Maldos gyvenimas
Kaip sakoma viename iš vasarinių mūsų maldavimų, kad atostogaujantys tikintieji nepamirštų dvasinių vertybių ir dažniau keltų akis į dangų, kur nuėjo Išganytojas. Nuotraukoje, aišku, ne dangus. Ir Išganytojo nematyti, tik jo atstovas, kunigas. Jam kiek pavydžiu to vaizdo. Baltų skarelių. Reikėtų jas suskaičiuoti. Gali būti tikras, jog nieko panašaus jau nėra pasaulyje. Ar ne per greitai išnyko? Nereikėjo nė šimtmečio. Perskaičiau dabar vieno kardinolo mintį, kad sekuliarizacijos procesas Vakaruose per pandemiją pasislinko dešimčia metų. Bet hierarchas nepanikuoja ir aiškina, kad krikščionybė turi resursų. Gal Šventąją Dvasią?
Nežinau, kuri čia Lietuvos vieta. Turėtum apvažiuoti visas mūsų vyskupijas arba peržiūrėti septynis Broniaus Kviklio bažnyčių sąvado tomus. Bažnytėlė menka, paprastutė, greičiausiai perstatyta iš kokios špitolės ar kumetyno. Juokinga kišeninė zakristija už pertvaros. Bet viskas švaru, tvarkinga, prie tabernakulio dega žvakės, pamerkta gėlių, šventi paveikslai. Esu matęs keletą panašių maldos namelių. Ten, kur senos, tikrosios bažnyčios buvo sudegusios ar kitaip dingusios. Vietiniai parapijiečiai tas jų pačių pasidarytas šventoves dar labiau mylėdavo ir brangindavo. Tarsi kokią Nojaus arką. Žinoma, paskui atėjo geresni laikai, atsirado fondų ar turtingų rėmėjų, ir vietoj špitolių bei kumetynų iškilo betono ir stiklo bokštai. Tik baltų skarelių nėra kuo pakeisti.
Gerai matyti, kad ir čia šiuo metu vasara. Smagūs vidudienio saulės dryžiai, ant paveikslo stiklo atsispindi sulapojusios medžių šakos už lango. Drabužiai irgi lengvi, vasariniai. Turbūt tai sekmadienis, birželinės pamaldos, pasibaigus mišioms. Sugiedojus Jėzaus Širdies litaniją, kunigas laimina visus Švč. Sakramentu. Ar tik ne klierikas švytinčia apykakle ten klūpi pačiame centre? Seminarijoje atostogos, klierikai vasaroja gimtosiose parapijose, moko vaikus poterių ir tikėjimo tiesų. Kažkuris iš patarnaujančių paauglių, klapčiukų, šią akimirką turėtų skambinti varpeliu. Matosi ir kelių mergaičių galvos su baltu nuometu. Tai – adorantės, jų uždavinys garbinti tikrąjį Kristaus Kūną. Per procesiją jos barsto gėles. Užaugusios bus geros katalikės, pasirišusios skarelę vesis vaikus į bažnyčią. Gal taps kuri ir klebonijos šeimininke. Reikės ir naujų pročkelių, bažnytiniai skalbiniai turi blizgėti. O skarelės, kai pagalvoji, tai juk visos sudovanotos, suvežtos iš miesto, gal vyro ar brolio, ar vaikų, gal net paties klebono. Pareini namo ir dedi pagarbiai į komodos stalčių iki kito sekmadienio.
Kodėl viso to taip greitai neliko, nesuprasi. Turbūt sekuliarizacija, kaip sakė anas kardinolas. Kompiuteriai ir naujos mados žaibiškai pakirto visą socializmo stovyklą, tai kodėl turėtų gailėtis birželinių pamaldų ir baltų skarelių. Ar galėtum priešintis, kaip nors gaivinti brangų paveldą, įpūsti naujos ugnies? Kai kur mėginama. Būna įvestas net aprangos kodas. Kitiems atrodo lyg kostiuminė drama.
