AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ

Balandis, kuris turėjo vardą

 

Vienas balkonas skyrėsi nuo visų kitų. Rytais ir vakarais, dienomis ir naktimis ant jo turėklų ar ant apačioje išsikišusios atbrailos tupėdavo, plasnodavo, ant jo tūpdavo ir nuo jo pakildavo dešimtys balandžių. Niekas iš kiemo gyventojų negalėjo suprasti, kodėl balandžius taip masina būtent šis balkonas. Balandžių šiame kieme buvo daugiau nei kituose miesto kiemuose dėl nepaprastos aplinkybės: kiek atokiau nuo eilėmis sustatytų daugiabučių, sporto aikštelės pakrašty, greta šiukšlių konteinerių stovėjo galbūt vienintelė visame mieste balandinė. Kažkokio entuziasto laikomi veisliniai karveliai ne tik lakiodavo su vietine sparnuotąja miesto fauna, laisvai skraidydavo kur panorėję, bet ir balandinėje maitindavosi su bevardžiais miesto paprastuoliais. Tiesa, vakare šeimininkas parskridusius savo augintinius uždarydavo iki kito ryto, išginęs gatvinius, bet kas žino, gal koks veislinis gražuolis ir likdavo nakvoti tame ypatingajame balkone?

Neatrodė, kad to buto gyventojai būtų labai džiaugęsi burkuojančių svečių draugija. Balkono turėklai ir apačia buvo apdergti paukščių išmatomis, be to, gyventi bute su dešimtimis už lango besibūriuojančių įnamių tikriausiai menkas malonumas.

Vladikui, gyvenančiam kitos eilės name tiesiai priešais aptūptąjį balkoną, tik aukštu žemiau, šitas reikalas tikrai rūpėjo, kaip ir daugumai kaimynų. Rūpėjo, žinoma, pasyviai, – tiesiog būdavo smalsu, su Jorkšyro terjerų veislės kalyte išėjus pasivaikščioti, ką gi tie žmonės darys. Ir kas galėtų šitaip apsikęsti?

Karštomis vasaros dienomis, apsivilkęs jūreivišką palaidinę, sėdiniuodamas ant suolelio prie namo su trumpai nukirpta mažyle Gaika ir papsėdamas cigaretę, vis galvodavo: kaip gerai, kad ne ant mano balkono tie nenaudėliai sumanė tūptis, ir kas juos ten taip vilioja? Niekados nematė, kad tie žmonės juos lesintų. Mįslė, ir tiek. Vladikas nemėgdavo dėl ko nors sukti galvos, bet šįkart keistenybė tiesiog badė akis ir erzino. Jo žmona dar paaitrindavo klausimą, vakarais pratrūkdama savo išmintimi:

– Reikia uždaryti tą balandinę, pamatysi, kaip užsirauks tas jo biznis! Šika visur tie jo balandžiai, kiekgi galima kentėti!

Bet paburbėjusi kitą rytą nunešdavo sužiedėjusios duonos maišelį ir palikdavo prie balandinės: vis geriau nei išmesti, – teisindavosi.

Gaiką visada vedžiodavo Vladikas, tik pačiais rečiausiais atvejais, jeigu vyras blogai jausdavosi, ją išvesdavo žmona. Šunytė niekada toli neidavo, buvo išskirtinai baikšti, tad dažniausiai taip pat trumpai kaip augintinė apkirptas Vladikas, papsėdamas cigaretę arba gurkšnodamas alų, sėdėdavo ant suolelio ir spoksodavo į atsargine balandine pavirtusį antro aukšto balkoną. Vieną rytą persigando, vietoj balandžių pamatęs ant balkono turėklų įsikūrusius naujus nematytus paukščius – tamsiai pilki, beveik juodi, ramiai tupėjo, o balandžiai nesuprantamai buvo dingę. Pamažėle priėjęs arčiau, dar labiau nusigandęs dėl situacijos keistumo, kad, pajutusi šeimininko įsitempimą, net Gaika pradėjo kiauksėti, įsmeigė akis: paukščiai nejudėjo. Įsidrąsinęs pritykino dar arčiau ir trumpai dusliai šūktelėjo:

– E!

