Čia priėjo Gorbulskis

Iš leidyklos „Versus aureus“ spaudai rengiamos knygos

Turiu atvirai prisipažinti: niekada nesidomėjau lietuvių estrada, todėl jaučiuosi šiek tiek šventvagiškai, liesdamasi prie to, apie ką menkai nutuokiu. Kita vertus, galiu pasiteisinti: aš tik klausiausi kitų ir stengiausi tą daryti įdėmiai.

Kai kas abejojo, ar tikrai esu tas žmogus, kuris gali rengti knygą apie Benjaminą Gorbulskį. Abejojančius labai gerai suprantu, juk nebuvau netgi tos kartos. Bet turėjau vieną neginčijamą argumentą: kur tuomet toji prisiminimų knyga, kuri seniai galėjo būti knygynuose, ir kur tas ją parengęs žmogus, kuris ir kompozitorių, ir estrados pasaulį gerai pažinojo?

Jeigu pasakysiu, kad šio darbo ėmiausi vien dėl vaikystėje įstrigusio garsaus Pauliaus Širvio ketureilio, skirto Gorbulskiui, kurį deklamuodavo mano tėvai, niekas nepatikės… Tačiau tai tiesa. Tos keturios eilutės (nežinantys jas ras šioje knygoje), šalia visų privalomų pionieriškų eilėraštukų, tais laikais dvelkė neįtikėtina laisve.

Studijų metais rašiau diplominį darbą apie fotografo Algimanto Kunčiaus kūrybą. Kartą jį patį susitikau prie tuometinės Lenino aikštės. Jis papasakojo epizodą, kaip toje vietoje fotografavo aktorių Rimgaudą Karvelį su Gorbulskiu (apie tai toliau knygoje). Pasakojo be galo smagiai, su visomis autentiškomis intonacijomis ir detalėmis, tad pagauta dar didesnės intrigos panorau susidėlioti išsamų paveikslą žmogaus, kurio niekada nemačiau ir nepažinojau. Jau gerokai vėliau, Šiuolaikinio meno centro kavinėje prisėdusi prie Bronio Savukyno, užsiminiau, kad norėčiau pasišnekėti apie Gorbulskį – kada nors… Praėjo penkiolika metų. Žinomo kalbininko, vertėjo ir eseisto jau nebėra, taigi supratau, kad nebegaliu ilgiau delsti. [...]

Kompozitorius juokaudavo visada ir visur, o istorijos ir anekdotai apie jį patį iki šiol keliauja iš lūpų į lūpas. Kai knygos pavadinimą (su aliuzija į lietuviškų anekdotų personažą Kindziulį) pateikiau leidyklai, viename laikraštyje radau straipsnį apie Gorbulskį. Ten buvo pacituoti jo dukros Karinos žodžiai: „Jeigu kas nors surinktų visus tėčio pokštus ir anekdotus, būtų galima išleisti knygą „Čia priėjo Gorbulskis“. Pamaniau: koks smagus sutapimas… Vadinasi, esu teisingame kelyje.

Sudarytoja Audra Baranauskaitė

Iš prisiminimų

Algimantas Kunčius, Fotografas

Pirmą kartą Gorbulskį išgirdau Kaune. Kurį laiką ten gyvenau, o Kaunas visada buvo Kaunas: Muzikinis teatras, operetės… Kalmanas, Leharas, Gorbulskis…

Labai populiarus buvo jo miuziklas „Meilė ir skarda“, atsimenu, buvau nuėjęs pasiklausyti. Kažkas ten dainuodavo: „Neilon, perlon, kapron – dabar pati geriausia medžiaga…“ Įstrigo… Kaunui tai tiko, buvo smagu.

Apskritai kiekvieno Benjamino Gorbulskio kūrinėlio intonacija, mini dramaturgija, intriga man atrodo labai aukšto standarto. Jis man panašus į visus garsiuosius populiariųjų džiazo šlagerių kūrėjus – Berliną, Porterį, ką ir kalbėti apie Gershwiną… Jie visi buvo žydai, nepaprastai gabūs, unikalūs.

Kai atvažiavau į Vilnių, pradėjau domėtis lengvosios muzikos žanru. Ypač džiazu. Šešiasdešimt trečiaisiais Vilniaus gatvėje, kur dabar lektoriumas, buvo atidaryta jaunimo kavinė – džiazo klubas. Ten vykdavo teminiai vakarai, kuriuos rengdavo muzikologas Liudas Šaltenis. Armstrongo, Coltrane’o… Pakabindavo didžiulius jų portretus. Ant scenos stovėdavo kliapas. Kai atvažiuodavo kas nors iš džiazuojančių muzikantų į Vilnių gastroliuoti, ateidavo vakare pagroti.

