Seni žmonės

 

Tedas Kooseris [Kūseris] (g. 1939) – Ajovoje gimęs ir užaugęs, bet Nebraskoje gyvenantis amerikiečių poetas, eseistas, kūrybinio rašymo dėstytojas. Visą gyvenimą iki pat pensijos (1999) išdirbo draudimo agentūroje, tik, kaip teigia pats poetas, darbe jis negalėjęs sau leisti rašyti kaip Wallaceʼas Stevensas.

Pripažinimą šalies mastu Kooseriui pelnė Kongreso bibliotekos sprendimas 2004 ir 2005 m. jį skirti Jungtinių Valstijų poetu laureatu (bibliotekos poezijos konsultantu). 2005 m. už rinkinį „Malonumai ir šešėliai“ (Delights & Shadows, 2004) apdovanotas ir Pulitzerio premija (iš jo – septyni iš čia skelbiamų eilėraščių).

Kooseris priskiriamas vad. Vidurio Vakarų poezijos renesansui (Midwest Poetry Renaissance), 7–8 deš. poezijos krypčiai, kuriai būdingos Didžiųjų lygumų valstijų, o ypač kaimiškosios kultūros, realijos ir nepasitikėjimas masinės žiniasklaidos propaguojama kultūra. Nebraskos kraštovaizdyje įsišaknijusioje švelnios išminties Kooserio poezijoje elegiškai fiksuojama liaudiška kasdienybė, laiko tėkmės ženklai ir nykstantis gyvenimo būdas.

(Dar lietuviškų Kooserio vertimų žr.: „Š. A.“, 2007.III.3, vert. T. Venclova; „Literatūra ir menas“, 2014.III.7, vert. M. Burokas.)

 

 

Ieškokite manęs

 

Ieškokite manęs po variklio dangčiu

tos senos ševrolė, nugrimzdusios piktžolėse

ganyklos gale.

 

Aš esu radiatorius, kuris prašvilpė savo metus

priveržtas prieky variklio,

stūmusio mane tiesiai į vėją.

 

Kad ir kas manyje tuo metu buvo,

jau beveik ištekėjo,

tačiau mano varžtai vis dar kietai užveržti,

 

ir aš žinau pavadinimus visų

į skutus sudraskytų drugių ir suknežintų žiogų –

viso to, ką jūs pamiršot.

 

 

Skrendant naktį

 

Virš mūsų – žvaigždės. Po mumis – žvaigždynai.

Už penkių milijardų mylių galaktika miršta

kaip snaigė, nusileidusi į vandenį. Apačioje mūsų

kažkoks ūkininkas, pajutęs anos tolimos mirties žvarbį,

spragteli šviesą savo kieme, daržines ir tvartą vėl sugrąžindamas

į mažytę savo apvaizdos sistemą.

Ištisą naktį miestai, tarsi mirgančios novos,

apšviestomis gatvėmis traukia pavienius žiburius kaip šie.

 

 

Tatuiruotė

 

Tai, kas kadaise turėjo būti pareiškimas –

krauju varvantis durklas, suspaustas drebančios

širdies kumštyje, – dabar tėra tik mėlynė

ant kaulėto seniokiško peties, dėmė,

kur kažkada stipriai smogė tuštybė,

bet skausmas užsiliko. Jis panėši

į žmogų, su kuriuo turėjai skaitytis,

stiprus kaip eržilas, eiklus ir nartus,

tik šį žvarbų rytą, vaikštinėdamas

tarp sendaikčių turgaus prekystalių

su atraitotomis aptemptų juodų marškinėlių

rankovėmis, idant parodytų mums, kas jo būta,

jis tėra tik dar vienas seniokas, kilnojantis

ir vėl dedantis į vietą aplūžusius įrankius,

nuo istorijų atlėgusia ir sugrudusia širdimi.

 

 

Seni žmonės

 

Pasiraitoję klešnes, su senais batais

jie klupinėja per uolas ir brenda į

šaltą šešėlių upę

toli nuo laužo, taip toli, kad šio šiluma

jų nebepasiekia. Ir jo šviesa

(išskyrus kibirkštėles akyse,

kai išdrįsta pažvelgti atgal)

vargiai bepaliečia jų veidus. Jų ausys

kupinos nakties: juodų lapų šnarėjimo

bežvaigždžiame danguje. Kartais

jie išgirsta mus šaukiant, kartais –

ne. Jie nieko per daug

neieško, nei jiems labai būtina

rasti ką naujo.

Jie apgraibom eina į naktį,

pratindami akis prie ateities.

 

 

Gedėtojai

 

Po laidotuvių gedėtojai susirenka

po šnarančiais šventoriaus klevais

ir tykiai šnekasi lyg lapų guotai.

Balti marškinių rankogaliai ir apykaklės švysčioja paunksnėje:

blyksniai ryškiai žaliam vandeny.

Šią popietę jie atėjo pasakyti sudie,

tačiau dabar tik sveikinas ir sveikinas,

stebeilydamiesi į viens kito veidus,

neskubėdami paleisti viens kito rankų.

 

 

Vėžininkų ligoninėje

 

Link atdarų durų, vedančių į tyrimų kabinetus,

jai padeda žengti dvi jaunos moterys,

kurias palaikau jos seserimis.

Sulinkusios po rankų svoriu

abi žengia tiesiai, nusiteikusios ryžtingai

ir drąsiai. Dar, kaip gali pasirodyt,

iš tolių toliausiai, laikydama duris,

drąsinama šypsena ją pasitinka seselė.

Kokia kantri ji su tomis baltumu šiugždančiomis

apdaro burėmis. Ligonė

iš po juokingos megztos beretės

stebeilijasi į savo kojas, velkamas žeme

ir paeiliui linkstančias po jos svoriu.

