Satan is real

          

              I know that satan is real

              For once I had a happy home

              I was loved and respected by my family

              I was looked upon as a leader in my community

              And then satan came into my life

 

The Louvin Brothers, „Satan Is Real“

 

Užmiestyje, kurį pėsčiomis galėjai pasiekti per keliolika minučių, šalia Milos upės su didžiuoju kriokliu, dirbtinio kalno ir apleisto futbolo stadiono gyveno Urviniai. Apie tenykščius žmones žinojome nedaug, bet tiek mums pakako, kad galėtume kurti jų istorijas, iškraipyti faktus ir skleisti gandus, kurie mieste netrukus apaugdavo paskalų plunksnomis arba gaurais. Kaip ir bet kur kitur, daugiausia mitų sklandė virš gyvenančių šalia. Miesto gyventojų istorijas skirstydavome į naftininkų ir paprastųjų arba erelių ir žvirblių, o Urviniai buvo kaip seniai išnykę mamutai. Septyneriems metams išnykęs buvo ir Tito tėtis Jutas. Ne vien dėl to, kad visą tą laiką gyveno Urvinių teritorijoje. Pirmiausia dėl to, kad šeimą Jutas turėjo palikti, kai sūnui buvo vos treji.

Ankstyvoje paauglystėje, kai vakarais kieme nuo judesio po paradinėmis namo durimis įsižiebdavo tėčio pakabinta lempa, su broliu, jo klasiokais Titu ir Luku bei pusbroliu Nikita po didžiąja kriauše aptarinėdavome viską, kas spėjo nutikti per vasaros atostogas. Vis dėlto kiemą ryškiausiai nušviesdavo ne lempa, o Tito pasakojimai apie Jutą. Jie buvo tokie ryškūs, kad beveik neoniniai, todėl ne vien šviečiantys, bet ir skandalingi. Juk kiekviena neoninėmis lemputėmis žybsinti vitrina laukia ne tik pirkėjų, bet ir apie save kuriamų mitų – iki šiol sakoma, kad būtent tokios reklaminės kampanijos yra veiksmingiausios. Iš laikų, kai mūsų kaimynystėje gyveno su abiem tėvais, Titas prisiminė vien mažmožius. Tik po jį ištikusios nelaimės, kai devynerių langų gamykloje valydamas grindis užgriuvo ant peiliuko ir persikirto arteriją, bei netikėto Juto grįžimo į miestą kiekviena prisiminimų skeveldra pradėjo lipdytis į vientisą asambliažą iš daiktų, primenančių tėtį.

Iš pradžių Jutas pasakė, kad berniukai neprivalo rengtis vien mėlynos ir žalios spalvos drabužiais. Oranžinis kombinezonas su giliomis kišenėmis tapo Tito mėgstamiausias. Tada jie trise nemažai keliavo, todėl Titas negalėjo įvardyti šalies, iš kurios Jutas parsivežė keletą magnetukų su apgriuvusiais pastatais bei patvinusiomis miestų gatvėmis senelių šaldytuvo kolekcijai ir juodų plaukų peruką. Kai namuose likdavo vienas, Titas jį atsargiai apžiūrinėdavo ir šukuodavo, kol mažytės plastikinės šukos pamesdavo dantukus. Žinojo, kuriame komodos stalčiuje miegamajame Jutas laikė peruką, ir nors mama iš pradžių juokdavosi, kai tėtis jį pasimatuodavo, ilgainiui tai tapo šeimos nesutarimų priežastimi. Anastazija apie šį vyro polinkį žinojo dar prieš susituokiant. Apsimesdavo neįtarianti, kodėl Jutas taip entuziastingai siūlosi palaikyti kompaniją ieškant naujų batų, palto, suknelės ar žieminio megztinio. Nudelbdavo akis, Juto plaštakai glostant apatinius, liemenėles ir pėdkelnėmis aptemptas plastikines manekenų kojas moteriškų drabužių skyriuje. Jo pirštai keliaudavo trapiomis nėrinių gėlėmis, slysdavo matiniu nailono paviršiumi, liesdavo vidines šilkinių suknelių siūles taip, tarsi Jutas būtų neregys, bandantis įsiminti pasaulio žemėlapį, kad pasiklydęs rastų kelią namo.

Tačiau kelią namo jis rasdavo visada. Apskritai buvo geras vyras – ramus, tylus, bet darbštus ir rūpestingas. Abejingas barams, tuščioms kalboms apie šeiminį gyvenimą, automobilius, paskolas ar negailestingus pasaulio dėsnius po trijų bokalų alaus. Alkoholio atsisakė dar jaunystėje, kai tarnaudamas Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje mišių metu turėdavo pakeisti vyno prisisiurbusį kunigą. Nors vėliau paaiškėjo, kad tarnystė Dievui nebuvo tikrasis jo pašaukimas, Jutas bažnyčioje patikėjo, kad Dievas vis dėlto yra ir myli visus tokius, kokius pats sukūrė pagal savo paveikslą. Žmona spėliodavo, kaip Juto gyvenimas būtų pasikeitęs, jam tapus vikaru ar kunigu, – po to, kai vyras paliko ne tik namus ir sūnų, bet ir viduriniame komodos stalčiuje į laikraščio skiautę susuktą juodą savo peruką. Tačiau Anastazija niekada garsiai nesvarstė, kaip būtų pasikeitęs Juto gyvenimas, jei namus būtų palikusi pirmoji.

Kitas daiktas, kurio prisiminimą Titas saugojo tėvo nuolaužų asambliaže, buvo pistoletas. Jį Jutas gavo pradėjęs dirbti visą parą veikiančios interneto kavinės apsauginiu. Deja, Tito tėtis savo išvaizda tipinį apsauginį priminė nebent dėl nepaprastai aukšto ūgio, todėl čia besirinkdavusių paauglių ir senių, išmokusių naudotis pažinčių portalais, buvo nuolat pašiepiamas. Jutas iš miesto gyventojų išsiskyrė ne tik įspūdingais metru ir 97 centimetrais, bet ir ypač kaulėtu kūnu. Dėl šios priežasties interneto kavinės lankytojai jį netrukus praminė Ašaka. Prieš naktines pamainas Jutas pavakarieniaudavo savo ankštame poste, kompiuterių salėje surinkdavo šiukšles, sutvarkydavo išsėdėtas kėdžių pagalvėles ir patikrindavo, ar veikia gėrimų ir užkandžių automatai. Tada grįždavo į postą, užsiplikydavo juodosios arbatos be cukraus ir įsitaisydavo prie stalo. Ant jo stovėjo asmeninis Juto kompiuteris, kurio ekrane skirtingais rakursais mirguliavo salės vaizdas. Automatuose buvo galima nusipirkti tik gaiviųjų gėrimų, kavos, tirpios citrinų arbatos, šokoladų bei traškučių, todėl lankytojai alumi ir kitais dalykais apsirūpindavo iš anksto. Tokiais atvejais Jutui tekdavo pakilti nuo savo kėdės, praverti duris ir visiems priminti, kad interneto kavinėje alkoholinius gėrimus vartoti draudžiama.

Draudžiama, draudžiama. Tai gal tu mums namie įvesk po internetą, ką? – prunkšdavo vaikinai, jų ekranuose vienai po kitos kylant medinėms troboms, drėgno molio spalvos pilims ir gyvenvietėms, kurias netrukus sunaikindavo sprogstančios pikselių bombos. Nepisk tu man proto, Ašaka, – pritardavo senjorai, pirštais iššnypštą nosies turinį valydamiesi į kelnių apačią. Nuo kada alus yra alkoholinis gėrimas? – Jutą erzindami klausdavo vyrai, laukdami, kol naujame „Internet Explorer“ lange atsivers suaugusiesiems skirtų pažinčių portalas. Tačiau Juto kantrybė taip paprastai neišsekdavo. Galų gale, lankytojai vis tiek išgerdavo viską, ko tą vakarą buvo atsinešę. Įprastai čia sėdėdavo tol, kol krepšiai ar kuprinės ištuštėdavo, ir patraukdavo į netoliese įsikūrusią „Lokio“ smuklę.

Anastazija nebuvo įtari žmona. Net žinodama apie vyro keistenybes, tvirtai pasitikėjo namuose laiku pasirodančiu Jutu. Po naktinių pamainų jis grįždavo iki dešimtos ryto. Nors ir turėjo raktus, visada tyčia nuspausdavo durų skambutį, kad Anastazija pro akutę išvystų jo laikomą popierinį maišą su šviežiomis bandelėmis, pirktomis anksti dirbti pradedančioje kepyklėleje, arba puokštę narcizų, kurie iš tolo žvelgiant priminė ką tik iškeptą kiaušinienę. Dieninių pamainų metu jis pareidavo tuoj po šešių vakaro, o tada drauge su Titu keliaudavo į vaikų žaidimų aikštelę. Penktadieniais visi kartu vakarieniaudavo picerijoje, kur užsisakydavo šeimyninę „Siciliečių“ arba „Mafijos“ picą. Tada Jutas dar nežinojo, kad netrukus pats turės reikalų su vietiniais mafiozais, bet dievino marinuotus blyškiai žalius Lombardijos pipirus. Anastazijai patiko traškūs picų kraštai, o Titas džiaugdavosi tįstančia mocarela. Penktadieniais mama pamiršdavo, kad Titui tik treji, nustodavo galvoti apie kalorijas, konservantus ir skonio stipriklius. Tie vakarai jos gyvenimui suteikdavo paprasto džiaugsmo ir skaidrios žaismės, kurie Anastaziją užbūrė susipažinus su būsimu vyru.