Į kavinę užsukdavo ir Gorbulskis. Jis darydavo įspūdį – visą laiką pasitempęs, susikaupęs, šnekėdamas nežiūrėdavo tiesiai, visada truputį pro šoną, bet akys – gyvos, mintis dirba, juostelė galvoje nepaliaudama sukasi. Lengva ironija, lūpose – šypsenėlė… Tokia lyg ir kaukė, bet kaukė – gerąja prasme.

Benjaminas Gorbulskis man buvo labai autoritetinga figūra. Dažniau tekdavo jį matyti, kai, norėdamas užsidirbti pinigų, gal pusantro sezono grojau akordeonu „Neringoje“. Tada mūsų buvo toks, kaip aš vadinu, raznočinsų ansamblis. Jam vadovavo Eugenijus Tichonovas, kažkada simfoniniame griežęs smuiku, saksofonu grojo Pavelas Spiktorenka, per karą buvęs konclageryje ir ten grojęs tarptautiniame simfoniniame orkestre, Algis Lukoševičius, baigęs dirigavimo kursus Leningrado konservatorijoje, skambino fortepijonu. Kai nebūdavo klarnetininko, ateidavo su mumis pagroti ir maestro profesorius Algirdas Budrys – tuos vakarus jis vadindavo „Dzen dobrij, chaltūra“…

Sėdėdamas estradoje gerai matydavau, kas darosi „Neringoje“. Gorbulskis ten būdavo nuolat, ateidavo mūsų pasiklausyti, ant servetėlių rašinėdavo visokias natas. Mes grojome bibopą, svingą, turėjome lenkų išleistų džiazo klasikos sąsiuvinių, juos aranžuodavom, Tichonovas parašydavo mūsų partijas, o Gorbulskis kartkartėmis kažką jam patardavo, ir jo pastabos visuomet būdavo labai tikslios. […]

O sykį pavežiau jį kartu su Ganelinu (liko nuotraukos, jie abu prie mano dirbtuvės)… Ta nuo jų sklindanti laisva energija, pavydėtinas atsipalaidavimas, humoras, lengva nuotaika, kuri kažkaip užvesdavo, tas jų sugebėjimas atitrūkti, nepaisyti esamos situacijos… Kitą kartą vežiau Gorbulskį vieną ir prie jo namų pasakiau: „Maestro, tai dabar kokį opelį?..“ O jis sako: „Nu, kam man tas vargas? Nu, kam? Yra izvoščikas – taksi. Už tuos pinigus, kuriuos sukišiu į mašiną, kiek aš galiu taksi pasisamdyt. Ir man dar vairuot nereikia, aš kaip ponas…“

O kartą ėjau pro Lenino (dabar – Lukiškių) aikštę, žiūriu, priešais konservatoriją stovi Karvelis su Gorbulskiu. Gorbulskis, mane pamatęs, sako: „Kunčius, ateik! Nufotografuok du žydus: vieną, kuris visą gyvenimą vaidina lietuvį, ir kitą, kuris visą gyvenimą vaidina žydą.“ Ir abudu juokiasi… Tikrai, Rimgaudas galėdavo būti labai panašus, būtent tas tipažas, su juo kur nors susitikę iki šiol visada pažydžiuojam. Tai nėra ironija, tik labai smagus atsipalaidavimo būdas. Na, o Gorbulskis – gal vienintelis tuo metu žydas vilnietis, kuris nebijojo apie tai garsiai kalbėti, nes buvo labai laisvas žmogus. Visada maniau, kad jis gimęs po laiminga žvaigžde.

Gediminas Kavaliauskas, save įvardijęs vilniečiu

Kai 1950 metais visa „Spindulio“ leidyba iš Kauno persikraustė į Vilnių, mano tėvas kaip specialistas turėjo persikelti kartu. Dirbo „Vaizde“ Subačiaus gatvėje, ir jam leido pasirinkti butą. Tas butas buvo namo priešais Filharmoniją pirmame aukšte (dabar „Ida Basar“ restoranas). Tėvo sesuo buvo ištekėjusi už tuometinio konservatorijos ir J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos dėstytojo Povilo Tamuliūno, abu neturėjo kur gyventi, ir mano tėvas pasistengė, kad jie taip pat įsikurtų to paties namo antrame aukšte.

