Iš „Hifų“
Rečiau
Žmonės vis rečiau… reikalingi? Reikalingesni pirkėjai ir vartotojai, mokesčių mokėtojai ir sekso partneriai.
Ligoninėms reikalingi pacientai, muziejams – lankytojai, mašinoms – vairuotojai, politikai – tik „balsai“ – visa kita yra nereikalinga, netgi nepageidaujama.
Laidojimo rūmams žmonės taip pat nereikalingi – reikalingos tik jų dūšelių apleistos organinės formos, pageidautina – pakankamai šviežios…
Tad ar išvis žmonės šiais laikais yra reikalingi?
Kitas kelias
Kažkur tavyje glūdėjo kitas kelias.
Kvaila mintis: kur būtum, kas būtum – jei ne gimimas ir gyvenimas sovietijoj, uždarame pasaulyje?
Apribojimai turi dvi pagrindines savybes – jie uždaro į kiaukutą arba verčia išsiveržti, išsprogdinti viską.
Sprogdintojų sovietijoj beveik nebuvo arba apie juos dėl savaime suprantamų priežasčių beveik nieko negirdėjom.
Lindom į kiautus, apsimesdami, kad nėra kito kelio.
Kitas kelias glūdėjo manyje kaip neprasiskleidęs grūdas.
Nesvarbu
Nesvarbu, ką radai.
Ką sukūrei ar kuo gėrėjais.
Viskas prarandama.
Negalvok
Negalvok apie tą gyvenimą, koks galėjo būti be sovietijos.
Negalvok, nors kartais negali negalvoti.
Dabar keista, kad galėjai gyventi uždarytas, užtvertas nuo pasaulio.
Net buvai susikūręs iliuziją, kad tai beveik normalu, nes visi aplinkui panašiai gyveno.
Tu niekada nežinosi, koks galėjai būti be sovietijos laiko.
Geresnis ar blogesnis, nuskurdęs ar turtingesnis, protingesnis ar kvailesnis, bet viena žinai kažkokiu intuityviu giluminiu žinojimu – būtum kitoks, nes buvai siekiantis ir ieškantis.
Tad negalvok apie gyvenimą, koks galėjo būti be uždarų sovietijos sienų.
Negalvok apie tą gyvenimą be sovietijos, nors kartais negali negalvoti.
Tu ieškojai
Tu ieškojai prasmės įvairiose kūrybos formose ir gamtos pažinime.
Tu ieškojai prasmės bohemos kavinių siautuly, tikrų ir netikrų draugų apsuptyje, tabako dūmų ir alkoholio ugnikalnių lavoje.
Tu jos ieškojai Indijos šventyklose, budistų istorinėse stupose Nepale.
Tu žiūrėjai Paryžiuj į tekantį Senos vandenį, ir tau norėjos rasti tą prasmę pasaulio įvairovės pažinime, „amžinose“ klajonėse.
Bet ta prasmė vis išslysdavo slidi it vėgėlė vaikystėj tarp pirštų tekančios upės vandenyje.
Galbūt prasmė yra ne tik būti, bet ir išnykti?
Galbūt prasmė yra taip nušvisti, kad jos net neieškotum, o tekėtum kaip Senos vanduo, kaip visų upių vanduo, kaip visas biosferos vandens ratas – jūros, upės, garai, sniegas, debesys, lietūs, krušos?
Galbūt, sakai sau.
Galbūt prasmės ir nėra, bent jau tokios, kokios tu ieškojai.
Įnoringa
Atmintis yra įnoringa.
Gyvenant ji dyla it mėnulio delčia.
Atmintis pasislepia, kai nori prisiminti kažką konkretaus.
Atmintis apgaulinga, nes paslepia tai, kas nemalonu, pagražina tavo gyvenimą, nors kartais atvirkščiai – ji primena kiauliškai nugyventas dienas ar kiauliškus poelgius.
Atmintis yra ir kaip lošimo namų ruletė – niekada nežinai, koks kauliukas iškris prieš akis ir kokias asociacijų upes plukdys per sąmonę, per sielą, per pasaulį.