Vis dėlto kartą iš naktinės pamainos Jutas grįžo gerokai po vidurdienio. Interneto kavinėje švintant įsiplieskė muštynės. Vienas iš trijų salėje likusių lankytojų atrado ne tik pornografijos svetainę, bet ir neribotas savo galimybes. Pasislėpęs už laidu prie kompiuterio prijungtos klaviatūros, kiek pliktelėjęs, bet vis dar puikiai atrodantis beveik šešiasdešimties metų Oskaras įsijungė pornografinį filmą apie medicinos seselę Lisą. Iš kelnių išsitraukęs savo išpampusį penį, vyras pasidavė aistrai, o tada pirmyn atgal judino kumštį, kol tai pastebėjo šalia sėdintys bendražygiai. Iš pradžių jie, kaip sakoma, viską bandė nuleisti juokais. Tačiau kai Oskaras visai ne juokais nuleido ant jau ir taip purvinos klaviatūros, bičiuliai neiškentė. Kas tau čia, seni, smaukykla? – paklausė šalia sėdintis draugas. Jo, rimtai, pisyklą rado. Kažin, kur dabar Ašaka, kai čia ne vien alus taškosi, – besijuokdamas pritarė kitas. Jutas tuo metu buvo savo poste. Vaizdo kameros jo kompiuterio ekranui siuntė žemos kokybės vaizdo įrašus, kuriuose net iš arti nebūtum galėjęs suprasti, kad Oskaras ne šiaip nemoka naudotis klaviatūra, bet priešingai – jos funkcijas perprato taip gerai, kad net atrado naują. Kai Jutas pasirodė kompiuterių salėje, Oskaras nuoširdžiai išpažino savo kaltę ir pridėjo:

– Ašaka, kai nugyvensi tiek, kiek aš, suprasi, kad neišnaudot tam tikrų progų būtų nuodėmė.

Jutas tik linktelėjo galva ir Oskarui ištiesė vienkartinę servetėlę. Kai jau ketino grįžti į apsauginio postą, Oskaras salėje lyg niekur nieko prisidegė cigaretę, o tada iš visų jėgų spyrė į kompiuterio ekraną su sustabdytu pornografinio filmo kadru, kuriame Lisa buvo nusimetusi medicinos seselės uniformą ir likusi tik su baltomis prisegamomis kojinėmis. Draugai po šio Oskaro poelgio įsiuto. Vienas užlaužė jam rankas, o kitas smūgiavo į pilvą. Tačiau Oskarui tai kėlė vien juoką. Vikriai išlaisvinęs už nugaros sukryžiuotas rankas, jis spyrė bičiuliui į veidą. Žandikaulis garsiai trakštelėjo, o ant grindų žnektelėjo skaisčiai rožinės kramtomosios gumos spalvos dantų protezai. Nežinia nuo ko – suveikusio dūmų detektoriaus, keiksmų ar dūžtančio kompiuterio ekrano garso – įsijungė signalizacija. Jutas pravėrė langą, ir žvarbaus paryčių oro įtraukusi senjorų trijulė atsitokėjo. Oskaras nuo grindų pakėlė ir draugui kaip susitaikymo ženklą ištiesė dantų protezus. Šis staigiai juos nupūtė ir susigrūdo į burną. Jutas tarsi užhipnotizuotas stebėjo, kaip visi trys internautai nuo kėdžių atlošų susirenka striukes bei paltus, iš po stalų traukia savo krepšius, vieną po kito išjunginėja kompiuterius, tarsi taip dingtų ir naršymo istorija. Tito tėtis iš užvaldžiusio stebėtojo transo pabudo, kai Oskaras jau kėlė koją, ketindamas išlipti pro pravirą langą. Varyk greičiau, – ragino jį draugai, pasirengę netrukus padaryti tą patį. Tada Jutas išsitraukė pistoletą ir neįspėjęs du kartus iššovė. Ginklas buvo užtaisytas guminėmis kulkomis, šios kliudė Oskarui petį. Vyrai, įvertinę padėties rimtumą, bičiulį nutempė nuo lango ir paguldė ant grindų. Kai Jutas paskambino policijai ir pranešė apie incidentą, Oskaras tebegulėjo, apsuptas pažirusio stiklo ir nuo papilkėjusios kompiuterio klaviatūros atšokusių mygtukų su raidėmis, skaičiais bei kitais ženklais.

Į įvykio vietą tą naktį atvyko neįprastai tamsaus gymio pareigūnas Rudis, jaunimo dar vadinamas Brauniu. Su Jutu jiedu buvo pažįstami iš mokyklos laikų, tik Rudis buvo keleriais metais jaunesnis. Pasirodęs interneto kavinėje jis pirmiausia pakėlė nuo grindų Oskarą ir, apžiūrėjęs žaizdos vietą, nusprendė, kad nieko tragiško nenutiko. Tada Rudis išklausė Juto parodymų, palygino juos su trijulės pasakojimais, kažką paskubomis užsirašė ir visiems liepė ruoštis į policijos nuovadą. Tada Oskaras vėl atsigulė, tik šįkart ne bet kaip, o kryžiaus poza. Maldaudamas pasigailėti, kartodamas, kad Dievas mato, kaip jis gailisi, prisiekinėjo atpirkti sudaužytą kompiuterį ir išpirkti visas nuodėmes. Rudis reikšmingai dėbsojo į Jutą, taip jam leisdamas nulemti nakties pabaigą. Už lango jau plėtėsi traškus, vis dar snieguotas, bet pavasarį jau pranašaujantis saulėtekis, ryškiais spinduliais krintantis ant grindų, užliejantis išblyškusį Oskaro veidą ir nukryžiuotojo pozą imituojantį sudribusį jo kūną.

Tai Jutą mintimis nukėlė į bažnyčią ir seniai pamirštus rarotus, kurie būdavo aukojami nuo šeštos ryto. Jis prisiminė, kad nors į šias pamaldas su tėvais keldavosi dar neprašvitus, kieme jau girdėdavosi tikinčiųjų giesmės Mergelei Marijai. Prieš Velykas aplinkinių kaimų gyventojai į miestą suvažiuodavo dar anksčiau, ir neapšviestose gatvėse viena po kitos įsižiebdavo liktarnos. Jutas prisiminė savo juodas lakuotų batų nosis, kyšančias iš po sutanos ir ją dengiančios, dienines užuolaidas primenančios kamžos. Tomis turbūt šviesiausiomis jaunystės akimirkomis jis įsivaizduodavo, kad stovi visai ne už altoriaus, bet ant įspūdingos pakylos, nuo kurios visas pasaulis plyti jam po kojomis. Prisiminė, kaip iškilmingai kunigas iškeldavo peršviečiamą Ostiją, kurią netrukus sulaužys. Tomis akimirkomis, kaip ir dabar interneto kavinėje, Jutą užliedavo nepaaiškinamos laisvės banga. Taip, tokių rytmečių laukdavau labiausiai, – sakydavo žmonai, prietemoje prausdavusiai mieguistam Titui veidą, ruošiantis į šventines mišias.

Jutas prisiminė rugpjūčio atlaidus, jam prieš akis iškilo įkaitęs Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios kryžius: tiek kartų sutvirtintas, bet vis tiek šiek tiek pakrypęs į kairę arba dešinę – priklauso nuo to, kurioje šventovės pusėje stovėsi. Dabar prismaukytoje interneto kavinėje Jutas pajuto kūną užliejančią karščio bangą, kaip ir tada, kai, kairėje rankoje laikydamas smilkytuvą su besilydančia mira, dešinėje – perlamutrinį rožinį, su maldininkais keliaudavo aplink bažnyčią, laimindamas kryžiumi ant žolės gulinčius krikštą ką tik priėmusius krikščionis. Vaikai, vyrai, moterys, gyvenimą iššvaistę seniai, buvę kaliniai, kekšės ir ištvirkėliai – visi gulėdavo po tuo pačiu dangum, į kurį įsirėžęs stūksojo pakrypęs bažnyčios kryžius. Tada patikėjau, kad Dievas tikrai myli visus, – norėdamas pokalbiams suteikti gylio, Jutas tikindavo Anastaziją pirmaisiais pažinties mėnesiais. Visa tai prisiminęs, prasikaltusiam kavinės lankytojui jis netrukus ištiesė ranką, o paskui tvirtai suėmė už pažastų ir padėjo atsikelti. Rudis užsirašė Oskaro pavardę, gimimo datą bei adresą, kuriuo pagal susitarimą pasakė išsiųsiąs baudą už viešosios tvarkos trikdymą ir sudaužytą kompiuterį. Bičiuliai iš abiejų pusių apglėbė savo draugą ir išėjo.

Rytas jau buvo čia, jis švytėjo dulkėtų spindulių ruožais virš išjungtų kompiuterių ekranų ir pilkšvų jų klaviatūrų, kai Jutas nulydėjo vyrus žvilgsniu, tarsi jie būtų netikėtai apsireiškusi Švenčiausioji Trejybė. Tada atsiprašė Rudžio už sutrukdymą ir iš mandagumo pasiūlė juodosios arbatos, kol lauks dieninės pamainos darbuotojų. Jutas nustebo, kad pareigūnas ne tik pasiliko, padėjo sušluoti pažirusį stiklą ir viską sutvarkyti, bet dar ir pakvietė kartu papusryčiauti. Jutas nesutriko: pasiūlė eiti į kepyklą, kur žmonai ir sūnui pirkdavo bandeles. Rudis užsisakė balintos kavos, pajuokavo, kad kaip tikras policininkas turėtų rinktis spurgas, bet paprašė nostalgiją mokyklos valgyklai sukėlusio riestainio, o Jutas pasirinko vanilinę bandelę ir juodąją arbatą be cukraus. Abu kurį laiką sėdėjo tylėdami. Stebėjo gatvėse pasirodančius pirmuosius žmones: ankstyvą dar žiemiško pavasario rytą netikėtai iš už kampo išnyrančius dviratininkus, paštininkes ir į darželius tempiamus užsimiegojusius vaikus.

– Klausyk, Ašaka. Jei atvirai – ne toj šiknos skylėj tau dirbt, – tylą staiga nutraukė Rudis.

– O kur man dirbt, policijoj? – paklausė Tito tėtis.

