MIKOŁAJ GLIŃSKI

„Sušaudytasis atgimimas“: knyga, išgelbėjusi ukrainiečių literatūrą nuo sovietinės užmaršties

 

Mikołajus Glińskis studijavo Varšuvos universiteto Lenkų kultūros institute ir Klasikinės filologijos institute, taip pat – Humboldtų universitete Berlyne. Adomo Mickevičiaus instituto internetinėje svetainėje Culture.pl rašo apie literatūrą, istoriją ir kalbą (ne tik lenkų). Glińskio straipsnis apie ukrainiečių literatūrai ir kultūrai itin svarbią antologiją „Sušaudytasis atgimimas“ (Розстріляне відродження) lenkų ir anglų kalbomis buvo paskelbtas š. m. kovo 3 d.

 

 

1959 m. lenkų leidykla Prancūzijoje išleido ukrainiečių eilėraščių ir prozos knygą. Vargu ar įmanoma pervertinti jos reikšmę Europos kultūrai ir ateičiai. Ši knyga, kaip ją apibūdino vienas sovietų kritikas (bandydamas pasityčioti), buvo „sudaryta Niujorke, spaudai parengta Paryžiuje, o išleista Miunchene“, o tai net ir šiandien atrodo nuostabus logistinis pasiekimas.

Ją skaitė ne tik ukrainiečių diaspora Vakaruose, bet ir inteligentija Sovietų Ukrainos, į kurią knyga buvo gabenama nelegaliai – „kišeniniu tiražu“, o paskui keliaudavo iš rankų į rankas. Šis išraiškingas lenkų ir ukrainiečių kultūrinio bendradarbiavimo pavyzdys peržengė šalių ir režimų ribas, taip pat ir įsišaknijusius nacionalinius prietarus bei stereotipus. Šis literatūrinis reiškinys – tai Jurijaus Lavrinenkos ir Jerzy Giedroyco sudarytas „Sušaudytasis atgimimas“, ir šiame straipsnyje prisiminsime tuos ukrainiečių rašytojus, kuriuos Stalinas bandė ištrinti iš literatūros istorijos ir kurių kūrybą išgelbėjo ši antologija.

 

Ukrainietiškas leidinys Mezon Lafite

 

Šio išskirtinio leidinio idėja 1957 m. rudenį gimė Jerzy Giedroycui, Paryžiuje įsikūrusio lenkų emigrantų žurnalo „Kultura“ vyriausiajam redaktoriui. Tuo metu „Kultura“, kurią Giedroycas drauge su artimiausiais bendradarbiais (tarp kurių buvo ir Józefas Czapskis bei Zofia Hertz) redagavo Paryžiaus priemiestyje Mezon Lafite, ėjo jau daugiau nei dešimtmetį. Tarp daugelio žurnalo tikslų ir uždavinių, kuriuos Giedroycas kėlė beveik nuo pat pradžių, buvo remti ukrainiečių (kaip ir baltarusių bei lietuvių, kitų dviejų sovietų orbitoje atsidūrusių Lenkijos kaimynių) pastangas kelti savo bylą platesnėje tarptautinėje arenoje, taip pat – rengti dirvą būsimam Lenkijos ir Ukrainos susitaikymui. Būtent šiuo tikslu „Kulturos“ puslapiuose buvo publikuoti Józefo Łobodowskio („Prieš praeities vaiduoklius“), Bohdano Osadčuko („Ukrainos kronika“) ir Juliuszo Mieroszewskio straipsniai. Tačiau šį kartą sumanymas buvo kur kas ambicingesnis ir prieštaringesnis: juk lenkų kultūros žurnalas apsiimtų leisti visais atžvilgiais novatorišką, tyrimų reikalaujantį ukrainietišką akademinį leidinį.

