Pratarmė*

Pratarmė išspausdinta Vilniuje leisto Imperatoriškosios medicinos draugijos ketvirtinio iliustruoto leidinio „Dziennik Medycyny, Chirurgii i Farmacyi“ 1830 metų I tome. Be kitų, 1830–1831 metais žurnalo redaktorius buvo ir Andrius Sniadeckis. Čia pateikiama įdomių faktų apie pirmąją Vilniaus kliniką, jos struktūrą, ypač įdomiai traktuojamas ir pagrindžiamas lotynų kalbos taikymas medicinos studentų praktikoje, gydytojų ir farmacininkų bendruomenė raginama ir kviečiama rašyti ir diskutuoti aktualiomis temomis profesiniame leidinyje ir t. t.

Pačioje savo pradžioje Vilniaus medicinos draugija neturėjo kito tikslo, kaip tik šį, kad šiame mieste ir vietinėje provincijoje pasišventę medicinos praktikai gydytojai, susijungdami į vieną kūną ir sambūrį, bent kartą per mėnesį galėtų tarpusavyje dalytis savais pastebėjimais, šviestis dėl vyraujančių ligų prigimties, semtis patarimų iš kolegų sunkesniais ar abejotinais atvejais ir tuo būdu būti sau – savitarpio, o visuomenei – veiksmingesne pagalba. Tačiau kaip kiekvieno ketinimo perspektyvos su laiku plečiasi ir auga, taip netrukus ir Draugija pastebėjo, kad tarp besikaupiančių joje stebėjimų ir pastabų kai kada pasitaikydavo tokių, kurie galėjo dominti patį mokslą ir kažkiek prie jo pažangos prisidėti, arba išaiškinant kai kuriuos mažiau suprantamus dalykus, arba išraunant vos tik prasidedančias ar jau įsišaknijusias klaidas, arba pagaliau praturtinant visą tą sandėlį rečiausių ar dar nepakankamai suprantamų susirgimų atvejų, iš kurių kada nors turi būti išgauti visuotiniai dėsniai ir nepajudinami svarbaus gydymo mokslo pamatai. Juk niekas dabar negali užginčyti, kad mūsų mokymo menas prasidėjo nuo patirties, patirtimi ir stebėjimu remiasi ir auga, galiausiai patirtimi ir stebėjimu kada nors subręs. Tad dėl šių priežasčių Draugija pirmiausia buvo nusprendusi be įsipareigojimo iki atitinkamo laiko leisti savo užrašus, kiek kartų joje susikaupusių svarbesnių raštų ištekliai to reikalaus ir jų skaičius galės užpildyti vieną tomą. Kadangi viešai pasirodė jau du tokie tomai, Draugijai ir vėl atrodė, kad naudingiau ir patogiau skaitančiai gydytojų bendruomenei būtų šį leidinį pakeisti į žurnalą, būtinai išeinantį nustatytu laiku. O kaip visa Draugija sudaryta iš trijų dalių, tai yra: medicinos, chirurgijos ir farmacijos, taip ir žurnalas buvo sudarytas iš šios trejopos medžiagų prigimties. Vis dėlto dėl prenumeratorių trūkumo ir dėl neapsakomo lėšų vaikymosi netrukus šis leidinys liovėsi ėjęs.

Dabar esama daugiau priežasčių, dėl kurių Imperatoriškoji medicinos draugija nusprendė atgaivinti šį leidinį. Jau kurį laiką [asmenų], studijuojančių mediciną tenykščiame Imperatoriškajame universitete, skaičius gerokai paaugo. Iš mūsų medicinos mokyklos kasmet išeina nuo kelių dešimčių iki šimto laisvos praktikos medikų, kurių dalis patenka į imperatoriaus tarnybą, dalis įsikuria įvairiose, ne tik artimose, bet ir atokiose Rusijos valstybės provincijose. O kaip tenykštė mokykla rūpinosi jų pradiniu mokymu, taip džiaugdamasi ir toliau juos aprūpintų naujomis žinių atsargomis ir supažindintų su mokslo, kuriam jie pasišventė, pažanga. Kadangi ne visi gali įsigyti užsienio raštų, žinoti apie naujai išeinančius veikalus, apie naujus pastebėjimus ar atradimus, taip pat ne visi raštai surašyti ta dvasia ir tais pagrindais, kokius studentai gavo šioje mokykloje. Užtat tuo malonesnės jiems bus žinios, jų pradmenis atitinkančios ir išeinančios iš to paties taško, iš kurio jie sėmėsi pirmąją savo šviesą.

