Istorinis „Lenkijos (ir Lietuvos) klausimas“ politinėje kairėje
Johnas Ganzas – rašytojas, publicistas, menininkas ir muzikos kritikas iš JAV, Niujorko Bruklino rajono. Jis rašo „The Washington Post“, „Los Angeles Review of Books“ ir yra vienas iš muzikos portalo „Genius“ redaktorių. Tačiau patys įdomiausi Ganzo tekstai, bent mano nuomone, pasirodo jo puslapyje „Unpopular Front“. Šis pavadinimas, lietuviškai verstinas „nepopuliarusis frontas“, – žodžių žaismas: popular front angliškai vadinamas organizuotas liaudies judėjimas. Čia Ganzas rašo apie marksizmą, politinę istoriją ir aktualijas.
Originaliame straipsnyje apie Marxo ir jo amžininkų požiūrį į „Lenkijos klausimą“ Lietuva paminėta tik vieną kartą. Tų laikų Vakarų visuomenės Abiejų Tautų Respubliką dažnai vadindavo tiesiog Lenkija – taip paprasčiau, o ir Lenkija akivaizdžiai buvo galingesnė ir didesnė ATR dalis nei Lietuva. Vis dėlto, norėdamas pabrėžti šios istorijos bendrumą ir priartinti prie Lietuvos skaitytojo, kai kur leidau sau papildyti šalies pavadinimą dar vienu žodžiu. Oficialus šalies pavadinimas juk buvo „Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“, tad, manyčiau, istorijai čia nenusikalsta.
Vertėjas
Marxo ir Engelso užsienio politika
Kovo 23-iąją dabartinis Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas ir buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas savo telegramo kanale paskelbė įspūdingai aršų straipsnį „Apie Lenkiją“. Šį keistą skundų ir istorinių chimerų kratinį jis paleido iš karto po Lenkijos premjero apsilankymo Kijeve.
Pirmiausia Medvedevas lygina Morawieckio ir Čekijos, Slovakijos bei Slovėnijos ministrų pirmininkų vizitą su Lenino grįžimu į Sankt Peterburgą „užantspauduotame vagone“ – vaizdiniu, kuris yra tiesiog apsėdęs Rusijos valdančiuosius. Tikriausiai todėl, kad abiejuose įvykiuose figūruoja traukiniai.
Paskui Medvedevas Lenkiją išvadina „politinių imbecilų bendruomene“ ir kritikuoja jos „įnirtingą, vulgarią ir įkyrią kritiką Rusijai“: „Lenkijos piliečių interesai paaukoti ant rusofobijos aukuro, kurstomo pusėtinai vaidinančių politikierių ir juos už virvučių tampančių lėlininkų kitoje Atlanto pusėje, kuriems jau rodosi ir akivaizdūs senatvinės demencijos požymiai.“
Toliau pasipila ta pati nenuoširdi ir grėsminga „brolybė“, apie kurią jau girdėjome Putino kalbose apie Ukrainą, – Medvedevas Lenkiją vadina „mylimiausia mūsų valstybe visoje Europoje“. Pasak jo, Lenkijai visiškai nėra ko bijoti šilto Rusijos glėbio, pakaktų prisiminti, kiek pastaroji dėl jos yra nuveikusi.
Išvardinti visas priežastis, kodėl Lenkija bijo Rusijos meilinimosi ir šlykštisi juo, čia užtruktų per ilgai. Vis dėlto verta pažymėti, kad, kaip ir nemaža šiandieninės Rusijos propagandos dalis, Medvedevo kuriamas Rusijos vaizdinys – paprastų lenkų draugės ir geradarės, ginančios juos nuo korumpuotos vietinės valdžios, – grąžina mus į XIX a. Tada, gniauždama Lenkijos (ir Lietuvos) sukilimus prieš savąją tironiją, Rusija irgi mėgdavo prisistatyti kaip vietinių valstiečių išlaisvintoja, progresyvi europietiška jėga. Šį pasakojimą priėmė bei platino ir žymi politinės kairės dalis. Kiti kairieji – kurių priešakyje buvo Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas – griežtai jį kritikavo ir Lenkijos nepriklausomybę laikė vienu svarbiausių revoliucinio socialistų judėjimo tikslų.
