Kaip šokama pagal Beną Frostą
Šiemet tarptautinis aktualios muzikos festivalis „Gaida“ pakvietė į „Kablį“ (pernai buvo ŠMC) – sakyčiau, elektronikai ir noizui labai tinkama erdvė, o mano, kaip turbūt ir daugelio klausytojų, vidinei dvasinei sąrangai – net geresnė už Filharmoniją. Tiek jau to ta akustika, lo-fi irgi efektas. Atvyko elektroninės muzikos garsenybė Maxas Cooperis (Didžioji Britanija) su naujausiu savo audiovizualiniu projektu Unspoken Words (2022, premjera Lietuvoje). Pernai į elektronikos koncertus atėjo nemažai neformalų, o šiemet judančių pagal muziką beveik nemačiau. Gaila, dūžiai gali įvaryti širdies sutrikimą, jeigu ritmiškai nejudi.
Katia ir Marielle Labèque
L. Bingelio nuotrauka
Filharmonija daug labiau tiko Katiai ir Marielle Labèque (fortepijonų duetas, Prancūzija); kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, dirigentas Modestas Pitrėnas. Ukrainiečių kompozitorių Valentiną Silvestrovą jutube atradau dar 2013 m., kai vyko Euromaidanas. Jis kalbintas radijo laidoje „Be kaukių“ (LRT, 2022.XI.7): suprantama, aštuoniasdešimt penkerių kompozitorius kalbėjo beveik vien apie karą, ne apie muziką. Jo simfonija Nr. 9 Errata (2017–2019, pasaulinė premjera) – temperamentinga, su Beethoveno dramatizmo lašu. Pianistės atliko ir Philipo Glasso specialiai joms parašytą kūrinį Four Movements dviem fortepijonams (2008). Glassą atpažįsti, jis glasiškas, kažkuris pasažas priminė „Valandas“.
Labai norėjau išgirsti Justės Janulytės Apnea (2021, premjera Lietuvoje) – Gavrielis Lipkindas (violončelė, Izraelis), Glebas Pyšniakas (violončelė), Lietuvos kamerinis orkestras, dirigentas Martynas Stakionis. Įdomi pati apnėjos metafora: pavojingas miegas, gresiantis mirtimi. Kita vertus, nebaisi mirtis. Šv. Kotrynos bažnyčioje Michaelo Gordono kūrinį 8 (2018, premjera Lietuvoje) atliko „Cello Club“: Arnas Kmieliauskas, Evaldas Petkus, Domas Jakštas, Povilas Jacunskas, Rokas Vaitkevičius, Glebas Pyšniakas, Dainius Misiūnas, Šarūnas Pozniakovas (violončelės). Mene, kaip ir visuomenėje, frontaliniai pasirodymai vis dažniau keičiami į muzikantų išsidėstymą netradiciškai: šįkart jie ratu sėdėjo viduryje, o klausytojai aplinkui. Bažnyčioje gerai atsiskleidžia violončelės specifika – tai bosinis chordofonas, jai padeda aukšti skliautai, langelis į naktį ir net truputį šventųjų skulptūros. Ten pat, Kotrynoje, „ICARUS Ensemble“ (Italija) atliko kompozitoriaus Salvatorės Sciarrino kūrinius: dauguma jų – klasikos intertekstai, disonuojantys, pvz., visiems žinomas Mozarto citatas.
Benas Frostas
K. Bingelio nuotrauka
Į įžymybės Beno Frosto (Australija / Islandija) Live (2022, premjera Lietuvoje) ėjau nusiteikusi judėti, o ne sėdėti. „Kablio“ atmosfera su prieigose mutavusiu „Suokalbiu“ tam puikiai tiko. Ir visgi tai rokiška elektronika, visai kitokia negu Cooperio. Pasiūbavau kaip kvailė ir tiek, bet pasirodymas labai patiko (nepaisant trikdžių – dingo elektra ar pan.).