– Ir ten šiknos skylė. Bet kai gerų apsauginių šiais laikais trūksta, o tu taip žeminiesi, negaliu žiūrėt, – tęsė Rudis.

– Tai ką siūlai? – paklausė Jutas ir iškart pasigailėjo, nes jau mokykloje įtarė, kad Rudis ne šiaip keistas, o pavojingas tipas. Nors niekada nebuvo atsidūręs blaivykloje, nebuvo areštuotas, nesilankė abejotinos reputacijos landynėse ir turėjo sužadėtinę, jo asmenybė ne vien Jutui kėlė atgrasią baimę.

Žmonės kalbėjo, kad Rudžio mama buvo kalė. Vilkė, beždžionė arba meška, nežinia kaip suviliojusi turtingą vyrą, nukaršinusi, apvogusi ir palikusi vieną su beždžionžmogiu vaiku. Žinoma, nei jo mamos, nei tėvo seniai nebuvo tarp gyvųjų, todėl šių paskalų niekas negalėjo įrodyti. Rudžio tėvas išties buvo turtingas, o mirdamas savo vienturčiam sūnui, dar visai vaikui, paliko didelį seną namą. Pastato likimas daugumai kėlė nemažai klausimų – kodėl Rudis jo neparduoda, kodėl neišnuomoja, kodėl ten neįkuria kokio viešbučio ar restorano, kodėl patalpų nepasiūlo muziejininkams, jei pats ten negyvena? Žmonės spėliojo, kad name vaidenasi. Nieko nuostabaus – ypač jei čia padorus vyras iš tikrųjų pradėjo vaiką su išsigimėle. Galbūt jos šmėkla name blaškosi iki šiol: loja, riaumoja, staugia arba leidžia kitus bjaurius gyvuliams ir primatams būdingus garsus. Gal medinės namo langinės visada užvertos dėl to, kad, atrakinus visas spynas ir atidarius langus, visas miestas pašvinktų, o gyventojų oda pasidengtų juodu purvu?

Jutas, pranešęs, kad po incidento interneto kavinėje Rudis jam pasiūlė papildomo darbo, į panašius klausimus turėjo atsakyti žmonai. Tačiau tylėjo: jautė, kad Anastazija nėra pasiruošusi priimti tiesą – nepagražintą, neiškraipytą, bet po naktinės pamainos pateiktą kaip pusryčių bandelė, tik įdaryta ne baltu vaniliniu kremu, o karčiu juoduoju šokoladu. Žmona Juto sumanymui neprieštaravo. Žinojo, kad interneto kavinė šlykšti vieta, kurioje pati nė už ką nesilankytų, o apie Rudžiui priklausantį namą girdėjo vien nepatikrintus gandus – jei pastatas tikrai būtų apsėstas, visi tai seniausiai žinotų. Tiesa ta, kad Rudis name lankydavosi kur kas dažniau, nei miestelio gyventojai buvo įsitikinę. Jis čia ateidavo keturis ar net penkis kartus per savaitę, tačiau langinių neatverdavo. Džiaugėsi, kad po name praleistos paauglystės ant durų neberanda Julios Pastranos iškarpų iš populiarių žurnalų ir užrašų čia gyvena kalės vaikas.

Sunkia hipertrichozės forma sirgusi meksikietė Julia Pastrana gyveno XIX amžiuje. Geltonosios spaudos žurnaluose rašė, kad dėl šios ligos ir taip tamsų moters gymį dar labiau paryškino ant veido augantys plaukai: barzda, ūsai ir kitas tik vyrams arba gyvuliams būdingas plaukuotumas. Vis dėlto vieną iš žurnalo išplėštą ir ant lango priklijuotą Pastranos nuotrauką Rudis išsaugojo ir vėliau išsiaiškino, kad joje Julia užfiksuota mirusi. Toje nuotraukoje Pastranos iškamša buvo įvilkta į baltomis lelijomis, orchidėjomis ir vynuogių kekėmis siuvinėtą sepijos rašalo spalvos suknelę, o mirusiosios liemenį pabrėžė korsetas. Atvirą plaukuotą krūtinę puošė perlų vėrinys su masyvaus kryžiaus pakabučiu, riešus – daugybė sunkiai įžiūrimų smulkių apyrankių. Ilgi ir tamsūs moters rankų plaukai priminė subtilius kutus, prisiūtus ne prie suknelės, bet prie jos konservuoto kūno. Tačiau įspūdingiausia Rudžiui pasirodė Pastranos veido išraiška: juodų antakių įrėmintas ryžtingas žvilgsnis, ne koketiškai, bet pergalingai papūstos lūpos virš vešlios barzdos ir įspūdingo dydžio aukštai iškelta nosis, plaukuotam veidui suteikianti kažin kokios didingos galybės, tarsi Julia tik po mirties būtų pradėjusi gyventi.

Julią Pastraną vadino moterimi-vilke, moterimi-beždžione, moterimi-ožiu, moterimi-kale, galų gale – moterimi
-pragaištimi, kuri savo trumpą, 25 metus trukusį, gyvenimą paskyrė cirko menui ir varginančioms kelionėms trupės vežimais. Kaip ir Rudžio mamą, Julią Pastraną vedė padorus sveikas vyras, cirko pasirodymuose visame pasaulyje jai parūpindavęs geriausius vaidmenis. Viskas baigėsi moteriai susilaukus berniuko. Naujagimis išgyveno vos tris paras, o Pastrana mirė penktą dieną po gimdymo. Tačiau po žmonos ir sūnaus netekties vyras artimųjų kūnus nusprendė parduoti Maskvos universiteto profesoriui Sukolovui, ir šis visam laikui juos išsaugojo. Taip Julios Pastranos ir naujagimio palaikai tęsė savo nesibaigiančią kelionę rankomis ištapytais cirko vagonėliais ir arklių tempiamais vežimais. Rudžiui Julios Pastranos, kurios vardą naršyklės langelyje įrašė pirmą kartą vos įsivedęs internetą nuomojamame bute, istorija nesukėlė pasibaisėjimo. Priešingai, suteikė daugiau drąsos puoselėti verslą, kurį pradėjo dar mokykloje.

Nors Rudis, priešingai nei Jutas, nebuvo tikintis, neabejojo, kad žmogus gali būti laimingas net tada, kai visas pasaulis mano priešingai. Apie tai jis galvojo žvelgdamas į Pastranos nuotraukas, lygindamas jos atvaizdą su beždžionių, šunų, vilkų ar meškų fotografijomis internete – svarstydamas apie žmogaus kilmę ir prasmę apskritai. Ir nors Rudį mama paliko taip anksti, kad jos atvaizdas atmintyje nespėjo užsifiksuoti, tikėjo, kad ta moteris nusipelnė kur kas geresnio gyvenimo, nei jai galėjo pasiūlyti mūsų purvina provincija. Tačiau purvą, kuriuo dėl kiekvienos smulkmenos drabstydavosi miesto gyventojai, Rudis ilgainiui prisijaukino. Tiesa, tai iš pradžių pripažino tik sau, o vėliau ir Jutui kepyklėlėje – kad viskas, kas žmonių vadinama purvu, jam kelia nepaaiškinamą trauką. Nuogos moterys, neįperkami cigarai ar „Bloody Mary“ kokteiliai, išsipilantys ant krūtų. Odiniai botagai, lateksinės pirštinės, grandinės, kaukės, raudono šilko pagalvės, pūkuoti antrankiai ir plakta grietinėlė, keliaujanti iš lūpų į lūpas. Vyrai, kurių pasididžiavimai nekantrauja sutilpti į neįtikėtinai siauras ertmes – ausis, šnerves, tarpušlaunius ar net kaktos raukšles. Laukinės aistros pritvinkę žmonės neįgaliųjų vežimėliuose, vaikinai, persirengę popžvaigždėmis, madonomis, britnėmis ir andželinomis. Moterys, įsikūnijusios į Melo Gibsono, Leonardo DiCaprio ar Džeimso Bondo kūnus. Dabar namas gyvena tokį gyvenimą, kokio dauguma gali tik pavydėti. Ateik pas mus dirbt, ir įsitikinsi, kad esi vertas kur kas daugiau, – pridūrė Rudis ir apžiojo paskutinį riestainio kąsnį.

Darbo interneto kavinėje Jutas atsisakė ne iškart. Pirmiausia todėl, kad už apsauginio pamainas Rudžio name atlyginimą gavo vokelyje, o tai nesuteikė socialinių garantijų. Nepaisant to, Jutas dar niekada nesijautė taip gerai, darydamas kažką blogo. Anaiptol, jis negalvojo, kad tomis naktimis name dedasi blogi dalykai. Slapti, nepatirti, keisti ir viliojantys, bet tik ne blogi. Anastazijai atrodė kitaip. Jei ten nieko blogo nevyksta, kodėl neatidarot langinių? – klausdavo ji. Jutas arba nutylėdavo ir išsisukdavo nuo atsakymo, arba pasakydavo, kad tos langinės – ne jo, bet Rudžio reikalas, kuris savo namuose gali daryti ką tik panorėjęs.