Giedroyco antologijos idėjos šaknys siejosi su vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu po Stalino mirties ir su 1956 m. politiniais įvykiais, kurie kai kuriose Rytų bloko šalyse lėmė sąlygišką vidaus politikos liberalizavimą. Šis palaisvėjimas buvo ypač juntamas komunistinėje Lenkijoje, kur po 1956 m. Poznanės darbininkų sukilimo (Poznanės birželio) ir Spalio politinio lūžio (Lenkijos Spalio) buvo pakeista politinė vadovybė, paleisti politiniai kaliniai, atsisakyta socialistinio realizmo, daugelį metų (Lenkijoje nuo 1949 m.) privalomo meninės kūrybos metodo. Giedroycas buvo įsitikinęs, kad kelią į Lenkijos Spalio politinius pokyčius nutiesė knygos ir straipsniai, tarp jų ir publikuotieji „Kulturoje“, į šalį įvežamoje kontrabanda. Panašaus efekto jis tikėjosi ateityje ir Ukrainoje.

Būtent tokiomis – atšilimo laisvėjimo kurstomų vilčių – aplinkybėmis Giedroycas sumanė išleisti vad. Tautinio atgimimo laikotarpio po Pirmojo pasaulinio karo ukrainiečių literatūros antologiją. Jis norėjo vėl iškelti viešumon turtingą ir įvairialypį palikimą ukrainiečių rašytojų, kurie XX a. 3 deš. aktyviai reiškėsi Sovietų Ukrainoje, bet kurių gyvenimus brutaliai nutraukė 4 deš. stalinistiniai valymai, o jų neortodoksinė kūryba pastaruosius porą dešimtmečių buvo ištrinta iš oficialios sovietinės ukrainiečių literatūros istorijos.

Tačiau ši Giedroyco idėja palaikymo anaiptol nesulaukia. Net artimiausi bendražygiai nemato didelės prasmės leisti antologiją (Konstanty Jeleńskis perspėjo, jog tai būtų „skandalas ir nešlovė“ ir tik „suerzintų sovietus“). Giedroycas suvokia ir tai, kad reikia skubėti, nes, kaip rašo viename laiške, „politinė situacija nuolat svyruoja, todėl šiandien sunku nuspėti, kiek ilgai truks šis santykinio liberalizavimo laikotarpis“.

 

Jurijus Lavrinenka ir archeologo jausmas

 

Giedroycas nusprendė susisiekti su Jurijumi Lavrinenka (1905–1987), Jungtinėse Valstijose gyvenančiu ukrainiečių rašytoju disidentu. Daugeliu atžvilgių tai buvo idealus pasirinkimas. Lavrinenka priklausė tai pačiai kartai ir aplinkai, kuri turėjo sudaryti knygos pagrindą. Jis gimė 1905 m. Kyjivo srityje, 3 deš. studijavo Charkivo universitete, iš jo 1929 m. buvo pašalintas už provakarietiškas pažiūras. Susidūręs su kliūtimis įsidarbinti, jis buvo nuteistas 3,5 metų kalėti gulage Arktyje, Taimyro pusiasalyje. Galiausiai 1942 m. jam pavyko pabėgti į Austriją, o paskui – į JAV. Atrodė, kad Lavrinenka idealiai tiko antologijos redaktoriaus ir sudarytojo vaidmeniui. Tačiau būta kitokių sunkumų.

Giedroycas nustatė du pagrindinius antologijos kriterijus: į ją turėjo būti įtraukti tik Sovietų Sąjungoje išspausdinti sovietinių ukrainiečių autorių kūriniai, o tai iš esmės reiškė, jog bus apeiti išeivijos autoriai. Antra, į antologiją turėjo patekti tik tie kūriniai, kurie tuo metu buvo draudžiami SSRS. Nustatyti atrankos metai – 1917–1933 m., laikotarpis, apimantis pradinį ukrainiečių nacionalinės kultūros suklestėjimą (sovietams vykdant vad. „korenizacijos“ [SSRS tautų nacionalumo stiprinimo – „įšakninimo“] politiką), vėliau jį nutraukė ryškūs politinio kurso pokyčiai ir prasidėjusios plataus masto represijos sunaikino ištisą ukrainiečių literatūrinę bendruomenę.

