DIANE SEUSS

Alegorija

DIANE SEUSS

Diane Seuss [Sjūz] (g. 1956) – Mičigano poetė, kūrybinio rašymo dėstytoja, penkių poezijos rinkinių autorė. Naujausia jos knyga frank: sonnets (2021), be kitų apdovanojimų, šiemet įvertinta Pulitzerio premija.

Eilėraštis Allegory buvo išspausdintas žurnalo „Poetry“ šių metų spalio numeryje.

 

 

Toyen. Vasara. 1931

Toyen. Vasara. 1931

Aš mylėjau šiaurę. Pamenu tai.

Tą šviesos savitumą, nors neturiu valios

jį apibūdinti. Smulkiažiedės gervuogės,

pasakiški dalykai.

Žalias vanduo, stelbiantis naktį.

Tas beasmenis tauškesys.

Šalti pirštai, naršantys akmenis.

Kažko ieškau. Nepamenu

ko. Pamėlę pirštai. Lūpos.

Mėlynas rūbas, kurį vadinau savo galios palaidine.

Žalmėlynė. Didoka, ji plastėjo vėjyje,

mane vos teliesdama. Sielvartas,

kad turiu išvykti, o visa kas

lieka išreikšta, maudulys

viduriuose, darbas, nuojauta, ir visgi

tikėjimas, kad vieną dieną sugrįšiu.

Visa kas bus ir lauks manęs čia

nepasikeitę. Bet netgi vandenys

įsipyksta patys sau.

 

 

——

 

Aš troškau tik to, ką turėjau.

Mane ima pagunda išvardyti tuos dalykus,

bet laikas vardijimui baigės.

Paminėsiu, kad būta vienuolyno.

Ilgabarzdžių vienuolių, kurie virė uogienę

iš miško uogų ir kepė sunkius

duonos kepalus. Apie žiemą

savo literatūroje jie rašė kaip apie kentėjimo metą.

Yra blogesnių dalykų už žiemą, norėjau jiems tarti,

duodama pinigų duonai.

Norėjosi pasikelt palaidinę ir parodyti jiems savo ilgąjį randą.

Kai vis dar kraujavau, pasikeičiau tamponą

miške už vienuolyno, o panaudotąjį

palikau it gyvūno išmatas.

Kraujas tvyrojo ore, jo kvapas lyg sudrėkusių skatikų.

Besigraužiantis į tuos duonos kepalus.

Vėjas, tas siauraprotis.

Jis palaužė mane ir marino badu.

 

 

——

 

Tai buvo vieta, pilna besiužečių istorijų,

muzikos be melodijos.

Kaip man paaiškinti? Be abejo, esat girdėję

apie disonansą, bet aš ne tai turiu omeny.

Ir esate skaitę istorijų, kuriose nieko nevyksta.

Suvertų galbūt iš šiokių tokių epifanijų.

Arba ekscentriškų aprašymų, kurie galiausiai baigiasi šnipštu.

Anksčiau ar vėliau visi tie autoriai mirė nuo sifilio.

Džiovininkų būta prasmės kūrėjų,

tartum prasmė būtų galėjusi išsaugoti gyvastį.

Bet prasmė, vėtrai užklupus, išsisklaido pirmoji.

Šiaurėje visos formos išreiškė save.

Jų nereikėjo niekuo užpildyti.

Vynas tose taurėse būtų tik perteklinis.

Ir kiekviena akimirka – forma, eilė bešerdžių varpų.

 

 

——

 

Yra įtūžio poezija ir vilties poezija.

Viena kursto kitą, žvelgia į veidrodį ir regi

kitąją. Arba mojuoja kita. Ar ne juokinga

įsivaizduoti viltį, ne ką didesnę už bamblį,

tūžmingai grūmojantį kumščiu it kuoka?

Kai mokiausi koledže ir rašiau darbą

apie Hotorno apsakymą „Mano gentainis, majoras

Melanju“, „kuoką“ teko susirasti žodyne.

Turėjome išplėtoti kuokos simbolį.

Vėliau ieškojau „Mobio Diko“ aukso dublono.

Ką reiškia „išplėtoti“? – galvojau. Kas ta „kuoka“?

Žodynai tuomet buvo sunkūs, seni, suplėkę.

Turėjai eiti jų. Patys pas tave neateidavo.

Tenai, šiaurėje, skaičiau knygas plonyčiais lapais.

Knygas be simbolių. Tik faktai.

Ir nuotraukos, ne piešiniai.

Man nereikėjo pasikelti prie jų nei klūpoti pakojy.

Kai namas supleškėjo, įtrenkus

žaibui, jos sudegė drauge su juo.

 

 

——

 

Oras šiaurėje buvo šaltas ir retas.

Tuomet būta priešų, bet ne tironų.

Miestai ir miestai vaiduokliai. Laivai ir sudužę laivai.

