Iš „Libello belli“
Vitalijus Kvitka (g. 1971) – ukrainiečių poetas ir literatūros apžvalgininkas. 1989–1994 m. studijavo Kyjivo ir Vilniaus universitetuose, o 2019 m. įgijo teologijos bakalauro laipsnį Kyjivo dvasinėje seminarijoje. 1989 m. Kyjive su Myroslavu Herasimovyčiumi įkūrė literatūrinę grupę „Laisvųjų menų mokykla“. 1994 m. su Serhijumi Žadanu ir 18 kitų poetų debiutavo knygoje „Jaunas vynas“. 1998 m. spalį Kvitka tapo 5-ojo Bohdano Ihoro Antonyčiaus Ukrainos poezijos konkurso „Gyvenimo sveikinimai“ laureatu. 2000 m. dalyvavo 36-ajame tarptautiniame poezijos festivalyje „Poezijos pavasaris“. Šiuo metu gyvena Naujojoje Akmenėje.
Čia skelbiami Kvitkos eilėraščiai – iš šiuo metu rašomos knygos „Libello belli“. Iš ukrainiečių kalbos juos vertė poeto žmona Vilgailė Kariniauskaitė (V. K.) ir Benediktas Januševičius (B. J.).
I. Mirties saulė
●
Oleksandrui Kisliukui,
sušaudytam Irpinėje 2022 m. kovo 5 d.
Oleksandrai, tu žiūri iš viršaus,
Peržvelgi gerumo vyzdžiais,
Perplėši blakstienomis žmonių raudas,
Siunti mums lūpas, negyvus savo žodžius. Atleisk,
Kad mes mokėmės ne to, kartodami ingliš ir lotynų,
Demonų legionų tarp mūsų laiku nepastebėjome, atleisk, tiktai mėlį dangaus,
Tik tavo akių mėlis žydi dabar – tarsi drobės raudonė,
Tarp nekalto angelų kraujo – tavo, visų – nenumaldoma rauda.
Tarsi dešimt tūkstančių karių – žvaigždė nužengė iš tavojo „Anabasis“,
Hoplitai su džavelinais, su stingeriais, laikantys skydus,
Atsistojo ir, manding, susimąstė, ant barbarų liedami seiles, dūmus ir ugnį,
Mūšio įkaršty sumaišė dieną su naktimi, o naktį su diena.
…Kažkur toli erdvėje tu praėjęs laiko smėlynus,
Dirvos orkais jau įtręštos lig soties, Oleksandrai, tavo dorėniškas stilius
Garbingai kels ne paskutinę ietį viršum Ukrainos,
Smigiais, Oleksandrai, priešą puls vėjas, Elados brizas.
Dekite, dekite jūs, žagarai, ant jo kapo, vikingų drakaro.
2022 03 15, Naujoji Akmenė
●
Pažįstu tokias merginas: jų akys žvelgia besišypsančiomis močiutėmis iš trobų.
Regėjau sienas užu jų, ir jūs regėjot – jos visur.
Ir rūpestingos jų galvelės balandėlės, žvelgdamos aukštyn,
Pajaučia šitą ateitį, kuri jau bus visur.
Ir siena bus lygi, šalis laisva, ant plytos kiekvienos
Nebe raukšlių likučiai, o vardai herojų, ne smėlis lygumų,
O kupinas ir laisvas saulės rėtis prisiminimui apie žygdarbį dienų,
Besisiūbuojantis ir kruvinas močiutės audinių ir vėliavų atmintyje.
Nebe visi sumindė ir iškamavo ne visų Bučų kūną,
Ne visos Irpinės nukankintos, kalnai orkų lavonų nyksta liepsnose,
Nebe visur pakyla saulė ir ne visi suskubo persikelt per Zbručą,
Nebe raukšlių likučiai tavo žvilgsny, o daina.
2022 03 16, Naujoji Akmenė
Vertė B. J.
II. Akmenų choras
●
Tankų paklodės miršta.
Viskas nematoma kaip naktis.
Žinau, kad už geležinkelių yra mano Tėvynė.
Dabar ji šalta, vanduo, o ne akmuo,
Teka ir teka į vidurį nakties.
