Sandra

Sandra jau nebepamena, kada ir koks buvo pirmasis mažytis pūkuotas kamuoliukas delnuose, atiduotas jai globoti. Tas spurdantis besąlygiškos meilės objektas. Ji tik prisimena, kad šunų prie būdos bijojo – net ir nelodami, rodos, net džiaugdamiesi ja, šie šokinėdavo lyg išprotėję, griebdavo už pirštų, dvokiančiais liežuviais taikydavosi lyžtelėti veidą. Bet Sandrai būdavo gaila jų, bėginėjančių puslankiu per grandinės ilgį išminta tranšėja ar bandančių išgremžti apskretusius nuo kiaulių jovalo dubenėlius, tad kartais jiems atnešdavo apgraužtų vištų kojelių ar parūkytų kiaulienos šonkauliukų, likusių nuo sriubos, ir po vieną mėtydavo vis į kitą pusę, kikendama, kai šunys jų nerasdavo arba pašokdavo aukščiau, nei skriedavo kaulas. Bet net ir tie, kurie pradžioje Sandrai keldavo susidomėjimą, pririšti prie būdos greitai tapdavo niekuo. Sandrai rūpėjo tik laisvi, nepriklausomi savo šuniška dvasia šunys.

Sandra prisimena, kaip tiems, laisviesiems, traukdavo ir traukdavo prisisotinusias jų kraujo erkes, kurios dažnai vos palietus kaip pernokusios slyvos nubyrėdavo pačios. Baba Sandrai paduodavo nuo silkių likusią restoraninės lėkštės dydžio geltono metalo skardinę, į kurią jos kartu rinkdavo ir dryžuotus oranžinius kolorado vabalus. Tiek kolorado vabalus, tiek erkes baba apipildavo benzinu iš sandėliuke laikomo riebaluoto, lipnaus, įgeltusio litrinio stiklainio. Sandra bando prisiminti degančių erkių kvapą – nepavyksta, atminty tik benzinas. Bet va degančių kolorado vabalų oranžinis saldumas net priversdavo kauptis seiles, lyg čiulpiant barbarisinį saldainį. Sandra visada stebėjosi, kodėl koloradų nelesa paukščiai – niekada jų nematė virš bulvių lauko. Juk turėtų būti saldūs. „Kas aš, jei man tai galėjo atrodyti skanu? Taip skanu, kad kartą pritrėkšto kolorado vabalo oranžinio kraujo net paragavau. Koks skonis? Gal kaip aitriosios paprikos?“ Sandrai visai neatrodo bloga mintis valgyti vabalus, jei tik jie būtų skanesni, na, bent jau tokie kaip mocarela.

Mintis tikrai visai nieko, tik kažkodėl vietoj „valgyti“ Sandrai norisi sakyti „ėsti“.

Dar šunys visada turėdavo blusų. Ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jų namuose niekada nenorėjo ir neleido laikyti Sandros mama. Blusos – tokie žvilgantys pailgi rudi vabalėliai, ropinėjantys po šunų gaurais, – palei pat odą atrodydavo kaip kirmėlės, o išlaisvintos iš plaukų vergovės tą pačią sekundę dingdavo. Tad traiškyti jas reikėjo įgusti. Ne, čia jokio dėjimo į konservų dėžutes ar stiklainiukus – geriausia traiškyti iš karto, tik pamačius, iš visų jėgų, nykščių nagais, po plaukais, prie pat odos, ir reaguoti greičiau nei blusai.

„Gal dėl to man taip patinka spaudyti inkštirus ant vyro nugaros – net saldu, – o ir reakcijos ekstremaliose situacijose greitos? Negi viskas tik dėl šunų blusų?“

Sandra prisimena, kaip visi šunys tuo metu, kai ji traukdavo erkes iš jų odos arba prikandusi apatinę lūpą medžiodavo blusas, klusniai gulėdavo ant šono, lyg suprasdami, kad juos gelbėja. Taip ant šono gulasi ir dabartiniai jos padarai, kai reikia leisti vaistus, lupinėti kibukus ir rankioti iš pievų parsineštas kraujasiurbes. Ne dėl to, kad neįsisegtų: augintinių kraujas prisodrintas chemijos – įsisiurbusi erkė tą pat akimirką nusinuodija. Dėl to, kad nepasėtų jų namuose. Šiuolaikinės erkės greitesnės, beveik tokios pat greitos kaip tada blusos.