Iš pradžių jis dirbo du kartus per savaitę – ketvirtadienio ir šeštadienio naktimis. Tačiau netrukus buvo pakviestas prisijungti ir trečiadieniais bei penktadieniais. Tomis dienomis su kolege Silvija jis lankydavosi baldų, namų apyvokos, gėlių, maisto, gėrimų ir drabužių parduotuvėse. Matydamas, kaip atsargiai smulkučiai pardavėjų pirštai į popierinius krepšius deda slidžius naktinius marškinius, prisegamas kojines, perregimas sukneles, Jutas žinodavo, kad dar maloniau už stebėjimą bus viską iš arti apžiūrėti pačiam. Kai kitos nakties kokteiliams skirti ledukai užpildydavo sterilų šaldymo kameros stačiakampį, kai brangūs šampano buteliai tolygiai pasiskirstydavo erdviose šaldytuvų durelėse, kai ilgos vaškinės žvakės lengvai įslysdavo į stiklines žvakides, o trapios smilkalų lazdelės, įstatytos į rudos medienos smilkykles, pasvirdavo kaip bažnyčios kryžius, Jutas palaukdavo, kol Silvija ant išraižytų kavos staliukų sustatys skaidrias taures, išvėdins kambarius, iš naujo perskirs juos baltomis širmomis ir iš krepšių ištraukusi sukneles, apatinius bei prisegamus šinjonus viską sukabins ant pakabų, o tada išeis, atsisveikinusi iki rytojaus. Tito tėtis vėliau jam papasakos, kaip jau pirmosiomis dienomis Rudžio name, besiruošdamas kitos nakties iškilmėms, įsitikindavo, kad yra vienas, kelis kartus patikrindavo, ar visos durys, langinės, sklendės bei plyšiai užverti, ir išsirinkdavo dailiausią suknelę. Žinoma, galiausiai matuodavosi viską iš eilės – šinjonus, perukus, prisegamas kojines ir korsetus. Higienos sumetimais neliesdavo tik apatinių, tačiau liemenėlėms negalėdavo atsispirti, liemenėlės apskritai jam leisdavo pasijusti beveik išbaigta savo paties versija, nors prie išsišovusio tarpukojo prigludusi lengva suknelė vis tiek išduodavo negailestingą tikrovę.

Jutas buvo atsidavęs apsauginis ir ištikimas vyras. Nors žinojo, kad kartą per mėnesį gali pamiršti savo pareigas ir vakarėlyje dalyvauti pats ar net pasikviesti žmoną, šios privilegijos atsisakydavo, apsiribodamas stebėtojo pozicija. Tačiau didžiausią žavesį jam kėlė ne atviras nuogumas ar prieš akis besiveriančios įspūdingos susipynusių kūnų scenos, bet moterimis persirengę vyrai. Būtent čia jis suprato, kad tai įmanoma, kad tai galėtų tapti ir jo realybe, bet kažkur giliai gerklėje vis tiek jausdavo šleikštų nuodėmės skonį. Tačiau panašias mintis vijo šalin – prisimindavo prašmatnias dvasininkų sutanas, raudonųjų vynuogių spalvos siuvinėtus arnotus, kapas ir albas, galų gale, ir savo paties nudėvėtą kamžą, turbūt iki šiol tebekabančią bažnyčios spintoje. Jutas, suprasdamas, kad visi liturginiai, sukneles savo forma primenantys dvasininkų apdarai yra dėvimi būtent vyrų, nurimdavo ir nekantriai laukdavo slaptų akimirkų, kai vėl galės pasimatuoti vieną iš suknelių, prisisegti peruką, o tada šokti savo atvaizdui veidrodyje, tikėdamasis, jog kada nors įvyks stebuklas ir savo šokį galės padovanoti žiūrovų pripildytai salei.

Miesto gyventojai pradėjo skleisti gandus, kad Jutas Anastazijai neištikimas. Apie tai netrukus sužinojo ir ji pati. Žmonės kalbėjo, kad Jutas apsipirkinėja su kita moterimi – padeda išsirinkti drabužius, stumia butelių, vaisių, purškiamos grietinėlės ir kitų prekių prikrautą vežimą. Anastazija, kuri nuoširdžiai mėgavosi vyro jai suteikta prabanga, vakarienėmis nebe picerijose, bet tikruose restoranuose, o kartais ir trumpomis išvykomis į sostinę ar net meilės miestą Paryžių, buvo spėjusi pamiršti, kad tebegyvena provincijoje. Tą vakarą, kai Jutas ruošėsi į vieną iš savo naktinių budėjimų – skutosi, kvepinosi, vilkosi uniformą, tikrino, ar pistoletas užtaisytas kulkomis, Anastazija tylėjo. Priėjo tik jam palinkus užsirišti batų. Paglostė odekolonu dvelkiantį jo skruostą, o tada iš visų jėgų įžnybė į kaklą. Jutas nustėro. Visu ūgiu išsitiesė, žvelgė žmonai į akis ir laukė, primindamas liūdną vokiečių dogą, pasmerktą užmigdyti. Tada Anastazija pratrūko. Ji kūkčiojo ir verkė, įsikniaubusi vyrui į saulės rezginį, nes būdama mažytė jo krūtinės negalėjo pasiekti. Jutas glostė jos kirpykla kvepiančius plaukus, bučiavo smulkias, į kumščius suspaustas plaštakas, kol jos pamažu atsigniaužė, o pirštai išsitiesė ir įsikibo į apsauginio uniformą.

Tą naktį Jutas liko namuose. Ketino žmonai viską papasakoti. Tačiau, Anastazijai pagaliau nurimus, o Titui kietai įmigus, jį apėmė nuožmus geidulys. Mintyse atkurdamas visas Rudžio name regėtas scenas ir vaizdinius, prisimindamas prie įkaitusio kūno prigludusios vėsios suknelės pojūtį, Jutas nusisegė diržą su pistoletu standžiame juodos odos dėkle, nusivilko uniformą ir nuogas atsistojo prieš savo žmoną, kartodamas: Dievas mato, tu vienintelė. Anastazija nesipriešino, ji greit pasidavė ir susmuko ant lovos, laukdama, kol vyras viską padarys už ją. Kai šis žmoną pamylėjo su tokia jėga ir įniršiu, kurio ji nė neįtarė egzistavus, Anastazija pašnibždomis pasakė, kad jautėsi taip keistai ir neįprastai, lyg ją būtų pamylėjęs ne vienas, o keli vyrai vienu metu, bet jai nepaprastai patiko.

Jei tik ištarti žodžiai galėtų sugrįžti atgal į mūsų burnas, palįsti po liežuviais kaip tirpiosios tabletės, jei kiekvienas garsas, dvigarsis ar dvibalsis įstrigtų kur nors tarp balso stygų, turbūt daugybė dalykų šiame pasaulyje susiklostytų kitaip. Jei Anastazija kaip vabzdžiaėdis augalas būtų galėjusi susiurbti tarp miegamojo sienų besiplakančius žodžius, virtusius geliančiomis vapsvomis ar kraują siurbiančiais uodais, būtų nedvejodama tai padariusi. Tačiau nutiko priešingai – Jutas, išgirdęs netikėtą žmonos prisipažinimą, pagalvojo, kad jai patiktų kelių vyrų prisilietimus vienu metu pajausti iš tikrųjų. Galų gale, nebūtinai vien vyrų, bet ir moterų, o jis, stebėdamas visa iš šalies, matytų savo žmoną laimingą ir neturėtų įsivaizduoti savęs su suknele, kad susijaudintų. Tą naktį Jutas žmoną paėmė dar du kartus, tačiau, vos pradėjęs trečiąjį aktą, suprato, kad tai tikrų tikriausia išdavystė – juk jis mylisi ne su Anastazija, o su iliuzija apie patį save. Jį jaudina net ne susipynusių ir besitrinančių kūnų prisiminimas, bet išnyrantis atvaizdas veidrodyje, kai matuojasi liemenėles, o tada, apsitempęs moteriškais rūbais, stebi save šokantį. Anastazija pamanė, kad vyras tiesiog pavargo, todėl pamėgino viską švelniai nutraukti, bet jis apsimetė negirdįs, o iš tiesų vėl ir vėl, dar ir dar kartą mintyse lietė slidų kojinių nailoną, aptempusį šlaunis, ir glamonėjo savo liemenį, suveržtą korseto.

Kitą rytą jis atsikėlė anksčiau nei įprastai. Pamaitino Titą, palaistė gėles ir iš stalčiaus išsitraukęs ornamentuotą laiškų popieriaus lakštą dailyraščiu suraitė kvietimą pas Rudį. Įėjimas – nemokamas. Apranga, gėrimai, užkandžiai ir pikantiški pojūčiai – įskaičiuoti. Sūnumi pasirūpins auklė Silvija. Patikima, tvarkinga ir be galo kantri net su mažamečiais vaikais. Kvietimą įkišo į voką, voką – į pašto dėžutę. Tyliai užrakino duris ir išėjo. Ant krėslo miegamajame liko jo apsauginio uniforma ir odinis dėklas su pistoletu. Vėliau Jutas paskambino ir pasakė, kad negrįš iki sekmadienio ryto. Turi atidirbti už praleistą pamainą. Susisiekė ir su Rudžiu – paklausė, ar pasiūlymas vakarėlyje dalyvauti su žmona tebegalioja. Rudis patikino, kad taip. Anastazija, Titui vėliau pasakodama šią istorijos dalį, nutylėjo, kad lemtingą naktį jį prižiūrėjo moteris iš ištvirkėlių šutvės. Tačiau apie ištvirkėlių šutvę papasakojo išsamiai – matyt, tikėjo, kad taip sūnų apsaugos nuo pagundų. Kai kieme po didžiąja kriauše nustodavo bumbsėti mūsų spardomas kamuolys, nesuskaičiuojamą galybę kartų prieš tai atsitrenkęs į išklerusių garažų duris, kai pasibaigdavo degtukai, kurių dėžučių namuose slapta prisikraudavome pilnas kišenes, o tada spėliodavom, kurio iš mūsų – Edžio, Tito, Luko, Nikitos ar mano – pirštų laikoma liepsnelė užges paskutinė, kai visi žaidimai galiausiai pabosdavo ir išsikvėpdavo, susėsdavom ant saulėtos rugpjūčio dienos įkaitintos žemės po fosforinėmis kriaušėmis prietemoje švytinčiu medžiu ir iš naujo klausydavomės Tito pasakojimo apie dieną, kai jo tėtis galutinai suprato turėjęs gimti moterimi.

