Žmogus, kuris miega

 

Georges’as Perecas (1936–1982) – prancūzų rašytojas, eseistas, filmų kūrėjas. Jo tėvai – Lenkijos žydai, XX a. 3 deš. emigravę į Prancūziją, žuvę per Antrąjį pasaulinį karą (tėvas – kare, motina – konclageryje). Įvaikintas ir užaugintas dėdės iš tėvo pusės šeimos.

Keletą metų studijavo istoriją ir sociologiją Sorbonos universitete, pradėjo rašyti tekstus literatūros žurnalui „La Nouvelle Revue Française“. 1967 m. prisijungė prie 1960 m. Raymond’o Queneau ir François Le Lionnais įkurtos eksperimentinės prancūzų literatų ir matematikų grupės „OuLiPo“ (Ouvroir de Littérature Potentielle – Potencialios literatūros dirbtuvė). „OuLiPo“ nariai kūrė naujas struktūras, modelius, prisigalvodavo taisyklių ir ribojimų, kurių laikymasis, jų teigimu, tik išlaisvina kūrybiškumą. Perecas pagarsėjo kaip bene įspūdingiausias literatūrinių formų novatorius, parašė kūrinių palindromo, anagramos, lipogramos principu ir pan. Pavyzdžiui, romane „Dingimas“ (La Disparition, 1969) nė sykio nepavartojo prancūzų kalboje itin dažnos raidės e, o apysakos „Atgrąžtai“ (Les Revenantes, 1972) visuose žodžiuose kaip tik tėra balsė e.

Lietuvių auditorijai Perecas pažįstamas iš debiutinės apysakos „Daiktai: septintojo dešimtmečio istorija“ (knygoje „Trys prancūzų apysakos“ (1992, vert. D. Linčiuvienė), kurioje kritiškai žvelgiama į materializmą, daiktus ir vartotojiškumą. Netrukus lietuviškai pasirodys Pereco romanas „Žmogus, kuris miega“ (Un Homme qui dort, 1967), su jo ištrauka čia ir siūlome susipažinti.

 

 

Tu sėdi, pusnuogis, tik su pižaminėm kelnėm, savoje, kadaise kambarinėms skirtoje, kamarėlėje, ant siauro suoliuko, atstojančio tau lovą, su Raimono Arono knyga „Paskaitos apie industrinę visuomenę“, atversta ties šimtas dvyliktu puslapiu, ant kelių.

Kol kas jauti tik lengvą nuovargį, tarsi ką tik būtum pastebėjęs, kad jau labai ilgai, daugybę valandų, sergi klastinga, tave stingdančia liga, kuri nekelia skausmo, bet kaip tik todėl ir yra nepakeliama – apgaulingai malonus ir kartu slegiantis jausmas, lyg neturėtum nei raumenų, nei kaulų, lyg būtum sudribęs kaip koks maišas tarp kitų tokių pat maišų.

Saulė kepina cinkuotą stogą. Ant balto medžio lentynos priešais tave, akių lygyje, stovi pustuštis, truputį apskretęs puodelis tirpiosios „Nescafé“ kavos, pustuštis cukraus pakelis ir reklamai pagaminta peleninė iš netikro opalinio stiklo, kurioje smilksta cigaretė.

Pas kaimynus kažkas tai ateina, tai išeina, kosti, vaikšto, perstumdo baldus, trauko stalčius. Iš čiaupo koridoriuje nuolat laša vanduo. Triukšmas sklinda ir iš Šv. Onorė gatvės apačioje.

Šv. Roko bažnyčios varpas muša antrą valandą. Tu pakeli akis, nustoji skaityti, nors ir taip jau seniai nebeskaitai. Atverstą knygą pasidedi šalia ant minkštasuolio. Pakeli ranką, užgesini peleninėje smilkusią cigaretę, paimi kavos puodelį, paragauji – ji vos drungna, per saldi, kiek karstelėjusi.

Tu permirkai prakaitu. Atsistoji, eini uždaryti lango. Atsuki savo mažytės kriauklės čiaupą, sudrėkintu skuduru gaivini kaktą, kaklą, pečius. Atsiguli ant savo siauro minkštasuolio, suneri rankas, kojas sulenki. Užsimerki. Tavo galva apsunkusi, kojos nutirpusios.