Savo ruožtu, galima tikėtis, kad ir tie studentai, šviesdamiesi per patirtį, rinkdami įvairius, kartais svarbius pastebėjimus, vienas nuo kito neretai labai besiskiriančius tiek didelės valstybės provincijose, tiek kariuomenėje, nevengs atsidėkoti savo Gimdytojai ir svarbiausius pastebėjimus mums atsiųsti. Įvairių provincijų medicininė topografija, įvairių tautų gyvenimo būdo ir joms būdingų ligų aprašymas, ryšio tarp klimato, gamtos ir geografinės padėties, maisto ir gėrimo, papročių ir prietarų bei žmonėse vyraujančių ligų aprašymas yra vienas svarbiausių medicinos moksle dalykų, platus ir viliojantis išsilavinusio gydytojo pratybų, tyrinėjimų ir šlovės laukas. Kai kuriose provincijose prastuomenė vartoja vaistažoles, tauriuosius metalus ar naujus gydymo būdus, kuriuos išmintingas gydytojas ne visada atmeta, atsimindamas, kad iš šio šaltinio prasidėjo visas mūsų mokslas; egzistuoja pagarsėję vandenys, pagaliau egzistuoja kai kuriais atvejais sėkmingi empirikai. Apsišvietęs gydytojas į visa tai įsigilina ir stengiasi, kad ir menkiausiu atveju, nereikšmingiausiomis aplinkybėmis pasinaudoti. Tad jeigu šios mokyklos auklėtiniai panorės jai savais darbais atsidėkoti, nemenka medžiagos atsarga dabartiniam leidiniui per laiką gali susidaryti.

Be to, universitetų klinikos dažnai susiduria su svarbiais ir naujais stebėjimais, kurie neturi mokslui pražūti. Vadovaujantiesiems šių institutų profesoriams nepavyko atskirais leidiniais, pateikiančiais duomenis apie jų veiklą ir praktikantų lavinimo būdą, užversti skaitančią medikų bendruomenę. Tačiau dėl to, kad visus svarbiausius įvykius jie perduoda Medicinos draugijai, kurios nariai visi medicinos profesoriai yra, daug geriau bus šios Draugijos žurnale pateikti duomenis ir apie šiose institucijose instruktavimo būdą, ir apie svarbiausius įvykius, galinčius dominti medikų bendruomenę. Taigi, ne pro šalį pratarmėje į dabartinį leidinį pateikti trumpą tenykščių klinikų apibūdinimą.

Vilniaus klinika susideda iš trijų atskirų institutų, įkurtų tame pačiame name, tai yra: medicinos, chirurgijos ir akušerijos. Medicinos institutas turi dvi sales: vieną – vyrams, antrą – moterims. Salės gana erdvios, palaikoma didžiausia švara, puikiai vėdinamos ir žiemą gerai apšildomos; lovos patogios ir užtektinai viena nuo kitos nutolusios, patalas visada švarus, apatiniai skalbiniai sausi ir balti. Ligoniai kruopščiai prižiūrimi; aptarnavimas nuolatinis ir atidus, nes, be keleto patarnautojų, kurie visada [budi] salėse, kad ligoniai pasikviestų, ir kurie jiems paduoda vaistus, gėrimus ir maistą, čia pat vykdomi visi ligoniui reikalingi patarnavimai, jiems vadovauja vyresnioji akmistrinė [šeimininkė], čionai, prie ligonių salės, turinti atskirą savo kambarį; tame pačiame name yra felčeris, kiekvienam pakvietimui pasirengęs, ir yra du mokiniu, paeiliui vykdančiu dienos patarnavimus; jie dieną ir naktį budi salėse, stebi bet kokį ligos pasikeitimą ir dėl kiekvieno poreikio įspėja klinikos mediką adjunktą, kuris ūmiems atvejams tuojau pat ateina į pagalbą.