Anastazija, radusi kvietimą į vakarėlį Rudžio name, žinojo, kas jį paliko. Kai Jutas pranešė negrįšiąs dvi paras, pajuto liūliuojančią ramybę, tarsi jos viduje būtų išaugęs saugus minkštas lopšys, kuriame besisupdamos kūdikišku miegu užmigo šiurpios nuojautos, įtarinėjimai ir noras viską išspręsti. Tą rytą Jutas užtikrintai pravėrė drabužių parduotuvės duris ir pasuko tiesiai į moterų skyrių. Pardavėjos jį atpažino, tačiau dar niekada nebuvo mačiusios vieno. Paskui Jutas prisipažins, kad tą penktadienį jis nematė nei pardavėjų, nei žvilgsnių, nekreipė dėmesio į jų nuostaba žaižaruojančias akis. Jis matė tik sukneles ir pėdkelnes, tik liemenėles ir dar nėkart nedėvėtus moteriškus apatinius. Su popieriniu krepšiu, pilnu drabužių, kuriuos įsivaizdavo kaip sandariai supakuotus naujos odos sluoksnius, paruoštus persodinimo operacijai, jis įėjo į kosmetikos parduotuvę. Pirmiausia išsirinko kvepalus, tada – pudrą, lūpų dažus, akių tušą, priklijuojamas blakstienas ir šešėlius, skaistalus, pieštukus ir įvairių spalvų apvadus. Makiažo šepetėliai iš lapės plaukų, drėkinamieji kremai brandžiai odai, skaistinamieji serumai, stangrinamieji losjonai ir aliejai, kelių dydžių šukos, šampūnas, dušo želė, skirtingų spalvų nagų lako buteliukai, moteriškos skutimosi putos ir peiliukai „Venus“, pincetas, žirklutės – viskas krito į metalinį prekių krepšelį, išblizgintiems parduotuvės veidrodžiams transliuojant pergalingą, išsipildymo manijos nušviestą Juto veidą.

Pirkinius jis išpakavo Rudžio palėpėje, prieš tai švariai išblizginęs medines grindis, nuo sienų nubraukęs voratinklius ir nuvalęs juodas, dešimtmečiais besisluoksniavusias dulkes. Tada nulipo žemyn ir prisileido vonią, joje nusiskuto kojas, rankas, krūtinę, pažastis ir tarpukojį. Išlipęs ištraukė kaištį. Smėlio spalva lakavosi nagus ir nušvitęs stebėjo, kaip kartu su vandeniu, skutimosi putomis ir dušo žele susimaišiusi jo praeitis virsta purslotu cunamiu, kurį susiurbia vonioje atsivėrusi juodoji skylė.

Grįžęs į palėpę Jutas atitempė veidrodį, muzikinį centrą ir stalinį šviestuvą, šį pritvirtino prie stogo sijų. Dar kartą peržiūrėjo didžiausią investiciją gyvenime – savo naują odą. Netrukus į ją įsliuogė. Tai buvo mūsų dėdės Severijaus klestėjimo laikais siūta juoda lateksinė suknelė, kurių tuo metu geidė kiekviena drabužių parduotuvė. Jutas pasidažė taip, tarsi visą gyvenimą būtų tik tai ir daręs, o tada įsijungė muzikinį centrą. Vėliau neprisiminė, ką tą vakarą girdėjo, negalėjo atkartoti dainų tekstų ar melodijų, tačiau suprato: nesvarbu, kas tai buvo – Madonna, Al Bano ir Romina Power, nors ir ABBA, – jis šoko nebe palėpėje, o už bažnyčios altoriaus per rarotus, kur tiek „La Isla Bonita“, tiek „Felicità“ būtų virtusios giesmėmis Mergelei Marijai – tai Dancing Queen, į kurią Jutas ką tik įsikūnijo.

Penktadienio naktį jis praleido Rudžio name. Šeštadienį atsikėlė anksti, nusiprausė, užsidėjo rudą pečius siekiantį carré kirpimo peruką ir pasitepė naujomis odos priežiūros priemonėmis. Nusprendęs, kad pirmąją dieną persistengti neverta, nes naujas gyvenimas tik prasidėjo, pasirinko lengvą dieninį makiažą. Pudros sluoksniu padengė veidą, akių vokus – šešėliais, kurie prieš saulę nušvisdavo gintaro blizgučiais, skruostikaulių liniją paryškino skaistalais, o lūpas pasidažė rusvu matiniu pieštuku. Sunkiausia Jutui buvo naudotis blakstienų tušu, todėl po dviejų ne itin sėkmingų bandymų prisiminė dirbtines blakstienas ir jas netrukus prisiklijavo. Tada grįžo į palėpę. Čia išsirinko naujus apdarus – elegantišką medvilnės sijoną su klostėmis, dėl aukšto ūgio vos siekiantį jo kelius, ir puošnią baltą palaidinę su nėriniais. Žvelgdamas į veidrodį suprato, kad išbaigtam įvaizdžiui trūksta papuošalų – širdies formos pakabučio, perlų vėrinio ar grandinėlės su kryželiu. Na, ir batelių, kuriuos nusipirkti vakar paprasčiausiai pamiršo, nors rasti 46 dydžio moteriškus batus mūsų mieste ir šiaip buvo neįmanoma. Į gyvatės odos imitacijos rankinę Jutas įsidėjo piniginę, veidrodėlį, kompaktinės pudros dėžutę ir lūpų pieštuką. Dar prieš užmigdamas suplanavo, kaip praleis šeštadienį. Pirmiausia nueis į kepyklėlę, kur užsisakys savo mėgstamos juodosios arbatos be cukraus ir gabalėlį vyšninio pyrago. Atsisės prie to paties lango, pro kurį su Rudžiu tąkart drauge stebėjo pustuštes gatves, bundančio miesto žmones, ir mažyte šakute pasimėgaudamas ragaus desertą. Tačiau šįkart stebimas buvo jis pats – bandelių pardavėja Jutui išėjus bandė paskambinti Anastazijai ir pranešti, ką matė, tačiau ši neatsiliepė.

Anastazija nuo ryto nerado sau vietos – nors dar nebuvo apsisprendusi, ar vakare keliaus į Rudžio namą, vis varstė spintos duris, ieškodama, ką apsirengti. Ant pakabų besiilsinčios kaskart švystelėdavo įvairiaspalvės jos suknelių, sijonų ir kostiumėlių klostės, stalčiuose žėrėjo blizgūs papuošalai ir stikliniai kvepalų buteliukai, tačiau šis daiktų žvilgesys priminė apsilankymus parduotuvėse, kai būtent Jutas padėdavo apsipirkti. Viduriniame komodos stalčiuje Anastazija rado į laikraščio skiautę susuktą jo juodų plaukų peruką ir nusprendė pasimatuoti. Atvaizdas veidrodyje jai pasirodė kažkuo fatališkas, prie tokios savęs Anastazija nebuvo pratusi – jai patiko, kad juoda spalva blyškiam veidui suteikia dar daugiau griežtumo ir paslapties, tarsi būtų ką tik išlipusi iš barokinės šventyklos freskos. Tada atrišo balto chalato kaspiną ir kurį laiką tyrinėjo kaklą, krūtis, liemenį, bandydama prisiminti, kada paskutinį kartą matė save nuogą. Anastazija buvo jauna, vos 27 metų moteris, tačiau gimdymas paliko žymes, apie kurias anksčiau nebuvo susimąsčiusi. Jai nepatiko ant šlaunų įsirėžusios strijos, tačiau grožėjosi savo žemam ūgiui neproporcingai ilgomis rankomis su grakščiais pirštais. Iš papuošalų dėžutės Anastazija ištraukė po jos mamos mirties Juto dovanotą ir dar nemūvėtą apyrankę su suodžių spalvos dūminio kvarco akutėmis. Šalia buvo ir mineralo aprašymas, jį perskaičiusi galutinai nusprendė, kad šiąnakt viskas išsispręs savaime: Romėnai dūminį kvarcą nešiodavo gedulo metu, kad pažadintų naują viltį ir gyvenimo džiaugsmą. Arabai jį laikė ištikimybės ir draugystės akmeniu, kuris keičia spalvą artėjant nelaimei. Dūminis kvarcas naudingas žmonėms, dėl skaudžios netekties praradusiems gyvenimo džiaugsmą. Šis mineralas padeda iš praeities pasisemti išminties ir sklandžiai pereiti į naują etapą. Padeda dirbti su Kundalini energijomis, žadina intuiciją.

Papusryčiavęs Jutas nuėjo į juvelyrikos saloną. Atsisakęs konsultantės pagalbos, išsirinko žiedą su tigro akimi ir perlų vėrinį su kryželiu – vėliau prisiminė, kad apie panašų papuošalą nešiojusią Julią Pastraną jam pasakojo Rudis, prieš gerą pusmetį pas save pakvietęs dirbti apsauginiu. Tada Jutas užsuko į vienintelį miesto muziejų. Maždaug penkiasdešimties metų kasininkė, pamačiusi lakuotus nagus, Juto pirštams ant pinigams skirtos lėkštės pažėrus monetas, iš pradžių kaip drovi mergaitė nudelbė akis, o tada paklausė, ar jis menininkas, nes tik tai pateisintų jo išvaizdą. Muziejaus ekspoziciją Jutas buvo matęs daugybę kartų – čia jis lankydavosi su Anastazija ir Titu, skaitydavo senovinių herbų aprašymus, apžiūrinėdavo žemėlapius, už stiklo sudėtus kaulus, sudūlėjusias kaukoles, lėkštes paauksuotais kraštais, aptrupėjusias karūnas, lazdas, skeptrus ir kitus objektus, naujai erai atgaivintus ryškių šviesos diodų. Antrame muziejaus aukšte, įprastai skirtame laikinoms ekspozicijoms, buvo pristatoma Saverijaus lateksinių suknelių kolekcija. Tautietis, kurio talentą įvertino visa Europa. Maištingasis siuvėjas, pranokstantis laikmetį. Dėmesį prikaustanti kolekcija, grįžusi į miestą, kuriame buvo sukurta, – tokie užrašai papildė ekspoziciją, kurią Jutas apžiūrinėjo kaip visiškai naują pasaulį, kaip kažką, kas nutinka kartą gyvenime, bet daugiau niekada nepasikartoja. Ir jis buvo teisus – kai po septynerių metų Jutas grįš į miestelį, iš Saverijaus bus likusi tik legenda, kieme kas vakarą girta mosuojanti tirštai rugpjūčio tamsai ir laukianti, kol po sulamdytu namų stogu įsižiebs nuo judesio įsijungiantis šviestuvas.