Taigi būdavo bendros kompanijos, bendri baliai. Susirinkdavo vos ne visa konservatorijos profesūra. Kartą šnekantis, Tamuliūnas prasitarė, kad yra vienas mielas ir fainas studentas, tik va neturi kur gyventi. Tėvas, būdamas geros dūšios, dar gramą padaręs, sako: „Tai galima pas mus, butas didelis, tegul ateina.“ Ir vieną gražią dieną studentas ateina. Ir tas studentas – Benjaminas Gorbulskis.

Aš, aišku, tada mažiukas buvau, šią istoriją žinau tik iš pasakojimų. Tėvas parodė jam kambarį sakydamas: „Gali čia gyventi, tačiau baldų nėra.“ Subačiaus gatvės gale buvo Puškinovkė, galima sakyti, kaimas, tai Gorbulskis su draugais prisirinko ten šieno, šiaudų ir atsitempė maišuose, – Subačiaus gatvė ne tokia ir ilga… Kurį laiką taip ir gyveno. Jau tada kartais prasimanydavo pinigų, tai ką nors parašydamas, tai ką nors aranžuodamas.

Buvo pokaris. Pagrindinės prekės – žibalas, miltai, duona, cukrus. Stovi eilės… Aušros vartai, cerkvė, arklių klubas, „Spalio“, „Maskvos“ kino teatrai – toks savotiškas centras. Ta vieta, kurioje gyvenau, buvo labai gyva. Dar svarbus taškas buvo „Astorijos“ (dabar viešbutis „Radisson Blu Astorija“) bufetas; įeini, toliau valgykla, o tas bufetas – kairėje.

Prie „Astorijos“ durų stovėdavo karo suluošintas žmogus. Jis buvo be kojų ir turėjo platformą ant guolių (beje, kai tie vargšai nusigerdavo ir kur nors platformą palikdavo, vaikai iškart ją nugvelbdavo – jiems juk reikėjo iš guolių samakatus darytis; tai maždaug tas pats kaip šiandien pavogti mersedesą). Žodžiu, tas žmogus buvo ubagas, bet unikalus tuo, kad iš jo galėdavai pasiskolinti pinigų. Tai ir skolindavosi. Ir mano tėvas, ir Gorbulskis, kai norėdavo „Astorijos“ bufete įkalti, aišku, žinodami, kad reikės atiduot su procentais…

Ar ilgai tada pas mus Gorbulskis gyveno, neprisimenu. Mudu bendraudavome jau vėliau, kai aš suaugau. Paprastai „Neringoje“. […]

Prisimenu, kaip sykį gavo savo žmonai kelialapį į Krymą, į kompozitorių poilsio namus. Atėjo su juo į „Neringą“ ir sako, kad žmona nenori ar negali važiuoti… Ir jis tokios nevilties apimtas, nes tie kelialapiai buvo ne šiaip sau dalijami, taigi sėdi ir suka galvą, ką daryti. O „Neringoje“ mes visi turėjome savo mėgstamas padavėjas, kurios mums kaip mamos, nors už Gorbulskį, aišku, buvo jaunesnės. Nebeatsimenu tos padavėjos vardo – tokia aukšta, labai simpatinga, o visas jų dialogas vyko prie profesoriško staliuko. Gorbulskis jos klausia: „Nori važiuot į kompozitorių namus?“ Ji sako: „Aš negaliu, dirbu.“ – „Aš klausiu, nori ar ne?“ – „Norėčiau.“ – „Tai ir važiuok, – sako Gorbulskis, – o visa kita mes sutvarkysim.“ Ir ji išvažiavo.

O kitąsyk Tadas Kosciuška (ne XVIII a. sukilimo vadas, bet į jokius apibrėžimus neįspraudžiama neordinari asmenybė – A. B.) atėjo į „Neringą“ – linksmas, kaip visuomet atsipalaidavęs. Atsisėdo prie staliuko, šnekasi. Gorbulskis ir sako: „Koks bjaurus gyvenimas, nėra net kur kojinių išsiskalbt.“ O Kosciuška jam: „Maestro, duokit, aš tuoj pat jas išskalbsiu.“ Gorbulskis nusiauna batus, nusimauna kojines, ir Tadas, įmerkęs kojas į vandenį, atsisėda ant baseinėlio krašto. Pradeda skalbti. Maestro basas nueina į tualetą, atneša gabaliuką muilo – tada muilas būdavo susmulkinamas tokiais gabaliukais – ir sako: „Tadai, be muilo neišsiskalbs.“ Ir ką? Ir nieko. Nors buvo pilna žmonių, visi normaliai reagavo, administratorius irgi… Aišku, kai pradėjo muilinti, tai jau nelabai…