Tik kibęs į darbą JAV bibliotekose Lavrinenka supranta, kokia nelengva užduotis prislėgė jo pečius. „Visa, kas tinka šiai antologijai, jau nugrimzdę užmaršties karalijon“, – rašo jis Giedroycui. Jis sielojasi, kad spausdintinė medžiaga „sunaikinta, prarasta, paslėpta ar [kitaip] neprieinama“, ir baiminasi, kad dėl medžiagos trūkumo galįs „pririnkti antrarūšių kūrinių ir neįtraukti geriausiųjų“. Užduotis atrodo neįveikiama: „Čia reikia turėti archeologo jausmą. Be galo keista, turint omeny, jog kalbame apie tokius nesenus laikus. Štai kaip buvome sunaikinti!“

Kitame laiške „Kulturos“ vyriausiajam redaktoriui jis rašo:

 

Šiuolaikinės Ukrainos istorijos (1917–1957) dokumentacija yra siaubinga, kai kurie dalykai, net patys svarbiausieji, tiesiog lieka nežinomi. Baisiausia ne tai, kad tų dokumentų nėra kur gauti, bet ir tai, kad nėra kur jų ieškoti. Leidinių, kurie kažkada buvo prieinami, nebėra.

 

Lavrinenkos tiriamasis darbas ir jo rezultatas – išleistoji antologija – didele dalimi lėmė tai, kad šiandien kai kas iš tų „svarbiausiųjų dalykų“ yra žinoma. O svarbiausia, kad ukrainiečių skaitytojai žino, kur jų ieškoti ir – kur rasti.

 

Kaip parengti uždraustą antologiją

 

Lavrinenka antologiją suskirstė į keturis skyrius: poezija, proza, dramos ir esė. Į ją įtraukti tekstai, kuriuos komunistinė valdžia stengėsi ištrinti iš literatūros istorijos, parašyti iškiliausių tarpukario Sovietų Ukrainos rašytojų, tokių kaip Mychaila Boičukas, Mykola Chvyliovas, Vasylis Čečvianskis, Mychaila Draj-Chmara, Myroslavas Irčanas, Mychaila Johansenas, Mykola Kulišas, Lesis Kurbasas, Teodosijus Osmačka, Valerijanas Pidmohylnas, Jevhenas Plužnykas, Maksymas Rylskis, Oleksa Slisarenka, Pavlo Tyčyna, Ostapas Vyšnia, Mykola Zerovas.

Visi šie rašytojai tam tikru metu buvo įtikėję ir aktyviai įsitraukę į socialistinės literatūros ir kultūros kūrimą Sovietų Ukrainoje. Laiške Giedroycui Lavrinenka, asmeniškai pažinojęs daugelį šių autorių ir priklausęs jų aplinkai, prisiminė:

Šiandien sunku įlįsti į 3 deš. SSRS rašytojo kailį. Tuo metu būta kur kas daugiau iliuzijų dėl tarptautinio Spalio revoliucijos pobūdžio ir dėl „Didžiojo brolio“. Visi jie pražuvo būtent dėl tų iliuzijų. Jei būtų likę gyvi ir atsidūrę laisvėje, tikriausiai būtų labai panašūs į šiandieninį mane.

 

Pasak ukrainiečių literatūros tyrinėtojos Agnieszkos Korniejenko, „iš pradžių Lavrinenka ketino į knygą įtraukti ir dokumentinės medžiagos (kalbų, viešų pasisakymų, straipsnių) rinkinį, iš kurio būtų galima susidaryti bendrą porevoliucinės Ukrainos istorinio ir politinio fono vaizdą. [Dokumentai] turėjo priminti skaitytojui, kad Ukrainos politikai ir kultūros veikėjai nuo pat pradžių pasisakė už nepriklausomybę „nuo rusų dirigento, arba – paprasčiau tariant – už ukrainietišką kelią į socializmą“.“

Tačiau dėl didėjančios knygos apimties Lavrinenkai teko atsisakyti šios idėjos. Sumanyta kaip 300 puslapių leidinys, antologija jau buvo išsiplėtusi iki masyvaus, beveik 1  000 puslapių, veikalo.