Prieš imantis šios temos, pravartu trumpai aptarti, kokį didžiulį vaidmenį Lenkija vaidino politinėje XIX a. europiečių vaizduotėje, ypač tų, kurie prijautė laisvei ir demokratijai. Reikalavimas ginklais paremti lenkus – o kartais net ir dėl jų tiesiogiai įsitraukti į karą – Vakarų Europos sukilimuose dažnai būdavo vienas pagrindinių, kaip ir parama Italijos susivienijimui.
1848 m. gegužės 15 d. didžiulė minia šturmavo neseniai atsikūrusios Prancūzijos Respublikos Nacionalinį Susirinkimą. „Niekad neįsivaizdavau, kad žmonių balsai gali susilieti į tokį siaubingą triukšmą – šis riaumojimas, dar net nepasirodžius pačiai į Susirinkimą įsiveržusiai miniai, mane išgąsdino kur kas labiau nei jos vaizdas“, – vėliau rašė tuometis Susirinkimo pirmininko pavaduotojas Alexis de Tocqueville’is1. Ką gi riaumojo ši minia? Vive la Pologne! Pirmasis kairiųjų respublikonų, įsiveržusių į parlamentą, reikalavimas – pirmesnis nei mokesčių reforma ir socialinė apsauga – buvo laisvė ir nepriklausomybė Lenkijai, „jei prireiks, ir pradedant didįjį Europos karą“2.
Kodėl Prancūzijos kairieji taip karštai palaikė Lenkijos kovą? 1846 m. sukilimas Lenkijoje juk jau buvo numalšintas, tad Paryžiaus masės negalėjo manyti, jog tiesiogiai padės savo kovos draugams. Vis dėlto buvo plačiai paplitęs sentimentas, kad Lenkija (ir Lietuva) „išgelbėjo“ ankstesnę Prancūzijos revoliuciją 1830 m., į savojo sukilimo malšinimą sutraukusios Nikolajaus I pajėgas, kurios jau ruošėsi žygiuoti į vakarus ir sutriuškinti prancūzų sukilėlius.
1794 m. Amerikos revoliucijos veteranas Tadas Kosciuška vedė Abiejų Tautų Respublikos pajėgų likučius į mūšius prieš Prūsiją, Rusiją ir Austriją, prisijungdamas prie Prancūzijos jakobinų kovos ir sulaikydamas senųjų monarchijų kariuomenes Europos rytuose. Lenkija ir Lietuva paskui šimtui dvidešimčiai metų dingo imperijų viduriuose. Be to, Abiejų Tautų Respublika turėjo ir savąjį „respublikonizmą“: Europoje vyraujant absoliutizmui ir siaučiant religiniams karams, jos valdžia išsiskyrė iš kitų to meto galių konstitucine santvarka ir religine tolerancija.
Į Lenkijos pusę entuziastingai žvelgė ne tik prancūzai: už sienos, Vokietijoje, veikę revoliucionieriai jautėsi panašiai. Friedrichas Engelsas ir Karlas Marxas savajame „Neue Rheinische Zeitung“ ragino naujai įsteigtą Frankfurto nacionalinį susirinkimą, pirmąjį Vokietijos parlamentą, įkurtą per 1848 m. revoliuciją, išlaisvinti Prūsijos okupuotas Lenkijos žemes ir, siekiant Lenkijos nepriklausomybės, stoti į karą prieš Rusiją. Kai taip nenutiko, jiedu skaudžiai apgailestavo. Vėliau Engelsas šias diskusijas prisiminė taip:
Vis dėlto po netvirtos Vokietijos revoliucijos tokiam ryžtingam veiksmui pritrūko drąsos. Viskas gerai, kol rėžiamos iškilmingos kalbos apie Lenkijos laisvę ir geležinkelio stotyse lenkai pasitinkami su gėlėmis, jiems reiškiamas karščiausias Vokietijos liaudies palaikymas (ar yra kas nors, kam šis palaikymas dar nebuvo pasiūlytas?); bet pradėti karą su Rusija, sukelti grėsmę galios balansui Europoje ir, svarbiausia, grąžinti kelis aneksuotos teritorijos gabalėlius – to galėtų tikėtis tik tas, kuris nepažįsta vokiečių.
