„Scanorama“: moterys apie moteris

„Korsažas“

„Likti abejingai šitam įžūliam ir stilingam moteriškumo manifestui – užduotis ne iš lengvųjų“, – anotacijoje rašoma apie šių metų „Scanoramos“ festivalio atidarymo filmą, austrų režisierės Marie Kreutzer „Korsažą“. Iš dalies sutikčiau tik su pirmąja teiginio dalimi – filmas tikrai nepaliko abejingų: vienus suerzino, kiti jo nesuprato, treti liko sužavėti. Pati žadamo „stilingo moteriškumo manifesto“ nepamačiau, labiau nelaimingos moters, motinos, žmogaus dramą.

Filme ekscentriškosios Austrijos imperatorienės Sisi maištas daugiausia pasireiškia nuolatiniu nerimu dėl savęs – ji išgyvena dėl senstančio kūno, bijo priaugti svorio, todėl kenčia nuo valgymo sutrikimų (brėžiamos paralelės su princese Diana), pavojingai jodinėja, turi ne vieną meilužį (kūrėjų šiuo atveju prikišamai parodoma – sūnus priekaištauja motinai dėl reputacijos, o tėvas imperatorius tuo tarpu nevaržomai mėgaujasi kitų moterų draugija). Tik ar feministiniam maištui pakanka lygybės su vyrais hedonistiniame lygmeny? Tiesa, imperatorienei nesvetimos filantropinės idėjos – ji prižiūri psichiatrijos ligoninę, lanko pacientus. Taip pat ir per tuo metu vykstantį Austrijos–Prūsijos karą nukentėjusius karius.

Savinaika dėl psichinio nestabilumo antroje filmo dalyje kaip karuselė įsuka pačią Sisi – atstumta vyro ir dukros, mėgina žudytis, prie savidestrukcijos prisideda ir gydytojo išrašytas tuo metu farmacijoje legalus heroinas.

Palaužta Sisi sukuria savo antrininkę – jos artimiausia tarnaitė, prisidengusi veidą vualiu, pakeičia imperatorienę oficialiose ceremonijose. „Jos viduje viskas kaip nesutvarkytame muziejuje“, – rašo ji apie Sisi savo dienoraštyje.

Filme daug netradicinių scenografinių sprendimų – rūmuose matom automatines stiklines duris, alus geriamas iš šiuolaikinių bokalų, skamba šiuolaikinė muzika. Viename iš kadrų, kur Sisi remia galva rūmų lubas, taikliai sukuriama tiesioginė per ankšto lėlių namelio iliuzija.

Nors Sisi rodo vidurinį pirštą monarchijai, filme galų gale simboliškai pražudo pati save.

„Kaip niekad anksčiau“

„Korsaže“ prieštaringąją Sisi suvaidinusi olandų kilmės aktorė Vicky Krieps filme „Kaip niekad anksčiau“ (rež. Emily Atef) kuria nuo plaučių fibrozės mirštančios Helenos paveikslą. „Ką daryti, kai miršti?“ – įrašo klausimą į „Google“ paiešką ir netikėtai susipažįsta su vėžiu sergančiu norvegu.

„Mirtis suartina“, – tokia galėtų būti esminė šio filmo mintis, nes meilė ir rūpestis, kuriais Heleną apgaubęs vyras Metju, paradoksalu, tampa balastu: ji visą filmą siekia jo atsikratyt ir, palikusi viską, iškeliauja pas taip pat mirtina liga sergantį nepažįstamąjį į Norvegiją.

Filme daug giedro humoro, kad ir scena su „ryšio kalva“ – vienintele mobiliojo ryšio vieta tarp fjordų, į kurią Helena lipa išsiųsti žinutės Prancūzijoj likusiam Metju. Filmas tarsi neparodo nieko naujo, tik vis kelia tą patį klausimą – kiek mirties akivaizdoje sveikas žmogus gali padėti greit mirsiančiajam ir kad nedaryti nieko kartais yra geriausia.

Dar vienas makabriškas sutapimas – „Kaip niekad anksčiau“ yra vienas paskutinių filmų Metju suvaidinusiam aktoriui Gaspard’ui Ullieliui, praėjusią žiemą tragiškai žuvusiam slidinėjant kalnuose.

„Šuolis“

Kurdama kontroversiškąjį „Šuolį“, vokiečių režisierė Isabelle Stever imasi rizikingos net ir šiuolaikiniame kine incesto temos. Filme įsimyli ir kūniškus santykius užmezga motina ir atskirai augęs sūnus. Nepaisant atvirų sekso scenų, „Šuolis“ keistai nešokiruoja. Gal todėl, kad daug kas yra nuspėjama, kai kas truputį „nusirašyta“ nuo Hanekės. Sakyčiau, kuriant šių dienų kiną apie perversiją, būtina labai laki vaizduotė, nes viskas tarsi jau buvo. Čiagi man labiau įstrigo ne motinos ir sūnaus santykių linija, o pačios protagonistės – buvusios balerinos Nadios – psichologinis portretas, tiksliau, kai kurie švelnūs potėpiai, kurie leido filmą pamatyti kitu rakursu.

„Liepsnojančios ausys“

Retrospektyvinį fantastinį trijų režisierių Ursulos Pürrer, Ashley Hans Scheirl ir Dietmaro Schipeko filmą „Liepsnojančios ausys“ („Rote Ohren Fetzen Durch Asche“, 1991) sunkiai sutalpinsi į žanrinius rėmus. Nors filmas netgi turi simbolinį siužetą, jo stiprybė – absoliutus nenuspėjamumas, visiškai beprotiški tipažai (protagonistę, nimfomaninių polinkių piromanę, suvaidino viena iš filmo režisierių Ursula Pürrer) ir… poezija, kurią bent jau aš išgirdau. Poetiniai monologai įsiterpia tarp mirties, sekso, apdegintų krokodilų ir žiurkių valgymo, žudymo, numirėlių atgaivinimo ir beprotiškų šokių klube (filme veikia simpatiškas queer BDSM naktinis klubas, kuris tipažų spalvingumu pranoktų geriausius šių laikų klubus).

Filmas – absoliutus mano šių metų „Scanoramos“ favoritas. Tegyvuoja liepsnojančios ausys, skrodžiančios pelenus.