2022 04 20, Naujoji Akmenė
●
Šiandien pagaliau ir čia radau gluosnį:
Nuostabus ir nebjaurus, nesutrūkinėjęs, ne virš upės,
Nutįsusios šakos bažnyčios fone.
Atrodo, kad jis miega
Žmonių sapne,
Praeinančių aplinkui.
Miega ir prabangauja.
Niekam neegzistuoja,
Tik dangaus fonui,
Prie kurio jis pririštas.
Paukščiai net nenutupia:
Toks geltonas, toks gimtas.
Netgi kvėpuoti sunku jo akivaizdoje.
Galvoji: pamirši jį, ir viskas –
Tuopos Ukrainoje daugiau niekada neišaugs,
Gluosnis prie šulinio iš vaikystės,
Jis daugiau niekada nepamatys
Nukirstos dėdės Sašos rankos,
Rankos, laukiančios, kol kibiras
Iškils iš požeminės bedugnės,
Kad padėtų.
Dėdė Saša niekada nežvilgteldavo
Į kibiro vidų, atseit, kas ten,
Visada paskubom griebdavo strampgaliu,
O išblukę šviesios žmogaus šlapimo spalvos
Jo chaki marškinių galai,
Likę dar nuo Antrojo pasaulinio,
Tą akimirką kaip tik susitiko su kasomis
To paties gluosnio, kuris dabar priešais mane.
Tada gluosnis skaičiavo paskutinius metus, tik
Dėdės Sašos.
O dabar, kai lyg sapnuojasi kitiems,
Visiems tiems, kurie ateina praeiti prošal,
Palaistyti, apmyžti, nusifotografuoti prie jo
Ir jo nejudančio dangaus fone,
Gluosnis piešia savo kalendorių
Kiekvienam, kad miegotų ilgiau ir švelniau.
Ir kaukia į mėnulį, į gluosnį – tada tu vėl žmogus.
2022 05 10, Naujoji Akmenė
●
Žiaurumas yra kaip siūlas, ištrauktas iš adatos.
Blizga, bet nepulsuoja jo viduje kraujas.
Pūkelių lašeliai – maži neišverkti kalnai,
Jų ašaros džiūsta valandų valandas
Ir niekad daugiau nepamirštamos.
2022 04 21, Naujoji Akmenė
●
Kaip vieniša nenuodėmingame pasaulyje:
Visi visus išgelbėjo, visi pasielgė tinkamai,
Išverkė ašaras, teisingai prakeikė
Arba nedorai išprievartavo:
Sėdi kaip kavinėje ir melžia laiko karvę –
Ir pienai, ir kefyrų plaukai girgžda kaip sniegas
Po provėžomis –
Beveik negirdimas ir sportiškas,
Tarsi pats kvėpavimas po taikiu dangumi.
Vieniša ir žavu.
Sėdi ir galvoji:
Ko gi sulauks?
To, ko ir aš? Ar atvirkščiai:
Nusliūkins į savo vidinius lūšnynus,
Nenuodėmingi ir pavargę.
Ir taip diena iš dienos.
Šimtmetis po šimtmečio.
Ir nemiega.
Sielos niekada nemiega šiuose judesiuose.
Nei taika, nei karas jiems ne įsakas:
Kad tik būtų, kad tik kavinė,
Svarbu saldų prakaito kefyrą
Nuo vasaros iki vasaros
Nosine
Nubraukinėti,
Prisigrobti, prisiveisti –
Prisimėgauti ir vėl galas.
O štai aš neturiu laiko.
Nei mėgautis, nei mirti.
Ir taip visada.
Beveik su visais,
Nors jie apie tai nežino.
2022 05 10, Naujoji Akmenė
Vertė V. K.
Radarai
Nesupranta šuva, kad namų nebėra,
Guli šuo, tenai jo Tėvynė,
Kitų pastatų jis neturi,
Tikras vyras,
Laukia vakaro jis,
Ir kad rytas vėlei išauštų,
Nuogos sienos ir pečiai šuns nuogi,
Sausos seilės išalkusių skruostų kampučiuos.
Šuo neturi kur bėgt:
Ne Amsterdamas, Lvivas, ne Madridas –
Gimtas kvapas žmogaus ir šuniško guolio
Jo miestas; jo dangoraižiai – šeimininko pėdsakai.
