ALINA BORZENKAITĖ

Šiaurinės žuvys

 

Šiaurinės žuvys

 

Sūdytoj jūroj ištirpsta Helados vaizdai,
žvejo valtelė siūbuodama ilgisi uosto.
Slankioja tarp vynuogynų pilki asilai,
gaudžia cikadų laukai ir citrinos sunoksta.
Dvelkia džiovintom žolelėm pietinė lanka,
vėjyje dreba smailiųjų spygliuočių viršūnės.

Svaidos už mylių pušynų sakais mėlyna
jūra, kur tvenkias atsargios šiaurinės žuvys – –

 

 

 

Undinės žvejoja

 

Naktys vaiskumo dieviško,
žvaigždės byra po kojom;
pametusios laiko nuovoką
undinės žvejoja.

 

              Rūkas virš upės plaikstosi,
              tylūs švyluoja meldynai;
              jos taptų tikriausiai aktorėm,
              bet jos undinės.

 

Rytas per rasą sėlina,
nemąstant apie rytojų,
kasas vandeny pamerkusios
undinės žvejoja.

 

 

 

Kopa

 

              Aš žvejo dukra,

mano kaiman atslinko kopos:
suleido nagus į bevaisę žemę
šnypščiančios hidros.

 

Smėlio audros kasdien
gaivalioja už mano lango,
užpusčiusios skurdų sodą

              ir daržą smidrų.

 

Žvejojant broliams,
lipu bažnyčion,
kasdien meldžiuosi.

 

              Įlūžo gegnės,
              sukrypo durys
              smilčių šventyklos.

 

Pririnko smėlio
kasdieniai valgiai,
tušti aruodai,

              pradrėko skaros…

 

Žvejai skaičiavo –

              septinti metai
              kai tęsias karas* – –

 

 

 

* Vykstant Septynerių metų karui (1756–1763) buvo masiškai kertami Kuršių nerijos miškai, ilgainiui netekusios želdynų, pradėjo greitai slinkti kopos, o jų kelyje atsiradę kaimai buvo užpustyti.

 

 

Edward Hopper. Interjeras. 1925

Edward Hopper. Interjeras. 1925

 

Skeveldros

 

Kriauklių skeveldros dumblų pataluos

kviečiasi vėtras,

sliuogia link kranto,
kad taptų

margais pakabučiais,

apyrankėm

ar apsistotų kišenėj

ir taip apkeliautų pasaulį,

kaip kirai,

tik jie

smėlyje šildo lašišas

ir tingi skraidyti.

 

 

Gintarai

 

Prie senojo švyturio
amsi neramūs šunys,
o švyturininkas,
visai žilas,
ryto žaros užlietas

              lipa
              lipa
              lipa
              lipa
              lipa.

Darbai nelaukia,
laivai nelaukia.

Jis net nežino,
kaip gera
aušrom rinkti gintarus
Smiltynės pakrantėj.

 

 

 

Jūratės pilis

 

Ar gali taip būti,

              kad

jūroj paskendę burlaiviai

mena Jūratės pilį,

matė jos liekanas

ir žino –

ar būta pilies

bastioninės, rezidencinės

ar aptvarinės?

 

O gal ją žavėjo gotika,

              smailėmis

prakalanti triumus

bei durianti įgulos pėdas?

 

Kastyčio išvis nebūta,

o bambeklis Perkūnas

nekentė architektūros,

 

užtai ir sugriovė,

 

ar jam sumokėjo

godūs prekeiviai gintaru,

norėję ne tik krovinių,

 

bet pažvelgti

į nuverstos valdovės akis.

             

              Ar gali taip būti?

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.