Ką būtų reiškęs karas prieš Rusiją? Karas prieš Rusiją būtų reiškęs visišką, atvirą ir veiksmingą atsiskyrimą nuo visos mūsų gėdingos praeities, tikrąjį Vokietijos išlaisvinimą ir suvienijimą bei demokratijos įsteigimą ant feodalizmo ir neilgai gyvavusios buržujų galios svajonės griuvėsių. Karas prieš Rusiją būtų buvęs vienintelis įmanomas būdas mums susigrąžinti garbę ir išsaugoti interesus, susijusius su kaimynais slavais, ypač lenkais.
Marxas laikė Rusiją „kontrrevoliucine galia par excellence“, visada pasiryžusia reikalui iškilus paskolinti savąsias pajėgas reakcijai3. Šiuo klausimu jis sutarė su caru Nikolajumi I. Marxo antipatija Rusijai kartais galėdavo virsti bemaž paranoja. (Deja, nei Marxas, nei Engelsas kartais nesusilaikydavo nuo orientalistinės ar net rasistinės retorikos apie Rusiją. Tarp XIX a. intelektualų ši neganda buvo plačiai paplitusi.)
Kartą Marxas Engelsui yra prisipažinęs: „Priėjau prie tos pačios išvados kaip ir tas monomaniakas Urquhartas – kad jau kelis dešimtmečius Palmerstonui algą moka Rusija.“ Lordas Palmerstonas buvo Anglijos ministras pirmininkas, priklausęs vigų partijai, o Davidas Urquhartas – toris, aršus Palmerstono priešininkas ir rusofobas. Pasak Marxo, tarp Palmerstono klastų buvo ir lenkų išdavystė. (Vėliau Urquhartas savo laikraštyje išspausdino Marxo „Slaptosios XVIII a. diplomatijos istorijos atskleistis“ – sąmokslo teorijomis atsiduodančią istorinę Rusijos politinės galios analizę.)
1863 m. Lenkija ir Lietuva vėl sukilo prieš carą. Marxas tai laikė naujos revoliucinės epochos pradžia ir Engelsui rašė: „Ką manai apie šitą lenkišką reikalą? Man aišku viena: Europoje ir vėl atsivėrė revoliucijų laikotarpis.“ Kai Prūsija ėmėsi gelbėti Rusijai malšinti sukilimą, jis prikalbino Engelsą kartu parašyti ir išleisti brošiūrą vokiečių darbininkams, raginančią remti lenkų siekius. Vienu metu Marxas netgi turėjo mintį suorganizuoti vokiečių savanorių grupę ir vykti kovoti į Lenkiją. Darbininkų agitavimas prisidėti prie Lenkijos-Lietuvos kovos buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, vedusių prie Pirmojo internacionalo įsteigimo. Knygoje „Marxas paraštėse“ (Marx at the Margins) Kevinas B. Andersonas rašo:
1863 m. tarptautinei Prancūzijos darbininkų delegacijai buvo leista keliauti į Londoną, į bendrą susirinkimą Lenkijos klausimu. Šiuose susirinkimuose Londono profsąjungų vadovai, pvz., George’as Odgeris, svarbi figūra diskusijose apie Lenkiją, nutarė plėtoti glaudesnius ryšius su darbininkais žemyne. Galiausiai taip 1864 m. rugsėjį buvo įkurtas Tarptautinis darbo žmonių susivienijimas, kitaip – Pirmasis internacionalas, kuriame darbininkai ir intelektualai, remiantys Lenkijos kovą, įskaitant ir Marxą, vaidino svarbius vaidmenis.