 

Sušaudytoji ukrainiečių literatūra

 

Teigiama, kad antologijos pavadinimą „Sušaudytasis atgimimas“ pasiūlė Giedroycas, nors Lavrinenka ir anksčiau vartojo šį žodžių junginį. „Atgimimu“ vadintas ukrainiečių nacionalinės kultūros atsinaujinimas, vykęs Rytų Ukrainoje XX a. 3 deš. pradžioje. Vadinamąja „ukrainizacija“, pradėta 1923 m., sovietai pirmiausia siekė užsitikrinti paramą savo valdžiai. Dėl to, nors ir laikinai, suklestėjo ukrainiečių kultūra ir stiprėjo tautinė savimonė (tada šis laikotarpis vadintas ir „Raudonuoju atgimimu“). Per šį trumpą laiką Ukrainos kultūriniame gyvenime atsirado daug ir įvairių avangardo grupių (tarp jų VAPLITE [Laisvoji proletarinės literatūros akademija], „Gart“ [proletarinių rašytojų susivienijimas „Grūda“], MARS [Revoliucinio žodžio dirbtuvė] ir kerofuturistai) bei meno krypčių (pavyzdžiui, Pavlo Tyčynos klarnetizmas ir vitaizmas, neoklasicizmas), o Kyjivas ir Charkivas tapo gyvybingais Ukrainos kultūros centrais. Vyko gana laisvos diskusijos dėl rašytojo vaidmens naujojoje visuomenėje ir būsimos ukrainietiško meno ir literatūros krypties.

Tačiau labai greitai – jau apie 1929 m. – Maskva staiga pakeitė kursą: prasidėjo represijos, trėmimai ir galiausiai egzekucijos. Kiek paradoksalu, kad „ukrainizacija“ niekada nebuvo oficialiai atšaukta, ją nutraukė Holodomoras (Kremliaus tyčia sukeltas badas, 1932–1933 m. pražudęs milijonus ukrainiečių) ir jį lydėję stalinistiniai valymai. Galutinai Ukrainos kultūrinis atgimimas baigėsi 1934 m., kai Sovietinių rašytojų sąjungos suvažiavime Maskvoje socialistinis realizmas buvo paskelbtas vieninteliu galimu sovietinio meno stiliumi.

Iki šiol neaišku, kiek ukrainiečių rašytojų sunaikinta per stalinistinius valymus. Antologijos įžangoje Lavrinenka cituoja duomenis, rodančius, kad iš 259 autorių, 1930 m. publikavusių savo tekstus Sovietų Ukrainoje, 1938 m. besireiškė tik 36. Vadinasi, ne mažiau kaip 223 autoriai tiesiog dingo iš literatūrinio peizažo.

Tikrasis sovietų nužudytų, kankintų, priverstų nusižudyti ar kitaip represuotų ukrainiečių literatų (įskaitant mokslininkus, literatūros specialistus, kalbininkus ir kultūros sektoriaus valstybės tarnautojus) skaičius buvo kur kas didesnis ir galėjo siekti 481.

Tik saujelei Lavrinenkos antologijos autorių – tokių kaip Pavlo Tyčyna, Oleksandras Dovženka, Volodymyras Sosiura ir Maksymas Rylskis – pavyko išgyventi ketvirtąjį dešimtmetį. Meninė ir moralinė kaina buvo ta, kad vėlesnė jų literatūrinė veikla mažai ką beturėjo bendro su autentiška kūryba ar jų talentu.