 

Paskui išaušta egzamino diena, o tu nesikeli. Nesikelti nebuvo tavo suplanuotas veiksmas, tai net ne veiksmas, o veiksmo stygius, veiksmas, kurio nesiimi, kurio vengi. Anksti užmigai, gerai miegojai, nusistatei žadintuvą, girdėjai jį skambant, laukei jo suskambant bent kelias minutes, jau prabudęs nuo karščio, nuo šviesos, nuo pieno butelių tarškėjimo, nuo šiukšlininkų keliamo triukšmo, o gal nuo paties laukimo.

Žadintuvas skamba, tu nė nesujudi, lieki lovoj, vėl užsimerki. Suskamba kaimynų žadintuvai. Girdi, kaip kažkas leidžia vandenį, darinėja duris, skuba laiptais. Šv. Onorė gatvę užplūsta mašinų ūžesys, padangų cypimas, skubrūs žingsniai, signalų pypsėjimai. Trinksi langinės, girgžda prekiautojų keliamos apsauginės žaliuzės.

Tu nejudi. Tu nesijudinsi iš vietos. Kažkas kitas, antrininkas, tiksliai tave atkartojanti šmėkla, kuri galbūt vietoj tavęs daro tai, ko tu jau nebedarai: keliasi, prausiasi, skutasi, apsirengia, išeina. Tu jai leidi nuskubėti laiptais žemyn, bėgte įšokti į autobusą, uždusus, bet pergalingai laiku suspėti į egzamino salę. Bendrosios sociologijos bakalauras. Pirmas egzaminas raštu.

Atsikeli per vėlai. Salėje mąsliai pasirėmę galvas jau sėdi stropieji arba nuobodžiaujantys studentai. Draugai kiek neramiai žvilgčioja į tuščią tavo suolą. Tau neužtektų nei penkių, nei dešimties, nei dvidešimties puslapių išsakyti viskam, ką žinai, ką reikia žinoti apie susvetimėjimą, darbininkus, modernizmą, laisvalaikį, biurokratus, automatizavimą, kitų pažinimą, Tokvilio priešininką Marksą, Lukačo priešą Vėberį. Vis tiek nieko nebūtum parašęs, nes nieko neišmanai ir nieko negalvoji. Tavo suolas lieka tuščias. Tu nebaigsi universiteto, niekada negausi diplomo. Tu daugiau nestudijuosi.

Kaip visada, užsiplikai puodelį tirpiosios „Nescafé“ kavos ir, kaip visada, įvarvini šiek tiek kondensuoto pieno. Tu nesiprausi, būni pusnuogis. Rožinėje plastikinėje vonelėje užmerki tris poras kojinių.

 

Neini laukti prie išėjimo iš egzamino, klausinėti, kokios temos buvo pateiktos studentų įžvalgoms. Neužsuki į kavinę, kur kasdien, o tuo labiau tokią svarbią dieną kaip ši, esi įpratęs susitikti su draugais. Vienas jų kitą rytą užlipa pas tave į šeštą aukštą. Leidi jam belstis, laukti, dar belstis, jau šiek tiek garsiau, ieškoti rakto ant staktos, kur jį palieki trumpam išeidamas nusipirkti duonos, kavos, cigarečių ar laikraščių arba pasiimti pašto, leidi jam dar palaukti, vos vos pasibelsti, tylomis bandyti tave prisikviesti ir padvejojus vangiai išeiti.

Vėliau jis grįžta ir pakiša po durimis raštelį. Paskui bando ir kiti, kitą ir dar kitą dieną, beldžiasi, ieško rakto, šaukia tave, palikinėja raštelius.

Tu juos perskaitai ir suglamžai. Tave kviečia susitikt, bet tu neini. Sunėręs rankas už galvos, sulenkęs kelius toliau guli ant savo siauro minkštasuolio. Spoksai į lubas, kuriose pastebi įtrūkimų, atsilaupiusių vietų, dėmių, nelygumų. Tu nenori nei su kuo nors susitikti, nei kalbėtis, nei galvoti, nei kur nors eiti, nei judėti.