Klinikos profesorius ligonius lanko du kartus per dieną, tai yra aštuntą valandą ryto ir šeštą vakaro, per šią vizitaciją susirenka visi klinikos kursą studijuojantys praktikantai. Jeigu ligonis ką tik priimtas, profesorius burtais ištraukia vardą ketvirtų ar penktų metų** studento, kuris turi būti jo gydytoju. Šis profesoriaus ir visų bendramokslių akivaizdoje išklausinėja ligonį (arba jeigu dėl pamišimo ar negalios šis atsakyti negali – jo namiškius arba gimines) apie visa tai, kas galėtų būti susiję su ligos pradžia, priežastimis ir dabartine būkle. Jeigu ko iki galo nepadarė arba apsiriko, profesorius į tai atkreipia jo dėmesį ir užveda ant kelio. Po viso kvotimo tasai jaunas medikas pažymi ligą, suteikia jai tikrą pavadinimą, sprendžia apie galėjimą ar negalėjimą ją išgydyti, apie tolesnę jos eigą ir būdą, kaip gali pasibaigti, taip pat kaip turi būti gydoma; vadinasi, atitinkamai pagal tai paskiria vaistus – tiek vidinius, tiek išorinius, gėrimą ir valgius. Tik čia profesorius verčia jį apmąstyti savo nuomonę apie ligą ir gydymo būdą, ją patvirtina, atmeta arba pataiso ir leidžiasi į platesnį dabartinio atvejo aiškinimą, žodžiu – trumpiau ar ilgiau moko apie šią ligą ir visas jos atmainas. Paskui praktikantas, nuolat sekdamas ligą, rašo jos istoriją ir kai tik ją parengia, skaito dalyvaujant visiems kolegoms ir profesoriui, kurie ją, kur reikia, pataiso. Per kiekvieną tiek rytinę, tiek vakarinę vizitaciją, profesoriui prisiartinant prie lovos, atsiskaito už viską, kas vyko tarp vieno ir kito apsilankymo, apie dabartinę ligonio būklę, ką profesorius sulygina; pasiteirauja, ką toliau reikia daryti, daro reikalingas pastabas, paskiria, kas priklauso. Ligonio apklausa vyksta jo gimtąja kalba, o pokalbis su praktikantais ir paskaita – lotynų kalba, kuria rašoma ligos istorija – kaip visuotinai medicinos mokyklose vartojama kalba ir nesuprantama ligoniams, apie kuriuos prie jų pačių diskutuoja***. Po klinikos ligonių apžiūros profesorius pasilieka prieškambaryje, kur visada susigrūdę įvairūs ligoniai, iš miesto ir apylinkių į kliniką ateinantys patarimo. Čia egzaminuoja juos pats ir, jei kuris atvejis to vertas, atkreipia į jį esančių praktikantų dėmesį, aiškina jiems tą atvejį ir duoda ligoniui patarimą arba jeigu liga gali praversti tolesniam mokymui, o kuri nors lova laisva, priima jį į kliniką. Kartais, pateikęs nuomonę apie ligą ir jos gydymo būdą, perduoda kuriam iš vyresniųjų praktikantų su pavedimu, kad ligonį ar ligonę jų bute lankytų ir gydytų, kad apie ligos eigą ir gydymą kasdien profesoriui pateiktų duomenis ir rašytų visos ligos istoriją. Šis ligonių susibūrimas klinikos prieškambaryje neretai būna toks gausus, kad ne tik iš jų parinkimo užpildomos lovos, bet ir nemažą ligoninę būtų galima pripildyti. Be abejo, kai kada netgi svarbius atvejus dėl vietos stokos su gailesčiu tenka atgal išsiųsti.

Jeigu kas iš klinikos ligonių numiršta, skrodžiamas kūnas, taip pat dalyvaujant profesoriui ir praktikantams, o skrodimo istorija pridedama prie ligos istorijos. Kartais priimami dargi ligoniai, kurie tikrai turi mirti, jeigu ligos eiga verta svarstymo arba jos židinys ir prigimtis kelia abejonių, tad ir skrodimas žada būti svarbus.

Toks profesoriaus prižiūrimas ir vadovaujamas ligonių gydymas medicinos kursą baigiantiems studentams atstoja praktinį egzaminą. Nes šiuo pagrindu klinikos profesorius pateikia nuomonę apie jų pakankamą ar nepakankamą pasirengimą praktikai. Ligų istorijos, sudarytos praktikantų ir profesoriaus ar jo adjunktų peržiūrėtos, įrašomos į atskirą protokolą, kuris yra klinikinės mokyklos nuosavybė ir geriausia jos istorija. Kartu yra gana dažnai keičiamų epideminių potvarkių ir visų gydymo būdo atmainų, per kurias pereina skirtingos rankos vadovaujama mokykla, istorija. Ne vienas terapijos rašytojas visapusiškiausiai šiuo rinkiniu stengsis pasinaudoti.

