Bostono teatras. „Columbinus“
Mes vis dar laukiame.
Bostone, Huntingtono gatvėje, yra teatras. Prieš konservatoriją, kur gatvių šviesos ir klasika atsispindi studentų veiduose. Ten prie Bostono Symphony Hall raudonų plytų pastato juda gyvybė ir jaunystė, sukasi amžinos minties ratas, tiesių linijų prasmės, neuždengtos rūku ir ūkana, kurių pasaulyje pasigedau. Atgaiva, kai čia gyvenau, grįžta nė diena nepasenusi, – praeitis ir amžinybė yra čia, dabar.
Tragedija suskilusi, trūksta jungčių. Kolumbaino mokyklos tragedija, 1999 metai, trylika nušautų. Ryte jie panašūs, miega, nutildo žadintuvą. Jie rengiasi, patikrina vienas kito drabužius. Jie regi save teigiamais žmonėmis, besiskiriančiais nuo kitų, jie trokšta turėti draugų. Ericas ir Dylanas – naujokai mokykloje. Dylano tėvas – kariškis, keliauja iš vienos vietos į kitą. Dylanas taps jūrų pėstininku, jis ūmus, geria antidepresantus. Klausosi „Rammsteino“. Miegantys jie panašūs, atsibudę panašūs. Nesaugūs, nepasitikintys savimi, kritiški bendraklasiams, ne sau.
Dylanas mokykloje skaito rašinį: tamsioje alėjoje naktis, praeivis, šešėlis. Praeivis praeivį nužudo. Mokytoja pagiria „Siri“ balsu: „Talentingai parinktos, tikslios detalės. Bendraklasiai, analizuokite.“ Jie atmeta autsaiderį, jie atmeta rašinį, jie atmeta. Kodėl? Nepatinka. Kodėl? Nežinau – toks pasirinkimas. Dylanas nepatinka, rašinys nepatinka, toks jų buvimas – taip vertina autoritetai. Sportininkas, jaunas, aukštas, stiprus – taip vertina anonimas. Anonimas pats sau atrodo galingas. Jie visi neišgirsti, jie nenori būti išgirsti, jie vieni, jiems tai nepakeliama.
Du vaikinai tampa draugais, apiplėšia corner shop – juos pagauna, tardo, ieško išorinių priežasčių. Tardytojų klausimai juokingi, priežastys nematomos, jos gilios. Tai esminis pasirinkimas, tas – padarytas anksčiau, dar prieš gėrį ir blogį.
Dylanas rengia planą, gamina bombas, ruošia ginklus. Jie filmuoja savo pareiškimus, jie klauso „Rammsteino“. Kas po to? – klausia Ericas. Po to bus tuščia, po to mes negyvi. Nieko nėra, tuščia? – Ericas abejoja, Ericas nesutinka. Dylanas paliepia – išeik. Ericas išeina – fotokamerą palieki! Ericas grįžta – tu mane palieki. Ne, Ericas nepalieka, jis negali būti vienas, vieno jo nėra. Dylanas aiškino: pradėjus nebus jokių minčių, tik veiksmas – lengva. Pradėjus žingsnio atgal grįžti nėra. Dylanas – vedanti aiški neabejojanti linija, jis visuomet pasirinkęs. Ericas švelnus, tikėjęs rasti gyvenimą ir meilę, Ericas sutinka. Du vaikinai juodais lietpalčiais, juodais akiniais, su šautuvais – neatskiriami, panašūs.
Jie nušovė vienuolika niekuo dėtų – tuos, kurie buvo kaip daiktai. Paleido draugą, paleido skriaudiką, kuris verkdamas prašė pasigailėti. Su kitais buvo lengva, jie kaip daiktai – nepažįstami, svetimi. Krikščionę, kuri šaukėsi Dievo, ne jų, jie nušovė lengvai. Ji norėjo eiti su Ericu į prom, būti pora, neišleido tėvai. Jie viską užmiršo, jie buvo akli.
Motinos meilė amžina, jai vaikas lieka vaiku, kas bebūtų. Dylano motina suprato: meilė ne visuomet išgelbsti, ji suprato – Dylanas jos nemylėjo, antraip nebūtų taip pasielgęs.
Tėvai laukia savo vaikų – autobusai atveža, – jie laukia gyvų vaikų, jie netiki, kad vaikas žuvęs, jie netiki, kad vaikas – žudikas. Tas laukimas suartino amžiams. Ar dar bus autobusas? Policininkas patylėjęs atsako: „Dar vienas bus.“ Jie vis dar laukia paskutinio autobuso. Kiti laimingi, sulaukę vaikų, – laime pasidalijama, nelaimė nedaloma, nematoma, ji retai priima kitus. Žmonės nelaimei akli.
Praradę paženklinti žyme amžinai. Emocijos sukelia cirką. Pastatė penkiolika kryžių, visiems, ir Ericui su Dylanu, – naktį du kryžius nuvertė. Pasodino penkiolika medžių – du medžius nupjovė. Juos lydėjo tūkstančiai, tokia darna ir ramybė bendruomenėje. Bendruomenė tapo gyva. Dylaną lydėjo gal dešimt, nė vieno draugo, tėvas pasakė: jo veidas toks ramus, nė ženklo agresijos (Dylano nepriėmė į jūrų pėstininkus – tie negeria piliulių). Tėvas paaukojo Dylaną Dievui.
Kas paskui? Gyvenimas turi eiti. Užmiršti, kas atsitiko, užmiršti aukas, užmiršti jų artimuosius. Jei nė ženklo neliks, to kaip nebūta. Galima nekalbėti, galima persakyti kitaip, išdėstyti savo istoriją, apeiti silpniausią – tai kaip antras nužudymas. Šį kartą – paties įvykio.
Kaip galima mokytis, džiaugtis tokioje vietoje tarsi niekur nieko? Ar noras būti geriausia mokykla leidžia išbraukti iš atminties tai, kas atsitiko? Direktorius lieka porai metų – neatsistatydino: jis visrakčiu atrakino bibliotekos duris, paslėpė vaikus. Erico draugas gyvena su kalte: jis vienintelis galėjo nujausti ir sustabdyti, Ericas pasakė: eik iš čia. Jis išėjo, liko gyvas – jo brolis pasiliko mokykloje. Penkis kartus peršautas, jis liko gyvas. Jis klausia – kodėl? Jis sako: kiti buvo geresni. Jų laukė naujas gyvenimas, mokslas, viltys, ne paauglystės košmarai.
Tėvai pastatė paminklą – reikėjo surinkti milijoną, rinko aktyviai, rinkimas priminė kiekvienam sąžinę, geriau paaukoti daugiau, nei susidurti su savo sąžine, gyventi su ja kiekvieną dieną. Kiek žmonių negyvena su savo sąžine kas dieną, sėdi už stalo, kiek žmonių drįsta gyventi, pasidalinti likimu su auka, pasidalinti praradimu, ne laime – ji tokia užkrečiama, ne agresija – tokia pat užkrečiama – abi jos skatina veiksmą, būti aktyvistu. Kai pasirinkimas priimtas, toliau bus einama iki galo – toliau aiški pabaiga. Būti aktyvistu lengva, stipru, įžūlu.
Susitikti save ten, kur gyvena žmogus, gyvas ir todėl toks pažeidžiamas, įmanoma, bet sunku. Ten nėra durų, ten kartais atsiduriama. Pasirinkimas, apsisprendimas, nuomonės brutalūs – jie sunaikina gyvą žmogų. Jie – finalas, už kurio tuščia. Netekimu nesidalijama. Nori užmiršti, užmiršta prieš naują agresiją.
Kas kaltas? Galime kaltinti visuomenę, išorę, ką tik nori. Biblinėje istorijoje aiškiai pasakyta – kaltas Kainas, niekas kitas. Priežastys glūdi jo širdyje. Priežastis glūdi visų širdyje. Tėvai pastatė paminklą, buvo didžiulė taikos šventė, 2007-aisiais Virdžinijoje nauji šūviai – žuvo trisdešimt studentų.
Šūviai aidi kas dieną. Į pasimatymą su sąžine eina vieni, į jį neina minios. Kartais aukos būna mažuma, apie jas nekalbama, agresoriui statomi paminklai. Metalinis „Rammsteinas“ apsuptas pasekėjų – konvulsiniame emocijų gaivalo veiksmo judesy aukos paliktos vienos. Jie padarė pasirinkimą širdy – ten priežastis. Po to bus tik nevaldomas veiksmas, adrenalinas, tik finalas, pabaiga. Jie tai vadina „tiesos ieškojimu“.