 

„Pavergtas protas“: ukrainietiškoji versija

 

Pasirodžius antologijai žurnale „Kultura“ buvo išspausdinta Lavrinenkos esė „Ribinių situacijų literatūra“ (į lenkų kalbą ją išvertė Gustawas Herling-Grudzińskis). Esė polemizavo su kai kuriais pasaulinės sėkmės sulaukusios Czesławo Miłoszo knygos „Pavergtas protas“, kurią 1953 m. išleido ta pati „Kulturos“ leidykla [Lenkų institutas], teiginiais. Miłoszas šioje knygoje, parašytoje jau pasitraukus iš komunistų valdomos Lenkijos, įžvalgiai analizavo strategijas, kurių komunistinėje Lenkijoje griebėsi intelektualai, spaudžiami ideologijos, cenzūros ir kitų prievartos formų. Savo analizei poetas pasirinko biografijas keturių autorių, kurių vardus užšifravo graikiškomis raidėmis (alfa, beta, gama ir delta), nors skaitytojams buvo visiškai akivaizdu, kad aprašomi Jerzy Andrzejewskis, Tadeuszas Borowskis, Jerzy Putramentas ir K. I. Gałczyńskis.

Kaip ir Miłoszas, Lavrinenka taip pat pateikė keturias režimo „pavergtų“ rašytojų biografijas. Intelektualo padėtį komunistiniais laikais jis irgi apibrėžė kaip karą, vykstantį dviem frontais: „Kovodamas su išoriniu persekiojimu, jis taip pat išgyvena vidinį konfliktą – be jokios perspektyvos, kad šis naikinimas baigsis, ir be menkiausios vilties, kad jo padėtis pagerės“ (Korniejenko).

Tačiau drauge Lavrinenka pabrėžė esminį skirtumą tarp lenkų rašytojų, stalinistinį spaudimą patyrusių Lenkijos Liaudies Respublikoje (LLR) 5 deš. antroje pusėje, ir ukrainiečių rašytojų 4 deš. Sovietų Sąjungoje. Lavrinenka, kaip pažymi Korniejenko, „protestavo prieš nužudytųjų ir „tik“ represuotųjų kančių tapatinimą. Jis pripažino, kad raštų konfiskavimas, cenzūra, nutildymas ir pasmerkimas socialinei užmarščiai – griežtos režimo bausmės, tačiau jų jokiu būdu negalima lyginti su ištisos menininkų kartos sušaudymo, ilgiausių tremties, kankinimų ar įkalinimo metų tragedija.“

Miłoszą kritikavo ne vien Lavrinenka. Jį palaikė buvęs Gulago kalinys, atsiminimų knygos „Kitas pasaulis“ (Inny świat, 1953 [angliškas vertimas Londone pasirodė 1951 m.]) autorius Herling-Grudzińskis, savo kailiu patyręs stalinistines represijas SSRS, – jo esė, taip pat kritikuojanti Miłoszą, išspausdinta tame pačiame „Kulturos“ numeryje.

 

Rašytojai ribinėje situacijoje

 

Argumentacijai Lavrinenka pasirinko keturias labai skirtingas figūras. Jas vienijo, kaip pats rašė, „ribinė situacija“, tačiau į pavojų jos visos reagavo skirtingai. Taigi, poetas Pavlo Tyčyna (1891–1967) Lavrinenkai buvo „visiško savęs išsižadėjimo“ sampratos iliustracija. Tyčyna, novatoriško poetinio judėjimo – klarnetizmo, XX a. 3 deš. pradžioje atgaivinusio ukrainiečių poeziją, atstovas, 1924 m. nutilo kaip autentiškas poetas ir nuo 1929 m. faktiškai tapo stalinistiniu autoriumi, rašančiu tik propagandinius eilėraščius, visiškai atitinkančius socrealizmo gaires. Kaip teigia Lavrinenka, Tyčynai „nebuvo uždrausta rašyti, priešingai: jam liepta rašyti. Kad poeto siela netaptų slapto dvasinio pasaulio prieglobsčiu, okupantas ją užpildė šlaku.“ Iki pat gyvenimo pabaigos Tyčyna ėjo aukštas pareigas sovietinėse literatūros institucijose. Mirė 1967 m., sulaukęs 77-erių.