Apie penktą Jutas pavakarieniavo picerijoje – niekur kitur provincijoje nebūtų galėjęs pasimėgauti savo mėgstamais Lombardijos pipirais. Nors prieš tai kurį laiką dvejojo, mat buvo susisiekęs su Rudžiu ir pranešęs, kad vakarėlyje pasirodys ne kaip dalyvis, o kaip šokėjas, ir svarstė, ar jo pilvas pernelyg neišsipūs nuo picos, vis tiek užsisakė tai, ko norėjo. Rudžiui viskas tiko, Jutui pasakė, kad džiaugiasi, pagaliau atskleidęs vieną iš daugybės jo talentų, ir nekantraudamas laukia jo pasirodymo. Elegantiškai peiliu į mažus gabalėlius raikydamas picą, Jutas nenutuokė, kad kitą kartą jos užsisakys po septynerių metų. Neįsivaizdavo, kuo baigsis ši naktis, o ir negalvojo – tai tebebuvo jo diena, ryški kaip neoninės raidės picerijos lauko iškaboje. Jutas mėgavosi kiekviena minute, nes laikas buvo virtęs tiek kartų bažnyčioje liestu rožiniu, kurio perlamutrinius karoliukus čiuopdamas savo pirštais melsdavo išganymo visiems mišių dalyviams.

Dabar reikėjo skubėti atgal – name, kurio palėpėje vakar apsigyveno, Jutas turėjo pasirūpinti erotiška vakarėlio atmosfera ir persirengti, o dieninį makiažą pakeisti vakariniu. Padavėja suskaičiavusi Juto paliktus arbatpinigius paslėpė prijuostės kišenėje, nors picerijos taisyklės reikalavo papildomais pinigais dalintis su kolegomis, ir nulydėjo jį akimis: mergina neįtarė, kad dosnusis klientas praėjus keletui valandų įgaus dar kitą pavidalą, kad tiek kūnu, tiek šokiu, o pirmiausia įsižiebusia aistra gyventi dalinsis su nepažįstamaisiais.

Vienas, du, trys, penki, septyni, devyni, vienuolika – Jutas skaičiavo laiptų pakopas, vedančias į palėpę. Jo delnas, įsikibęs į turėklą, nugludintą nežinia kelių dešimtmečių ar net šimtmečių, ant medinio paviršiaus paliko netrukus išnykusią prakaito žymę. Kambario prietemoje pasitikę ant sijų ir palėpės konstrukcijų sukabinti moteriški apdarai Jutui pasirodė gyvi – tarsi ten būtų ne audiniai, ne suknelės, ne sijonai ar palaidinės pūstomis rankovėmis, o šikšnosparniai, bet kurią akimirką pasirengę iškleisti sparnus ir grėsmingu plazdesiu užpildyti visą namą. Pajutęs baimę, jis paliko palėpę, nusprendė sugrįžti vėliau, sudėliojęs paskutinius vakarėlio akcentus. Tačiau prieš dieną, kurią praleido parduotuvėse, Silvija buvo viską padariusi už jį. Beliko įjungti šviesas, dar interneto kavinėje įgytu įpročiu iškedenti pagalvėles ant sofų ir fotelių, patikrinti, ar veikia raudonų lempučių girlianda, uždegti žvakes ir užkurti smilkalų lazdeles, ledukus iš šaldiklio suberti į metalinius kibirus ir panardinti šampano butelius.

Pirmieji svečiai pradėjo rinktis anksčiau, nei buvo numatyta, bet Jutas jų išvengė. Apskritai buvo apsisprendęs nesirodyti tol, kol apačioje neišgirs muzikos – įprastai pirmosiomis valandomis ji buvo garsiausia, o vėliau ją nustelbdavo gerai pažįstamos dejonės, atodūsiai ir aimanos. Turėjo laiko pasiruošti tam, kas iš tiesų įvyks tik kartą gyvenime ir daugiau nesikartos. Nusiprausęs ir šviežiai nusiskutęs, pirmiausia užsisegė raudoną liemenėlę. Tada apsimovė tos pačios spalvos kelnaites. Spėjo pagalvoti, kad nesupranta, kodėl Anastazija, galėdama dėvėti apatinių komplektus, liemenėles ir kelnaites renkasi atsitiktinumo tvarka, tarsi šis ypatingas ritualas jai tebūtų chaotiška, iš stalčiaus traukiama loterija. Apsitempė juodas tinklines pėdkelnes. Žinojo, kad batų visai neavės. Sunkiausia buvo išsirinkti suknelę – visos atrodė įstabios, visos vertos šios nakties pasirodymo. Kiekvieną dar kartą apžiūrėjo, palietė ir pauostė, o tai darydamas įsivaizdavo save gyvenantį vienoje iš daugybės pasakų, kurias prieš miegą skaitydavo Titui. Prisiminė epizodą, pasakojantį apie neturtingą mergelę, kuriai puotos išvakarėse kažkas įteikė riešutą. Perskėlus jį pusiau, iš kevalo išsivyniojo suknelė. Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni – Jutas skaičiavo, keliais judesiais apsirengs. Juodas aksomas, siuvinėtas raudonais žvyneliais. Skeltukas ant kairiosios šlaunies. Ir, žinoma, juodas perukas, o tada – vakarinis makiažas. Tačiau apačioje pasigirdo muzika, ir Jutas turėjo pasiskubinti.

Vienas, du, trys, penki, septyni, devyni, vienuolika – skaičiavo laiptų pakopas žemyn. Dešinėje – vonios kambarys, kairėje – gerai pažįstamos dušinės ir miegamieji, o ten – dar vieni laiptai. Jutas negali atpažinti antrame namo aukšte skambančios dainos, bet pažįsta savo kūną, kaip niekada gerai žino, kokie rankų, klubų, liemens judesiai ir šokio žingsneliai privers visus aikčioti ir stebėtis. Trys, septyni, dešimt, trylika, septyniolika, dvidešimt, dvidešimt du. Dvi neatpažįstamų lyčių porelės jau už širmos, jų kūnai susilieję į išskydusį šešėlį ant baltos pertvaros audeklo. Mintyse Jutas pameta skaičių ir pradeda skaičiuoti iš naujo. Juto akys susiduria su Rudžio žvilgsniu – šiandien jis dirba vietoj jo, todėl gali tik prižiūrėti tvarką, stebėti natūralią vakarėlio eigą ir niekaip jos nekeisti. Iš pirmame namo aukšte įrengtų drabužinių viršun pakyla ir salėje pasirodo du Marilyn Monroe persirengę vyriškiai. Prie sienos stovinti moteris, kurios viršugalvyje mirksi velnio ragus imituojantis neoninis lankelis, peleninėje užgesina tarp pirštų smilkstančią cigaretę, pasilenkia virš muzikinio centro taip, kad visi spėtų pasigrožėti jos kelnaitėmis su juostele, ir perjungia dainą.

„I Wanna Be Loved By You“ visi, net ir Jutas, atpažino iš pirmųjų garsų. Susirinkę svečiai slysčiodami ant vaškuoto parketo susispietė aplink dvi Marilyn Monroe, kurios atliko savo pasirodymą – maždaug minutę šoko nusirenginėdamos, o paskui pradėjo aistringai bučiuotis. Jų standžių gelsvų garbanų perukai nusmuko lengvai, kaip ir dramblio kaulo spalvos suknelės giliomis iškirptėmis. Vyrų kūnai buvo plaukuoti ir raumeningi, o judesiai Jutui pasirodė perdėtai brutalūs – vienas savo porininką stvėrė už galvos, veidą perbraukė visu delnu, taip sudarkydamas makiažą, nutrindamas ryškiai raudoną lūpdažį ir nubraukdamas ikoniškąjį apgamą virš lūpos. Tada parklupdė ant parketo, pražiodino ir savo gyslotą penį sugrūdo jam į burną. Aplink susispietę žiūrovai įsiaudrino, pradėjo nusirenginėti, laižyti ir glamonėti vieni kitus, o porelė salės centre apsikeitė vaidmenimis. Kol Jutas mintyse skaičiavo nuo vieno iki vienuolikos, nuo vienuolikos iki dvidešimt dviejų, nuo dvidešimt dviejų iki vieno, tokiu būdu save drąsindamas pradėti pasirodymą ir nustelbti tai, ką regi, padavėjos sukiojosi aplink, tiesdamos padėklus su švytinčiomis, tarsi iš blizgaus aukso popieriaus iškirptomis šampano taurėmis. Pirmą kartą atsisakė. Tačiau kai pamatė, kaip brutalioji Marilyn Monroe virš veido vyrui krato savo trūkčiojantį padargą, primenantį iš laido išlaisvintą elektros srovę, ir pirsčioja, ketindama jam į burną prišikti, nuo antro padėklo paėmė dvi taures ir tuoj pat susivertė. Apsvaigimas buvo žaibiškas, kaip ir skystų išmatų pliūpsnis antrajai Monroe ant akių, skuostų, viršutinės lūpos su nutrintu apgamu. Jutas stebėjo Rudį, kuris net neketino išsinerti iš apsauginio vaidmens ir nutraukti purvina tvarto scena virstančio vakarėlio. Priešingai, Rudis visa tai stebėjo su tokiu pasitenkinimu, kad Jutas suprato, ką šis turėjo omenyje, sakydamas, kad purvą ilgainiui prisijaukino. Kai žmonės ant parketo pradėjo slysčioti ne vien dėl vaško, bet ir dėl išmatų bei sėklos sluoksnio, Jutas tarpduryje pamatė Anastaziją. Tačiau jau buvo pasiruošęs tam, kas įvyks vos kartą gyvenime, todėl ryžtingai priėjo prie muzikinio centro, keliskart paspaudė mygtuką forward ir, sulaukęs savo šokiui tinkamos dainos, pagarsinęs ją iki begalybės, pradėjo iš lėto suktis apie savo ašį. Čia buvo jo liemuo – išraiškingas ir lieknas. Čia pleveno raudonais žvyneliais išsiuvinėtos juodo aksomo klostės, kai Jutas pirštais keliavo tinklinėmis pėdkelnėmis ir lėtai kėlė suknelę ties šlaunų viduriu. Čia buvo jo pirštai ir jų pagalvėlės, tiek kartų keliavusios penkiasdešimčia perlamutrinių rožinio karoliukų. Čia buvo Jutas, kurio tikrasis gyvenimas turėjo tik prasidėti.

