Keli dalykai

Julija Skudutytė. Cukriukas. 2018

Pamėnkalnio galerijoje vyko Julijos Skudutytės paroda „Už kulisų“. Nors ji jau pasibaigė, apžiūrėjusi dar ilgai mąsčiau apie tai, ką joje pamačiau. Ogi podėlius, kuriuose prikaupta nemažai cukraus ir maišelių – visokių, net nuo grietinės, tik, matyt, išplautų. Juk visko reikės, juolab vyksta karas. Beje, tuo pat metu per žinias nuskardėjo pranešimas, kad maišeliai, į kuriuos prekybos centruose pripratome grūsti viską – bulves, bananus, šampūną, – bus apmokestinti ir kainuos penkis centus. Mums tie podėliai veikiausiai kelia juoką, bet liguistas taupumas yra pokario vaikų potrauminis sindromas. Jie tiksliai žino, kas yra nepritekliai ir kad sunkmetis bet kada gali ateiti. Ir – kad ir kaip žiūrėtum – jie tikrai ekologiškesni už hipsterius, perkančius dešimt gertuvių ir priteršiančius dar labiau. Šiandienos vartojimo rojuje Skudutytės nutapytas šykštumas atrodo kaip užribis, ir taupantieji suvokia, kad užribis, todėl tomis maišelių santaupomis nesigiria, net jas slepia. Paveiksluose – puipiški interjerai, kai kurie atidumu kasdienybės faktūroms primena ir Eglės Ridikaitės požiūrį į tapybą. „Apie meilę“ – vaizduojamas raugintų agurkų trilitris: turbūt ne todėl, kad senjorė Ukrainoje tokiu numušė droną, o dėl to, kad tik taip mūsuose dažniausiai reiškiamas rūpinimasis artimaisiais.

Julija Skudutytė. Apie meilę. 2022

●

Socialiniuose tinkluose įvyko daug aistrų dėl Lietuvos kultūros tarybos paramos. Kiek galvojusi, nusprendžiau, kad parama visgi racionali, nekvaila – paremtos poezijos knygos. Prozą, ypač rašytą kiek labiau prakutusių autorių, įmanoma leisti ir be paramos (paramą ji, tikėkimės, gaus vėliau). Logiška, kad paramos negavo ir žinomi vardai – jiems lengviau prasimušti negu antrosios knygos autoriams. Matome tik rezultatus, nežinome visų paraiškų detalių ir konteksto. Be to, karas. Jis daug ką paprasčiausiai nubraukia.

●

Lyg kokia klaiki banga ūžtelėjo žinomų aktorių mirtys – televizija per žinias parodė laidotuvių fragmentus. Visos tos ceremonijos teatre, scenoje, leidžiant uždangą – kokie režisieriai tą režisuoja? Literatai gal ir nepasižymi estetika, kalbant apie panašius ritualus, bet scenos žmonės juk suvokia, kad ta pompastika nebeišreiškia pagarbos?

●

Mirė Liudvikas Jakimavičius. Visi labai jo gaili, nesitikėta, kad iškeliaus taip greit. Atmintyje iškyla kaip gyvas, jauniems literatams geranoriškas žmogus, visuomet su skarele ir mediniu kryželiu – Bernardinų parapijietis. Po sekmadienio penktos valandos mišių anais laikais buvęs paprotys užsukti „Pas Erlicką“ – Liudvikas imdavo du šimtus gramų degtinės ir žodžio kišenėje neieškojo. Nevengė jokių temų, yra net rašęs apie savo potraukį alkoholiui (ar tik ne kaip radijo komentarą „Mažajai studijai“). Dar prisiminiau, po kažkurių „Poezijos pavasario“ skaitymų visi nuėjome į „Keistus ženklus“, ten buvo tradiciškai išgerta. Liudvikas išėjo anksčiau, po pusvalandžio grįžo ir sako: „Kieno čia kuprinė?“ Pasirodo, namo grįžęs su mano kuprine (joje – kompiuteris, piniginė, net pasas) ir tik žmona nustačiusi, kad čia ne jo daiktai. Buvo gyvas nervas, dažnai matydavau netoli Literatų gatvės, kur gerdavo kavą su Dariumi Kuoliu ir aistringai svarstydavo visuomenės aktualijas – jos jam iš tikrųjų rūpėjo. Vėliau nepritariau jo politiniams pasirinkimams, atrodė neteisingai piktokas, persiėmęs katastrofistinėmis nuotaikomis, bet su šiluma prisimenu, kaip prieš rinkimus Žirmūnuose perdažė tuomet nušiurusią Kazimiero Kisielio skulptūrą „Saulės džiaugsmas“. Turėjo tikro, kad ir klystančio, žmogaus reputaciją. Svarbiausioji jo poezijos knyga, mano supratimu, buvo „Elio“ – pamenu epizodą PDR autobuse, kaip įrodinėjo Valdui Daškevičiui, jog knygą parašęs geriau už jį. Dabar jau nereikės nieko įrodinėti, Poilsio partija laimėjo. Tegu jam iš debesų atrodysime juokingi kaip „Šėpos“ teatro personažai.