Visai kitoks buvo Mykola Chvyliovas (1893–1933), svarbus prozininkas ir literatūros kritikas, „Azijos atgimimo“ idėjos autorius ir daugybės diskusijų, XX a. 3 deš. išjudinusių sovietinių rašytojų bendruomenę, iniciatorius. Evoliucionuodamas kaip socialistinės Ukrainos rašytojas, Chvyliovas formulavo koncepcijas, kurios negalėjo patikti Maskvai: jis pasisakė už kultūrinę Ukrainos orientaciją į Vakarus ir priešinosi rusiškam sovietiniam literatūros modeliui, kurį vadino „raudonąja rašliava“. Be kita ko, jis laikomas šūkio Геть від Москви! („Toliau nuo Maskvos!“) autoriumi. Nors 1927 m. galėjo likti Vakaruose (gydėsi Vienoje), pasirinko grįžti. Saviplakos pareiškimų virtinė nepadėjo. Protestuodamas prieš Holodomoro tragediją, 1933 m. Chvyliovas nusišovė Charkivo rašytojų sąjungos narių daugiabutyje „Слово“ („Žodis“) – išvakarėse Visos Ukrainos sovietinių rašytojų suvažiavimo, kuriame jis turėjo „pademonstruoti“ brolišką ukrainiečių liaudies draugystę su Maskva.

Mykola Kulišas (1892–1937) – dramaturgas, trečiosios Lavrinenkos pateiktos biografinės apybraižos herojus – taip pat buvo priverstas viešai save pasmerkti, dėl to galėjo parašyti daugiau dramų (iš kalėjimo irgi). Siekdamas apeiti cenzūrą, Kulišas griebėsi įvairių taktikų: vienos iš jo pjesių „Maklena Grasa“ veiksmas vyksta Lenkijoje per gilią ekonominę krizę, kurią sukėlė Józefo Piłsudskio diktatūra (tai nesuklaidino cenzoriaus, pjesė iš repertuaro pašalinta vos po kelių spektaklių). Pats Kulišas žuvo 1937 m. rudenį Karelijoje per egzekuciją, kurios metu buvo nužudyta dar 1 115 kalinių, atvežtų iš Solovkų salų lagerio, tarp jų – daugelis „Sušaudytojo atgimimo“ rašytojų kolegų, tokių kaip Lesis Kurbasas, Mykola Zerovas, Valerijanas Pidmohylnas, Hryhorijus Epikas, Myroslavas Irčanas ir Krušelnickių šeima. 

Paskutinis iš Lavrinenkos aptartų rašytojų įvertintas kaip „vienintelis iš keturių mano pasirinktų poetų, kuris fiziškai ir kaip poetas atlaikė išbandymą“. Šią moralinę pergalę Teodosijus Osmačka (1895–1962) (skyrius apie jį pavadintas „Silpnumas kaip paskutinė išeitis“) pasiekė simuliuodamas psichikos ligą ir parodęs geležinę valią – neprabilęs per tardymus. Per žiauriausias represijas Osmačka bandė pabėgti į Lenkiją, bet buvo sugautas ir suimtas; po dar vieno pabėgimo ir arešto, apkaltintas šnipinėjimu, nusprendė apsimesti šizofreniku. Jis daugelį metų praleido uždarytas psichiatrijos ligoninėje Kyjive. Tik 1941 m. Osmačkai pavyko pasprukti į nacių okupuotą Lvivą, iš kur turėjo galimybę nuo sovietų pabėgti į Vakarus ir galiausiai – į JAV. Kamuojamas vis stiprėjančios persekiojimo manijos, 1962 m. jis mirė Niujorko psichiatrijos ligoninėje.

Jau šios keturios biografijos aiškiai parodo esminį skirtumą tarp ukrainiečių rašytojų padėties SSRS XX a. 4 deš. pradžioje ir lenkų rašytojų situacijos LLR po 20 metų. Šis skirtumas vėliau tik didėjo. Nepaisant galiojančios cenzūros, po 1956 m. atšilimo rašytojai Lenkijoje turėjo didelę laisvę, o SSRS rašytojai net ir tada patyrė baisią politinę priespaudą – vienas iš apčiuopiamų jos įrodymų buvo tai, kad ukrainiečių rašytojai ir toliau buvo siunčiami į lagerius beveik iki pat SSRS žlugimo (pvz., nepalaužiamo ukrainiečių poeto Vasylio Stuso (1938–1985) atvejis). Lenkijoje tai būtų buvę visiškai neįsivaizduojama.