„Gaidos“ uždaryme – anšlagas, per ekonomines krizes minios kažkodėl metasi prie kultūros. Kristupo Bubnelio Polari smuikui, violončelei ir styginiams (2022, pasaulinė premjera; Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Vilmantas Kaliūnas) – ekspresyvu, plastiška, bet: abejočiau dėl poststruktūralizmo (regis, taip jaunasis kompozitorius buvo pristatytas). Suveikė net solisčių Dalios Kuznecovaitės (smuikas) ir Elenos Daunytės (violončelė) suknelių spalvos; dalyvavo ir smuikininkas iš Italijos – Francesco d’Orazio. Salvatorės Sciarrino Giorno velato presso il lago nero smuikui ir orkestrui (2013, premjera Lietuvoje) puikus, bet nuobodokas, nuspėjamas. Pokalbiuose ir interviu jis toks teisingas, tvirtų pažiūrų modernistas, gerai išmanantis postmodernizmo stilistiką. Rūtos Vitkauskaitės Koncertas smuikui ir orkestrui (2022, pasaulinė premjera) – dramatiška, gal net kiek per patetiška, bet moterys kompozitorės gali būti nors ir sentimentalios, aš jų klausysiu.
Pabaigoje – Joey Roukenso koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui In Unison (2017, premjera Lietuvoje). Į sceną žvaliai įpuolė broliai Lucas ir Arthuras Jussenai (fortepijonų duetas, Nyderlandai). Kaip sako kolegė Jurga iš „Bernardinų“, jiedu atrodo kaip iš brolių Grimmų pasakos – tikrai, kažkas kalėdinio, iš romantikų. Kūrinys beprotiškas, nurovė viską, todėl bisui skambėjo tylus ir terapiškas Bachas dviem rankoms. Toks amžinas, atlaikęs šimtmečius, neliečiamas net drambliško rūbinės numerėlių kritimo garso.
●
Žygimantas Vaza vaikystėje.
Nacionalinio muziejaus nuotrauka
Valdovų rūmuose veikia paroda „NErūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (tas „NE“ kiek erzina, nes ir taip visi žinome, ko vertas infantės žvilgsnis iš Velázquezo paveikslo). Karstai ir lopšiai ekspozicijoje supanašėja, vaikas su abitu nelabai kuo skiriasi nuo vaiko su įkapėmis (sveika nusivesti atžalas mirtingumo savivokai ir savisaugos instinktui ugdyti). Dėmesį patraukia senovinis akušerijos vadovėlis ir komiksas iš Niurnbergo: iliustruotas žinynas vaikams, kuriame beveik nėra žodžių, tik grafinis pasakojimas. Tapyboje dauguma portretų su gyvūnėliais –
vaikai su šuniukais, kačiukais, dagiliais (tuometinis papūgos atitikmuo), balandžiais; didikų kūdikiai vaizduojami su šalmais, kuriuos dėvėjo, kad kristi būtų minkščiau.
●
Martos Vosyliūtės paroda „Papjauti Įstrižainę“
Ramunės Brundzaitės nuotrauka
Kultūros komplekse „Sodas 2123“ atidaryta Martos Vosyliūtės paroda „Papjauti Įstrižainę“: toji įstrižainė iškart atpažįstama kaip Prokuratūros pastato langas. Žinoma, autorė ironiška: kelioninis lygintuviukas, kuriuo būtų galima įdeginti šiek tiek lygybės, suskamba kaip kandi replika teisingumo institucijai. Įstrižainės kaip Vilniaus architektūros motyvas atpažįstamos net kaime, užtapytos ant malkinės sienos. Varijuojamos akvarelėje, animacijoje ir tekstilėje – kokie būtų puikūs suvenyrai! Pagalvės arba įdėklai mobiliesiems. Gaila, kad institucija nereaguoja į autorės pastangas komunikuoti. Apskritai Marta geros dvasinės formos: nedepresyvi, konceptuali, taupi.