Man pačiam verčiau nuotrauka, seni paveiksliukai. Koks nors išlikęs prisiminimas. Arba kai netyčia sužinai, jog kažin kur glūdumoje vyksta tai, ko neturėtų būti. Paskutinę pavasario dieną ekskursuojame su vienuolyno broliais po rytinę Lietuvą. Norviliškėse šviežiai žybčioja koncertinos ruožas. Siena su Baltarusija už keliolikos metrų nuo šventoriaus vartų. Į bažnyčią mus įleidžia vietinė močiutė, einanti zakristijono pareigas. Pasitiko mūsų mašiną gretimame kaime, kur sėjo grikius. Kalba tuteišių tarme, pusiau lenkiškai, pusiau gudiškai. Kai jau viskas apžiūrėta, ji klausia, kiek laiko. Po pusvalandžio turinti būti savo kaime, ten prie kryžiaus vyks majavos, gegužinės pamaldos. Klausiu, ar daug susirenka. Keturiese mes, atsako. Kitos dvi jau nepaeina. O ar kasdien taip? Ji sako, kad kasdien. Ir toliau visą birželį su Jėzaus Širdies litanija. Žiūriu į močiutės veidą. Nieko ypatingo. Jos maldų draugės turbūt irgi panašios. Grįždami pasileidžiame automobilyje gegužines pamaldas. Solistės balsas dirbtinai saldus, ne iš ten, kur nepasiekia sekuliarizacija.
Būtų įdomu patyrinėti nuotraukoje suklaupusių moteriškių veidus. Bet nė vieno jų nematyti, išskyrus kunigo. Tik vienodos baltos skarelės ir keli vaikiški pakaušiai. Jei kuri galva mėgina gręžtis į žiūrovo pusę, jos vietoje tamsi dėmė. Užuomina, kad melsdamiesi supanašėjame, netenkame savo veido?
Kas to norėtų šiais talentų ir asmeninių nuomonių laikais! Renkiesi tai, kas tave išryškintų, o ne paslėptų. Kiek kartų sakiau sau, kad gegužės mėnesį subursiu žmones, kasdien giedosime Mergelės Marijos litaniją. Ir kad kiekvieną spalio vakarą kalbėsime rožančių. Bet štai gyveni be to, ir nieko. Jeigu ką, ir be mišių Bažnyčia išgyvena. Įsitikinome per pandemiją. Išmokome adoruoti Švč. Sakramentą nuotoliniu būdu, radijo bangomis. Ir dar daug ko išmoksime. Svarbu, kad būtų iššūkių.
Kitados kelios amerikiečių ligoninės, turbūt priklausančios religinei institucijai, mėgino nustatyti maldos poveikį paciento būklei. Stebėjo ligonius, už kuriuos, jiems patiems nežinant, buvo intensyviai meldžiamasi. Ir tuos, kurių jokia malda nelydėjo. Duomenys visaip kito, svyravo, bet galiausiai prieita prie išvados, kad esminio skirtumo tarp abiejų grupių neužfiksuota. Skaičiau apie tai straipsnį moksliniame žurnale. Galimas dalykas, kad Dievas nemėgsta panašių eksperimentų ir tyčia viską sužlugdė. Ir toliau juk meldžiamės ir melsimės už ligonius. Ir jie patys vyks į Lurdą ar kitas šventas vietas, tikėdamiesi išgyti. Matyt, visas maldos procesas platesnis ir sudėtingesnis, negu manytum.
Prie greitosios pagalbos punkto mane, vien su kojinėmis, vidury nakties pasitinka draugas, laukęs čia kelias valandas. Buvo jam neramu. Srėbė kavą iš automato, be paliovos rūkė. Sako, pradėjau net melstis. Man smagiausia, kad išėjau ir kad yra draugas. Ar jo malda prisidėjo prie to, negaliu patikrinti. Bet kai jam kas nors negerai, man irgi norisi melstis. Vargu ar tai tikras maldos gyvenimas. Ten reikia garbinti Dievą. Atsižadėjus savęs. Paslėptu veidu.
O šiaip juk visi mes kažin kaip šaukiamės Viešpaties, ištikti skausmų ir rūpesčių. Galėtum ir neminėti tų epizodų. Tik kad jie niekaip neužsimiršta. Net pagreitėjus sekuliarizacijos tempams.
