Spalio knygos
Gary Paulsen. Brajano kirvis. Romanas. Iš anglų k. vertė Vilmantas Vilkončius. V.: Alma littera, 2008. 192 p.
Atrodo, ši knyga buvo parašyta anksčiau, negu imtas kurti serialas „Dingę“, bet katastrofistinė tendencija kine ir literatūroje tuo metu kaip tik įsibėgėjo. Žinoma, įvykius lemia negyvenamoje vietovėje sudužęs lėktuvas. Atšiaurios gamtos apsuptyje atsidūręs paauglys turi išgyventi. Moralas įtikina – tik plikomis rankomis susidūręs su gamta gali su ja sutapti. Visais kitais atvejais nesi jos dalis.
Katherine Paterson. Kaip ir žvaigždės. Apysaka. Iš anglų k. vertė Renata Valotkienė. V.: Alma littera, 2005. 256 p.
Knyga vaikams, bet labai tinka ir „Al-Anono“ nariams – apie alkoholikės ir narkomano, sėdinčio kalėjime, vaikus. Kruopščiai išrašyta visa simptomatika. Vaikai paliekami JAV vienkiemyje beveik nepažįstamai prosenelei, kuriai sunku judėti, – taigi, neaišku, kas kuo labiau rūpinasi. Mama, tėtis, prosenelė – visi tokie infantilai, kad vienuolikmetė, prižiūrinti dar ir jaunesnį brolį, tarp jų atrodo vienintelė suaugusi. Ir vis dėlto tame pragaro rate švysteli prošvaistės: atsiranda įdomių, geraširdžių, autentiškų žmonių ir veiklos. Pasakojimas įtraukia ne vien vaikus.
Friedrich Nietzsche. Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui. Vertė Tomas Sodeika. V.: Apostrofa, 2022. 191 p.
Skaičiau sunkiai, iš Sodeikos straipsnio supratau daugiau negu iš pačios knygos. Nietzschė vartoja sąvoką Bildungsphilister – lavinimo filisteris. Mielai pasipravardžiuočiau: lietuvių literatūros rašinys, kurį tenka rašyti abiturientams, ir būtų tokio oksimorono pavyzdys. Vilties suteikia Nietzschės nuostata, kad „gyvenimas gali būti pažinimo siekiančiojo eksperimentas, – o ne pareiga [...]“ (p. 170). Šitą vis užmirštu. Išsirašiau ir sakinį apie aktyvizmą, nes kaip niekad aktualu: „Anot Goethės, kiekvienas veiklus žmogus neturi sąžinės (gewissenslos), bet toks žmogus neturi ir žinių (wissenslos); tam, kad pasiektų vieną tikslą, jis pamiršta viską, jis nepaiso nieko, kas yra už jo nugaros, ir žino tik vieną teisę – teisę to, kas turi įvykti šią akimirką“ (p. 19).
Nora Krug. Heimat: vokietė apmąsto istoriją ir kilmę. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. V.: Aukso žuvys, 2020. 287 p.
Nesitikėjau, kad kas nors Lietuvoje gali tai išleisti – juk čia ne komercinis komiksas, o sunkokas kolektyvinės traumos ir potrauminio sindromo nagrinėjimas. Lietuvoje šie fenomenai irgi reiškiasi, tik kitaip – kaip būtų puiku sulaukti komikso tomis temomis! Šiek tiek jau yra užgriebta vykusiame Jūratės ir Vilmos Samuolyčių filme „Močiute, Guten Tag!“ (2017).
Timothy Snyder. Apie tironiją: dvidešimt pamokų iš dvidešimtojo amžiaus. Komiksas. Vertimą peržiūrėjo Viktoras Bachmetjevas. Iliustravo Nora Krug. V.: Hubris, 2021. 128 p.
Išlikimo vadovėlis karo katastrofos akivaizdoje. Smagu, kai knyga skaitančiajai tarsi „patvirtina“, kad laikausi turbūt ne visai klaidingų moralinių principų. Neseniai susipažinau su Lietuvos kariuomenės ordinariato sinodinio kelio apžvalga –
tiesą sakant, dokumentas pašiurpino. Bet ko ir norėti, kariuomenėje nurodymai nuleidžiami iš aukščiau, o sinodinis kelias skatina sprendimus iš apačios. Belieka dėkoti Dievui, kad Bažnyčia nėra kariuomenė. Snyderis perspėja saugotis sukarintų organizacijų, ir perspėja teisingai: tas valkauskiškas stuobriškumas yra pavojingas. Įdomu, kad autorius cituoja Leonido Donskio frazę „takusis blogis“ (p. 112), kai pamatinei dalykų tvarkai esą „nėra alternatyvos“. Pavojinga yra neišvengiamybės politika (net vadinama sau sukelta intelektualine koma), kai tiki, kad viskas jau nulemta, ir amžinybės politika (būdinga tautiniams populistams). Nora Krug komponuoja pasakojimą kaip komiksą: naivistiniu stiliumi, bet pabrėžtinai estetiškai.