Laivai ir laivų miražai.

Kas juos būtų atskyręs?

Būrys baltų elnių, kurių šmėklos,

kai jas nušovė, atrodė kaip būdamos gyvos,

baltos, o jų akys raudonais apvadais.

 

——

 

Pro šalį skrido kanadinės gervės,

jų klyksmai tarytum medinėj dėžėj barškantys kaulai.

Atrodė, kažkoks duobkasys užkniaubė ištisą kraštą,

kastuvu užsivožęs sau per marmūzę.

„Sėbro“ bare pliekiau biliardą

su vietiniais, pyliau iki žemės graibymo.

Kad ir kas teliūskavo mano stikle, buvo bespalvis ir mirtinas.

Niekas su manim nekalbėjo, nes šiauriečiai

nešneka su pašaliečiais, o aš buvau pašalietė.

Tokią niaurą kaimietišką dainą vis grojo ir grojo iš naujo,

kol pradėjau tikėti, jog tai vienintelė daina pasauly.

Per dieną šviesa medžiuos žalzgano aukso.

Tik tiek apie ją pasakysiu.

Eilių apie šviesą daugiau nei apstu.

 

 

——

 

Kad ir kokia buvo šiaurė, aš jos pasiilgstu.

Nuo to laiko mano gyvenimas be jos sutirštėjo.

Sutirštėjo – it sorgų sirupas – nuo patirties.

Apsunko nuo atminties tonažo, o našta, o stabdys.

Jam čia nėra vietos. Būk arba nešdinkis.

Norėčiau, kad manęs būtų mažiau, receptas iš vienui vieno ingrediento.

Kadaise pažinojau dainininkę kaip tik tokiu balsu.

Aukštas, veriantis cypesys balto plastiko fleitų,

kurias vertė pūsti pradinėj mokykloj.

Kiekviena nata tokia pat kaip ankstesnė

ir instrumentai tokie patys visi iki vieno

lyg narvuose auginamų vištų kiaušinių eilė.

Spigiabalsė dainininkė persikėlė į Airiją.

Dirbo barmene. Sutraukdavo po pakelį per dieną.

Bus sakančių, kad šitaip susigadino balsą,

kuris dabar, prikimęs, kapanojasi žemaisiais registrais.

Daug kam atrodė, kad mudvi panašios, bet aš to nepastebėjau.

Dabar, kai ilgi jos plaukai susiraitę nuo laiko,

sodas jos neklusnus, palankai brūžina grindis,

o balsas šiurkštus ir žemas, ataidintis tarytum

iš žiojinčios šachtos, aš įžvelgiu panašumą.

 

 

——

 

Ten, šiaurėje, nedaug ko galėjai nusipirkti ir mažai ką parduoti,

nebent duonos, uogienės, pyrago su mėsos įdaru vaškiniame popieriuj.

Rankiojaus medžiagų nuo miško paklotės

ir žaisliniu plaktuku kaliau auksines vinutes –

meistravau laivelį rašteliui į jūras marias išplukdyti.

Be galo patiko statyt tą laivelį ir kurpti žinutę,

kuri nesiskyrė nuo kitų, siunčiamų į plačius vandenis.

Ta žinutė, ji buvo vaikiška.

Susukau raštelį į ritinėlį ir įkišau į apvalią fotojuostelės dėžutę,

vandeniui atspariais klijais prilipdžiau prie laivelio,

bet vos tik nuleidau į gilų vandenį

ir pamačiau, kaip sūpuojamas dreifuoja saulėlydžio link,

nustojau tikėjimo ir susidomėjimo.

Vos tik nuplaukė, ėmė dingotis, kad tai mažai ką su manimi turi bendro

arba kad neturi išvis.

 

 

——

 

Per marą,

tapusį gyvenimo būdu,

rinkau „Ivory“ muilo nuobaigas,

nebetinkamas maudynėms ar rankoms mazgoti,

bet praversiančias galbūt vėliau, kai tokie dalykai kaip muilas

ims dingti iš parduotuvių lentynų

arba ištirps pinigų likučiai.

Vaizduojuosi, kaip mazgau tas muilo atskalas

gumelėm, kurių skalsiai primoviau

ant rankenos stiklinių durų, vedančių į palėpę.

Vieną ilgą maro žiemą tenai, palėpėj, gyveno

meškėnas. Girdėdavau nagų krebždesį, kai blaškydavos

ratais virš mano galvos. Mano lubos, jo grindys.

Žinau, tu šitai irgi išgyvenai. Supranti,

kad gali pereiti nors šimtą tiltų,

tačiau kelio atgal į šiaurę nėra,

o tai reiškia, jog metas lovon guldyti –

lyg milžino vaikus

derančiom naktinėm kepuraitėm –

mūsų nekaltybės alegorijas.

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.