Sandra kaskart susigraudina dėl šunų pasitikėjimo. Kaip ir tą akimirką, kai iš prieglaudos pasiimtai baltukei ryte ir vakare į nasrus meta po dvi tiroksino tabletes (taip, skydliaukė nuo streso „pareina“ ne tik moterims, bet ir įkalintoms kalėms), o ši net nekramčiusi praryja. Kažkodėl tą sekundę visada atspurdėdavo ta pati mintis – „kaip lengva būtų ją nunuodyti“, – kurios Sandra kaskart išsigąsdavo. Kol sykį, girdint vyrui, ištarė garsiai. 

Ilgiausiai išgyvenęs Sandros šuo tėvų namuose buvo Musė. Maža ruda trumpakailė riestauodegė išsprogusiomis akimis – kilmingos pekinės ir smarkaus neaiškaus, bet greito priklydėlio sueities rezultatas, Sandrai padovanotas devintos klasės baigimo proga. Staigmena, prieš kurią, pamačiusi kolegės rankose, neatsilaikė ir jos mama. Nors ir mažas, tas siurprizas, pasirodo, kaip ir visi, ir šiko, ir myžo, ir graužė viską iš eilės, taip pat ir prabangų, deficitinį natūralios odos jaunesniojo brolio kedą, baltos ir bordinės spalvų, su zomšos intarpais. Ir taip, jis irgi turėjo blusų. Sandrai nesisekė jų visų išrinkti. Ir dėl to, kad šika ir myža, – nors Sandra vesdavo Musę į kiemą kas dvi ar tris valandas, – ir dėl to nelaimingo kedo, ir dėl blusų – taip, svarbiausia, dėl jų – Musei grėsė toks pat likimas kaip kitų prieš tai buvusių šunų – į kaimą, pas babą, jei pasiseks, jei bus protinga, jei nepjaus vištų – gal ne prie būdos.

Jei šypsosis laimė, gal neužsikrės maru – nuo jo prieš metus nugaišo paskutinis ten išvežtas šuo, turėjęs užaugti į didelį, gražų, stiprų vilkšunį. Nespėjo.

Sandra brolio kedą nunešė batsiuviui, šis už jos sutaupytas kapeikas (stengėsi rinkti po penkias, nes tos jai buvo gražiausios) jį pataisė. Ne taip idealiai, kaip buvo, bet brolis mūvi kostiumines kelnes, sueis.

Sandra atsiminė, kad mama muses naikina dichlofosu – dvokiančiu purškalu; prieš užsmardindama juo namus, visada juodu su broliu išvaro į lauką, o pati sulaiko kvapą. Mama nekenčia ne tik blusų – visų vabalų namuose.

Sandra susiranda dichlofosą – mama jį laiko spintelėje tualete, – pasiima į rankas mažąją Musę, viena ranka prispaudžia jos sprandą, kad nusuktų snukutį nuo srovės, o kita iš visų jėgų spusteli baltą buteliuko kepurėlę su skylute. Staigiai apverčia šunytę ant nugaros – per pilvą kaip tik nubėga viena blusa, bliadė. Sandra nekvėpuoja, purškia pilvą, staiga pagalvoja, kad dabar jos, gyvatės, visos sulėks į galvos gaurus, tad tik užsimerkia, ranką, laikiusią šunytės galvą, perkelia ant drėgnos nuo dichlofoso nugaros ir, jau nežiūrėdama kur, purškia ausis, kaklą. Skaičiuoja: vienas, du, trys, keturi… Ties kuriuo skaičiumi pradėdavo gaišti ir kristi ant žemės drozofilos, kiek reikia sekundžių, kad išdvėstų blusos – juk jos kokius triskart didesnės? Sandra pastato Musę ant žemės ir atveria langą – pačiai graužia akis, trūksta oro. Staiga mato – Musė nebepaeina, jai atima užpakalines kojas. Sandra griebia ją į glėbį ir basomis išbėga į daugiabučio kiemą, paguldžiusi šunytę ant žolės, verkdama maldauja: „Nemirk, nemirk, nemirk, prašau, nemirk.“ Musė pamažu atsigauna, pradeda gokčioti, tuoj vems. „Vemk, vemk čia, – verkdama glosto ją Sandra, – tik ne namie, būk gera.“