Nė vienas iš pilkųjų paukščių nė nekrustelėjo. Tupėjo ramūs, net išdidūs, vienas nuo kito nutolę vienodais atstumais, iš viso penki: trys per balkono ilgį, po vieną kiekviename šone.

Och, suprato Vladikas ir pasimuistė: jie negyvi! Dirbtiniai. Kam jų čia reikia? Dirbtiniai paukščiai, gal labiausiai iš visų primenantys varnas, jam padarė didelį įspūdį ir privertė suabejoti buto šeimininkų sveiku protu. Tas jų ramumas kažkodėl gąsdino, o panašumas į tikrus paukščius skleidė grėsmę. Kam?

Balandžiams! Žinoma, balandžiams! Jau kitą rytą į tą pačią vietą atėjęs Vladikas perprato buto šeimininkų išmonę: šie negyvi paukščiai turėjo atbaidyti balkoną pamėgusius balandžius. Ir tikrai, kurį laiką įkyrūs sparnuočiai lenkė šią vietą, o Gaikos šeimininkas patyliukais krizeno: tai bent sugalvojo! Pilkieji negyvėliai ir toliau kėlė jam pagarbią baimę, ir vesdamasis šunytę toliau, link sporto aikštelės, praeidavo atstu nuo namo su balkonu, nors vis taip pat atidžiai jį stebėdavo.

– O ką daryt žmonėms? Prisigalvoja visokių nesąmonių, – vis burbėjo žmona, nesuprasi, palaikydama balandžių ar buto savininkų pusę.

Bet Vladikas labai gerai suprato, kodėl pasirinktos varnos: juk jos – pagrindiniai balandžių priešai! Vyras nebuvo didelis balandžių gerbėjas, bet varnų nemėgo labiau, jų krankimas jam primindavo nykią vaikystę Žemutiniame Naugarde, anuomet vadintame Gorkiu, darbuose prapuolusią mamą, alkoholyje paskendusį tėvą ir gūdžią vaikišką vienatvę. Varnos krankė, kai Žemutinio Naugardo priemiesčio kapinėse laidojo vienintelį brangų žmogų, jam jau įsikūrus Latvijoje ir tikintis, kad galės parsikviesti mamą pas save. Deja, nesuspėjo. Latvijoje Vladikas, o tiksliau – Vladimiras (Vladiku jį praminė lenkė žmona), apsigyveno atitarnavęs armijoje ir Pabaltijo šalyje susiradęs žmonelę Malgožatą. Įsidarbino mikroautobusų gamykloje Jelgavoje, ten gimė sūnus, bet paskui visa šeima persikraustė į Lietuvą, į Vilnių, nes Vladikas gavo darbą geležinkelyje, kur ir pradirbo, kol patyrė traumą ir gavo invalidumą. Kai paryčiais išgirsta krankiant varnas, Vladikui prisisapnuoja, kad ant jo kaip vaikystėje rėkia fizinio lavinimo mokytojas ar būrio vadas armijoje, lyg tyčiojasi, grasina iškabinti akis ar nurauti galvą, kaip kad matė varną padarius balandžiui, gerai, kad Gaika nepastebėjo.

Bet dirbtinės varnos buvo laikinas sprendimas. Gudrūs balandžiai greitai perprato, kad šios grėsmingos išvaizdos paukščių statulos nejuda, tad pradėjo tūpti ne tik šalia, bet ir ant jų, ir netrukus antro aukšto balkone vėl suklestėjo balandžių bendruomenė.

„Ir ką gi dabar jie darys?“ – sau mintijo Vladimiras, leisdamas dienas tai namie prie rusiškų televizijos kanalų, tai lauke pešdamas cigaretės dūmą. Baigėsi vasara, prasidėjo ruduo, ir štai, įpusėjus spaliui, dirbtinės varnos nuo balkono turėklų dingo, o jų vietoje išdygo metaliniai virbai – per visą turėklų ilgį. Balandžių, žinoma, kaip nebūta – kaipgi jie tūpsis ant smailių virbų. Štai ir viskas – nurimo, bet ir šiek tiek nusivylė Vladikas. Tas neišsprendžiamas balandžių balkono klausimas kurį laiką teikė įdomumo jo gyvenimui, o dabar viskas susitvarkys ir paukščiai nebeterš balkono – žinoma, reikia pasidžiaugti.

– Pagaliau, kam reikėjo iš pradžių tas baidykles pastatyti, negalėjo iškart tų smaigų įkišti? – savo papratimu, kaip ir dėl visko, piktinosi žmona.

O Vladikas galvojo, kad, ko gero, viskam gyvenime yra savas sprendimas, kad net ir didžiausia mįslė visuomet esti paaiškinama, kad ir kaip kartais dėl to būtų liūdna.

Praėjo ruduo, žiema, ir vieną kovo pradžios rytą išėjusiam į kiemą ir pažvelgusiam į priešais stovinčio namo antro aukšto balkoną Vladikui net kojos sulinko, gerai, kad stovėjo netoli suoliuko, tai iškart ant jo ir klestelėjo: balandžiai buvo tirštai nutūpę balkono atbrailą, ant kurios niekas neprismaigstė virbų, maža to, jie tupėjo ir ant turėklų tarp virbų, o nuo balkono pagrindo iki pat čia atsklido garsus burkavimas. Taigi, priblokštas galvojo žmogus, kažin kaip ten yra su tais paaiškinamais ir nepaaiškinamais dalykais? Kaip gaila, kad dėl darbe patirtos smegenų kontuzijos jis negeba aiškiai mąstyti: juk tikrai turi būti koks nors paaiškinimas, kodėl balandžiai taip atkakliai veržiasi būtent į šį balkoną, kodėl įsikūrė čia lyg namuose, nepaisydami visų jiems sukurtų kliūčių ir buto šeimininkų nesvetingumo, netgi priešiškumo.

Tas smegenų sutrenkimas, įkritus į kažkieno neapdairiai paliktą neuždengtą šachtą, buvo tarsi iš anksto nulemtas, nuo pat gimimo išpranašautas jo pavardės: Tupin. Visada jos gėdydavosi, ne kartą kentėjo patyčias, tad atvykęs į Lietuvą pavardę pasikeitė į žmonos lenkišką: Pozniak. Bet giliai viduje vis tiek žinojo esąs Tupin, ir nuolatinis proto apsiblausimas šią pavardę tik patvirtindavo.

Timptelėjęs sudraudė Gaiką, kuri nusičiupusi graužė kažkurio balandžio pamestą plunksną. O netoliese, matė jis, gulėjo balandžio griaučiai, likę po to, kai kažkokie gyviai sudorojo ant šaligatvio ilgokai besivoliojusį kūnelį. Vis dėlto varnos nėra užleidusios balandžiams šios teritorijos. Šis balkonas – lyg balandžių forpostas, vienintelė išlikusi ginama sala, nors ir įkurta svetimoje žemėje.

Tą vakarą su žmona beveik nesišnekėjo, rusiški televizijos kanalai buvo išjungti dėl Ukrainoje vykstančio karo, o lietuviškų vis dar neįpranta žiūrėti, tad anksti nuėjo gulti. Prabudo pusiaunaktį krečiamas baisaus šalčio, ir žmona, apklosčiusi jį, pamatavo temperatūrą – kilo karštis. Negi jau tas bjaurybė virusas, išguldęs pusę pasaulio? Keiksnodama bendradarbę, kuri darbo vietoje vis nusiima medicininę kaukę, o vakar ją apčiaudėjo, žmona sugirdė jam vaistų nuo karščio ir kalbėjo, kad rytoj ryte reikės kviestis į pagalbą sūnų ir važiuoti nustatyti diagnozės, ar čia tas virusas.

Veikiant vaistams, Vladikas pamažėle snūdo ir sapnavo tokį sapną: jis žiūri pro langą į priešais stovinčio namo antro aukšto balkoną, visą aptūptą vienas už kitą gražesnių balandžių. Atsiveria balkono durys ir išeina kokių dešimties metų berniukas, rankoje laikydamas pailgą baltą daiktą. Berniukas kiaurai stiklą pažvelgia Vladikui tiesiai į akis, nusišypso ir paleidžia tą baltą pailgą daiktą į orą: tai popierinis lėktuvėlis. Keista, jis ne krinta, o skrenda tiesiai į dangų, kyla aukštyn, kol jo nebesimato, o po kiek laiko iš dangaus nusileidžia nepaprasto grožio balandis ir tupiasi berniukui ant peties. Vaikas jį paglosto ir leidžia dar vieną lėktuvėlį, šis ir vėl pakyla, danguje apsuka ratą ir grįžta balandžiu. „Tai štai iš kur tie balandžiai, – suprato Vladikas. – Va koks paaiškinimas.“