 

Recepcija Vakaruose ir… Rytuose

 

Išleistos antologijos atgarsiai tarp ukrainiečių pranoko visus lūkesčius. Knygą pirmiausia skaitė ukrainiečių išeivija Vakaruose ir recenzijos iš esmės buvo entuziastingos (vienintelė išimtis – Dmytro Doncovas). Daugelis recenzentų Giedroycui reiškė didžiulę padėką (Vasylis Barka: „Padarėte didžiulę paslaugą ukrainiečių kultūrai“), buvo sutariama ir dėl knygos aktualumo (Volodymyras Kubijovičius: „Nuveikėte didžiulį darbą“), taip pat ir politinėje plotmėje („esminis indėlis kovoje su žmonijos priešu – Maskvos komunizmu“). Kiti pabrėžė knygos svarbą Lenkijos ir Ukrainos tarpusavio supratimui (Bohdanas Osadčukas). Apskritai viršų ėmė dėkingumas, nors kartais ir atmieštas nuostabos ar net gėdos jausmo, kad tokį milžinišką darbą atliko lenkai (o ne ukrainiečiai).

1960 m. pabaigoje sovietinėje spaudoje pasirodė pirmosios reakcijos. Kaip rašo tyrinėtojas Mykola Genykas, „aplink „Kulturą“ susispietę“ antologijos sudarytojai buvo pliekiami ir pravardžiuojami „ukrainofilų magnatų būreliu“ (jiems užkarta ir atsakomybė už šimtmečius trukusią Lenkijos politiką Ukrainos atžvilgiu). Veikla, kuria siekiama Ukrainos nepriklausomybės nuo Rusijos, buvo įvertinta kaip kailio nuo gyvos meškos lupimas.

Pagrindinis atsakomasis smūgis suduotas sovietinio kritiko Oleksandro Mazurkevičiaus brošiūra, vėliau išleista ir knyga „Svetimieji ukrainiečių literatūros klastotojai“ (Зарубіжні фальсифікатори української літератури, 1961). Iškalbinga tai, kaip pažymi Bogumiła Berdychowska, kad, smerkdamas antologiją ir jos autorių, Mazurkevičius nedrįso paminėti jos pavadinimo. Kritikas, be kita ko, kaltino antologiją „nereprezentatyvia atranka“, anot jo, neatspindinčia pagrindinės šių rašytojų kūrybos krypties. Negana to, antologijoje „nėra eilėraščių apie Komunistų partiją, Leniną ir t.  t.“

Atsakydamas į šiuos kaltinimus ukrainiečių išeivijos poetas ir žurnalistas Sviatoslavas Hordynskis rašė:

 

Žinoma, jie parašė ir tokių eilėraščių, – įsivaizduokite, jei būtų mėginę to nedaryti! – tačiau mirties bausmė jiems įvykdyta ne už eilėraščius apie Partiją ir Leniną, o būtent už tuos kūrinius, kuriuos Lavrinenka įtraukė į savo antologiją. Akivaizdus dalykas, kad Maksymas Rylskis [vienas iš gyvų likusių poetų] NKVD pastate 1931 m. mušimo pamoką gavo („Socialinė egzistencija apibrėžia sąmonę“) ne už eilėraščius apie Partiją ir Staliną (kurių dar nebuvo parašęs), o tam, kad užsinorėtų juos rašyti.