Po kelių mėnesių Sandra mokyklos rašinėlyje papasakoja šią istoriją. Mokytojas raudonai pabraukia žodį „nemirk“ ir parašo komentarą: „Šunys dvesia, gaišta. Lietuvių kalboje miršta tik žmonės ir bitės.“ Jis Sandrai parašo penkis su minusu. Sandra putoja. Kada nors ji bus kalbininkė ir darys viską, kad pakeistų šitą nesąmonę. Šunys miršta. Miršta ir ką tik atsivesti veršiukai, o karvės ne tik mūkia, jos ir verkia. Ji matė, kaip praėjusią žiemą prieš Kalėdas, laižydama jai iš pilvo veterinaro išluptą negyvą veršiuką, verkė babos karvė. Tegu apsišika tie kalbininkai ir mokytojas, tegu apsišika aukštielninki. Ji rašys, jei reikės, „mano šuo mirė, jo šuo mirė, mūsų šunys mirė“ net ir per egzaminą. Ir jai giliai dzin tėvai, mokytojai, direktorius, vis prieidavęs ir meiliai glostydavęs nugarą ties liemenėlės susegimu, – visi, kurie tikisi, kad ji, nuolatinė pirmūnė, gaus ir raudoną diplomą.

Bet diplomą raudoną ji gauna. Susilaiko.

Trečiame kurse Sandra įsimyli. Įsimyli taip, kad su tuo žmogumi nori būti visu kūnu ir visa siela. Išteka. Apsigyvena su vyru, tokiu pačiu studentu kaip ir ji, tėvų nupirktame bute. Pasodinta lyg ant kiaušinių. Viduje jaučiasi daug daugiau skolinga nei dėkinga. Skolinga tiek, kad viena Sandros pusė kaip ir vaikystėje bijo daryti tai, kas nepatiktų mamai. Bet štai prieš gatvėje sutiktą iš troleibuso į troleibusą lipantį juodą į taksą panašų mišrūną neatsilaiko. Nors dar prieš savaitę vyrui sakiusi turinti per daug meilės, aiškinusi, kad jo vieno, kaip meilės objekto, jai nebeužtenka, o išgirdusi iš jo svarių argumentų, kodėl nei vaikui, nei šuniui ne laikas, pritariamai linkčiojusi, vis tiek parsiveda keturkojį namo, parsiveža mikriuku ir atkakliai, nuoširdžiai ieško jo šeimininkų. Neradus vieną, dvi, tris savaites, šuo kažkaip savaime tampa namų dalimi. Ir ja išbūna visus dešimt metų, per kuriuos vienas po kito gimsta sūnus ir dukra – abu priima į gaują ir saugo. Ir kai vieną dieną šuniui atima užpakalines kojas, Sandra su vyru tempia jį į operacinę, paskui kaip vaikai džiaugiasi, kai šis vėl pradeda kastis keturiomis, o kai netrukus sužino, kad jų pirmavaikiui, – taip taip, jie jau abu išprotėję – taip vadina šunį, – dar ir kepenų vėžys, Sandra visą laiką kartoja: „Šuo miršta.“

Ir kai paskutinį rytą Sandra išneša šunį ant sniego, jis sunkiai kilsteli koją ir sniegas nusidažo srutų spalva, ją aplanko nuojauta, kad jau jo nebeišgelbės. Ir kai paskambinęs į ragelį popiet kūkčioja vyras ir girdėti raudantis sūnus, ir ji viską metusi važiuoja namo jų guosti, jai mintyse tebekirba: mirė. Ir kai sūnus pusę metų kasdien piešia šunų rojų ir su juo nuo pirmųjų dienų buvusį augintinį, Sandra vis kartoja: „Jis mirė.“ Ir kai perskaito psichologų patarimą, kad vaikai iki devynerių metų gedi augintinio taip pat stipriai kaip mirusios mamos ar tėčio, kad negalima jiems siūlyti naujų, kad reikia kartu su jais išliūdėti, Sandrai šmėsteli mintis, jog savo vaikystės šunų ji taip ir neišgedėjo.

Tad liko pyktis. Daug pykčio, pačiu netikėčiausiu metu užplūstančio žmones.

Ir visada, visada pateisinančio šunį.

Štai kodėl Sandra sulaužė kaimynui, spyrusiam jos šuniui, koją. Ir ji neprisipažins kalta. Teiskite.