1864 m. lapkritį Marxas internacionalui perskaitė įžanginę kalbą, jos pabaigoje pateikė pirminį pasiūlymą kurti „darbo klasės užsienio politiką“, kurios kertinis reikalas būtų Lenkijos problema. Joje jis taip pat minėjo ir čečėnų sukilėlius Rusijos imperijoje bei JAV pilietinį karą – jame Anglijos darbininkai suvaidino nemenką vaidmenį, sutrukdydami Britanijai stoti konfederatų pusėn:
Jei darbo klasės išsilaisvinimas reikalauja brolybės ir sutarimo, kaip įvykdyti šią didžią misiją, kol užsienio politika vykdo nusikalstamus planus, žaidžia išankstinėmis nacionalistinėmis nuostatomis ir plėšikiškuose karuose veltui švaisto liaudies kraują ir turtus? Ne valdančiųjų klasių išmintis, o didvyriškas darbo klasės pasipriešinimas jų nusikalstamoms kvailystėms išgelbėjo Vakarų Europą nuo puolimo stačia galva į gėdingą kryžiaus žygį už vergijos gyvavimą ir plėtrą kitoje Atlanto pusėje. Begėdiškai pritardama, apsimesdama atjaučianti arba idiotiškai nereaguodama valdančioji Europos klasė žvelgė, kaip Kaukazo kalnų tvirtovę pasiglemžė Rusija, kaip ji nužudė didvyriškąją Lenkiją. Milžiniškos šios barbariškos galios, kurios galva – Sankt Peterburge, o rankos – visuose Europos ministrų kabinetuose, invazijos, kurioms niekas nesipriešino, išmokė darbo klasę, kad jos pareiga yra pačiai narplioti tarptautinės politikos paslaptis; prižiūrėti savo vyriausybių diplomatiją; priešintis jai, jei reikia, visomis prieinamomis priemonėmis; o jei nepavyksta užkirsti jai kelio, susivienyti ir visiems kartu pasmerkti, priminti, kad paprasti moralės ir teisingumo dėsniai, kurie turėtų galioti santykiuose tarp pavienių asmenų, yra ir tikrosios tautų tarpusavio bendravimo taisyklės.
Vis dėlto naujai susikūręs Pirmasis internacionalas toli gražu neturėjo vienos nuomonės apie „Lenkijos klausimą“. Visiškai kitokios linijos laikytasi žemyne, kur žymus buvo prancūzų anarchistas Pierre’as-Josephas Proudhonas. Proudhonas jau nuo XIX a. 5-ojo dešimtmečio buvo uolus Marxo priešininkas tiek teoriniais, tiek politiniais klausimais. Marxas oponento nesiliovė atakuoti net po jo mirties 1865 m.:
Jo darbai apie coup d’état, kuriuose jis flirtuoja su Liudviku Bonapartu ir, tiesą sakant, mėgina prie jo prijaukinti prancūzų darbininkus, bei jo paskutinis darbas prieš Lenkiją, kuriame jis pasitarnauja caro šlovei savo idiotišku cinizmu, turiu pasakyti, yra ne tik prastai parašyti, bet ir niekšingi – tačiau ši niekšybė visiškai neprieštarauja smulkiaburžuaziniam pasaulėvaizdžiui.
Koks buvo šio Proudhono „idiotiško cinizmo“ turinys? Tai buvo raginimas susitaikyti su tuo, kad Lenkiją ir Lietuvą valdo Rusija. Pirmiausia todėl, kad „Lenkija sutrikdė galios pusiausvyrą Europoje, taigi, ipso facto, jos padalijimus, kurie paprasčiausiai užbaigė šią lenkišką anomaliją, sukėlė patys lenkai“4.
