Niujorko poetų mokykla: 3 × 3 (2) [Schuyler, Koch, Ashbery]
Jamesas Schuyleris [Skaileris] (1923–1991), Kennethas Kochas [Koukas] (1925–2002) ir Johnas Ashbery (1927–2017) – kertiniai vad. Niujorko mokyklos poetai (drauge su Franku OʼHara). Čia spausdinami jų kūrybos pavyzdžiai – gyvas įrodymas, kad šiuos poetus siejo ne panaši stilistika ar pasaulėjauta, o antitradicionalizmas, bendras siekis nepaisyti įsisenėjusių poezijos konvencijų. Parodų kuratoriumi Niujorko moderniojo meno muziejuje kurį laiką dirbęs, meno kritiką rašęs, o vėliau vis labiau atsiskyrėliškai gyvenęs Schuyleris daugiausia kūrė elegiško pobūdžio gamtos meditacijas; už rinkinį „Poemos rytas“ (The Morning of the Poem, 1980) apdovanotas Pulitzerio premija. Ryškiausias 1995 m. Bollingeno premijos laureato Kocho poezijos bruožas – komizmas ir sąmojingas lyrizmas. Kone visais įmanomais poezijos apdovanojimais tėvynėje įvertintas Ashbery – sunkiai į rėmus įspraudžiamas XX a. 2 p.–XXI a. pr. amerikiečių poezijos banginis ir chameleonas, anot Davido Lehmano, tikras „avangardisto įsikūnijimas“ (dar Ashbery poezijos žr. „Š. A.“, 2022.VII.15, vert. A. P.).
JAMES SCHUYLER
Pasveikinimas
Praeitis yra praeitis, ir jei
prisimeni tai, ką ketinai
padaryti, bet nepadarei, argi
toks atminas nėra pakankamas
darymas? Kaip antai tas užsi-
motas suskynimas visų
po vieną, surinkti kiekvienos
rūšies po dobilą,
saulutę, raudminą,
augusius toje pievoj,
kur kūpsojo trobelė, ir
vieną popietę juos ištyrinėti,
kol nenuvyto. Praeitis
yra praeitis. Aš sveikinu
aną margą pievą.
Spalis
Knygos nukloję lovą,
lapai – pievelę. Kiek
krapnoja. Ruduo
atėjo: neraštuotas,
krentančiais lapais.
Klevai išsirpę. Obuoliai
grįžta namop standūs maišeliuose.
Gardi šita kriaušė.
Kiek krapnoja ant
atsitiktinių lapų raštų.
Debesų aureolė viršum
mūsų salos. Lietus
tapena nenu-
kritusiais lapais. Rudenio
knygos nukloję lovą.
Eilėraštis
Trevorui Winkfieldui,
1970 m. gruodžio 26 d.
Vėjas drasko saulę
ir kėtoja ant sniego.
Dangus šypsosi, ir iš
jo burnos išslenka
pieninis dantis, kurs patsai
nuslysta po debesies
pagalve. Dantukų fėja
žino, kur ieškoti ir kada
užrakinti lapus,
senokai susipakavusius ir
išlėkusius: „Pietuosna.“ Ne
dabar, nors šis juokingai
purstantis žieminis lietus
apkrečia žolę, išdžiūvusią
ir balzganą, kukurūzų miltų
šampūnu. „Įsitrink,
išsitrink.“ Pasakyti
lengviau, nei padaryti. Viskam
reikia laiko, kiek
reikia:
lapai išlapenę,
žiema
su
snaigėm,
ne mažiau
gausiom,
tik
tr
um
pa
am
žėm.
KENNETH KOCH
Variacijos Williamo Carloso Williamso tema*
1
Sukapojau trobą, kurią laikei vasarojimui kitais metais.
Atsiprašau, bet buvo rytas, neturėjau ką veikt,
o tos sijos viliote viliojo.
2
Kvatojome drauge iš piliarožių,
o paskui apipurškiau jas šarmu.
Atleisk. Pats nesuprantu, ką darau.
3
Atidaviau pinigus, kuriuos sutaupei ateinantiems dešimčiai metų.
Jų prašęs vyras buvo apskuręs,
o atkaklus kovo vėjas verandoje toks drėgnas ir žvarbus.
4
Vakar vakare mudu šokome ir aš sulaužiau tau koją.
Dovanok man. Buvau nerangus ir
norėjau tavęs šičia, palatoje, kur daktaras – aš!
* Be abejo, žaidžiama poeto ir gydytojo W. C. Williamso garsaus eilėraščio „Tik norėjau pasakyt“ (This Is Just To Say) motyvu: lyrinio herojaus atsiprašymu dėl suvalgytų slyvų. (Visos pastabos – vertėjo.)
Alex Colville. Žmogus verandoje. 1953
Replikos įvairiausiems žmonėms, sakomos vienu metu
Padėjai man susitvardyti.
Norėčiau, kad nejudėtum.
Nustok minutėlę kalbėjęs ar kuitęsis.
Ne. Prašau. Tris, gal penkias minutes.
Sakyk, kuriuo keliu į pakalnę tursnoti.
