (Sigitu Geda kaip genijumi nustojau žavėtis 2007 m.). Labai kruopščiai surinkta medžiaga, laiškai, patikrintos personalijos (Mindaugas Tomonis, Justinas Mikutis; korespondencija su Kornelijumi Plateliu ir Alfonsu Andriuškevičiumi). Pagarba Marcelijui Martinaičiui, kad užrašė liudijimus, kurių kiti vengė, – kažkurį iš rašytojų po tos pomirtinės M. M. užrašų publikacijos „Metuose“ girdėjau sakant: „Na, kam to reikėjo?..“ Skaitant apėmė sunkus jausmas.
Ir vis dėlto Kmitos monografija puiki – parašyta patrauklia ir plačiajai visuomenei suprantama kalba, tačiau nebanaliai. Vykusiai atskleista tai, ko nėra kitose monografijose, – fiksuojamas Gedos ėjimas į kompromisus vėlyvuoju sovietmečiu: švelniai ideologizuotų tekstų rašymas dėl buto, patogesnės buities, pripažinimo ir pan. Teisingai sakydavo Mikutis: „Esate didesni vargšai negu mes, kaliniai“ (šiomis dienomis irgi aktualu – socialinių tinklų kaliniai). Dekonstruotas genijaus mitas (bet ne grubiai paneigtas), aukos pozicija, priklausomybės mechanizmas, įsikalbėtos bajorystės idėja, užsiminta apie mizoginiją; apskritai atlikta taktiška psichologinė analizė. Neįtikėtina, kad psichozes bendraamžiai kūrėjai vadino tiesiog „perėjimu į kitą sąmonės aukštą“. To prieš imdama į rankas šią knygą nesitikėjau. Gerbtina ir drąsu, kad rašytojas vaizduojamas ne kaip moralinis idealas, o, priešingai, demaskuojamos jo būdo ydos, stengiantis suprasti jų funkciją kūrybos procese.