Vaikas leidžia ir leidžia lėktuvėlius, o balandžiai nuostabiomis plunksnomis ir uodegomis jau tupiasi ne tik ant balkono, bet ir ant medžių, vienas kitas praskrenda tiesiai pro Vladiko buto langus. „Jis uždaro dangų, – dar aiškiau suvokia Vladikas, nesuprantamu būdu matydamas virš medžių sūkuriuojančius lėktuvėlius-balandžius. – Uždaro dangų varnoms.“ Kiemas visas nubąla lyg apsnigtas, virtęs viena didele balandine.

 

 

Pasveikęs Vladikas dar akyliau stebėjo keistąjį balkoną, dar atkakliau pešdavo dūmą, mintydamas apie savąjį pavardės nulemtą pasmerkimą. Jo tėvas mokėdavo apsiginti nuo pašaipūnų kumščiais, būdavo greitas įsiusti, ypač prisigėręs, dažnai ir Vladikui tekdavo jo kumščius atlaikyti. Vaikinukas labai gailėjo motinos, tik todėl paauglystėje nepabėgo iš namų, o Vladikui mokantis paskutinėje klasėje tėvas buvo rastas paskendęs gyvenvietės tvenkinyje. Tada, paimtas tarnauti į armiją, vyras nusprendė į tėvynę nebegrįžti. Visa vaikystė ir paauglystė toje šalyje jam regisi aptraukta kažkokia migla, kurią suardo tik visu kūnu tebejaučiami tėvo kumščiai, tebematomos mamos ašaros ir tebegirdimas varnų krankimas. O dabar? Kas dabar ten dedasi? Vladikas nežino, kaip visa tai reikėtų paaiškinti, bet jaučia: geriau būti Pozniaku ne savo teritorijoje nei Tupinu tėvynėje. Galų gale, dabar čia – jo teritorija: dviejų kambarių butukas mažos valstybės sostinėje, name, pastatytame beveik tais pat metais, kai jis gimė, invalidumo pensija ir šis vaizdas į balkoną su balandžiais.

Pastaruoju metu Vladikas ėmė pastebėti vieną ypač gražų veislinį balandį, atskrendantį iš balandinės: jo krūtinė balta, o sparnai rusvi, lyg nuberti auksiniais taškeliais, ir ilga smailėjanti uodega. Stebėdamas šį paukštį, žmogus susigriebdavo net pats svajojantis tokį auginti, kad galėtų pradžiuginti anūkėlę. Bet kaip tu bute auginsi balandį! Tai tik sekiodavo akimis šį gražuolį, dažnai net paėjėdavo su baikščia užsispyrėle Gaika ten, kur matydavo jį nuskrendant. Mintyse kažkodėl pavadino šį karvelį Veter – Vėju, gal kad būdavo toks nenuspėjamas – vieną dieną išvysdavai jį ant balkono, o kitomis dienomis ant jo netūpdavo, skraidydavo kažin kur kitur. Vladikas net įjunko vaikštinėti palei balandinę, bet ten gražuolį taip pat ne visada pavykdavo įžiūrėti mišriame veislinių ir gatvinių paukščių būryje, plunksnų sūkuryje, sparnų plazdenimo triukšme. Sykį, ten bestovintį, užkalbino pro šalį kėblinantis kaimynas storulis Maksimas, kasdien šiais takais vedžiojantis bent tris savo šunis. Gerai, kad tąsyk Vladikas buvo be Gaikos.

– Grožiesi? Žiūrėk, kad neapšiktų! – kimiai nusijuokė Maksimas, o du palaidi rusų toiterjerų veislės šunyčiai pribėgę apuostė Vladiko kojas.

– Neapšiks, – kreivai vyptelėjęs, tarstelėjo Vladikas.

Vėliau tą dieną savo papratimu sėdėjo ant suolelio prie namo, ir paspirtuku per šaligatvį atriedėjo berniukas. Atrėmęs paspirtuką į medį šalimais, lyg niekur nieko prisėdo ant suolelio greta Vladiko ir išsitraukęs limonado buteliuką atsigėrė.

Vladikas nebuvo pratęs prie vaikų, tiksliau sakant, atpratęs, nes sūnus jau suaugęs vyras, pats augina mažylę. Anūkėlės kiek prisibijojo, nežinodamas, kaip čia ją kalbinti, ką sakyti. Lygiai taip pat dabar varžėsi šio šviesiaplaukio berniuko, taip drąsiai šalia prisėdusio. Atsigėręs limonado, berniukas išsitraukė iš kuprinės šokoladinį batonėlį ir ėmė valgyti.

Gal jis iš to buto? – dingtelėjo Vladikui vis kirbėjusi mintis, ar iš tiesų aname bute gyvena koks nors berniukas, kaip kad jis buvo susapnavęs. Nors niekad jokio vaiko ten nebuvo matęs, bet to sapno negalėjo pamiršti.

– Ar tu gyveni tame bute? – įsidrąsinęs paklausė.

– Ką? – nustebęs atsiliepė vaikas.

– Ar tu iš to buto, kur balkonas su balandžiais?

– Ne, – papurtė galvą berniukas ir toliau valgė batonėlį, – Aš iš kito kiemo.

– Aaa, mat kaip, – pritardamas palinksėjo galva Vladikas.

Berniukas įsikišo saldainio popierėlį į kuprinės kišenę ir dar pasirausė joje. Kažin, ką dabar išsitrauks, pasmalsavo Vladikas. Po akimirkos berniuko rankose atsirado mažas indelis ir jį atsukęs vaikas ėmė pūsti muilo burbulus. Taip jiedu sėdėjo nekalbėdami, berniukas vis pūtė ir leido į orą muilo burbulus, o Vladikas galvojo, kad visgi šis vaikas panašus į sapne jo matytąjį. Paskui berniukas susidėjo daiktelius, pastatė koją ant paspirtuko pagrindo ir atsispyręs nuvažiavo. Vladikas prisidegė cigaretę.

Tą vakarą papasakojo žmonai apie gražųjį balandį – tiksliau sakant, užsiminė, nes visad kalbėdavo trumpais tarstelėjimais, lyg nukąsdamas savo paties mintį.

– Koks jau ten gražus? Visi jie tik dergia aplinkui, parazitai, – kaip visada išliejo pagiežą žmona.

– Balandis – taikos paukštis, – prisiminė Vladikas vaikystėje įkaltą tiesą.

– Taigi, taikos, rasi tu čia taiką, jau tokia taika ant šio svieto, kad gražu pažiūrėti, – nesileido apkvailinama Malgožata.

– Man patinka, – atkakliai prisipažino vyras.

– Kas? Karas patinka? Visai išdurnėjai?

– Tas balandis.

Norėjusi dar kažką kandžiai mestelėti, žmona tik atidžiau nei visada pažvelgė į jį, apmaudą jos veide pakeitė susirūpinimas, tada numojo ranka ir jau tylėdama sukosi virtuvėje.

Kitą rytą vaikštinėdamas nusitempė Gaiką prie balandinės, bet patrakėlė ėmė loti, todėl greitai teko iš ten pasišalinti. Atsisėdęs ant suoliuko, sėdėjo taip kokią valandą, apimtas svajingos nuotaikos. Mąstė, kaip kitą kartą viešint anūkėlei atsives ją pasėdėti ant šito suolo, o tada galbūt atskris gražusis Vėjas, ir Vladikas parodys anūkėlei savo numylėtinį. Taip, jis jau laikė Vėją savo paukščiu, nors net nežino jo veislės. Reikės kada vakare nueiti prie balandinės, kai ateina jos savininkas, ir jo paklausti. Ar Vėjas – vienintelis tos veislės paukštis balandinėje? Šiaip ar taip, dviejų tokių pat greta jam niekad neteko matyti.

O kai anūkėlė užaugs, toliau svajojo Vladikas, ir ruošis tekėti, jis nupirks porelę karvelių jos vestuvėms, kad jaunavedžiai paleistų į orą. Karveliai juk visada grįžta į savo karvelidę. Gal Vėjas bus vienas iš tos porelės, ir jis gaus paglostyti galvą savo numylėtiniui. Anūkėlė džiaugsis, ji ir pati bus graži kaip balandėlė svarbiausią savo gyvenimo dieną.

Kad geriau svajotųsi, Vladikas nusprendė nueiti į parduotuvę alaus – su Gaika, nes gėrimų parduotuvėlė mažytė, į ją galima įeiti ir su tokiu žaisliniu šuneliu. Tiesa, Gaiką reikės neštis rankose, nes nutolusi nuo namų ji baikšti kaip pelė, krūpčioja nuo kiekvieno sutikto praeivio ar pravažiuojančio automobilio. Nužingsniavo šaligatviu per kiemą, pro didelius čia augančius beržus, pro pirmų aukštų gyventojų įsirengtus gėlynėlius. Ties tako išsišakojimu šunytė, turbūt ką nors užuodusi, ėmė tempti į žolę, prie vieno iš beržų. Vladikas piktai ją timptelėjo, norėdamas eiti toliau, bet Gaika įnirtingai veržėsi po medžiu. Kas jai parūpo? Ištempęs kaklą, Vladikas akimi užgriebė kažką boluojant. Norom nenorom pasidavęs augintinės atkaklumui, bet sutrumpinęs jos pavadį, žengė per žolę ir priartėjęs prie gulinčio daikto nustėro.

Po beržu gulėjo Vėjas. Negyvas. Tikrai jis – balta krūtine, rusvai gelsvais taškuotais sparnais, smailėjančia uodega. Ties kaklu buvo matyti kraujo žymės, krauju pasruvusi ir baltoji krūtinė, viena akis šiurpiai atmerkta. Akyse ėmė tvenktis ašaros, Gaika nenustygdama veržėsi prie balandžio, bet vyras šiurkščiai ją timptelėjęs apsidairė, lyg ieškodamas pagalbos. Tuo metu jam virš galvos pasigirdo garsus kranktelėjimas, ir pakėlęs galvą jis išvydo ant beržo šakos tupinčią varną. Varnos, tos bjaurybės. Vladikas buvo tikras, kad tai jų darbas. Žmogus čiupo kalytę ant rankų ir pasileido namo.

Namuose, išgriozdęs spintą, ištraukė pačiame jos dugne slepiamą medžioklinį šautuvą, kurio taip ir nebuvo įteisinęs, o ir kas jam būtų suteikęs leidimą po to, kai oficialiai tapo invalidu? Tą šautuvą, jau dirbdamas geležinkelyje, buvo pirkęs iš savotiškos meilės gamtai – mėgdavo leisti laiką miške, bet nesugalvojo, ką dar jame veikti, be medžioklės. Bet po kelių laimikių medžioklės aistra išblėso, tada dar kurį laiką dalyvaudavo tik kaip varovas, pats nešaudydavo, o vėliau šautuvą nukišo į spintą ir mieliau imdavosi meškerės.

Skubiai užtaisęs ginklą, vėl leidosi laukan, tik Gaiką uždarė namie. Staiga viskas jam tapo aišku ir suprantama. Pats metas prisiminti medžioklę. Pats metas prisiminti savo pavardę! Jis gimė Tupin ir mirs Tupin, nesvarbu, kokia šios pavardės reikšmė, bet tėvo kraujas teka jo gyslomis. Mes, rusai, žodžių į vatą nevyniojam. Jeigu priešas – tai priešas, ir baigta kalba. Pirmą kartą iššovus į orą, aplinkui stojo mirtina tyla. Už tėvynę! Ne tik varnos, bet ir balandžiai staiga pakilę dingo iš akių. Driokstelėjus antram šūviui, pasigirdo policijos sirenos. Už Vėją, taikos balandį! Iššovęs trečią kartą, pasijuto likęs visiškai vienas visame pasaulyje, tik jis ir žolėje gulintis gražuolio karvelio kruvinas kūnelis. Už mano anūkėlės vestuves! Čia nebus varnų, kol aš gyvas, čia mano teritorija!

 

 

Kai vakare areštinėje jį aplankė žmona ir sūnus, Vladikas jau buvo nurimęs.

– Vladik, ką tu padarei? Kodėl tu taip padarei? Laimė, kad niekas nežuvo, – verkdama paklausė jo žmona.

– Aš uždariau dangų, – trumpai tarstelėjo žmogus.

– Bet kodėl? – vis tiek nesuprato žmona.

– Taip reikėjo.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.