Proudhonas netikėjo lenkų pasakojimais apie Rusijos karių žiaurumus. Rusiją, kuri neseniai buvo panaikinusi baudžiavą ir skleidė miglas, kad į Lenkiją ir Lietuvą kišasi dėl vietinių valstiečių gerovės, jis laikė palyginti progresyvia pasauline galia. Pasak jo, Lenkijos atkūrimą tuoj pat lydėtų „industrinio feodalizmo triumfas ir žydų valdžia, pirmoji šiuolaikinio pauperizmo priežastis ir pamatas“5. Apie Lenkijos-Lietuvos pabaigą jis rašė: „Nei senovės, nei viduramžių ar šių laikų istorijoje nebuvo kito tokios teisingos egzekucijos pavyzdžio.“6
Proudhono mintys iš dalies rodo Rytų panslavistų ir socialistų slavofilų įtaką – pastarieji tikėjo, kad naujosios komunistinės visuomenės pagrindas galėtų būti neva Rusijoje egzistavusi idealizuota valstiečių komuna, o ne industrinė darbo klasė. Marxas tokią utopinę viziją laikė erezija, trukdančia socialistų judėjimo misijai modernizuoti ir išlaisvinti visuomenę. Taip pat jam kliuvo ir anarchistų priešiškumas „jakobinizmui“ bei politiniams klausimams apskritai – jie pirmenybę teikė tiesioginėms ekonominėms reformoms, o ne intervencijoms per politines institucijas.
Kovai su prudonizmu internacionale Marxas nurodė Engelsui parašyti straipsnį „Ką bendro turi darbo klasė ir Lenkija“, kuriame gina aršų darbo klasės lojalumą Lenkijos klausimui:
Išskyrus vieną išimtį, Europos darbo žmonės vienbalsiai sutinka, kad Lenkijos atkūrimas yra neatskiriama jų politinės programos dalis, nuosekliausia jų užsienio politikos išraiška. Vidurinė klasė taip pat turėjo ir tebeturi „simpatijų“ lenkams; šios simpatijos netrukdė jiems palikti lenkus bėdoje 1831, 1846 ir 1863 m., kur tau, nesutrukdė netgi toliau leisti didžiausiems Lenkijos priešams, tokiems kaip lordas Palmerstonas, darbais tarnauti Rusijai, kalbomis palaikant Lenkiją. Darbo klasė turi kitą nuomonę. Ji nori intervencijos, o ne nesikišimo; ji nori karo prieš Rusiją, kol Rusija nenustos dorotis su Lenkija; ir ji tai patvirtino darbais kas kartą, kai tik Lenkija sukildavo prieš savo engėjus. Tarptautinis darbo žmonių susivienijimas neseniai šį universalų instinktyvų jausmą dariniui, kuriam siekia atstovauti, išreiškė savo vėliavoje užrašydamas: „Priešinkimės Rusijos invazijoms Europoje – siekime Lenkijos atkūrimo.“
Marxo sentimentai ir jausmai Lenkijai išliko iki gyvenimo galo. „Parama Lenkijos kovai buvo viena didžiųjų jo gyvenimo politinių aistrų. Parama Lenkijai ir pasipriešinimas Rusijai Marxui – ir nemažai daliai jo amžininkų –
buvo lakmuso popierėlis, atskirdavęs demokratinę revoliucinę kovą nuo konservatyvių jos priešininkų“, – rašo Andersonas.
Vis dėlto, kaip matome, politinė kairė sunkiai sutarė šiuo – Rusijos ir Lenkijos – klausimu. „Lenkijos klausimas“ kankino kairę dar daug metų, bet retas veikėjas į jį nėrė su tokiu nuoširdžiu entuziazmu kaip Marxas – entuziazmą jis demonstravo ir vergijos JAV bei Airijos laisvės klausimais. Lenkijos nepriklausomybė Marxui buvo ne tik moralinis reikalas – ji būtų sudavusi stiprų smūgį reakcingiausiam Europos režimui ir suformavusi apsaugą nuo šios valstybės kėslų ateityje veržtis į demokratinę Europą. Ir, galimas daiktas, vieną dieną net būtų privedusi prie revoliucijos pačioje Rusijoje.
johnganz.substack.com
Vertė Tomas Marcinkevičius
1 Alexis de Tocqueville, Recollections of the French Revolution of 1848, J. P. Mayer & A. P. Kerr (red.), p. 115.
2 Jonathan Sperber, The European Revolutions of 1848–1851, p. 211.
3 Kevin B. Anderson, Marx at the Margins: On Nationalism, Ethnicity, and Non-Western Societies, p. 43.
4 Adam Ciolkosz, „Karl Marx and the Polish Insurrection of 1863“, The Polish Review, t. 10, Nr. 4 (1965, ruduo), p. 39.
5 Ten pat.
6 Ten pat.