 

Antologijos ilgaamžiškumas

 

Antologija pasižymėjo ir labai savotiška bei ilga skverbimosi į Ukrainą istorija, kuri apėmė piratinius leidimus (Giedroycas juos sveikino), įrašus kasetėse ir gausią kontrabandą į Sovietų Ukrainą per Lenkiją. Kaip pažymi Bogumiła Berdychowska, Lavrinenkos antologija buvo monumentali ne tik savo apimtimi:

 

Ji suvaidino didžiulį vaidmenį grąžinant ukrainiečių skaitytojams dalį jų pačių kultūrinio paveldo. Nepaisant sunkumų, „Sušaudytojo atgimimo“ egzemplioriai (dažniausiai kišeninio leidyklos „Prolog“ leidimo) buvo slapta gabenami į Sovietų Ukrainą, o ten jau keliavo iš rankų į rankas. Kaip paliudyta septintojo dešimtmečio atsiminimuose, antologija buvo platinama nonkonformistinės inteligentijos – vadinamųjų šestidesiatnikų –  aplinkoje. Kad „Kultura“ rado vietą posovietinės Ukrainos inteligentijos sąmonėje, patvirtino Giedroyco gauta kasetė su jaunųjų poetų – šestidesiatnikų – eilėraščių įrašais. Tikėtina, kad ne visi skaitytojai suprato, jog antologiją išleido lenkų leidykla. Po šiai dienai antologija vis dar perleidžiama Ukrainoje.

 

Iš tiesų „Sušaudytasis atgimimas“ iki šiol yra vienas svarbiausių šaltinių apie ukrainiečių tautinį atgimimą XX a.
3 deš. Antologija nuolat perleidžiama ir nepriklausomoje Ukrainoje (nuo 1991 m. pasirodė bent aštuoni jos leidimai). Kaip rašo istorikas Pawełas Krupa, jos populiarumą nepriklausomoje Ukrainoje „liudija ne tik vėlesni pakartotiniai leidimai, bet ir leidyklų „Smoloskyp“ bei BAO inicijuota leidinių serija „Sušaudytasis atgimimas“, skirta atkurtiems iki šiol draustiems ir pamirštiems XX a. 3 deš. literatūriniams kūriniams. Taip pat paminėtina, kad prestižinio dešimttomio leidinio „Ukraina: X–XX a. valstybingumo paminklų antologija“ 8 tomo, apimančio XX a. 3–4 deš., pavadinimas –
„Sušaudytasis atgimimas“.“

 

Šiek tiek didžiuojuosi…

 

Visa tai – lygiai kaip Lenkijos ir Ukrainos santykių atkūrimas žlugus Sovietų Sąjungai ir pastaraisiais metais auganti Ukrainos kultūrinė bei politinė nepriklausomybė – neabejotinai būtų džiuginę Jerzy Giedroycą. „Sušaudytasis atgimimas“ nebuvo vienintelis „Kulturos“ parengtas antologinis leidinys. 1969 m. žurnalas išleido Ivano Košelivecio redaguotą 1956–1968 m. dokumentų rinkinį (į jį pateko kitą rusifikacijos ir represijų etapą nušviečiantys dokumentai iš Ukrainos disidentų teismų procesų). Giedroycas taip pat planavo išleisti panašias lietuvių ir baltarusių literatūros antologijas – ten sovietams irgi pavyko išnaikinti ištisą rašytojų ir intelektualų kartą (Baltarusijos SSR tai padaryta per vieną naktį). Tačiau šie projektai nebuvo įgyvendinti. Ketvirtinis žurnalas „Kultura“, kurį Giedroycas redagavo nuo 1947 m. ir kuriame be paliovos propagavo ukrainiečių teisę į politinį ir kultūrinį apsisprendimą, be pertraukų leistas iki pat Giedroyco mirties 2000 m. rugsėjį.

Laiške Vasyliui Barkai po antologijos išleidimo Giedroycas rašė: „Lavrinenkos antologijos išleidimą laikiau savo pareiga ir būsiu laimingas bei išdidus, jei ji pasirodys reikalinga ir naudinga ukrainiečių kultūrai.“

Laiške Jerzy Stempowskiui jis teigė: „Siunčiu [jums] ukrainiečių antologijos prospektą, ja šiek tiek didžiuojuosi, juolab kad parengiau ją nepaisydamas kitų.“

 

culture.pl

Vertė A. P.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.