Tarp nuodėmingų, neteisių sirenų kauksmo,
Tarp merdinčių dvelkimo, smarvės sprogmenų tamsos
Šuns žilos akys apie tėvynę šaukia, vienintelę, čionykštę,
Į ateities gelmes pažvelgia; tai jos – tikri radarai.
2022 04 22, Naujoji Akmenė
III. Daiktai iš knygų lentynos
●
Aš gaidelis, stiklinis gaidelis, sušaudytas Bučoje.
Kadais many sustingęs smėlis kunkuliavo, virpėjo molio trupiniai.
Atėjo ir kankino šeimininkę, gėrė, autus nusivyniojo,
Ir persirengė orkai oda gyvulių ir šeimininkės rūbais.
Iš spintos aš žvelgiau į mirtį, o smėlis, molis marias žmonių sugėrė,
Buvau aš juodas, raudoni – sparnai, nagai ir snapas, kojų pirštai.
Ir štai akimirka tokia: aš susiliejau su bjauriais šešėliais iš komodos,
Net ne šešėliais, o juodom kareivių burėm, karų ir klystkelių.
Ir ėmė keiktis mūsų svečias, atidaręs spintą.
Atšokęs jis į šalį pasitraukė.
Iš baimės peršovė man stiklą, smėlį, molį,
Kol iš manęs ant žemės lijo, jisai tiesiog paspruko.
2022 04 22
●
Norėtųsi dabar numirti,
Kad jie, mane mylėjusieji ir draugai,
Manytų – jo rankoj buvo šautuvas,
Ir dainą uždainuotų pievoje prie kapo.
Bet rankos tuščios, šautuvo nėra.
Tik pieva tolumoj, apžėlusi žaliu skausmu,
Kurioj baublys ketina baubti, pražydo abrikosas
Ir iš širdžių pakyla sopulys virš neaprėpiamos minios.
Apleistos pievos miega be manęs, užmigo nendrė vieniša,
Ir šuo prabudo, palaidojau jį vasarą,
Palinko klevas virš tėvynės mano tartum minaretas
Ar švyturys, šviesos šešėliai klaidžioja po juo.
Draugams beliko vien keliai, sirenų kauksmas
Ir tie, kuriuos jisai mylėjo, kentėdamas, pritilęs,
O mano rankoje nėr šautuvo, tik mėlyni žiedai, ne, sielvartas,
Čia pat lakštingala, negieda, ne, tik girgžda tarsi grąžulas ar nendrė.
2022 04 25, Naujoji Akmenė
Vertė B. J.
Kapitonas Nemo
Štai balandis nuplasnojo, ir sparnų lyg nebėra.
Stikliukai stovi tušti, pilnas, kaip mėnulis, stalas.
Vėlinės balandžio 31-ą, sunkumas suspaudžia –
Dėl ko pravirkti? Dėl kokio kūno sielvartauti?
Dėl to, kurio nėra, ar dėl to, kurio nebus?
Dėl šiandienos herojų ar giminės ritinio?
Kapinės priima sąrašus ant granito ir žmones,
Virš jų nėra įprastų ir kasmetinių ir skruostų ir pėdsakų ir žingsnių.
Žolė įauga į kaktą, kai prisimeni, kur esame.
Pavasaris lyg irklas, kuriuo reikia ką nors nužudyti.
Liaudies dainininkas su deputatu šalia tinklaraštyje palieka demo,
O kiekviename miega keršytojas kapitonas Nemo.
Tai dar ne viskas. Stovi stikliukai pranašiški,
Nykūs ir tušti, kaip akys vienuolių
Vis žiūri į mus, nori išgerti stalus,
Guboja, patiekalas, nukrito nuo stalo parklupdama.
Spustelk ant kaktos, joje užtirps pragaras
Ir prisiminimai apie pavasario plokščią aprangą.
Prasidėjo balandis ar gyvenimas baigėsi? Šilta.
Tik žolės atsitiktinai kaišioja lyg pirštais į vėjų bures.
2022 04 30, Radviliškis
●
Skvere prie alaus pasaulis skanauja nepadorumą – pavasarį ir taiką,
Šypsena bei sąžinė praplautos kaip žarnos ir švarios,
Jaunuolių lakštingališkas čiulbesys spaudžia ore šviežią sūrį…
Ir stalus šluostančios pabėgėlės šlaunys – atsitiktinumo plokštelė.