Chirurgijos klinikos struktūra visai tokia pati. Ligonių aptarnavimas, aprūpinimas ir gydymas, praktikantų mokymas ir vadovavimas toks pat, tik su tuo skirtumu, kad, be salės ir lovų ligoniams, kurių yra trylika, tai yra septynios vyrams ir šešios moterims, dar yra atskiras kabinetas, kuriame daromos operacijos. Šias, dalyvaujant praktikantams, atlieka pats profesorius ar paveda kuriam iš jų operuoti kartu. Vienas iš penktų metų studentų vykdo ligonio priežiūrą ir rašo ligos istoriją prieš operaciją ir po jos, o šios istorijos įrašomos į protokolą – lygiai kaip Medicinos klinikoje.

Akušerijos klinika turi septynias lovas nėščiosioms gulėti, tačiau kartais priima ir daugiau moterų, besiruošiančių gimdyti. Ligonių aprūpinimas ir aptarnavimas – tokie patys kaip ir dviejose ankstesnėse klinikose, tik su tuo priedu, kad, be profesoriaus ir adjunkto, dar yra akušerė, čia pat, prie klinikos, gyvenanti ir į kiekvieną pašaukimą pasirengusi atsiliepti. Dieninę priežiūrą pagal eilę ir pareigą atlieka ne tik praktikantai, bet ir praktikantės, besirengiančios šiai profesijai. Gimdyvės lankomos paprastai apie septintą valandą ryto. O kiekviename gimdyme dalyvauja vienas penktų metų studentas ir keturi ketvirtų metų. Pirmasis aprašo nėštumo istoriją ir kai kada pasitaikančią ligą, kuri įrašoma į protokolą taip kaip ir ankstesnėse klinikose.

Kaip visuose žmogiškuose dalykuose, taip ir moksluose egzistuoja įvairios nuomonės, egzistuoja teorijos ir sistemos, vienų paremiamos ir iškeliamos, kitų puolamos ir atmetamos. Draugija, kurios vardu dabartinis žurnalas bus leidžiamas, priima visus jai siunčiamus raštus su dėkingumu ir nepamirš jų paskelbti, kai tik laikys juos gerai parašytais ar apimančiais mokslininkų dėmesio vertus dalykus. Tačiau Draugija nepalaiko jokio atskiro, nors ir madingiausio, mokslo, ir dėl to autorių nuomonių, prielaidų ir spėjimų nei priims, nei atmes, priešingai, nieko nekeis ir neprisilies. Ne jos kompetencija mokslinės teorijos, prielaidos, ginčai; tai neliečiama, nepažeidžiama pačių autorių nuosavybė. Draugija tiktai sujungia įvykusius ir tikrus dalykus, o šių dalykų aiškinimą palieka narių norui. Dėl to šie gali vieni prieš kitų nuomonę sukilti, gali leistis į mokslinius ginčus, tačiau pati Draugija pareiškia, kad jos narių prielaidos ne visada yra jos nuomonė ir kad toleruodama visas medicinines opinijas jokios išskirtinai nepalaiko.

Tačiau Draugijos nariai neišskiria tų sutirštintų ir karštligiškų nuomonių, per kurias įvairios gydytojų grupuotės vienos kitas smerkia ir žemina. Iš tikrųjų medicinos menas turėjo ir iki šiol turi pernelyg kategoriškų mokslų, kurių priimti neleidžia praktika ir sveikas protas, tačiau iš kurių kiekvienas, paliktas be dėmesio, galiausiai pats persitempia ir sunyksta, dažnai ką nors naudinga po savęs palikdamas. Taigi, tie, kurie panorės rašyti į dabartinį žurnalą, gali drąsiai savo mintis pateikti; Draugija, jei tik iš padorumo ribų [rašantieji] neišeis, niekaip prie jų raštų neprisilies ir jiems patiems šlovę ar priekaištą paliks.

Jeigu šiose provincijose apsigyvenę svetimšaliai ar Draugijos nariais priimti panorės atsiųsti kokį raštą ar visapusiškas pastabas, gali jas siųsti sava ar lotynų kalba, o Draugija garantuoja tikslų jų perteikimą mūsų kalba.

Vertė Irena Katilienė