Marius Ivaškevičius. Žali. Romanas. V.: Tyto alba, 2002. 328 p.
Pamaniau, kad reikia perskaityti šiuo metu – tiesiog pasitikrinti. Ne „Tomą Mūrą“, kurio ištraukas girdėjau „Vilniaus lapuose“, o „Žalius“, kurie nejučia proukrainietiški: šiandien aktualu tai, kas įžangoje rašoma apie karą. Tai modernizmas, kurį suprasti nelengva: konstruojamas panašiai kaip ir Jurgos Vilės knygoje apie Oskarą Milašių, tik tvirtesne ranka. Kiek teko domėtis recenzijomis, kritikams labiausiai kliuvo faktas, kad vaizduojama reali istorinė asmenybė, bet kaip tik tai ir paverčia šią knygą meno kūriniu.
Hanya Yanaghara. Mažas gyvenimas. Romanas. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2021. 668 p.
Žmonės, matyt, išsiilgę storų foliantų – labai skaito ne vien šią knygą, bet ir Roberto Bolaño romaną „2666“. Mane visad stebino rašytojai, kurie geba tiek daug ir taip išsamiai pasakoti: be nereikšmingų plepalų, nes pasakojimas įtikina ir įtraukia. Pasakojama iš kelių veikėjų perspektyvos, meistriškai persiorientuojant, bet pagrindinė siužeto gija – pedofilijos ir prostitucijos auka Džudas, jo sudėtingi ir beveik nepagydomi gynybiniai mechanizmai. Skaitydama gūglinau, kaip atrodo autorė, – sunku buvo patikėti, kad taip normaliai atrodančiam žmogui gali būti būdingas toks keliasluoksnis gyvenimo pažinimas (maniau, autorius turėtų atrodyti kaip Mickas Jaggeris ar pan.). Dar skaičiavau, per kelis karantinus vertėjas atliko tokį titanišką darbą. Labai įdomus rakursas – LGBT porų santykių konstrukcijos: neįprastas atvejis, kai grožinė literatūra ir vaizduoja, ir siūlo inovatyvius santykių modelius, kurie, tapę kūriniu, lengviau adaptuojasi tikrovėje. Žinoma, veiksmas vyksta Niujorke, ne šiaip kokiame užkampyje.
Ottessa Moshfegh. Mano miego ir poilsio metai. Romanas. Iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 310 p.
Labai patiko, nors autorė, sprendžiant iš pasisakymų, gali pasirodyti ekscentriška. Vis dėlto jos veikėja – visų JAV, kankinamų kiek per gero gyvenimo, metafora. Sukrečia tik katastrofos (nors pasakotoja teigia, kad ir tai jos nesukrėstų). Nuostabus psichiatrės charakteris: nors vaizduojama beprotė, kurią pacientė gali trolinti ligi begalybės, ji vis tiek įsiūlo fantastinį vaistą, kuris savaip išsprendžia galvosūkį. Privalomas skaitinys visiems lietuvių šrinkams.
Helmutas Šabasevičius. Baletas LT: originalūs baleto ir šokio spektakliai, sukurti Lietuvoje XX–XXI a. pradžioje. V.: „Krantų“ redakcija, 2022. 355 p.
Baletą, bent jau matytąjį Lietuvoje, visuomet suvokiau kaip prancūzų ir rusų tradicijos dominantę. Viršelis su Stasio Ušinsko eskizu sufleruoja ką kita – monografijoje akcentuojamos ne tiek įtakos, kiek tai, ką autentiško pavyko sukurti per visą laiką nuo pat Olgos Švedės-Dubeneckienės studijos Kaune atsiradimo. Įdomu buvo rasti faktą, kad 1986 m. choreografas Elegijus Bukaitis pastatė „Aurą“ (Antano Rekašiaus muzika, Balio Striubo libretas). Librete panaudotos Vinco Mykolaičio-Putino eilės (p. 145, 228). Šiandien jau atrodo keista, kad galima šokti pagal gan selektyviai strofomis išrankiotus poetizmus. Ne mažiau įdomu, kaip 1982 m. kompozitorius Anatolijus Šenderovas pasiūlė estų choreografui Ülo Wilimaa statyti baletą pagal Aldonos Liobytės „Pasaką apie narsią Vilniaus mergelę ir galvažudį Žaliabarzdį“. Libretą rašė Sigitas Geda, viską apvertė aukštyn kojom, išėjo „Mergaitė ir mirtis“. Mergaitė – Kūrėja ir Kūryba, Mirtis – jos antipodas (p. 147). Dar įdomiau skaityti apie spektaklius, kuriuos jau esu mačiusi, – Mindaugo Urbaičio „Acid City“ (choreografas Krzysztofas Pastoras) ir Anželikos Cholinos „Pamišusių merginų šokius“. Bene daugiausiai knygoje remiamasi Audronės Žiūraitytės recenzijomis – tai rodo, kas iš muzikologų aktyviai stebėjo sceną ir apie ją rašė.