Tačiau čia buvo ir antroji Marilyn Monroe – dar nepatenkinusi savo grobuoniško alkio. Tokia pat brutali ir negailestinga kaip jos antrininkė, tik nubrauktu makiažu. Dabar ji stveria Jutą į glėbį, apdovanodama seilėtu bučiniu. Jutas bando išsisukti, švelniai pakštelėdamas jai į skruostą. Vis dėlto Marilyn Monroe iš tiesų yra selfish, impatient and a little insecure, nes netgi mūvi prezervatyvą – ne bet kokį, o dygliuotą, tarsi tai jos pasirinktai aukai galėtų suteikti didesnį malonumą. Marilyn Monroe Jutą suima už kaulėtos alkūnės ir nusitempia ant dirbtine oda aptrauktos sofos.  Jutas atsisėda, pasitaiso suknelę, patikrina, ar vis dar laikosi jo perukas, nes tai tebėra jo naktis, o karietą paversti moliūgu dar ne laikas. Tačiau Marilyn Monroe nenusiteikusi jaukiam pasisėdėjimui, ji pasiruošusi atakai. Todėl dabar, Anastazijos ir Rudžio akivaizdoje, Jutą permeta per sofos atlošą ir pakelia jo suknelę. Vis dar apsvaigęs nuo dviejų šampano taurių, kaip pusiau perskeltas graikinis riešutas sūnui skaitytoje pasakoje apie princesę, Jutas dabar sugeba tik skaičiuoti. Tačiau šįkart skaičiuoja ne nuo vieno iki vienuolikos, ne nuo vienuolikos iki dvidešimt dviejų, bet iki penkiasdešimties, įsivaizduodamas, kad pirštais, įsirėžusiais į sofos atlošą, čiuopia perlamutrinius rožinio karoliukus. Tačiau penkiasdešimties neprireikia. Marilyn Monroe kapituliuoja ketvirtajame rožinio slėpinyje. Atsainiai pabučiuoja Jutą ir garsiai sušunka krikštas, o šis neabejoja, kad sūnui būtinai papasakos, kas yra pederastai ir kaip jų saugotis.

Nuo sofos pakilęs Jutas išgėrė dar vieną taurę šampano. Aplink jį įkaitę kūnai lankstėsi tiek lėktuvėliais, tiek gervėmis, o jis tebesėdėjo ant sofos. Girdėjo, kaip Anastazija smailianosiais aukštakulniais atkaukši iki sofos, kaip klesteli šalia. Girdėjo, kad yra velnio išpera. Matė, kaip jos lūpos susideda į netaisyklingą stačiakampį, tariant ištęstą pyzdink. Tačiau vakarėliui paruošta salė pradėjo skysti, jos kontūrai tapo neapibrėžti ir migloti, tarsi Jutas visa būtų išsigalvojęs. Nerangiai atsistojo, pasitaisė peruką, akimis bandė pagauti Rudžio žvilgsnį, tačiau jo jau nebuvo. Sofos ir stalai, rudomis dulkėmis virstančios smilkalų lazdelės ir nuvarvėjęs žvakių vaškas, neskoninga muzika, tebemirksintys velnio ragai ant merginos pakaušio ir tebetvyrantis išmatų tvaikas – visa Jutui atrodė kaip beprasmė dekoracija, skirta užpildyti tuštumą, kurią jautė, apsigyvenęs kažkur tarpe tarp vyro ir moters kūno.

Jutas atvėrė miegamojo duris ir krito ant pirmos pasitaikiusios lovos. Be jo, čia daugiau nieko nebuvo. Prieš miegą prisiminė Oskarą, dėl kurio poelgio iškvietė policiją ir atgaivino ryšius su Rudžiu. Pagalvojo, kad interneto kavinė ir vakarėliai jo name yra tas pats, o tada sukalbėjo maldą ir užmigo. Tačiau ir kitą rytą viskas tebebuvo dekoracija. Šalia jo gulėjo Anastazija, vis dar girtos Marilyn Monroe iškamšos. Vyrai, kurių pasididžiavimai šiąnakt sutilpo į neįtikėtinai siauras ertmes – ausis, šnerves, tarpušlaunius ar net kaktos raukšles. Ir laukinės aistros pritvinkę žmonės neįgaliųjų vežimėliuose. Jutas jautė pagirias, tačiau jau girdėjo bažnyčios varpus. Žinojo, kur eis, kaip atsiklaups, ką pasakys kunigui klausykloje. Vis dar delsė, o be reikalo – ir Rudis gulėjo vienoje iš daugybės sustumtų lovų milžiniškame miegamajame. Kai Jutas palėpėje avėsi batus, jis priėjo ir mėgino pateisinti tai, kas vakar įvyko:

– Vyrai šiek tiek pasilinksmino, gal nieko tokio, ką?

– Nieko, bet man reikia eiti, – atsakė Jutas, užsirišdamas batus.

– Kur tu eisi taip apsipazorinęs, Ašaka?

Jutas nieko nenorėjo girdėti. Nenorėjo ir atsakyti. Nenorėjo, kad Rudis žinotų, jog jis eis į bažnyčią, kurios sekmadieniniai varpai jau skelbė devintą ryto. Tačiau šis neatlyžo. Priminė apie jų susitarimą – niekas negali sužinoti, ką du kartus per savaitę mato tik šio namo sienos. Prie manipuliacijų Jutas buvo pripratęs, bet šantažas jam buvo dar nepatirtas dalykas. Todėl kai Rudis pradėjo grasinti susidorosiąs su kiekvienu, nesilaikančiu nors ir neoficialios, bet vis dėlto sutarties punktų, Jutui beliko prisiekti tuo, kas brangiausia: verčiau mirs, nei kam nors skųsis dėl to, kas šiąnakt įvyko. Brangiausia Jutui buvo šeima, todėl būtent ja ir prisiekė, o tada, apsivilkęs baltą kostiumėlį, kurio sijonas siekė blauzdas, užsimaukšlinęs ilgų gelsvų plaukų peruką, mineraline pudra keliais šepetėlio judesiais padengęs veidą ir dalykiškai paspaudęs ranką Rudžiui, išėjo.

Jutas nežinojo, kad Rudis jį seks. Apskritai priesaika jam buvo šventas dalykas. Todėl net jei ir nujautė, kad vedybinį gyvenimą teks pamiršti, savo žodžio ketino laikytis. Prisiekti šeima Jutui reiškė ją apsaugoti – neteršti jos vardo, neleisti, kad paskalos ant Anastazijos ar Tito pečių būtų lipdomos kaip plaukuotosios Pastranos nuotraukos prie Rudžio namo sienų, kurdamos tamsų miesto mitą apie išsigimėlės ir padoraus vyro sūnų, gyvenantį nuodėmės paženklintame pastate. Tiesa, pakeliui į bažnyčią Jutas spėjo pagalvoti ir apie tai, kad gyventojai teisūs – jei Rudis ir nebuvo nusipelnęs patyčių dėl savo tamsaus gymio ar fakto, kad mama jų šeimą paliko taip anksti, jog jis net nežinojo, kaip ji atrodė, namas, nors ir netęsė, tai bent jau pradėjo kurti gyvulišką tradiciją. Tačiau tvirtai nusprendė, kad Rudžiui duoto žodžio laikysis – sukaups jėgas ir tylės, po išpažinties šią naktį pamirš apskritai, kaip pavasarį spintose ant pakabų kabindami žieminius paltus jų kišenėse pamirštame žvangančias monetas, kurias netikėtai prisimename tik vėl atžliaugus rudeniui, kai jas, tarsi iš popieriaus ištrūkusius vėsinančius mėtinius saldainius, užčiuopiame kišenėse, sušildome tarp pirštų ir norime kuo greičiau nusiplauti nuo jų likusį lipnumo pojūtį.