Tada turėjau gal trisdešimt metų, o Benjaminas Gorbulskis su manimi bendraudavo kaip su sau lygiu. Manau, gebėjimas taip bendrauti su gerokai jaunesniais už save – didelių žmonių bruožas. Juk mums jis buvo sektinas pavyzdys, autoritetas, tačiau forma, kuria jis su mumis bendravo, buvo priimtina ir lengva.

Tačiau mes jo netujinom, buvome taip išauklėti. Turėjome tokių mokytojų, kurie net į mus kreipdamiesi kartais sakydavo „ekscelencija“. Man rodos, visa profesūra Gorbulskį vadino „maestro“… Mums jis taip pat buvo maestro.

Tikros istorijos ir anekdotai

Kartą Gorbulskis su dukra vaikštinėjo prie tvenkinio palei grafo Tiškevičiaus rūmus. Vandenyje plaukiojo antys ir gulbės. Ir atėjo dvi moterėlės maskvietės su maišeliu, norėdamos tas gulbes palesinti. Tačiau paukščiai niekaip nepriplaukia, nors tos moterys visaip šaukia: ir gul gul, ir bul bul… Tada jos Gorbulskio ir klausia: „Jūs vietinis?“ – „Taip, vietinis.“ – „Tai gal žinote, kaip tas gulbes prisišaukti?“ O Gorbulskis ir sako: „Gal ką nors padainuokite joms iš „Gulbių ežero“.“

Važiuoja Gorbulskis troleibusu ir rankose laiko natas. Šalia stovintis vyras klausia: „Ar tu muzikantas?“ – „Taip, muzikantas.“ Žmogus mato: viršutiniame natų puslapyje parašyta: „Gorbulskis.“ „Tai ką, ir jį groji?“ – „Taip, groju.“ – „Aha… Įdomus žmogus. O tu jį pažįsti?“ – „Pažįstu.“ Kitoje stotelėje abu ruošiasi lipti. „O kur tu gyveni?“ Sako: „Šitame name.“ – „Va tai tau, aš gi to namo valdytojas. O tai kuris tavo butas?“ – „Pirmame aukšte, iš teatro pusės.“ – „Betgi ten gyvena Gorbulskis?!“

Kai Gorbulskis pirmą kartą siuntė natas į užsienį, muitininkai, jas apžiūrinėdami, klausia: „O koks čia ženklas? O čia? – ir beda pirštu į natų sąsiuvinio viršelyje nupieštą Stravinskio portretą: – Gal čia kokios nors vietovės žemėlapis?“ Gorbulskis atsakinėdamas kentėjo kentėjo, kol galų gale neištvėręs pasakė: „Tam, kad tuos ženklus suprastum, reikia baigti konservatoriją.“

Kai Gorbulskis kartu su Blože sukūrė operetę „Meilė ir skarda“, pasirūpino, kad afišoje vertimas į rusų kalbą skambėtų taip: „Liubov i bliacha“ (lenk. blacha – skarda). Kadangi Kaune niekas nemokėjo ir nenorėjo mokėti rusiškai, niekam ir neužkliuvo, net vietiniam Glavlitui.

Kartą Gorbulskiui reikėjo važiuoti į Kauną. Geležinkelio stotyje įsėdo į taksi. Automobilis stovėjo taip, kad vairuotojui reikėjo išmanevruoti atbulam. Išsukęs iš aikštelės bando apsigręžti, o Gorbulskis jam sako: „Ne, ne, taip ir važiuokim.“ – „Kaip važiuokim?“ – „Nu, taip, kaip pradėjai važiuot, taip ir važiuokim.“ Vairuotojas iš geležinkelio stoties išjudėjo atbulas ir dar Kauno gatve gerą gabalą… Tada suprato, kad, matyt, jiems taip reikės važiuot iki Kauno. Jis ir klausia: „O kiek tu mokėsi?“ O Gorbulskis ir sako: „Ne aš mokėsiu. Tu man mokėsi. Skaitiklis juk irgi atgal atsisuks.“