Nė lašelio erzulio, nekantros

ar pykčio aplinkui. Maloningumo

prisipildo švarutėlis šios akimirkos indas

ir šnaresys žurnalų nutyksta.

 

 

Kerė

 

„Dulkėms ir dulkinimui nėra

pabaigos“, – kartodavo mano teta,

jos kilimui, tartum juodam audros debesiui,

plaikstantis ties geltonuoju

jos namelio ąžuolu. Ten ji pragyveno

septyniasdešimt metų su nusiraminimo

kamuoliuku sugniaužtame kumštyje

ir alkūne, atsikišusia ir girgždančia

tarsi šaka per audrą. Dabar dulkės

yra jos rankos ir dulkės širdis.

Tam niekada nėra pabaigos.

 

 

Tėvas

 

                                           1999 m. gegužės 19 d.

 

Šiandien tau sukaktų devyniasdešimt septyneri,

jei būtum gyvenęs, ir mes visi būtume

apgailėtini, tu ir tavo vaikai,

vežiojantys tave iš klinikos į kliniką,

senamadiškas baugštus hipochondrikas

ir jo irzlūs sūnus bei dukra,

klausinėjantys nurodymų, bandantys skaityti

sudėtingus, blunkančius gydymo planus.

Bet nenustojęs orumo

tu išėjai prieš dvidešimt metų,

ir aš džiaugiuosi dėl mūsų visų, nors

ilgiuosi tavęs kiekvieną dieną – tavo širdies plakimo

po kaklaraiščiu, rankos, uždėtos

man ant sprando, „Old Spice“

dvelksmo, nuo pasakojimų džiugaus tavo balso.

Šią dieną kas metai labai mėgdavai pasakot,

kaip tavo gimimo akimirką

tavo motina žvilgtelėjusi pro langą

išvydo žydinčias alyvas. Ką gi, šiandieną

alyvos namų kiemuose žydi

visoje Ajovoje, vis dar sveikindamos tave.

 

 

Sena fotografija

 

Ši sena pora, Nilsas ir Lidija,

santuokoje išgyveno septynias dešimtis metų.

Čia jie – šešiasdešimtmečiai,

bet jau lyg brolis

ir sesuo: mažytės, beaistrės akys,

didelės ausys, prie burnų

ta pati griežta raukšlė. Po šitiekos

bendrų patyrimų metų:

sekso permainingumo, sugižusio

netektų vaikų pieno, tvartų gaisrų,

skėrių, karštinių ir tylos,

jiedu jau pradėję panėšėti

atšiauria išore. Kaip toli sėdi

jie vienas nuo kito; nesiliečia nei pečiais,

nei keliais, delnai prispausti prie kelių,

tarsi po kiekvienu iš jų gulėtų raktas

nuo kažin kur paslėpto lagamino,

pičpilnio tų gyvenimo pamokų, kurias laikaisi

tik sau.

 

Turbūt jiedu

pakilo auštant ir apsitaisė

prie krosnies, Lidija

juoda vilna su nėriniuota apykakle,

Nilsas nenauju kostiumu. Vežimu

nudardėję į miestą užkopė

į ateljė vien dėl šio rūstaus

pareiškimo, – dabar raukšlėto

it lapas, – kad nors atrodo

panašūs, jiedu skirtingi žmonės

su skirtingais, tik jau išsikvėpusiais

norais, gerų dviejų pėdų atstu

viens nuo kito, trisdešimčiai metų prabėgus.

 

 

Liudytojas

 

Skyrybų teisėjas iškvietė liudytoją,

taigi lauki teismo salės gale,

nejudrus kaip ta vėliava ant koto, išeiginiai drabužiai

krinta glotniomis, lygiomis klostėmis, kurios štai pradeda

rinkti baltų puokščių dulkes,

tarsi nėrinių šydas kylančias į viršų

nuo saulės nutviekstų langų bučinio.

 

Sterblėje, ten, kur paliktos, tebeguli tavo rankos

skyrium viena nuo kitos, it kokio vaisiaus žievės.

Kad ir ko būta rieškučiose, jau išvalgyta.

Už tavęs, šviesos ežerè,

kur metai nugrimzdę į dugną,

balsai gaudžia tuščiaviduriais garsais

valčių, besitrinančių į prieplaukas, kuriose pririštos.

 

Jau žinai, ką pasakysi, kai tave pakvies.

 

 

Tektonika

 

Vos po kelių mėnesių mūsų

prisiminimuose randasi įtrūkių,

o po metų ar dvejų faktai

atskyla

vieni nuo kitų

ir ima pamažu keistis ir mainytis,

trindamiesi, grūsdamiesi vienas per kitą,

kol jų pavidalai

pakinta

ir praeitis tampa nauju

pasauliu.

Ir po daugelio metų net ir tikra

meilė,

vičvienaitė, pati sau vešliai žaliuojanti sala,

apčiuopiama iki smulkmenų, net su

žvake,

švelniai nušviečiančia šypseną, gali nugrimzti po

bangomis kaip Atlantida,

vos ne vos suribindama širdį.

 

 

Po daugelio metų

 

Šiandien iš tolo pamačiau tave

nueinančią, ir žėrinti

ledyno viršūnė nuslydo į jūrą

be garso. Senas ąžuolas

nuvirto Kamberlande vos su

saujele lapų ir senutė,

lesindama viščiukus, trumpam

pakėlė akis nuo žemės. Kitoje galaktikos

pusėje trisdešimt penkis kartus

už mūsų saulę didesnė žvaigždė sprogo

ir išnyko, palikdama mažytę žalią dėmę

tinklainėje astronomo, stovinčio atvirame mano

širdies kupole ir neturinčio kam pasipasakoti.

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba