Joana Nakutytė Juozui Tumui-Vaižgantui, Panevėžys, 1930-01-27

Joanos Nakutytės ir Juozo Šerno vestuvių nuotrauka.
Iš kairės sėdi: Juozas Tumas-Vaižgantas, jaunoji Joana Nakutytė-Šernienė, jaunasis leitenantas Juozas Šernas, jaunosios dėdė Feliksas Gečiūnas. Stovi: prezidento adjutantas pulkininkas Stasys Žukaitis, jaunosios pusseserė gydytoja Bronė Namikaitė, jaunosios giminaitis Italijos karo atašė pulkininkas Pranas Lesauskis, dėdės žmona Gečiūnienė ir jaunosios sesuo Sofija Nakutytė. 1931 m. gegužės 24 d. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

Bočeliuk, jau ir aš ačiū Dievui vargais ne galais šiandie išsiritau iš lovos, bet rankos ir kojos tebėra beveik nesavos – sunkiai išjudinamos. Džiaugiuosi, dėka dr. gyd. p. Vileišio, kad vėl esu tarp gyvųjų. Be galo geras ir stropus daktaras. Jis mane vėl pastatė ant kojų. Jis, pamatęs Tamstos fotografiją, prisipažino pažįstąs. Nors toli gyvena, bet pats dažnai prižiūrinėjo. Tiek to, bet esu jau sveika ir be galo dėkinga p. daktarui ir gerai gerai mano šeimininkei mokytojo žmonai p. Giedravičienei, kuri ligi 12-tos nakties budėdavo. Iš jos irgi buvo pusė daktaro. Nežinau kas pasidarė, bet susidūrė trys ligos iš karto. Atsirgau. Ir jau daugiau, nors visas pasaulis sirgtų, aš nebemanau sirgti. Pamokų praleidau labai daug. Bet, maža bėda, prisivysiu. Svarbiausia – skylės, piniginės skylės. Dar ir dabar tebegeriu vaistus ir teberaišioja kompresais, tebetrina. Geriamieji treji vaistai kainavo 23,75 c[.,] lašai, 6,50 c.[,] mostis 14,92, proškai 3,40, vata, klijonka, miltai ir spiritas ir kitos smulkmenos 17 litų 80 c. Iš viso pasidarė išlaidų 67 litai. Štai, Bočeliuk, kas dabar mane graužia. Mokinės darbą galiu padirbti, bet pinigų! – negaliu. Gerasis Tėveliuk ir mano Mokytojau, prašyčiau be galo prašyčiau šią, gal Dievas duos, jau paskutinę, storą skylę užkimšti. Nėra kas daugiau man padėtų. Laikausi tiktai Tamstos. Prašyčiau tėvus, bet jie patys skolos iki ausų turi. Brangus, Tėveliuk, jei galėtum, nors per 2 mėn. prašyčiau vaistų skolą padengti. Skolintojai, gal būt, palauktų. // [4v] Brangiausias, Bočiau, turiu Tamstai be galo dėkoti už gražų laišką. Tik gaila, kad tą laišką man dabar nesenai įteikė, nors jis jau keliolika dienų gulėjo parašytas.

Dažnai, Bočeliuk, girdėdavau inteligentus kalbančius: „Jei abejoji ar ko nežinai, klauskis Kan. Tumą…“ Na, kaip savo Brangaus Bočiaus ir Gerojo Tėvo, pasiklausiau ir aš pati. Nežinau kodel, bet iš laiško išskaičiau, kad Bočelis ant manęs susirūstinęs ir galvojąs, kad aš neklausysianti. Galiu neklausyti man lygių žmonių, bet ne Tamstos. Man – šventi Bočiaus žodžiai. Sakau nė kiek neveidmainiaudama. Ir, atleisk, Bočeliuk, noriu šiandie visai rimtą rašyti laišką – taip, kaip diktuoja mano protas.

Tamsta, Bočeli, ne visai taip supratai mane. Aš paminėjau ne apie Tamstos nusimanymą ir pastabumą meilės dalykuose, bet apskritai apie viršinę individo pastatą – žodžiu, žmogaus išvaizdą. Kad Tamsta esi pastabus yr neginčijamas faktas. Be to, pati ir iš kitų žinau, kad Vaižgantas – teisybės žmogus. Daugiau, nežinau ir negirdėjau, kad kas pasakytų: „nusimanąs ir pamokąs meilės reikaluose“. Bočeli, aš ne tą norėjau pasakyti. Matyt, neaiškiai parašiau.

Bočeli, viskas lengvai išpildoma, bet vieno dalyko išpildyti negalėsiu, būtent – dar netekėsiu. Priežastys tuojau paaiškės. Atsakysiu į vaižgantiškus pasakymus[.] 1, „bernų nemylėk“ – nemylėsiu, tikrai sakau, 2, „lašinių nevalgyk“ – nevalgau niekuomet, 3, „šilkinių kojinių nepirkis“ – nepirkau ir neperku, 4, „lūpų nesidažyk“ – išskyrus dalyvavimą scenoje, nesidažiau ir nesidažysiu. // [5r] 5, „suėjus 21 metus, per visą dešimtį senmergystės metų nepasenėk nė metų“ – Bočeliuk, aš norėjau anuo laišku Tamstai parašyti, kad amžiumi pasenau, o ne veidu ir išvaizda. Ačiū Dievui dar niekas ir niekados nepasiūlė man daugiau kaip 17 metų. Dabar liga kiek pakeitė, bet vėl atsigausiu.

Dabar pasakysiu priežastis, kurios neleidžia man tekėti: 1, esu plika, kaip žiemos medis; 2, tėvai neturi kuo manęs aprengti; 3, aš pati, baigusi mokyklą, turiu nors vieną seserį ištraukti iš namų. Juk esava pulkas! Kur gi visos dėsis?!; 4, pati gyvenimo nepažįstu, šeimininkės darbų dar nežinau, todel niekam didelės laimės nesuteiksiu; 5, turtingas plikos neves, nes gaus sau lygią; 6, neturtingas irgi neves, nes laimę ardys materialės kliūtys. Šiaip ar taip galvojant, mažiausia 3–5 metus negaliu tekėti. Be to, jei ir atsirastų kuris vyras norįs mane žmona gauti, vis delto, Bočeliuk, nenorėčiau tuojau tekėti – norėčiau pažinti jo būdą, valią, dorą ir [neįsk. 2 raidės], girdėti žmones gražiai apie jį atsiliepiant. Štai, Bočeli, patiko tas leitenantas ir, rodos, buvo neblogas, doras, rimtas žmogus. Bet įsikalė man į galvą mintis, kad jau nebepatinka. Ir pati kažin kaip pradedu ant savęs pykti, kam aš buvau tokia kvaila: atsakinėjau palankiai į laiškus, pasirodžiau Tamstai ir tėvams. Tai vis kvailystė. Būčiau dabar palengva viską nutraukus ir būtų geriausiai. Matyt mylėjau, kad nepastebėjau tų savo kvailysčių. Dabar, viską šaltai apgalvojus, gailiuosi ir pati raudonuoju. // [5v] Be to, jaunesni karininkai negali vesti žmonos, kuri neturi 10 tūkstančių. Aš neturiu nė vieno cento. Aš už jo netekėčiau ligi pakeltų į vyr. karininkus; jis manęs nevestų, kol aš pati apsirengsiu. Pati priėjau išvadą – išsiskirti-užmiršti. Užmiršti, man rodos, lengva. Mano nuomone, meilė – numarinama. Juk kaip tėvai myli vaikus, ar vaikai tėvus, vyras žmoną, bet mirus vienam iš jų, greit užmirštama. Mes nemirsime nei vienas nei antras, bet visos vaikiškos svajonės tuojau išgaruos. Tikrai, dabar man viskas don-kichotiškai atrodo! Nieko nenoriu, o tik mokytis, gerai išlaikyti egzaminus ir kitiems padėti. Tamstai juokinga pasirodys, kad aš taip staiga atsimainiau. Mat, su laiku viskas mainosi. Sirgdama priėjau išvadą, kad pinigai pasaulį valdo. Todel, jeigu begyvendama sutiksiu vyrą, kurio ir nemylėčiau, bet jei bus geras, rimtas, doras, kitų gerbiamas, pasiturįs, su mielu noru eisiu, jei tik ves, bet, Bočeliuk, ne anksčiau, kai būsiu 24–26 metų. Man rodos, geriausiai mergaitėms tuoktis su trijų profesijų žmonėmis: daktaru (kad dažnai nesirgtum); karininku vyresniuoju (nes mylėdamas tėvynę, mylės ir žmoną); advokatu, ar teisėju (kad apsaugotų nuo teismo). Aš vieną iš tokių linkėčiau sau. O dabar 3–6 metams visas svajones išvaikysiu iš galvos. Tikra esu savo pasirįžimu! Pats įsitikinsi, Bočeliuk, kad nebuvau ir nesu vėjavaikė. Mane myli mokytojai – auklėtojai. Dirbu neblogai. Vardą tarpe colegių, colegų ir šiaipjau organizacijose turiu visiškai gerą. Niekur niekur nevaikštai, net į pačios Seminarijos // [6r] vakarus, jei nedalyvauju scenoje, niekuomet nenueinu. Tą laiką sunaudoju knygoms skaityti arba siūti. Niekur nesivedžiojau mokslo metu nei su juo, tuo, kuris patiko; nesugaišino man laiko, nes mokėjo pagerbti žmonių darbą ir branginti laiką. Šiemet nė pusvalandžio nesugaišau, nes gyvename per 100–150 kilometrų atstumą. Gyvenu pas savo seną mokytoj[ą], kur ir colegės nedrįsta gaišinti. Žodžiu, Bočeliuk, gyvenu ir džiaugiuosi, kai jokia kita mintis nekvaršins galvos, kaip tik apie pamokas ir darbą. Ir duodu, Bočeliuk, žodį, kad ištesėsiu!

Mums abiem viską užmiršti daug padės kilęs tarp mūsų abiejų „kivirčas“. Aš buvau išvažiavusi Kalėdų atostogų. Jis tuo metu, grįždamas iš Kauno į savo tėviškę, užsuko į Panevėžį pas draugus, ir man nežinant, pasiprašęs šeimininkės įėjo į mano kambarėlį ir išvertė, išskaitė man rašytus laiškus – žodžiu, kontroliavo mane. Kai grįžau, šeimininkė papasakojo apie kokį „pažįstamą poną“. Aš nesitvėriau apmaudu. Jo darbą pavadinau, atleisk man, Bočeliuk, kiaulišku, o jį patį –
tos pačios rūšies daiktavardžiu. Aš tokį jo pasielgimą laikau storžievišku ir niekuomet negalėčiau atleisti. Apie jį patį nebenoriu nė prisiminti. Stebiuosi jo drąsa veržtis į svetimą kambarį. Per daug pasijautė teisėtu. Nenoriu, kad verstų mano stalčius, sektų pėdas, mano raštus kontroliuotų. Prisiminus tą jo el- // [6v] gesį ne tik nebemyliu, bet ir nebegerbiu. Esu savimyla nemažesnė kaip jis.

Štai, Brangiausias Bočiau, iš 21 metų senmergės likau – pasidariau 11 metų mergiotė, kuri begalvoja, kaip kursą greičiau prisivyti ir daugiau padirbti. Tikra tiesa. Jeigu Tamsta man būtumei pirmose šių mokslo metų dienose parašęs tą laišką, aš dar daugiau džiaugčiausi ir dėkočiau. Senai jau būtume vienas antrą užsimiršę.

Na, Bočeliuk, pripasakojau – prirašiau, bet nieko įdomaus. Atleisk man Geriausias Bočeli ir Tėve, visas vaikiškas svajones ir kvailystes. Tamstos anūkė vėl pasidarys antros klasės mokine tematančia tiktai knygas ir pamokų sąrašą. Neišsižadėsiu savo pasiryžimo!

                             Tamstai, Bočeli, prašysiu Dievulio sveikatos, nenuilstančių jėgų, jaunų dienų energijos! Vaižgantas, mano Bočius, auklėtojų rodomas jaunuomenei pavyzdys! Ir kaip aš galėčiau Jo nepaklausyti? Klausiau ir klausysiu.

 Bučiuoju rankas. Dėkingoji anūkė Jonė,

Panevėžys, 1930.I.27 P. S. Jau poryt eisiu klasėn.

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. F1, b. F387, in: „Jonės ir Juozo Šernų laiškai kn. J. Tumui“, 1929–1933, l. 4r–6v

P. S. Joana (Jonė) Nakutytė (Nokutytė, vėliau – Šernienė, 1908–1985) – Juozo Tumo sesers Marijonos Tumaitės sūnaus Antano Nakučio dukra. Deja, šiuo metu turime išlikusius (surastus) tik 5 Tumo laiškus Nakutytei, bet iš viso pluošto Joanos laiškų galima suvokti susirašinėjimą buvus reguliarų. Iš daugelio pasakojimų apie Tumą žinome jį turėjus nemaža augintinių, mokytinių, tačiau menkai žinome, koks santykis siejo mokinius su savo globėju. Nakutytės laiškai atskleidžia vieną santykių istoriją, vieną jos variantą: nuo negrabių, su gramatinėmis klaidomis rašomų moksleivės laiškelių iki dailios rašysenos ir taisyklingos gramatikos Panevėžio mokytojų seminarijos mokinės, o vėliau – mokytojos laiškų. Jie atskleidžia, kad Tumas Nakutytei išties atliko tėvo vaidmenį, tėvo, kuriam rašoma ir apie trūkstamus apatinius baltinius, ir apie mokslams reikalingas knygas bei priemones, ir meilės klausimais, nuo pirmųjų mokyklos klasių iki prašymo palaiminti santuoką su čia pateikto laiško herojumi Juozu Šernu. Joanos laiškuose atsiveria labai skirtingi santykio aspektai: nuo kartais visiškai tiesmuko išnaudojimo („Aš jokio kraičio negaliu iš Tamstos prašyti, nes Tamsta man davei jau perdidelį kraitį. Bet, visdėlto, nors po didelės abejonių kovos, manau prašyti Tamstos del vasarinio palto-ploščiaus 230 litų. Už tiek litų Bronė sau nusipirko pakenčiamą apvalkalą. Suknelę nusipirkau, bet reikia batų, trupučiuką baltinių, skrybėlaitės, o kišenėje turiu tik 23 litus“, Uogoniškės, 1931-05-06, Ibid., 23v) iki iš didelės ūkininkų šeimos per anksti stumiamo vaiko vienatvės: „Gerasis mano Tėveli, / Širdingai širdingai dėkoju Tamstytei už taip malonų man laišką. Aš net apsiverkiau beskaitydama, nors gėda pačiai prisipažinti, bet kad tikra tiesa, tai reikia savo gerajam Tėveliui prisipažinti. Man taip malonūs Tamstos laiškai, kad aš juos po kelis kartus perskaitau. Jie man be galo brangūs. / Gavusi nuo savo Brangaus Tėvelio laišką, aš tarsi šimteriopai įgyju energijos, pasiryžimo ir daugiau noro dirbti. Kartais, ištikus nelaimei kokiai ar į nusiminimą įpuolus, tuojau imu skaityti Tamstos laiškus ir vėl viską užmirštu. Juk pas svetimus gyvenant, ar susirgus, ar psichiniai nupuolus – nieks nepadės, nieks nepamokys, nepatars. Nors aš, duok, Dieve, sveikatos mano Dėdytei, esu visu kuo aprūpinta, bet vis tik kartais atsiranda kokių trūkumų. Mano tėveliai rašyti nemoka, jei tik sesutė parašo, bet ir tai maža naudos, vien tik šeimyniškus nusiskundimus tegirdi ir šeimyniškus vargus tematai. Užtat man jų laiškai didelio malonumo beveik niekuomet nesudaro. / Jei aš galėčiau, visomis jėgomis padėčiau, bet dabar… // [l. 125v] ir aš pati kito kišenėje gyvenu. Bet vilties, kad aš jiems niekuomet nepadėsiu, kol kas, dar nenustoju. [...] / Aš, iš to džiaugsmo, užmiršau padėkoti savo Brangiajam Tėveliui už kvietimą Velykų atostogoms pas save. Man taip yra noras ko nors Dėdytę pasiklausinėti, sau daugiau sužinoti.“ (Panevėžys, 1928-03-29, in: VUB RS, „Kan. J. Tumo giminių laiškai“, f. 1, b. F128, l. 125r–125v.) Pateiktas Joanos Nakutytės laiškas yra vienas išraiškingiausių, jis atskleidžia tuometės visuomenės jaunos, besilavinančios merginos mąstyseną, gyvenimo planavimą ir leidžia išgirsti ataidintį Tumo balsą, pajusti, kaip jis bendravo, kaip auklėjo.

P. P. S. Manydama, kad laiškų redagavimas ištrina epistolinės komunikacijos spontaniškumą, netaisyklingumą ir pernelyg ją priartina prie spaudos, laiško rašybos bei skyrybos netaisiau. Nakutytės autografo puslapio ribas pažymėjau dviem pasviraisiais brūkšniais (//), dėl aiškumo į autografą įterptus skyrybos ženklus, pakoreguotą galūnę pažymėjau laužtiniais skliaustais ([]).

Su geriausiais linkėjimais iš rankraštyno

Jurgita Žana Raškevičiūtė