Šiaurinės žuvys

Šiaurinės žuvys

Sūdytoj jūroj ištirpsta Helados vaizdai,
žvejo valtelė siūbuodama ilgisi uosto.
Slankioja tarp vynuogynų pilki asilai,
gaudžia cikadų laukai ir citrinos sunoksta.
Dvelkia džiovintom žolelėm pietinė lanka,
vėjyje dreba smailiųjų spygliuočių viršūnės.

Svaidos už mylių pušynų sakais mėlyna
jūra, kur tvenkias atsargios šiaurinės žuvys – –

Undinės žvejoja

Naktys vaiskumo dieviško,
žvaigždės byra po kojom;
pametusios laiko nuovoką
undinės žvejoja.

              Rūkas virš upės plaikstosi,
              tylūs švyluoja meldynai;
              jos taptų tikriausiai aktorėm,
              bet jos undinės.

Rytas per rasą sėlina,
nemąstant apie rytojų,
kasas vandeny pamerkusios
undinės žvejoja.

Kopa

Aš žvejo dukra,

mano kaiman atslinko kopos:
suleido nagus į bevaisę žemę
šnypščiančios hidros.

Smėlio audros kasdien
gaivalioja už mano lango,
užpusčiusios skurdų sodą

ir daržą smidrų.

Žvejojant broliams,
lipu bažnyčion,
kasdien meldžiuosi.

              Įlūžo gegnės,
              sukrypo durys
              smilčių šventyklos.

Pririnko smėlio
kasdieniai valgiai,
tušti aruodai,

pradrėko skaros…

Žvejai skaičiavo –

septinti metai
kai tęsias karas* – –

* Vykstant Septynerių metų karui (1756–1763) buvo masiškai kertami Kuršių nerijos miškai, ilgainiui netekusios želdynų, pradėjo greitai slinkti kopos, o jų kelyje atsiradę kaimai buvo užpustyti.