2022 05 06, Vilnius
Vertė V. K.
ІV. Pienių pieva
Pienių laukas
Pelkynų sausas ilgesys.
Namely geltonam
Nemiega skubantys vaikai.
Bet seną koją skaudinėja,
Išpustė vėjas sodą praeities,
Tik pienių strėlės
Nesiliauja stiebtis.
Joms nei lietus, nei saulė.
Berželiai mirę, žvelk
Į lauką šiandien.
Žiedų geltonis tartum dūmas.
Kol žiluma
Neuždengė galvos
Senelių, pienių ir dienų.
Iki ežiai
Nemirtingųjų bičių skraidžioja
Tarp kūnų.
Iki priplėkusi lytis
Tylėti nepradėjo,
Padėk jų parašiutą
Žemėn, kuri kol kas dar čia,
Į vangų pelkių dumblą,
Į mano sausą ilgesį.
Lai viskas vėlei
Prasidės ne nuo pavasario –
Daugiau nekviesk
Į žemę vėjų
Nei dūlėjimo.
Nuo laimės paprastos žmogaus
Prasidės,
Ir nuo rasos.
2022 05 13, Radviliškis, Šernų gatvė
Vertė B. J.
●
Geležinkelių pienės,
Geležies geltoni veidai
Mano rankoje –
Jos visad skirtos dukroms.
Jų spalvų vėliavą
Dabar susapnuosiu,
Iš po geležinių stipinų –
Pavargau, sudrebėjau.
Vos kvėpuoja galva
Ir vos varpa lenkiasi,
Ir vėjas – tai spėja,
Tai juokingai silpnėja.
Aplinkui šilta, cementas
Ir dangus lyg ant padėklo,
Jis vaišina mus pica
Iš pienių kaspinėlių.
Ir sapnuojasi rami diena,
Nebylus garsų trūkumas,
Laimingas vaikų šešėlis,
Maidanai ir pavasaris.
Sapnuoja, kad niekur,
Be kiaulpienių, lavonų,
Ir kad pjovėjas brenda
Ir tulpę tyliai uosto.
2022 05 16, Šiauliai
Karo šuo
Raškos šunys pereina tarnaut į Ukrainą.
Šuo – ne žmogus, jo dvasios neapgausi.
– Turi užuost banderovcus tarp griuvėsių…
Šuo nusišypsojo ir pasakė: – Ne, neprivalau.
Turiu klausytis žmonių širdžių.
Ne stiklinių, kuriose Džiugašvilis-Stalinas su savimi kaunasi.
Tų, kurie turi motinas, vaikus, kurie už tėvą
Miršta. Ne už šunų būdas, patalynes, auskarus ar medalius.
Ir šuo šyptelėjo savo žmogišku veidu
Fotosesijoje be balaklavos.
Juodos burnos kampučiuose juodas iš prigimties, smarkus griaustinis
Pakibo, susiliejo iš atolo kylančiais kvapais.
2022 05 17, Naujoji Akmenė
●
Jie lyg užmigo, keltis jau nereikia.
Tarsi Sezanas ar van Gogas būtų paėmęs teptuką ne laiku.
Tik trys kiemo kampai, nėra čia nė lopinėlio dangaus,
Šiukšlynas ir pora padangų, ir Dievas čia šalia.
Jie guli, tarsi per anksti atėjo nepasiekiama vasara.
Vienas ranka prilaiko savo galvą, galvą, galvą,
O kitas amžiams pasislėpė spalvotame drabužyje, kaip gėlyne;
Irgi – jo nėra.
Petys mėlynuoja perspektyvoje to, kuris kairėje: ar antspaudas?
Asfaltas pernelyg lygus, jis upės paviršius.
Atrodo, būtų galima atitrūkti nuo žemės, jei nutįstų grindinio tiltelis.
O taip, kūnai kieme ištįso kaip gijos iš gyvenimo.
– Pabuskite, prašau, sukilkite vėl,
Valerijus su ketvirtadieniu kviečia jus kavos!
…Tačiau Valerijus taip pat nuleido akis į grindis.
Po negyvu dangumi – be sparnų, be vilčių, jokių debesuotų takų.
2022 05 20, Naujoji Akmenė
Vertė V. K.