Klasikos interpretacija
Beveik nebėra rugių…
Jų vietoje chemija dvokiantys rapsai, kviečiai, o kartais koks nors kitas žemės ūkio augalas.
Nebėra rugių, tačiau tebėra bedugnės ir jos vis gilėja.
Ekologijos, gamtos naikinimo, savitaršos ir amžinai vis baisesnio karo bedugnės.
Regis, Jerome’o Davido Salingerio laikais bedugnės buvo kur kas seklesnės.
Susitikimai
Su mirusiais draugais kartais susitinki… poezijos antologijose.
Vėl susėdi prie puslapių ir raidžių lyg prie bendro stalo.
Su vynu ar be vyno, šiltais kavos puodeliais delnuose.
Vėl aidi juokas ir ginčai, kyla amžinos svajonės apie kūrybos begalybę ir kūrybos negalias.
Nusišypsai, nes daug ko daug kur buvo, įvyko, žydėjo sąmonėj ir sieloj – kvailystės ir išmintys, iliuzijos ir viltys, pakilimai ir nuopuoliai.
Antologijos kartais gražiai suvienija gyvuosius ir mirusius.
Ta pačia šviesa apšviečia.
Auksas
Taika yra… auksas.
Taika yra laisvo pavasario kavos puodelis rytą, tekant saulei ir švytint šalnos šviesai už lango.
Taika yra aukso amžius, nesvarbu, ar esi turte, ar – varge.
Nesvarbu, ar valdžia pusė velnio, ar kvaila.
Taika yra auksas, net jei tau labai nesiseka.
Net ligos patale taika yra auksas.
——————————————————————-
Bet kiek yra kvailių, tuščiai triukšmaujančių ir vienas kitą niekinančių taikos metu.
Kaip korta
Nuovargis kartais iškrenta kaip… korta.
Ir tu žinai, jog su šita korta nieko neišloši, kad ir kiek blefuotum gyvenimo pokeryje.
Nuovargis kartais akumuliuojasi nuo pačių keisčiausių ir tolimiausių dalykų, įvykių, patyrimų, minčių, sėkmių ir nesėkmių etc.
Tai ne tas nuovargis, kai išsimiegi ir vėl leki kaip lėkęs…
Tačiau, jei jauti šį ar kitą nuovargį, tebesi kelyje ir visi šansai tai įveikti.
Kelio atstumą ir nuovargį.
Nesvarbu, kad galbūt tik iki kito nuovargio.
Nykimo estetika
Galima teigti, kad supuvęs obuolys yra toks pat gražus kaip ir ką tik prinokęs, krentantis nuo šakos ant Newtono ar kokio šiuolaikinio žaliuoju apsišaukusio valstiečio galvos.
Gražus ir visas obuolio puvimo ciklas, kai stebi – nuo pirmos dėmelės iki spalvų ir faktūros kaitos laike ir erdvėje.
Supuvusių obuolių spalvų paletė, regis, išraiškingesnė negu sveikųjų.
Sveikieji skaniai banalūs, pūvantys nuteikia filosofiškai, verčia mąstyti šiame vis mažiau mąstančiame pasaulyje.
Tai pasakytina ir apie kitus vaisius bei organines formas, apimtas nykimo estetikos.
Atminties demonai
Kartais prisimeni tai, ko iš tiesų nebuvo arba buvo k i t a i p.
Ir žinai – dar ne kartą prisiminsi.
Kitus kitų gyvenimus ir tai, kas, anot Jungo, slypi mumyse ir kartais pakyla iš vadinamosios kolektyvinės pasąmonės.
Tai nebūtinai demonai, bet tų vaizdinių atsiradimas, be abejonės, daugiau ar mažiau demoniškas.
Ištikimybė
Iliuzija…
Ištikimiausias žmogaus palydovas.
Ištikimesnis už meilę ir neapykantą.
Už dievus ir dievybių gausą įvairiausiose kultūrose ir laikuose.
Už žirgą, šunį ir kalaviją kadaise.
Už keturratį geležinį arklį, kompiuterį ir išmanųjį – dabar.
Nieko mes neturim ištikimesnio už iliuziją.
Neturėjom ir neturėsim.
