Vieną šviesiausių – Praną Morkų – palydėjus
Keletas štrichų nueinančios kartos intelektualams
Mokėjo kniaukti
Kniaukimo madą į Morkų namus atnešė Prano sūnus Jonas. Bet Pranas kniauktelėjimą ištobulino iki kūrybinių aukštumų. Jų namuose buvo kniauktelėjama norint išreikšti pritarimą ar nepritarimą, džiaugsmą ar susirūpinimą, ironiją. Prie stalo, telefonu. Pagal Prano Morkaus scenarijų sukurtame Iljos Bereznicko animaciniame filme „Baubas“ veikia ir katinas. Aišku, jį įgarsino Pranas. Po Prano laidotuvių Kretingoje, per gedulingus pietus, buvo pasidalinta šviesiais prisiminimais. Man labiausiai patiko anūkės Monikos liudijimas. Anot jos, kai jiedu su broliu Jurgiu dar labai maži atostogaudavo Palangoje, senelis prisėlindavo prie jų kambario lango ir graudžiai kniaukdavo. Taip pasižadinęs mylimus anūkėlius jau galėdavo toliau kviestis į sugalvotus žaidimus ir pramogas. O ką? Vienas kiečiausių Lietuvos intelektualų visam gyvenimui išsaugojo savo vaikišką žaismingą sielą? Buvo laisvas žmogus, nebijojo pasirodyti „kvailai“? Nežinau, kas iš mano artimųjų ar bičiulių rato būtų taip džiaugęsis gimusiais anūkais. Taip ir skamba man ausyse Prano tik jam būdinga intonacija pasakyta frazė: „Jūs nežinote, kas tai yra senelio meilė anūkams!“
Mokėjo tausoti ir traukti aplink save
Visų pirma – žmones, savo draugus. Ta ištikimybė seniems bičiuliams stulbina. Štai jo ratas, prie kurio ne visų tuo pačiu laiku priartėta, ne vienodu dažnumu bendrauta. Bet niekada neišbarstyta. Kadangi Pranas nebijodavo man patarti svarbiais gyvenimo klausimais, šį kartą surizikuosiu – pabandysiu apibrėžti kad ir padriką jo draugų rato žemėlapį: Tadas Baginskas, Mariana Bruni, Virgilijus Čepaitis, Ivanas Dračas, Dalija Epšteinaitė, Augis Gučas, Jurgis Janavičius, Kęstutis Janulaitis, Irina Jemeljanova, Venediktas Jerofejevas, Gediminas Kavaliauskas, Juozas A. Kazlas, Dmitrijus Kopelmanas, Vadimas Kozovojus, Raimondas Martinėnas, Philippe’as de Suremainas, Aleksandras Štromas, Natalija Trauberg, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Tomas Venclova. Sąrašas bus tęsiamas…
Be to, yra ir naujesnių draugų sąrašas. Visi čia išvardintieji žmonės – kūrėjai. Architektai, dailininkai, dizaineriai, rašytojai, vertėjai. Skirtingų tautybių, po visą pasaulį išsibarstę ir gana skirtingų politinių pažiūrų. Kai Pranas dėl visiškai skirtingo istorinio ar politinio reiškinio vertinimo su kuriuo nors draugu ne juokais susikibdavo ir rimtai užturkšdavo, po mėnesio kito vėl lyg niekur nieko ramiai šnekučiuodavosi. Reta intelektualo savybė XXI amžiuje, Prano atsinešta iš tarpukario Nepriklausomos Lietuvos tradicijos. Ne kiekvienam dabar pakelti tikrą, nemeluotą, empatijos persmelktą toleranciją. Pranas jos turėjo su kaupu. Bendradarbiavo su daugeliu žmonių, bet tai ne tai. Labai daug ką įkvėpė ryžtingai veikti, paglobojo, pakonsultavo, padrąsino, paskatino, patarė. Ir labai dosniai. Be jokio išskaičiavimo. Tiesiog iš draugiškumo, iš džiaugsmo, kad svarbūs darbai, jo idėjos realizuojami per kitus žmones. Tarsi savosios dvasios išplėtimas. Tas Prano paveiktų žmonių ratas labai didelis, bijau jį net pradėti.