Bažnyčioje Jutą pasitiko šiltas ir sausas miros bei spragsinčių degtukų kvapas. Prie klausyklos buvo nusidriekusi eilė, tarsi marmurinį šventyklos kūną su išsiplėtusiomis venomis ant rankų būtų puošusi juoda vinguriuojančios gyvatės tatuiruotė, todėl jis prisėdo ant medinio suolo ir stebėjo aplinkinius. Prie žėrinčiomis segėmis, mažyčiais veidrodėliais, pakabučiais ir gėlių žiedais nusegioto Marijos altoriaus vieną po kitos arbatines žvakes degiojančias mergaites. Žiūrėjo į žmones, klūpinčius priešais Jėzaus paveikslą. Į šeimas, kurioms sekmadieninės mišios tebuvo įžanga į būsimas dienos pramogas. Galbūt prariję komunijos paplotėlius ir sulaukę kunigo palaiminimo jie keliaus į piceriją, kur užsisakys mėgstamiausią šeimyninę picą. Vyras norės mažo bokalo pilsnerio, bet žmona sakys, kad dar per anksti, todėl pora ras kompromisą ir išgers po taurę baltojo vyno. Mama vaikų klaus, ar jie specialiai ant picos varo tiek kečupo, nors gerai žino, kad ją tai erzina. Po pietų šeima užsuks į miesto muziejų. Maždaug penkiasdešimties metų kasininkė paklaus, kiek vaikams metų, tačiau šie jau bus įpratę meluoti ir atsakys, kad vis dar šešeri, todėl juos įleis nemokamai. Šeima apžiūrinės laikui nepavaldžių kaulų ir kaukolių, žemėlapių ir lėkščių paauksuotais kraštais parodą, nušviestą ryškių kaitrinių lempų, o tada antrame muziejaus aukšte ras Saverijaus lateksinių suknelių kolekciją. Vaikams patiks netikėti suknelių siluetai ir prie manekenų veidų prilipusios juodos kaukės, jie klausinės mamos, kodėl ši tokių rūbų neturi, o tėtis santūriai šypsosis ir tylės, suokalbiškai žvelgdamas į žmoną, o iš tiesų įsivaizduos, kaip jos kūnas atrodytų negailestingai aptemptas latekso. Galbūt paskui šeima keliaus namo, tačiau pakeliui bus suvilioti nuolaidas skelbiančių iškabų ir užsuks į drabužių parduotuvę. Žmona matuosis rūbus ir nervinsis, kad visos suknelės storina, o vyras su vaikais kantriai lauks, kol ji išnirs iš persirengimo kambario. Vyras jau žinos, kad nevalia siūlyti didesnio palaidinės dydžio, nes taip tik patvirtintų pasikeitusias žmonos apimtis, todėl pasakys, jog ji išsirinko netikusį modelį – turbūt parduotuvė dėl to ir paskelbė išpardavimą – tokių skudurų kitaip niekas nepirktų. Žmona jam pritars ir nurims, vis tiek nusipirks kažką neutralaus, bet ką, kas neverstų galvoti apie kūno linijas – šalikėlį, diržą su daugybe skylučių ar dirbtinio sidabro auskarus, o tada šeima išeis gyventi savo paprasto, nuspėjamo, bet jaukaus ir mažo gyvenimo. Išmaudys vaikus vonioje prieš naują savaitę mokykloje, suguldys dviaukštėje lovoje, prietemoje prieš miegą paskaitys pasaką, o šiems sumigus svetainėje perskels stiklinį vyno riešutą, iš kurio barškėdami iškris šildantys vasaros atostogų prisiminimai ir geresnio gyvenimo planai, tarsi dabartinės idilės būtų maža.

Juoda gyvatės tatuiruotė pasirodė buvusi laikina ir greit nusitrynė. Dabar šventyklos kūnas išsiplėtė, marmurinė jos ranka išsitiesė, ir eilė prie klausyklos išsisklaidė kartu su Juto mintimis. Jis ryžtingai pakilo nuo suolo. Jautė, kaip maudžia kūną, tarsi būtų šokęs visą naktį. Ypač skaudėjo toje vietoje, kurios jis nenorėjo įvardinti net mintyse. Sėdmenys, užpakalis, subinė, šikna, anusas ar išangė? Kaip viską tiksliai, bet nepernelyg vulgariai papasakoti kunigui? Ir kuri nuodėmė didesnė: persirenginėjimas moterimi ar neištikimybė žmonai su vyru, net jei manimi buvo pasinaudota? – svarstė Jutas, nenumaldomai artėdamas prie klausyklos. Kunigas, sėdintis už metalinės pertvaros, buvo plačių pečių ir toks senas, kad beveik sutrešęs kaip nukirsti pasmerkto šimtamečio medžio kamienas. Jo balsas traškėjo lyg perpus laužomos šakos, o iš burnos sklindantis kvapas priminė dumbliais apaugusį gelsva susisluoksniavusių žiedadulkių plėvele apsitraukusio ežero krantą. Krantas tai artėjo, lyg bet kada galėtų įtraukti ir praryti, tai vėl tolo, o Jutas tam vandens paviršiui šnibždėjo savo nuodėmes. Tiesa ta, kad kunigas ne iš karto suprato, jog išpažintį už pertvaros atlieka ne moteris, o vyras, ir Jutą pertraukęs pasakė, kad santuokinis gyvenimas pilnas nesusipratimų – nieko baisaus, jei vyras šįkart pataikė ne į tą angą. Jutas pradėjo viską pasakoti iš naujo. Kalbėjo apie slaptus vakarėlius ir purvą, apie įkyrias mintis, kylančias besimylint su žmona. Papasakojo apie persirenginėjimus, net atsistojo ir apsisuko apie savo ašį, demonstruodamas baltą kostiumėlį. Sijono klostės ant jo ilgų kojų gulė dailiai, tarsi tai būtų nebe kasdienybei, o kino filmui priklausantis kadras. Tik tada dvasininkas viską suprato, tarsi jo sumedėjusį kūną kažkas būtų privertęs išsitiesti, o žvilgsnį nukreipti viršun. Kai Jutas ir vėl atsiklaupė, kunigas prisipažino, kad nežino, ar gali suteikti išrišimą ir atleisti tokią nuodėmę: jis turįs pagalvoti, o gal netgi pasitarti su kitais dvasininkais. Vis dėlto iš pradžių derėtų sukalbėti bent dešimt „Tėve mūsų“. Kunigas pažadėjo melstis už jo sielos išganymą, o Jutui nurodė kasdien atgailauti ir sekmadieniais nepraleisti pamaldų. Žinoma, ir padoriai rengtis, nes Dievas jį sukūrė ne moterimi, o vyru. Tačiau išpažinties laikas baigėsi nuskambėjus bažnytiniams varpams. Buvo dešimta ryto, ir mišios turėjo netrukus prasidėti. Jutas iškart nudrožė prie gailestingosios Marijos altoriaus, atsiklaupęs sukalbėjo tiek maldų, kiek dvasios tėvas buvo nurodęs, o tada grįžo prie nutrinto suolo. Rudis sekė Jutą akimis, stebėjo kiekvieną krustelėjimą, tarsi šis bet kada galėtų pasprukti ir visam pasauliui papasakoti, į kokią velniavą buvo įsipainiojęs. Atsisėdo per keturis suolus nuo jo ir laukė mišių pabaigos, viską dar iš anksto suplanavęs vieninteliu skambučiu saviškiams.

Jutas, sulaukęs gana migloto, bet vis dėlto išrišimo, visų mišių metu klūpėjo – ir dėl slėgusio nuodėmių svorio, ir dėl skausmo sėdmenų srityje. Įsivaizdavo save už altoriaus. Prisiminė atlaidus su karštyje sulimpančiais cukriniais saldainiais, įpakuotais rožiniuose ir žaliuose popierėliuose. Žinojo, kad kunigui per pamokslą pasakius, jog Dievas yra visur, už pravirų langinių ir spalvoto stiklo vitražų pasigirs paukščių čiulbesys. Žinojo, kad dvasininkas ir vėl pakvies klausytis Dievo žodžio, skaitomo iš Biblijos apspurusiais kampučiais. Tačiau nenutuoks, kad, dar neįpusėjus pamokslui, pakils nuo medinio klaupto, šlubčiodamas ir siūbuodamas klubais, dengiamais balto sijono klosčių, prieis prie pagrindinio bažnyčios altoriaus, priešais kurį tiek kartų meldėsi, ir suriks:

– Tėve, pasakyk, kad šėtonas taip pat yra visur. Stabus šlovinančiose dainose, pasaulio nuodėmėse. Šėtoną rasi kiekvienuose sugriautuose namuose ir šeimose. Gera žinoti, kad Dievas yra ir kad pakanka klausytis jo nurodymų. Bet jei yra nesibaigiantis rojus, yra ir nesibaigiantis pragaras. Amžina bausmės vieta, kurioje dauguma mūsų vėl susitiksim.

Tai išsakęs Jutas pajus, kad po jo kojomis iš tiesų plyti visas pasaulis. Išgirs, kaip traška į keturias dalis laužoma Ostija. Įsivaizduos aplink įsižiebiančias liktarnas. Žinos, kad už bažnyčios sienų atsiveria dangus su jame įsirėžusiu kryžiumi. Ne kartą sutvirtintas, bet vis tiek pakrypęs į kairę arba dešinę – priklausys nuo šventovės pusės, kurioje stovėsi. Jutas stovės dešinėje. Rudis pakils nuo suolo ir jį išsives. Niekas neprieštaraus Juto riešus kaustant antrankiams, nes Rudis dėvės pareigūno uniformą. Bažnyčios kieme Jutas nieko neklausinės, nors ir nežinos, kad už dešimties minučių sėdės automobilyje tamsintais langais. Rudis jam leis pasirinkti – lieki čia ir elgiesi kaip vyras arba toliau vaidini cirke, bet gyveni pas Urvinius. Tačiau Jutas jo žodžių nebegirdės. Nematys ir jo rankų, laikančių Anastazijos perduotą apyrankę su dūminio kvarco akutėmis. Jų suodžių spalvos rainelės bus juodos. Kaip ir septyneri metai, praleisti prie Milos upės su kriokliu, dirbtinio kalno ir apleisto futbolo stadiono.

Viskas ir vėl tapo beprasme dekoracija. Eglutės formos „Wunder-Baum“ oro gaiviklis išpučia salsvą sakų, vanilės ir pušų aromatą. Karštas sintetinis vėjas. Jutas įsivaizduoja, kad sėdi ne ant galinės automobilio sėdynės, bet tamsžaliame miške. Lapuočiai septyneriems metams jį apsiveja savo begalinėmis rankomis, įstrižai kirptais rusvais plaukais ir nepaleidžia tol, kol mes nebesame vaikai, po didžiąja kiemo kriauše žaidžiantys suaugusiuosius.

 

 

Besiendershuis, 2022 m. lapkritis