 

Vieną tokią dieną kaip ši, truputį anksčiau, truputį vėliau, suvoki, kad kažkas negerai, kad, šiurkščiai tariant, nemoki ir niekada neišmoksi gyventi.

Saulė kaitina stogą. Palėpėje karštis nebepakeliamas. Įsispraudi tarp minkštasuolio ir lentynos su atversta knyga ant kelių. Tu jau labai seniai nebeskaitai. Įsistebeiliji į balto medžio lentyną, į plastikinę rožinę vonelę, kurioje tebemirksta šešios kojinės. Peleninėje paliktos cigaretės dūmai smilksta tiesia ar beveik tiesia linija ir ties suskilinėjusiomis lubomis išsisklaido į šalis.

Kažkas dingo, kažkas pradingo. Tu praradai, kaip čia pasakius, gyvenimo pagrindą – ėmė trūkti to, kas, rodos, lig šiol tave guodė, vertė širdį plakti – savo egzistencijos, netgi jos prasmingumo suvokimas, jausmas, kad esi pasaulio dalis, kad išnaudoji gyvenimo teikiamus malonumus.

Vis dėlto nesi iš tų, kurie nemiega ištisomis naktimis ir uždavinėja sau egzistencinius klausimus – kodėl, iš kur atsirado, kas jie yra ir kuo taps. Tu niekada rimtai nesusimąstei, kas atsirado anksčiau – višta ar kiaušinis. Tavo kilnaus veido nepažymėjo metafizinės kančios. Bevertis tas kopimas aukštyn, ėjimas į priekį, kuriame nuo amžių amžinųjų esi kviečiamas įžvelgti ir savojo gyvenimo prasmę, teisingumą, intensyvumą, – praeitis pilna naudingų patirčių, nepamirštamų pamokų, šviesių vaikystės prisiminimų, nuoširdžios laimės kaime, gaivinančio jūros vėjo, dabartis – tiršta, koncentruota, įtempta lyg styga, ateitis – daug žadanti, klestinti, gaivi. Tavo praeitis, dabartis ir ateitis susilieja ir vienintelė tave slegianti našta – klastinga migrena, nuovargis, karštis, drungna ir karstelėjusi „Nescafé“ kava. O jei tavo gyvenimui reikia kokio fono, kad ir kaip stengtumeisi, kad ir kokias iliuzijas dar puoselėtum, tai tikrai nebus plati promenada (kuri iš esmės yra miražas), kur dūksta ir vėją gainioja raudonskruosčiai karingosios žmonijos vaikai, tavo gyvenimo fonas – ta palėpė, kurioje gyveni, 2,92 metro ilgio, 1,73 metro pločio lindynė, kitaip tariant, šita vos didesnė nei penki kvadratiniai metrai pastogė, iš kurios neišeini jau keletą dienų – sėdi ant minkštasuolio, kuris per trumpas, kad miegodamas galėtum visu kūnu išsitiesti, per siauras, kad galėtum laisvai vartytis. Dabar lyg užkerėtas žiūri į rožinę plastikinę vonelę, kurioje vis dar mirksta šešios kojinės.

Tu tūnai savo kambaryje, kur nei valgai, nei skaitai, nei iš viso judi. Tu žiūri į vonelę, lentyną, savo kelius, savo akis įskilusiame veidrodyje, puodelį, elektros jungiklį. Klausaisi, kaip žmonės šurmuliuoja gatvėje, kaip koridoriuje laša vanduo, bilda, krenkščia kaimynas, kaip jis trauko stalčius, kosėja, kaip švilpia jo virdulys. Žvilgsniu seki vos įžiūrimą vingiuotą įtrūkimą lubose, beprasmiškai tupinėjančią musę, tįstančius šešėlius.