Mokėjo meistrauti ir rinkti, ir ne tik
Rinko Pranas Morkus paveikslus, grafikos darbus, rečiau fotografijas. Neišmesdavo baldo ar kokio aptikto daikto prieš tai nepaklausęs, ar kam iš jo rato žmonių jo nereikia. Taip man „suveikė“ ligi šiol tarnaujančią knygų lentyną, kurią norėjo išmesti likviduojamos bibliotekos darbuotojai. Dabar Prano anūkų karta tai daro per feisbuką. Vienu metu turėjo vieną solidžiausių Lietuvoje paveikslų, grafikos darbų kolekcijų. Esu matęs. Gal per tai ir kone visus Lietuvos rimtesnius dailininkus ir skulptorius pažinojo. Buvo labai subtilus jų darbų vertintojas, tobulas įrėmintojas. Kaip sakytų mano mamaitė, turėjo akį. Žinodavo, koks turėtų būti rėmelio dydis, atspalvis, koks pasportas labiausiai tiktų. Rėmus galėdavo net Maskvoje užsakyti. Bet galutinai rėmindavo pats. Rodos, toks paprastas grafikos darbelis, bet pereina per Prano letenėles, ir tu matai jį tarsi naujomis akimis. Mačiau, kaip jis paprasčiausią ant balto popieriaus lakšto pasirašytą autografą pavertė grafikos darbeliu jį skoningai įrėminęs. Tai buvo baleto genijaus Jorgės Donno autografas. Jį Pranas 1987 metų birželį vedžiojo po žydiškąjį Vilnių.
O jau buto, namo remontai, stalčiukų, lentynėlių projektai, netikėtų erdvių pritaikymai buičiai ar jaukumui sukurti – tam galo nesimatydavo. Ir atnaujinti lentynas, baldus visada sugalvodavo kaip ir iš ko. Tempdavo į namus rastus lentgalius, išmestų baldų dalis ir kurdavo naujus. Idėjas realizuodavo padedamas nagingojo meistro Žiauniaus. Dabar tai labai madinga. O Pranas tai sugalvojo gūdžiu sovietmečiu. Lyg ir turėjo keletą papildomų pašaukimų – dizainerio ir architekto. Ne tik rašyti, girdėti, klausyti, matyti ir pasakoti. Knygų specialiai lyg ir nerinko, turtinga biblioteka pati savaime užsiveisė. Dovanodavo draugams ne tik paveikslus, bet ir knygas. Pranas nebuvo kulinaras kaip koks režisierius Juozas Miltinis. Bet turėjo savo specifinių dalykėlių. Kartą jo bičiulis Ilja Levinas išmokė jį paruošti krienų užpiltinę. Puikus gėrimėlis, teko ne kartą paragauti! Dažniausiai Pranas šeimynai pričečkavodavo salotų. Beje, tą lemtingąją rugpjūčio 29 dieną žmonai Irenai dar išvirė pietums burokėlių sriubos.
Mokėjo matyti ir numatyti už kitus plačiau
Pranas Morkus Lietuvoje bene pirmasis suprato, kad Sovietų Sąjungos ateities figūra yra ne Michailas Gorbačiovas, o Borisas Jelcinas. Vienas pirmųjų Lietuvoje suvokė ir nuolatos apie tai kalbėjo, rašė, kad Lietuvos užsienio politikos viena svarbiausių grandžių – normalizuoti santykius tarp Lietuvos ir Izraelio, Lietuvos ir Lenkijos. Natūralu, kad buvo ilgametis šių draugijų pirmininkas. Kai Tomas Venclova ėmėsi rašyti savo asmenybių gidą „Vilniaus vardai“, daugiausia įtraukti mažai žinomų vardų, aišku, pasiūlė Pranas. Palaikė nuolatinį ryšį su žydiškojo Vilniaus metraštininkais ir praeities tyrėjais Henriku Agranovskiu, Milanu Chersonskiu, Irina Guzenberg. Taigi skaitė apie Vilnių daug pats, bet ir girdėdavo, ką kiti pasakoja.
Pranas Morkus daug kam padėjo naujai atrasti ir Kauno, laikinosios sostinės, žavesį. Apskritai tarpukario Lietuvą kaip fenomeną, XX amžiaus istorijos stebuklą, tautos šuolį. Ypač per Kauno moderniąją architektūrą, vizualiuosius menus, poeziją, spaudą ir Europą pasivijusias madas, buitinius patogumus. Kartą Pranas, pervertęs šimtus tarpukario kauniečių ketvirtojo dešimtmečio fotografijų, man pakomentavo: „Vytai, bet kokie moterų aristokratiški veidai! O juk jos kone visos atėjusios iš Lietuvos kaimo, vaikystėje dauguma žąsis ganiusios.“
Pranas mane, o gal ir kitus, matyt, su visam sudomino tautai tragiškiausiu, bet ir pačiu kūrybiškiausiu 1939–1953 metų laikotarpiu, išeivijos sukurtos civilizacijos svarba. Apskritai drįsčiau teigti, kad kultūriškai, ypač pastarąjį dešimtmetį, Pranas labiau gravitavo į Kauną, Vilniaus šurmulys jį traukė vis mažiau.
