Ištekėti už koriko

 

Marrying the Hangman – iš rinkinio „Dvigalviai eilėraščiai“ (Two-Headed Poems, 1978).

 

 

●

 

Ji buvo nuteista mirties bausme pakariant. Vyras gali išvengti tokios baigties tapdamas koriku, moteris – ištekėdama už koriko. Tačiau šiuo metu koriko nėra, taigi nėra ir išsigelbėjimo. Yra tik mirtis, atidėta neapibrėžtam laikui. Tai ne fantazija, tai – istorija.

 

●

 

Gyventi kalėjime – tai gyventi be veidrodžių. Gyventi be veidrodžių – tai gyventi be savasties. Ji gyvena nesava, atranda skylę akmeninėje sienoje, o kitoje sienos pusėje – balsą. Balsas atsklinda per tamsą ir neturi veido. Šis balsas tampa jos veidrodžiu.

 

●

 

Kad išvengtų mirties, savo pačios mirties – nusuktu sprandu ir išpampusiu liežuviu, ji turi ištekėti už koriko. Tačiau koriko nėra, pirmiausia ji turi jį susitverti, turi įtikinti vyrą šito balso gale, balso, kurio ji niekada neregėjo ir kuris niekada neregėjo jos, balso-tamsos, ji turi įtikinti tą vyrą išsižadėti savo veido, išmainyti jį į beasmenę mirties – oficialios mirties – kaukę, kuri turi akis, bet neturi burnos, į tamsjuodžio raupsuotojo kaukę. Ji turi perkeisti jo rankas, kad šios panižtų veržti kilpą aplink išskirtas iš kitų gerkles, kaip kad buvo išskirta josios, kitų gerkles, ne jos. Ji turi ištekėti už koriko ir nieko kito, bet tai ne taip jau blogai. Už ko gi daugiau ten tekėti?

 

●

 

Jums įdomu, kuo ji nusikalto. Ją pasmerkė myriop už drabužių vogimą iš savo darbdavio, iš darbdavio pačios. Jai magėjo labiau pasigražinti. Tarnams šitoks potroškis nebuvo teisėtas.

 

●

 

Ji naudojasi savo balsu kaip ranka, jos balsas prasisiekia per sieną, glosto ir liečia. Ką gi ji galėjo pasakyti, kad jį įtikintų? Jis nebuvo pasmerktas mirčiai, jo laukė laisvė. Kokia gi ta pagunda, kuri suveikė? Galbūt jis panoro gyventi su moterimi, kuriai išgelbėjo gyvybę, kuri pakeliui po velėna vis dėlto nusekė paskui jį atgal į gyvenimą. Tai buvo jo vienintelė galimybė tapti didvyriu, bent vienam žmogui, mat jeigu jis taps koriku, kiti jį niekins. Jis sėdėjo kalėjime už tai, kad sužeidė kitą vyrą, į dešinės rankos pirštą, kardu. Tatai irgi iš istorijos.

 

●

 

Dvi draugės pasakoja man savo istorijas, kuriomis negalì patikėti, bet kurios yra tikros. Tai siaubo istorijos, kurios man nenutiko, kurios man dar nenutiko, kurios man nutiko, bet mes atsiriboję, mes su siaubu stebime savo netikėjimą. Tokių dalykų mums negali nutikti, dabar dienos metas, ir tokių dalykų tokiu metu nenutinka. Bėda ta, sakė ji, kad neturėjau laiko užsidėti akinių, o be jų aš akla kaip kurmis, nė nemačiau, kas ten buvo. Tokių dalykų nutinka, todėl sėdime prie stalo ir pasakojamės istorijas, kad pagaliau patikėtume. Tai ne fantazija, tai – iš istorijos, korikų ne vienas, dėl to tarp jų esti bedarbių.

 

●

 

Jis sakė: sienų pabaiga, virvių galas, atsiveriančios durys, laukas, vėjas, namas, saulė, stalas, obuolys.

 

Ji sakė: spenelis, rankos, lūpos, vynas, pilvas, plaukai, duona, šlaunys, akys, akys.

 

Abu tesėjo savo pažadus.

 

●

 

Korikas nėra jau toks blogas. Po visko jis eina prie šaldytuvo ir šluoja likučius, nors nešluosto ką netyčia prilaistęs. Jis nori tik paprasčiausių dalykų: kėdės, kad kas nutrauktų batus, kad žiūrėtų į jį, kalbantį, su susižavėjimu ir baime, su dėkingumu, jei įmanoma, ko nors, į ką galėtų panirti, idant pailsėtų ir atsigautų. Geriausia šito gauti vedus moterį, kurią kiti vyrai nuteisė myriop už norą būti gražiai. Pasirinkimas platus.

 

●

 

Visi sakė, kad jis kvailys.

Visi sakė, kad ji – protinga moteris.

Jie vartojo žodį „supinklioti“.

 

●

 

Ką jie ištarė, pirmąkart vienudu atsidūrę tame pačiame kambary? Ką jis pasakė, kai ji nusitraukė šydą ir jis pamatė, kad ji – ne balsas, o kūnas ir todėl baigtinis? Ką ji pasakė, paaiškėjus, kad iš vienos rakinamos patalpos ji pateko į kitą? Jiedu kalbėjosi apie meilę, suprantama, nors tatai netruko amžius.

 

●

 

Esmė, kad nėra istorijų, kurias išklausiusios mano draugės pasijustų geriau. Istorijos neįmanoma ištrinti, nors galime save nuraminti atsietai mintydami apie ją. Tais laikais nebuvo korikių. Galbūt jų niekada nebuvo, ir todėl joks vyras negalėjo išgelbėti savo gyvybės vedybomis. Nors moteris – pagal įstatymą – galėjo.

 

●

 

Jis sakė: pėda, batas, įsakymas, miestas, kumštis, keliaĩ, laikas, peilis.

 

Ji sakė: vanduo, naktis, gluosnis, pinta kasa, žemės pilvas, įduba, minkštimas, įkapės, atviras, kraujas.

 

Abu tesėjo savo pažadus.

 

PASTABA. Jeanas Cololèreʼas, kolonijinių pajėgų Kvebeke būgnininkas, 1751 m. buvo įkalintas už dvikovą. Gretimoje kameroje sėdėjo Françoise Laurent, nuteista pakarti už vagystę. Neskaitant malonės rašto, tais laikais vienintelis būdas pasmerktajam išvengti kartuvių buvo tapti koriku arba ištekėti už koriko. Françoise įtikino Cololèreʼą pretenduoti į laisvą (ir nepageidaujamą) koriko vietą, taip pat – ir ją vesti.

Santrauka iš Dictionary of Canadian Biography, t. VIII (1741–1770).

 

Vertė Andrius Patiomkinas