Tai tavo gyvenimas. Tau spręsti, kaip jį nugyventi. Gali tiksliai surašyti savo kuklų turtą, tiksliai įvertinti savo pirmąjį nugyventą amžiaus ketvirtį. Tau dvidešimt penkeri, turi dvidešimt devynis dantis, trejus marškinius, aštuonias kojines, keletą knygų, kurių nebeskaitai, keletą plokštelių, kurių nebesiklausai. Tu nori viską užmiršti – savo šeimą, studijas, merginas, draugus, atostogas, planus. Tu keliavai, bet nieko iš tų kelionių nepameni. Tu sėdi ir nori tiktai laukti, tiesiog laukti, kol nebeliks, ko laukti, – kada sutems, kada varpas muš laiką, kada diena pakeis dieną, kada prisiminimai išblanks.

Tu nesimatai su draugais, neįsileidi jų. Tu neini pasiimti savo pašto. Tu negrąžini iš Pedagogikos instituto bibliotekos pasiskolintų knygų. Tu nerašai savo tėvams.

Kaip kokia žiurkė, katė ar iškrypėlis iš namų išlendi tik naktį. Valkiojiesi gatvėmis, slankioji po bjaurius kino teatriūkščius Didžiuosiuose bulvaruose. Kartais vaikštai kiaurą naktį, kartais – miegi ištisą dieną.

 

Tu – dykūnas, lunatikas, kvėša. Slenkant valandoms, dienoms, apibūdinimai keičiasi, bet esmė maždaug aiški – tu nesijauti sutvertas gyvenimui, veiklai, kūrybai, tu nori tik vegetuoti, tik laukti, skęsti užmarštyje.

Iš esmės moderni visuomenė nekaip vertina tokią pasaulėžiūrą, aplink nuolat matydavai aukštinamą veiklumą, ambicingus planus, entuziazmą – žmogus, žiūrintis į ateitį, žvelgiantis į horizontą, tiesiai į priekį. Akys giedros, galva ryžtingai pakelta, eisena užtikrinta, pilvas įtrauktas. Atkaklumas, iniciatyvumas, žygdarbiai, triumfas lydi pernelyg tiesų pernelyg tobulo gyvenimo kelią, kuria sudievintus kovos už gyvenimą įvaizdžius. Davatkiškos melagystės, kurstančios svajones visų tų, kurie nieko neveikia ir murkdosi purve, daugybę žlugusių pasidavusiųjų vilčių, tų, kurie pavėlavo, tų, kuriems beliko susidėti lagaminus ant šaligatvio, ant jų prisėsti ir nusišluostyti prakaitą. Bet tau nebereikia atsiprašinėti, graužtis, ilgėtis ko nors. Tu nieko neatsisakai. Tu nebejudi į priekį, bet tu ir nejudėjai, tu toliau nejudi, tu jau pasiekei tikslą, nebematai, ką dar galėtum nuveikti. Vieną per karštą gegužės dieną tau užteko, beveik užteko, ne vietoje padėto kablelio tekste, kurio ir taip ėmei nebesuprasti, apkartusios „Nescafé“ puodelio ir rožinės plastikinės vonelės, kur pajuodusiame vandenyje mirksta šešios kojinės, užteko, kad kažkas pradingtų, nutrūktų, kad vidury dienos – nors tavo palėpėje amžina naktis – atsiskleistų nuvilianti, absurdiška lyg juokdario kepurė, sunki kaip „Gaffiot“ žodynas tiesa – jog tu nenori niekuo sekti, nenori nieko nei ginti, nei pulti.

Tavo draugams nusibodo, ir jie nebeateina pas tave. Tu beveik nebevaikštai gatvėmis, kuriose galėtum juos sutikti. Tu išsisukinėji nuo klausimų, nežiūri į akis tiems, kurie kartais pasipainioja tavo kelyje, atsisakai pasiūlymų išgerti alaus ar kavos. Tu saugus tik naktimis, kai Didžiųjų bulvarų minioje, girdėdamas šurmulį, matydamas šviesas, judėjimą, užsimiršęs pajunti kažką panašaus į laimę, arba tįsodamas savo kambaryje ant to siauro minkštasuolio, žiūrėdamas į lubas, kuriose vis atrandi kažką naujo. Tu nenori kalbėti, nenori ko nors trokšti. Tu stebi minią, plūstančią nuo Respublikos prospekto iki Šv. Magdalenos bažnyčios ir atgal – nuo Šv. Magdalenos bažnyčios iki Respublikos prospekto.