Mokėjo padėkoti
Sunku pasakyti, iš kur tai atėjo. Drįsčiau spėti, kad išmokta iš bičiulių žydų. Arba niekada nepasakyti ar neparašyti blogo žodžio, kad ir pažiūrų oponentui, jeigu jis jam ar jo artimiesiems yra ką nors gero padaręs. Pamenu, kartą Praną skatinau polemizuoti su vienu antisemitiškai ir antilenkiškai nusiteikusiu žurnalistu. Beje, buvusiu aršiu ideologiniu komunistu. „Ne, – atsakė Pranas, – negaliu. Mano sūnus neseniai pametė savo liaudies dailininko (Nepriklausomybės pačioje pradžioje dar tokie buvo – V. T.) pažymėjimą, tai jis jį rado troleibuse. Nujautė, kad tai mano sūnus, susirado mano telefoną, man paskambino ir atvežė. Už ką aš jam labai dėkingas.“
Jeigu Pranui ką nors dovanodavai, iškrėsdavai kokį siurprizą, ilgai laukti nereikėdavo – tuoj būdavo atsakas. Dovanėlė, neretai labai subtiliai perduota, kartais net ne tau, o tau svarbiam žmogui. Kai pastarąjį pusmetį sunkiai vaikščiojo ir nebegalėjo landžioti po knygynus, gerai žinodamas jo interesų ratą, Pranui ėmiausi pristatinėti naujausią literatūrą. Iš pokalbių turinio galiu paliudyti, kad knygas Pranas perskaitydavo greičiau už mane, net susinepatogindavau dėl savo nerangumo. Kokia tai buvo lektūra? „Slaptoji Kauno žydų geto policijos istorija“, Zeligo Kalmanovičiaus „Viltis stipresnė už gyvybę“. Bet ypač Pranas džiaugėsi Dariaus Kuolio inicijuotais Tadeuszo Konwickio romanų vertimais: „Meilės įvykių kronika“, „Baina“, „Raistai“. Pastarąjį Darius pats užnešęs padovanojo. Ir čia Pranui nervai neatlaikė. Būtinai reikėjo atsilyginti… Padovanojo du grafikos darbelius, jo paties įrėmintus, parinktus pagal man artimą tematiką. Dar ir gimtadienis pasipainiojo, mat esame, kaip ir Augis Gučas, gimę tą pačią dieną.
Mokėjo į save žiūrėti ironiškai ir pasislėpti
Autoironijos Pranas turėjo su kaupu. Net jo miauksėjimai turėjo šį atspalvį. Arba tarsi banalūs posakiai – citatos, bet viską nulemdavo intonacija: „Bžyk bžyk!“, „Nū vuooot!“, „Čik čirik!“, „Čia jums Valerijos įgaliotinis skambina!“, „Čia jums trukdo!“, „Aš, kaip uolus komjaunuolis, manau!“, „Dar vienas storulis prisidėjo!“ Ir pokalbio pabaigai telefonu dažniausias sakinys: „Na einu toliau tęsti savo niekšingos veiklos!“ Pasitaikydavo rusiškų, lenkiškų, net prancūziškų posakių ar žodelyčių. Kai Pranui pasigyriau, kad su mokiniais – vaikščiotojais eisime į svečius pas vieną mūsų bendrą pažįstamą, linksmai priminė: „Na reikės bon bon café!“ Suprask, išgerkite prieš tai daug geros kavos, nes be perstojo kalbės, galite užmigti.
Pranas vengė viešumos, vengė interviu, vengė pasakoti auditorijai istorijas. Teisindavosi, kad, ką nors papasakodamas iš praeities, po savaitės jau kitaip galvos ir dėl to krimsis. Nors ir žavėjosi mano vaikščiotojais, per dvylika metų jo taip ir nepavyko prikalbinti susitikti su mano kūdikiais. Jau beveik kone susitariu – už savaitės kitos. Ir tuomet Pranas dingsta. Mokėjo tai daryti. Mėgo labiau kamerinę aplinką. Projektus aptardavo daugiausia kelių žmonių kompanijoje. Buvo savotiškas konspiratorius. Kada susitikus Praną nedidelėje draugijoje kur netikėtai renginyje ar gatvėje – niekada nepuldavo pažindinti. Reikalas atsirasdavo, pats žmones suvesdavo. Kas Prano draugai, koks jo kūrybinių interesų ratas, sužinodavome tik laiko tėkmėje. Pranas darė mums visiems, jį pažinojusiems, didelę įtaką, bet tik ne choru, o kiekvienam atskirai ar mažom grupelėm. Jis išlieka savotiška mįslė, kurią vargu ar beįminsime. Greičiausiai Pranas šypsodamasis paklaustų: „O ar reikia?“ Ir būtų teisus, tokia buvo jo valia.
Vietoj pabaigos
„Jis buvo vienas iš pačių šviesiausių žmonių, kokius aš sutikau savo gyvenime“, – taip spontaniškai, tik sužinojusi apie Prano mirtį, iš Berlyno parašė jo senų, anųjų laikų bičiulė rašytoja Liudmila Ulickaja. Tikrai. Ką čia bepridėsi. Vilnius neteko kažko labai svarbaus. Ir šitai mes gal net gerokai vėliau dar labiau suprasime, pajusime. Mes nesužinosime, o greičiausiai ir nereikia, kas mes jam, Pranui Morkui, buvome, bet gal net svarbiau, kas jis mums buvo.