Bernardine Evaristo. Mergaitė, moteris, kita. Romanas. Iš anglų k. vertė Akvilina Cicėnaitė. V.: Alma littera, 2020. 430 p.
Bijau, kad knygos apie lesbietes gali žmonėms formuoti ne visai pozityvią nuomonę. Bet romanas turbūt labiau apie juodaodžių moterų stigmą negu apie lesbietes. Pradžioje viskas taip teisinga, kaip iš politinio korektiškumo vadovėlio, tik švelniai pašaržuotas radikalusis feminizmas. Vėliau siužetas įdomėja, formuojasi saga. Beje, dėkinga anoniminei bibliotekos skaitytojai (sprendžiant iš braižo, tai ne jis), kuri galiniame knygos lape nubraižė sagos schemą, padedančią susigaudyti.
Justinas Žilinskas, Ūla Šveikauskaitė. Bėgliai: jūrų keliais į Ameriką. Iliustruotas romanas, grafinio scenarijaus autorius Titas Antanas Vilkaitis. V.: Aukso žuvys, 2022. 376 p.
Turiu išankstinių nuostatų, kai knyga tampa idėjų audros produktu – net trys bendraautoriai. Bet: komiksas fainas, kolektyvinė autorystė nekliūva (visgi dominuoja Justino Žilinsko balsas). Kliūva loginės klaidos (nors gal jos sąmoningos? Šiais laikais gali paaiškėti, kad tai buvo interaktyvios knygos užduotys, kurias skaitytojas turėjo surasti). Pvz., San Fransisko tiltas pastatytas 1937 m., bet apie jį pasakojama 1912 m. (rodomas net paveiksliukas). Tuo pat metu JAV dar nebuvo pačių aukščiausių dangoraižių, tik senieji, siekiantys 10–15 aukštų. Lietuvoje minimu laikotarpiu vargu ar neturtinguose dvareliuose rytais buvo įprasta gerti kavą. Siužete esama drovoko sekso, todėl knyga daugmaž gyvenimiška: nėra pretenzijų į meno kūrinį – normali, gerai papasakota istorija paaugliams su išmoningai panaudotomis detalėmis (pvz., džiovininkas mini „Berghoff“ sanatoriją Šveicarijoje).
Tomas Manas (Thomas Mann). Budenbrokai. Romanas. Iš vokiečių k. vertė J. Vaznelis. V.: Vaga, 1968. 667 p.
Radau paliktą laiptinėje. Nenuostabu, žmonės dabar dažnai ten palieka Achmatovos ir Dostojevskio knygų, bet „Budenbrokus“ pasiėmiau. Senovinės meilės istorijos, atstumtas jaunikis ketina žudytis (jau seniai beskaičiau tokių pasijų). Romanas išėjo 1901 m., nustebau, radusi Manno minimą restoraną pavadinimu „Milžino paunksmė“ (Balio Sruogos pjesė parašyta 1930 m.). Sruoga studijavo Miunchene – esu tikra, skaitė „Budenbrokus“. Gal tą pavadinimą įsimetė į pasąmonę nejučia. Labai patiko Manno humoras – jis vaizduoja filisterius su lengva pašaipa, bet ir su meile: be neapykantos. Ugdo šiokią tokią empatiją ir tuometiniams pirkliams, ir dabartiniams verslininkams – jos mes, kultūrinės fosilijos, gerokai stokojam. Ir aprėpia daug, kelias kartas, la belle époque, dekadansą. „Budenbrokus“ turėtų skaityti familistai – kuo labiau romane stiprinami dirbtiniai ir įsikalbėti „tvirtos“ šeimos papročiai, tuo greičiau jiems lemta išsekti. Kai skaičiau Manno aprašytas Kalėdas, mąsčiau, kad tam tikra prasme jis sukūrė Ingmarą Bergmaną. O viena Hano Budenbroko diena realinėje gimnazijoje man priminė mane pačią 8–9 klasėje. Nors laikotarpiai skiriasi 130 metų, pokyčių švietimo sistemoje buvo įvykę nedaug.