Tau neįprasta užsiiminėti diagnozėmis, tad neturi tam nė menkiausio noro ir dabar. Tave neramina, gąsdina, kartais jaudina ne tavosios metamorfozės staigumas, o kaip tik tas neaiškus slegiantis jausmas, jog čia kažkas kita, jog niekas nepasikeitė, jog visuomet toks buvai, nors sužinojai tik šiandien. Šitas veidas įskilusiame veidrodyje ne naujas, tu tiesiog nusimetei kaukes, jos ištižo nuo tavo kambaryje tvyrančio karščio, atšoko iš mieguistumo. Teisingo gyvenimo kelio, aiškių įsitikinimų kaukės. Argi per savo dvidešimt penkerius gyvenimo metus nieko nesužinojai apie tai, kas dabar jau neišvengiama? Argi niekuomet neįžvelgei trūkumų tame, ką vadini istorija? Periodai, kai nieko nevyksta, nuosmukiai. Šmėkščiojantis veriantis noras nebegirdėti, nebematyti, būti tyloje ir ramybėje. Beprasmės vienatvėje gimstančios svajonės. Amneziškos klajonės Aklių šalyje – ten gatvės plačios ir tuščios, šviesos šaltos, veidai, į kuriuos žvelgtum, nebylūs. Tu nepasiekiamas.

 

Lyg šalia tavo ramios ir užtikrintos protingo vaiko, gero mokinio, tikro draugo praeities gijos, šalia akivaizdžių, pernelyg akivaizdžių augimo, brendimo ženklų – išpaišytų tualetų kabinų, diplomų, ilgų kelnių, pirmų cigarečių, perštėjimo po skutimosi, alkoholio, po durų kilimėliu pakišamo rakto sugrįžusiam po vakarėlių, skaistybės praradimo, pirmų skrydžių, pirmųjų muštynių – visada lygiagrečiai, bet nustumta į šoną, vijosi kita gija, įsipynusi į tavo dabartinį, tuščią ir apleistą gyvenimo tinklą. Tie išnyrantys prisiminimai, vandenženkliais įrašyta kadaise atskleista tiesa, šis taip ilgai delstas pasitraukimas, ramybės kvietimas, sustingę ir išsilieję vaizdai, per ilgo išlaikymo nuotraukos, beveik išdegusios, be gyvybės, veik iškasenos – provincijos gatvė, užvertos langinės, blausūs šešėliai, karinėse patalpose zyziančios musės, pilkais apdangalais nuklostyti svetainės baldai, saulės spinduliuose pakibusios dulkės, plynas kaimas, kapinės sekmadieniais, pasivažinėjimai mašina.

Ketvirtadienio popietę vyras ant siauro minkštasuolio su atversta knyga ant kelių žiūri į niekur.

 

Tesi neaiškus šešėlis, kieta abejingumo šerdis, tuščios akys, vengiančios kitų akių. Tylus, užgesusiu žvilgsniu vis tiek sugebėsi pastebėti savo tarsi sulėtinto gyvenimo laikinumo atspindžius balose, langų stikluose, ant spindinčių mašinų kėbulų.

Lyg ne savo ranka prabrauki balto medžio lentynos pakraščiu. Iš čiaupo koridoriuje laša vanduo. Tavo kaimynas miega. Silpnas stovinčio taksi burzgimas gatvėje tvyrančią tylą ne trikdo, o tik dar labiau išryškina. Užmarštis nusineša prisiminimus. Nieko neatsitiko. Nieko daugiau nebeatsitiks. Iš suskilinėjimų lubose kuri neišnarpliojamus labirintus.

 

Tos tuščios dienos, kai kaitra tavo kambaryje primena krosnį, o rožinėje plastikinėje vonelėje kaip suglebę rykliai ar ištižę banginiai plūduriuoja šešios kojinės. Nustatytu laiku nesuskambėjęs, neskambantis, nesuskambėsiantis žadintuvas. Šalimais ant suoliuko pasidedi atverstą knygą. Atsiguli. Viskas slegia, zvimbia, viskas apsnūdę. Leidi sau grimzti. Pasineri į miegą.

 

Vertė Aušra Pokvietytė