Ar ten yra tiltas? Ar pageidausiu kompanijos?
Papasakok apie tuos senolius, kurie statė tiltą.
Kas ta „japoniška ekonomija“?
Kur nukišai gydymo sąskaitas?
Kaip aš tavim žaviuosi!
Gali padėti nusivilkti šitą?
Gal galėčiau padėti tatai nusivilkti?
Su šiuo reikalu baigta?
Kas tas automobilių prekeiva?
Tentas, kurį išskleidėm šuniui.
Man reikia nesibaigiančio apkabinimo.
Vandenynas tikrai ne per toliausiai.
Į vakarus atkakai šitokiu oru?
Namie sėdėjau nusiavęs batus.
Tu nešioji kryžių!
Tas suoliukas, žiūrėk! Po juo yra šunyčių!
Gal galėčiau vieną mažą šlakelytį viskio?
Manau, norėjau padaryti tau įspūdį.
Sninga.
Revlonas* atkako iš už jūrų marių.
Šis triukšmas erzina.
Nenorėjom, kad pupulis čia ateitų dėl vanago.
Ką tu skaitai?
Kokiu stiliumi norėtumei, kad paaiškintų drėgnumą?
Man rūpi, bet ne itin. Gali užtraukt cigarą.
„Tikrumas“ nėra tas žodis, kurį kada vartočiau.
Žiū, koks trumpas sijonėlis! Turi fotoaparatą?
Mėnulis yra vėžiagyvis.
Su daugeliu žmonių negaliu kalbėtis. Jie ėda mane gyvą.
Kas tu apskritai esi?
Noriu į tave žiūrėti visą dieną, nes tu mano.
Gal geidautumei apsilankyti picerijukėj?
Ačiū, kad pasakei savo ženklą.
Ši saulė pripildė mane džiaugsmo!
Vėžlys stumiasi į priekį, tačiau omaras liekasi. Tyla laimėjo!
Hm, velniop tave ir tą termometrą!
Nenoriu kviesti gydytojo.
Nesupratau, ką turėjai omeny, kai man tai sakei.
Darosi šalta, bet aš baisiai tingiu.
Jei nori, galim eiti ten,
Kur kiek daugiau šviesos.
* The Revlon Man – čia greičiausiai turimi omeny „Revlon“ kvepalai „That Man“.
Eilėraštis
Ką reikia
Padaryti,
Tai sureguliuoti
Jūrą taip,
Kad laivai
Automatiškai plauktų
Į kelionės tikslą.
Ak, graikai
Mąstė apie tai!
Na, o jeigu
Jie
Sureguliavo? Mes neturime
Vėjų
Dievų!
Todėl
Turime telktis
Mokslą!
JOHN ASHBERY
Kas yra poezija
Viduramžių miestas su frizu,
Vaizduojančiu skautus iš Nagojos? Sniegas,
Iškritęs, kai norėjome, kad pasnigtų?
Gražūs vaizdai? Bandantys išvengti
Idėjų, kaip šiame eilėraštyje? Bet mes
Grįžtam prie jų kaip pas pačią, palikdami
meilužę, taip geidžiamą? Dabar
Jie turės patikėti,
Kaip mes patikėjom. Mokykloje
Visos mintys išutinėtos iki pašaknių:
Tai, kas liko, priminė pievą.
Užmerk akis ir pajusi ją per mylias aplinkui.
Dabar atmerk akis į laibą statmeną taką.
Gal jisai… – ką? – netrukus įteiks mums gėlių?
Ūkyje šiaurėje
Kažkur kažkas įnirtingai keliauja tavęs link,
Neįtikėtinu greičiu, keliauja dieną ir naktį,
Per pūgą ir dykumos karštį, per liūtis, siaurukalnėm.
Bet ar žinos ji, kur tave rasti,
Ar atpažins, kai tave pamatys,
Ar įteiks tai, ką tau neša?
Čia beveik niekas neauga,
Tačiau klėtys braška nuo miltų,
Miltų maišų prikrauta iki pat gegnių.
Upeliais srūva saldybė, penas žuvų;
Paukščiai temdo padangę. Ar to užtenka –
Nakčiai pieno išnešti,
Kartais apie ją pagalvoti,
Kartais ir visada, sumišų jausmų apimtam?
Mano gyvenimo istorija
Kartą buvo du broliai.
Paskui liko tik vienas: aš.
Užaugau spėriai, vairuoti neišmokęs
net. Štai jau ir smirdintis suaugėlis.
Maniausi atrasiąs domesio sritis,
kurios gal sudomins kitus. Neišdegė.
Pradėjau itin graudentis dėl, kaip atrodė,
smagių prabėgusių metų. Nepaliaujamai
sendamas dariausi ir vis dosnesnis
savo minčių bei idėjų atžvilgiu,
laikydamas jas bent ne prastesnėmis už kito žmogaus.
Paskui atkilęs didžiulis visa ryjantis debesis
slankiojo horizontu, siurbdamas nesusiurbdamas
jo mėnesių mėnesius, o gal ir metų metus.
Vertė Andrius Patiomkinas
